aA
Neseniai išleistoje buvusio Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo, vieno iš Sąjūdžio įkūrėjų Artūro Skučo knygoje „Pėstininko užrašai“ atskleidžiami svarbiausi, niekur iki tol neatskleisti 1990–1993 metų įvykiai. Visas 1000 egz. knygos tiražas buvo iššluotas ir kitą savaitę turi pasirodyti papildomas. Maloniai sutikus autoriui, kovotojui už Nepriklausomybę A. Skučiui, siūlome skaitytojams jaudinančias knygos ištraukas.
Barikados prie Seimo
Barikados prie Seimo
© Kęstučio Svėrio nuotr.

Kaip Jedinstvos mitinguotojai šturmavo Seimą
Parlamento ataką būtumėm išlaikę tik valandą

Sausio 12 d. Visai į sausio 11-osios pavakarę mane pasikvietė V. Landsbergis ir pasakė, kad nedelsiant turiu susisiekti su V. Baldišiumi, – dėl ginklų gavimo. Per šią dieną operatyviniai darbuotojai jau buvo aplankę net Kino studiją, kur sužinojo, kad M. Misiukonio pasiuntiniai jau buvo atvykę ir viską pasiėmė.

Medžioklės ir žūklės parduotuvių tuo metu dar nelankėme, nes negalvojome, kad ten galime rasti rimtų ginklų, bet vėliau vienos parduotuvės direktorius pasiūlė kuo greičiau paimti jo parduotuvėje turimą arsenalą. Ko gero, tuomet suvokiau, kiek iš tiesų mes turime slaptų pagalbininkų, ir kad su tokia jėga galime laimėti. Tuo momentu kažkodėl atsiminiau ir statistiką, kurią skaičiau knygoje, atvežtoje iš JAV, specialiai išleistoje apie Lietuvos pasipriešinimą 1944-1953 metais. Joje buvo rašoma, kad net 600 tūkstančių Lietuvos gyventojų padėjo pasipriešinimui, o tai reiškė, kad tame pasipriešinime dalyvavo visa tauta.

Vakare jau buvo atvežti 4 Kalašnikovai ir 9 TT sistemos pistoletai su amunicija. Ir tai buvo viskas, be dar penkių „Makarov“ sistemos pistoletų. Visiems akivaizdu, kad su tokia ginkluote negalėjome sustabdyti Pskovo desantininkų, bet mes stovėjome ir laukėme jų atakos. Labiausiai nustebome tada, kai šarvuota technika, pervažiavusi Žvėryno tiltą, nusuko ir pradėjo kilti į Vingio parko kelią link Televizijos ir radijo pastato.

Medžioklės ir žūklės parduotuvių tuo metu dar nelankėme, nes negalvojome, kad ten galime rasti rimtų ginklų, bet vėliau vienos parduotuvės direktorius pasiūlė kuo greičiau paimti jo parduotuvėje turimą arsenalą.
Artūras Skučas

Atsimenu, kaip tuo metu šnekėjo Robertas Grigas pro AT rūmų trečiojo aukšto langą, o gal tai buvo malda, bet visa tai jūs jau žinote iš įvairiausių filmų apie tuos laikus, iš parodytos dokumentikos kadrų ir žmonių atsiminimų. Sausio 12-oji buvo palyginti rami. Nesigirdėjo jokių kariuomenės judėjimo požymių, jedinstvininkai irgi buvo ramūs. Mums tai buvo pirmas kartas, o Rusijos valdžiai įprastas dalykas.

Mūsų visų parodytas didvyriškumas buvo niekas, palyginus su tuo, kad Rusijai buvo pristabdytas kreditas, kurio sumos buvo skaičiuojamos milijardais. Tiek buvo sumokėta už mūsų Nepriklausomybę, ne konkrečiai už Lietuvą, – už patį procesą, už Rytų Vokietiją ir taip toliau, bet tas sumokėjimas atsigręžė kitu galu vėliau.

Dabar visa Europa yra priklausoma nuo rusiškų dujų kaip narkomanas nuo narkotikų, ne tik Vokietija, bet ir Prancūzija, kuri, nepasitarusi su NATO šalimis, parduoda „Mistralius“12 su visa technologija. O ką jie gali daryti kitaip – užtenka Rusijai užsukti dujas, ir „galas“ Vokietijai ar Prancūzijai. Šis dujų šantažas dar ilgai tęsis. Tikėkimės, kad šios šalys laiku atsipeikės.

Nepamenu savo dienotvarkės tą dieną. Greičiausiai miegojau, kol prabudau, o ne kol pažadino, nes paskutiniu metu miego trūko, – vis tik buvo žiemos šeštadienio rytas, vėlai prašvisdavo ir anksti sutemdavo, o pastarieji įvykiai niekaip neleido išsimiegoti. Neturėjau lovos ar sofutės, iš kažkur buvau gavęs paprastą čiužinį ir apklotą, prabudęs ryte svajojau apie savo lovą ir vaikų keliamą triukšmą, net pakvipo kepamais blynais. Galbūt šis kvapas ir privertė mane atsitokėti ir atsikelti.

Eidavau miegoti apsirengęs, tik švarką pasikabindavau ant kėdės – ir taip diena iš dienos. Prieš tai ir po to. Gal pažadino tylūs balsai už durų, sukėlę vidinį nerimą, bet įjungta racija tylėjo, vadinasi, tikrai nieko nevyko, o gal nusėdo baterija. Nuo šios minties staigiai pašokau, pradariau kabineto duris į koridorių, bet ten nieko nebuvo, vadinasi, balsai sklido iš AT pirmininko kabineto. Pradariau šias duris, jos vedė į AT pirmininko valgomąjį, ir nedrąsiai įkišau galvą, nes tai buvo ne visai valgomasis, – tik kartais jis čia pietaudavo su svarbiais asmenimis ir aptarinėdavo svarbius politinius reikalus. Pamojęs man ranka, jis pakvietė užeiti.

Aš prisijungiau prie pusryčių, rodos, kartu pusryčiavo ir Algirdas Patackas. Jie ramiai aptarinėjo kažkokius einamuosius valstybinius reikalus. Kadangi negirdėjau pradžios, iš karto buvo sunku suprasti, kokį klausimą jie aptarinėja. Paskui A. Patackas pakėlė akis ir gudriai šypsodamasis sako, jog dabar visą laiką miegos su Vytautu viename kabinete, kad jam nieko netikėtai nenutiktų, nes Vytautas tapo pačiu svarbiausiu asmeniu baigiamoje kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę, ir turiu jam, t.y. Patackui, dėl šio jo pasiaukojančio reikalo skirti vieną pistoletą TT, kurį gavau iš Lietuvos banko.

Taip tylint prisigalvojau visokių dalykų, bet tai, ką jis galų gale pasakė, mane vis tiek pribloškė: „Rytoj mano vestuvės su Aušra, jeigu rytoj bus neramu, galiu atidėti savo vestuves...“
Artūras Skučas

Aš lioviausi tuo metu kramtęs ir ieškojau atsisakymo argumentų, bet Vytautas, kramtydamas maistą, pridūrė: „Taip, taip, Artūrai, duok jam, taip bus visiems geriau ir ramiau....“ Dabar negaliu tiksliai pasakyti, ar atėmiau iš kažko tą pistoletą, ar jis dar nebuvo niekam įteiktas, nors, manau, buvo taip: kai atsivežėme ginklus iš „Medžioklės ir žūklės“ parduotuvės, tarp jų buvo pompinis šautuvas, ir Tadas Vyšniauskas, pasirinkęs jį, grąžino man pistoletą TT. Greičiausiai buvo taip. Man neteko ramiai papusryčiauti, nes Vytautas paklausė apie kariškių ir kagėbistų aktyvumą. Turėjau sugrįžti į savo kambarį ir to paklausti Ryšių tarnybos darbuotojų. Taip mano rytinė šeštadieninė idilija ir baigėsi. Prasidėjo rutininiai darbai.

Visus stebino tai, kad eteris buvo įtartinai tylus, nors įtarimų ir abejonių buvo, bet patys sau tai pateisindavome tuo, kad vis tik yra šeštadienis, o jie irgi žmonės. Kai mano kabinete baigėsi pasitarimas su padalinių vadais, Valdas Savukynas pasiliko ir įtartinai tylėjo. Iš pradžių neatkreipiau į tai dėmesio, nes skaičiau ką tik atneštą kažkokį pranešimą ar suvestinę apie vakarykščius įvykius, bet kai viską perskaičiau, pajutau, kad kabinete įsivyravo keista tyla. Pirma mano mintis buvo ta, kad jis nori pasakyti, jog išeina iš Apsaugos skyriaus. Tai manęs būtų nenustebinę, nes Valdas visada buvo laisvamanis, ne bailys ar panašiai, tiesiog elgdavosi taip, kaip jam tuo metu atrodė teisinga ir reikalinga.

Buvo net keletas žmonių, kurie, praėjus Sausio įvykių grėsmei, atėjo pas mane ir tiesiai šviesiai pasakė: „Problema pasibaigė, savo pareigą Tėvynei atlikau, noriu grįžti prie savo darbų.“ Trumpai-drūtai, ir niekaip jiems negalėjau paprieštarauti. Paprastai jie surasdavo žmones iš šalies ar iš skyriaus vidaus, kurie juos pakeisdavo. Bet tai buvo po to... Net Robertas Vaitkevičius vieną dieną atėjęs man pasakė: „Visai apleidau savo firmos reikalus, man laikas jau grįžti prie savo reikalų, jeigu kas, – žinai, kur paskambinti, iš karto atlėksiu...“.

Ryšių tarnybos patalpa, kur buvo sudėti visi siųstuvai ryšiui su pasauliu, ne tik kad buvo užbarikaduota iš vidaus, bet ir visas koridorius, kuris vedė į šią patalpą, buvo užgriozdintas įvairiais daiktais ir baldais ir, nežinant specialiai padaryto „tunelio“.
Artūras Skučas

Bet Valdas Savukynas tylėjo, į akis man nežiūrėjo, prieš kelias dienas buvau atleidęs Gintarą Kupčinską, o dabar galvojau, kad neteksiu paskutinio pavaduotojo. Tyla mane slėgė, labai slėgė, bet nenorėjau jo klausti, kokia yra problema. Dabar man taip atrodo, kad kaip tik tą dieną gavau dovanų keptuvę ir jis tylėdamas ją vartė rankose. Šios simbolikos tuo metu negalėjau suprasti ir perprasti. Taip tylint prisigalvojau visokių dalykų, bet tai, ką jis galų gale pasakė, mane vis tiek pribloškė: „Rytoj mano vestuvės su Aušra, jeigu rytoj bus neramu, galiu atidėti savo vestuves...“

Aš taip ir likau žodžio netaręs, paprasti žemiški dalykai mane pribloškė, žinojau, kad vestuvių laiką reikia užsisakyti prieš mėnesį, bet, ko gero, tuo metu to nesuvokiau, nesuvokiau ir to, kad apskritai galima galvoti apie kažkokį bendrą gyvenimą ir panašiai. Tai buvo man taip netikėta, kad ištariau tik šiuos žodžius: „Greičiausiai negalėsiu ateiti jūsų pasveikinti....“

Taip ir buvo, net buvau kurį laiką pamiršęs, kad jie yra jau vedę. Štai kokius pokštus kartais iškrečia likimas. Jų sūnus Gintautas dabar jau didelis. Daugiau vestuvių tuo metu nebuvo ar bent apie jas nieko nežinau.

Galbūt tą dieną ar greitai po to susirūpinome, kad kabineto langai iki pat grindų ir jei pradėtų šaudyti, nebūtų galimybės pasislėpti, – šūviams buvome kaip ant delno. AT pirmininko kabinete buvo tas pats. Greitai buvo suorganizuoti maišai ir mano kabineto bendras vaizdas iš karto pasikeitė, atsirado ir kažkoks kitas kvapas. Vėliau AT pirmininko kabineto apsaugai užsakėme plokštes iš titano lydinio. Kad kabinetas atrodytų tvarkingiau, jų nesimatė už storo audinio užuolaidų, bet prieš priimamąjį ir toliau liko smėlio maišai. Dabar kai kas galėtų pasakyti, kad tai buvo tik atrakcija žiūrovams, bet tuo metu tikrai apie tai negalvojome. Tuo metu viską darėme, kad kaip nors apsigintume ir visur planavome paskutines barikadas.

Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad visi, kurie pasiliko, buvo didvyriai, nors, kai po kelerių metų juos pristatinėjau Sausio 13-osios medaliui, kai kurie deputatai man tiesiai šviesiai pasakė: „Jie tik vykdė savo pareigą, už ką jiems duoti medalį.“
Artūras Skučas

Pavyzdžiui, Ryšių tarnybos patalpa, kur buvo sudėti visi siųstuvai ryšiui su pasauliu, ne tik kad buvo užbarikaduota iš vidaus, bet ir visas koridorius, kuris vedė į šią patalpą, buvo užgriozdintas įvairiais daiktais ir baldais ir, nežinant specialiai padaryto „tunelio“, kelio į šią patalpą nerastum. Visa tai buvo padaryta tam, kad išloštume bent minutę laiko, kad operatorius spėtų perduoti pranešimą į pasaulį. Niekas apie savo asmeninę gyvybę negalvojo. Galėčiau net pasakyti taip: visi jau laikėme save mirusiais..., dauguma nesitikėjo stebuklingo išsigelbėjimo, bet buvo ir tokių, kurie pabūgo ir pabėgo. Visko buvo, bet jų dėl to nekaltinu, – kiekvienas pasirinko savo kelią.

Apsaugos skyriuje buvo tik vienas pareigūnas, kuris sausio 13 d. naktį sudegino savo pažymėjimą, ir dar vienas, kuris, išvykęs dviem valandoms namo, nesugrįžo.

Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad visi, kurie pasiliko, buvo didvyriai, nors, kai po kelerių metų juos pristatinėjau Sausio 13-osios medaliui, kai kurie deputatai man tiesiai šviesiai pasakė: „Jie tik vykdė savo pareigą, už ką jiems duoti medalį.“ Tuomet netekau žado ir, ko gero, nieko neatsakiau, nors dar keletas deputatų linkčiojo galvomis jiems pritardami, bet dabar galiu atsakyti: „O už ką tuomet duodami medaliai?“

Tai ištarusį deputatą atsimenu iki šiol ir pamenu tuos, kurie linkčiojo galva, bet neminėsiu jų pavardžių, nes dauguma jų ir taip jau prisidirbo per paskutinius 20 metų ir atskleidė savo tikrąjį veidą. Laikui bėgant, po Sausio įvykių daug žmonių parodė savo tikrąjį AŠ, bet tada pasitikėjau daugeliu, nors jau po mėnesio tas pasitikėjimas pradėjo griūti. Anksčiau, nei tikėjausi. Kitaip ir būti negalėjo, tą tuo metu supratau, nes, kai „anie“ pajuto, kad vis tik tapsime nepriklausomi, kai pradėjo Lietuvą pripažinti kitos valstybės, jie pradėjo kalbėti ir elgtis taip, kaip galvojo iš tikrųjų. Dalis jų net nesibalotiravo kitai kadencijai, nes jau buvo demaskuoti kaip KGB agentai ir tam tikram žmonių ratui tai buvo žinoma.

Daugiau po to nebandžiau išsiųsti moterų – jos buvo pasiryžusios stovėti iki galo už Lietuvos Nepriklausomybę ir dėl to man nekilo jokių abejonių. Kažkaip visi tada supratome, kad jau atėjo pabaiga, niekas netikėjo, kad rusai sustos, nebuvo jokios jėgos, kuri juos galėtų sustabdyti. Niekas negalvojo, kad tarptautinė politika gali turėti kokios nors įtakos.
Artūras Skučas

Taigi, ta šeštadienio diena sąlyginai praėjo ramiai, palyginus su ką tik praėjusiomis dienomis ar net metais. Ar kažką nujaučiau, konkrečiai dabar negaliu pasakyti, bet tikrai žinojau, kad viskas tuo taip paprastai nesibaigs, tai buvo ne jų stilius ir ne jų charakteris, iki šiol pamenu, kaip mane, būnantį komandiruotėje, išvadino fašistu. Toks buvo jiems suformuotas pasaulis dėka propagandos, kurios mes nežinojome gyvendami Lietuvoje, ir tuomet aš jau supratau, kad kitaip jie tiesiog nesugebėjo mąstyti. Buvo, aišku, ir išimčių, tik tas išimtis paprastai sodindavo į kalėjimą, nors Rusija buvo didelė ir visų nespėdavo laiku pasodinti. Netgi mane dar jaunystėje pasiekdavo jų spausdinti lapeliai ir per juos prisidėjau prie tuo metu Vilniuje esančių disidentų.

Dauguma iš mūsų buvo pasiruošę priešintis – kas tikrino savo ginklus, o kas jų neturėjo – ieškojo kokio nors daikto, kurį būtų galima paleisti į priešą ir taip jį bent sužeisti. Tuomet niekas negalvojo, kad galime laimėti. Visi buvo susitaikę su savo neišvengiama lemtimi ir... kaip dabar atsimenu, buvo ketinimas Apsaugos skyriaus moteris kažkokiu pretekstu išsiųsti namo, kad joms netektų matyti šių įvykių ir mūsų žūties. Tai padaryti labai sunkiai sekėsi, kol kai kurioms iš jų nepasakiau, kad važiuotų namo ir ten paruoštų mums raiščių ir tvarsčių bei surinktų visus įmanomus dalykus, kuriais būtų galima praplauti žaizdas. Tik kelios iš jų išvyko iš AT pastato, bet sugrįžo greičiau nei tikėjausi. Daugiau po to nebandžiau išsiųsti moterų – jos buvo pasiryžusios stovėti iki galo už Lietuvos Nepriklausomybę ir dėl to man nekilo jokių abejonių. Kažkaip visi tada supratome, kad jau atėjo pabaiga, niekas netikėjo, kad rusai sustos, nebuvo jokios jėgos, kuri juos galėtų sustabdyti. Niekas negalvojo, kad tarptautinė politika gali turėti kokios nors įtakos. Tada to dar nežinojome.

Paruošti radijo ryšio aparatai turėjo tik pranešti pasauliui apie susidorojimą su mumis. Niekas tada net nenumanė, kad tas galimas šauksmas ir išgelbėjo mus. Dabar jau retas politikų susimąsto, kas būtų buvę, jei ten nebūtų buvę mūsų. O gal jiems nėra jokio skirtumo, kokiame parlamente reikia sėdėti. To negalėčiau pasakyti apie visus deputatus, bet esu tikras, kad kai kurie nepajustų skirtumo pasikeitusioje aplinkoje. Skaudžiausia žinoti, kad jie buvo išrinkti Lietuvos valstybės piliečių. Tai suvokti yra pakankamai skaudu. Bet negalima gyventi vien tik praeitimi, nauji laikai diktuoja naujus iššūkius.

Dar Sąjūdžio kūrimosi pradžioje K. Prunskienė buvo pagauta, kai lakstė be mūsų išankstinio pritarimo tiek į komunistų Centro komitetą, tiek pas tuometinį AT pirmininką.
Artūras Skučas

Visų tų įvykių kaltė tenka tik K. Prunskienei ir niekam kitam, – nori ji tai pripažinti ar nenori. Taip yra. Kažkodėl ji nepasakoja savo atsiminimuose, kaip 1991 m. sausio 7 d. 21 valandą trinktelėjo durimis išeidama iš AT pirmininko kabineto. Nepasakojo ir apie tai, kad atsisakė Apsaugos skyriaus darbuotojų apsaugos, neva jie būtų ją šnipinėję, bet pasiėmė apsaugą tuo pačiu metu iš VRM OMON‘o. Vien šie veiksmai rodo, kad Prunskienė nebuvo atvira su savo sąžine prieš Lietuvą. Ir tai, kad ji sausio 8 dieną išvyko į Maskvą, jos tokie veiksmai nepuošia.

Bet istorikai, manau, ras žodžius kaip apibūdinti ir įvardinti tokius jos veiksmus. Dar Sąjūdžio kūrimosi pradžioje K. Prunskienė buvo pagauta, kai lakstė be mūsų išankstinio pritarimo tiek į komunistų Centro komitetą, tiek pas tuometinį AT pirmininką. Kai kas šnekėjo, kad tarp jų yra ir kitokie santykiai, nes, kai susirinkome 1988 metų birželio 8 dieną bendram posėdžiui, niekas nesuprato, kodėl į tą posėdį atėjo ir CK darbuotojas. Dabar aš linkęs manyti, kad jis buvo pakviestas vieno iš iniciatyvinės grupės narių, nors kai „svečias“ buvo išprašytas, visi „žegnojosi“, kad to nedarė. Tada visi suvaidinome, kad patikėjome, nors visi puikiai žinojo, kad tik keli iš 35 iniciatyvinės grupės narių realiai galėjo tai padaryti. Taigi...

Tas žodis „TAIGI“ arba „JEIGU“ mane persekioja iki šiol, nors puikiai suprantu, kad tokiose situacijose „JEIGU“ nebūna. Tokius terminus vėliau vartoja tik istorijos „išvirkšteivos“, kurie dirba iki šiol Maskvai ir vykdo jų diktuojamą politiką, siekdami iškraipyti tiesą. Gal koks studentas susiras šį atspausdintą melą ir panaudos savo rašiniui, o po to dar kine kiti tai antrins, ir taip istorija taps iškreipta. Juk net mano anūkas jau mokinsis pasitelkdamas interneto paslaugas, o ne skaitys, kaip kitados, vienuolių perrašytas knygas, nors ir ten nerasi tikros tiesos, nes kiekvienas perrašydamas įterpdavo savo tuo metu turimą tiesą.

Net šiandieniniai istorikai, po 20 metų skambindami man pasitikslinti dėl tų įvykių, kartais užduoda tokius kvailus ir naivius klausimus, kad norėdavosi paklausti, kas yra jų tėvai ir kokioje barikadų pusėje tuo metu jie buvo. Nors toks klausimas būtų buvęs beprasmiškas, nes atsakymas būtų vienas, – jo tėvams, matyt, buvo nesvarbu, kas buvo prieš 20 metų. Jiems, ko gero, nelabai
svarbu ir dabar.

Bet tuomet AT pastatuose buvo susirinkę kitokie žmonės. Šiems žmonėms žodžiai „Laisvė“ ir „Nepriklausomybė“ turėjo reikšmę. Jie žinojo, su kuo atėjo, ir tikrai žinojo, su kuo ruošiasi išeiti.

Būtų naivu sakyti, kad tarp tiek žmonių KGB neinfiltravo savųjų, bet tai paaiškėjo tik po to, kai „raudonieji“ laimėjo rinkimus. Tada ir atsiskleidė kai kurių žmonių tikrasis veidas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
5.0000

Top naujienos

Valdančiuosius nuo fiasko išgelbėjo 13 sekundžių trukusi Seimo naujoko klaida (135)

Praėjusią savaitę Seimui apsisprendus, kad darbuotojai turi patys susimokėti už privalomus...

Po ilgo pokalbio su Nausėda už LGBT kovojanti mama pranešė: jis mane tikrai išgirdo (364)

Už LGBT bendruomenės teises kovojanti Rasa Račienė pirmadienį susitiko su prezidentu Gitanu...

Ruoškitės: jau šį savaitgalį suksime laikrodžius – ir greičiausiai ne paskutinį kartą (106)

Jau visai netrukus, iš šeštadienio į sekmadienį, suksime laiką viena valanda atgal. Nors ir...

Migrantai į Lenkiją veržėsi jėga, jiems talkino ir baltarusiai pasienyje dislokuotų karių skaičių didina iki 10 tūkst. (458)

Lenkijos sienos apsaugos tarnyba pranešė apie migrantų bandymą jėga prasiveržti per sieną....

Vilniuje iš viešųjų paslaugų teikėjų bus reikalaujama galimybių pasų (26)

Siekiant užtikrinti saugesnes kontaktines paslaugas ir kovojant su COVID-19 plitimu, viešuosiuose...

Vilnietė Julija neapsikenčia balandžių karaliavimo balkone: jie visur dergia Ornitologo komentaras (1)

Julijos buto balkonas tapo tikrų tikriausia balandine: jame apsigyveno dešimtys paukščių, kurie...

Migrantų skiepijimas nuo COVID-19 Rukloje: vakcinuotis sutiko šeštadalis (3)

Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, Jonavos rajone, pirmadienį nuo COVID-19 skiepyti į Lietuvą...

Naujas BMW dizainas stebina daugelį: kūrėjai turi sau rimtą užduotį (2)

Vienas iš pagrindinių BMW dizaino kūrėjų Domagojus Dukecas skelbia naujų, drąsių automobilių...

Plius dydžio modeliui Vitalijai Jonikytei – išbandymas: pakviesta į gražuolių konkursą, kur dar jokia lietuvė nesužibėjo (6)

Buvusio realybės šou „Sala“ vedėja ir projekto „Dydžio revoliucija“ laimėtoja Vitalija...

Kinijoje dešimtims tūkstančių žmonių griežtai nurodyta neiti iš namų (61)

Kinijos šiaurėje pirmadienį dešimtims tūkstančių žmonių griežtai nurodyta neiti iš namų,...