V.Jurkonis. „Politologinis“ bandymas keisti Lietuvos-Rusijos santykius?

Auganti Lietuvos – Rusijos santykių įtampa vėl iššaukė pasvarstymus, kas kaltas dėl šios situacijos ir ką reiktų daryti. Vieni autoriai (E. Vareikis) linkę matyti Rusijos grėsmę ir ragina nepasiduoti jos spaudimui, kiti gi (M. Vidūnaitė) jau ne pirmą kartą primena, jog dėl visko kalti mes patys.

Pastarieji neretai siūlo „geriau patylėti“, „neišsišokti“, „būti pragmatiškais“ arba šiek tiek nuosaikiau – bandyti suprasti Rusiją. Matyt, pamiršta gan nuvalkiota frazė „Rusijos protu nesuprasi“. O gal tiesiog po šiais lietuviškus kompleksus demonstruojančiais žodžiais slypi ne kas kita kaip noras pabėgti nuo atsakomybės, noras užmerkti akis, kad tik patys nebūtume pastebėti?

Žinoma, užsienio politikos formuotojams nėra paprasta – užsienio politikos Sovietų Sąjungoje nebuvo, o atgavus nepriklausomybę kryptingai laikytasi euroatlantinio kurso. Tapus Europos Sąjungos ir NATO nare, atsivėrė naujos galimybės ir užsienio politikos instrumentai. Reikėjo įtvirtinti save kaip valstybę, kuri yra aktyvi ir turi savo nišą ES.

Neturėdama didelių resursų, Lietuvos užsienio politika natūraliai linko į kaimynines Rytų valstybes. Viena vertus, net ir labai kritiškiems reiktų pripažinti, kad Lietuvos pastarųjų dvidešimties metų kelias gali būti teigiamas pavyzdys ne vienai regiono valstybei. Kita vertus, net ir tapus euroatlantinių struktūrų dalimi, Lietuvos saugumo grėsmės niekur neišnyko ir pagrindinė šių grėsmių ašis yra Rusija.

Keista, kuomet politikos mokslų specialistai naudoja sąvokas „pikta valstybė“, „bloga kaimynė“ – užsienio politikoje tokių žodžių nėra, priešingai nei nacionaliniai interesai, vertybės ar tarptautinės normos.

Iš tiesų Lietuvoje jau ne vienerius metus viešajame diskurse blaškomasi tarp vertybių ir pragmatiškumo. Mechaniškai bandoma pabrėžti tai viena, tai kita, tačiau galų gale šios sąvokos yra tiesiog supriešinamos. Tie, kurie laikosi vertybinės orientacijos mažų mažiausiai yra apšaukiami naiviais idealistais, tačiau neretai įvardinami tiesiog kaip Lietuvos interesų priešai. Kiti gi praktiškai tampa cinikais ir dviveidžiais – jokių principų, tiesiog ekonominis išskaičiavimas.

Pastarųjų daugiau – atrodo tarsi buvo pamirštos ir Lietuvos nepriklausomybės kovos ir didžiulės viltys, kad sulauksime tarptautinės paramos, kad pasaulis atkreips dėmesį ir į ekonomikos blokadą, ir į sausio 13-ą, ir į Medininkų žudynes. Regis, nusiraminta, jog šie įvykiai nepasikartos tapus Vakarų pasaulio dalimi.

Pavyzdžių, rodančių šios pozicijos pavojų, toli ieškoti nereikia. Tą liudija ne tik Gruzijos atvejis – juk šiandieninė Lietuvos vežėjų ar pienininkų situacija yra akivaizdus Rusijos signalas Lietuvai žinoti savo vietą. Ir tai tik gana smulki detalė visame Lietuvos – Rusijos santykių kontekste.

Keista, kuomet trumparegiškai bandoma teisinti didžiąją kaimynę, neva Lietuva pati „prisidirbo“ – nereikėjo erzinti Rusijos. Lietuvos parama Gruzijai dažniausiai minima kaip vienas akivaizdžiausių tokio suerzinimo atvejų. Klausimas tik, ar buvo galima pasielgti kitaip? Juo labiau, nesuprantama, kuomet ir taip retas lietuvių pilietinis aktyvumas ir solidarumas vertinamas kaip meilės įsikalbėjimas ar politinė reklama.

Vertybės ir tarptautinės normos gal kam ir atrodo muilo burbulas, tačiau tik dėl jų šiuolaikiniame pasaulyje vis dar egzistuoja tokios mažos valstybės kaip Lietuva. Atgavusi nepriklausomybę, būdama laisva Vakarų pasaulio (kad ir puse kojos) valstybe, Lietuva negali pamiršti tarptautinės atsakomybės ir principų, kurių dėka Sovietų Sąjunga tapo praeitimi.

Gruzijos įvykiai vienareikšmiškai buvo Rusijos tarptautinės teisės pažeidimas, todėl užmerkti akis būtų ne tik neatsakinga, bet ir neapdairu. Užtenka prisiminti Estijos patirtį – būtų naivu manyti, jog Lietuvoje „bronzinio kareivio“ analogas nėra įmanomas. Vertybių akcentavimas turi ilgalaikes pasekmes. Jei ignoruosime tai, kas vyksta kaimyninėse šalyse, kaip Rusijos grėsmės akivaizdoje galėtume prašyti tarptautinės bendruomenės reakcijos?

Nors užsienio politikos formuotojai pastarąjį pusmetį beveik vienu balsu tvirtino apie pokyčius santykiuose su Rusija, tenka pripažinti, kad net ir švelni bendradarbiavimą siūlanti retorika nepadeda.

Efektyviam komunikacijos procesui reikia dviejų veikėjų rodančių intenciją bendradarbiauti. Neneigiant ekonominių argumentų svarbos, reiktų užduoti klausimą, koks tada yra kitas žingsnis galintis sudominti Rusiją? Nuolaidžiavimas? Ar tai Lietuvai priimtina? Galų gale, ar tokia pozicija iš tikrųjų užtikrins Lietuvos interesus? Vėlgi galima tik pažiūrėti į beveik artimiausią Rusijos sąjungininkę Baltarusiją – ši šalis taip pat žino, ką reiškia energetiniai ir ekonominiai karai.
Lietuva yra demokratinė valstybė, kurioje, kitaip nei Rusijoje, kiekvienas gali ne tik turėti, bet ir išreikšti savo nuomonę. Vis dėlto norėtųsi, kad „politologiniai“ bandymai keisti Lietuvos ir Rusijos santykius būtų grįsti ne tik šios dienos įvykiais.