„Stambus, petingas, palinkęs, ilgakojis. Nukarę ūsai, tankūs didžiuliai antakiai. Įdėmus akių žvilgsnis“, taip apie Juzefą Pilsudskį rašė Walerianas Meysztowiczius. Kas gi buvo tas Pilsudskis?
© Vida Press

Neseniai buvo minimos J. Pilsudskio 150 gimimo metinės. Ta proga Vilniuje buvo suorganizuota konferencija, žiniasklaidoje pasirodė keletas poleminių straipsnių.

Tuo viskas ir pasibaigė. Galbūt šiek tiek nutolus nuo proginių datų verta iš naujo pažvelgti į šią istorinę asmenybę.

Juzefas Pilsudskis – Lenkijos didvyris, stovėjęs prie šios šalies nepriklausomybės ištakų. Jis – kartu su Lenkijos generolais ir kariais – sulaikė bolševikus prie Varšuvos ir taip užkirto jų žygį į Vakarus. Lenkų jis tiesiog buvo vadinamas „Vadu“ arba familiariai – „Dziadek“, Seneliu. Tačiau kodėl jis save visą gyvenimą vadino lietuviu?

„Drąsiai galiu sakyti, kad nebūčiau Lenkijos valstybės vadovas, jeigu nebūčiau vilnietis“, tokius žodžius ištarė Pilsudskis Vilniuje 1922 metų balandžio 20 dieną. Tad ir iškyla klausimas, kas jis – Lenkijos didvyris yra ir Lietuvos herojus? Ar Juzefas Pilsudskis yra mūsų istorijos dalis?

Ar tikrai save lietuviu vadinantis Lenkijos didvyris buvo vienas iš pikčiausių Lietuvos priešų? Gal nubraukus nuoskaudų šydą galime pamatyti ir tai, kuo gi Pilsudskis nusipelnė Lietuvai?
Virginijus Savukynas

Lietuvių požiūris į ilgametį Lenkijos vadovą Juzefą Pilsudskį tikrai nevienareikšmiškas. Didžiausia jo kaltė lietuvių akyse – Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos.

Pilsudskis buvo tas, kurio įsakymu L. Želigowskis surengė tariamą maištą ir užėmė Vilnių. „Mes be Vilniaus nenurimsim“, – tai šūkis, ant kurio augo visa tarpukario Lietuvos karta. Lietuviai visada jautė skriaudą dėl šios neteisybės. Štai kodėl jis buvo vadinamas išdaviku, okupantu.

Bet ar tai nėra viena istorijos pusė? Kodėl, įžengus Lietuvos kariuomenei į Vilnių, Rasų kapinėse buvo pastatytos dvi garbės sargybos?

Viena stovėjo prie Jono Basanavičiaus, o kita – prie Juzefo Pilsudskio širdies kapo. Kodėl lietuviai atidavė pagarbą šiam Lenkijos didvyriui? Ką tokio žinojo mūsų protėviai, ką mes jau pamiršome? Metas atidžiau pažvelgti į šią asmenybę ir pabandyti pasvarstyti, ar tikrai save lietuviu vadinantis Lenkijos didvyris buvo vienas iš pikčiausių Lietuvos priešų? Gal nubraukus nuoskaudų šydą galime pamatyti ir tai, kuo gi Pilsudskis nusipelnė Lietuvai?

Pradėkime nuo biografinių dalykų. Józefas Klemensas Piłsudskis gimė 1867 metų gruodžio 5 dieną Zalave.

„Kai gimiau netoli Vilniaus ir motina virš sūnaus lopšio ašaras gailias liejo, dar skambėjo nuo kartuvių girgždėjimo aidas, išstatytų ne tik čia, Lukiškių aikštėje, tačiau ir ten taip pat – Kaune. Negaliu pamiršti, kad kovos tuose kraštuose buvo stipriausios, kruviniausios, labiausiai užsispyrusios.

Kai ne tiktai čia, bet netgi karalystėje, Varšuvoje, kovos nutilo – žemaičių sukilimas tęsėsi visa jėga, įtraukdamas naujas aukas, į naują kovą šimtus žmonių, kurie kalbėti lenkiškai nemokėjo“, – taip savo garsioje kalboje Vilniuje sakė J. Pilsudskis.

Apkrikštytas buvo Pavoverės bažnytėlėje. Sudegus jo šeimos dvarui, šeima persikėlė į Vilnių. Jaunasis Juzefas lankė gimnaziją. Tiesa, šeima kentė nepriteklių. Natūralu, kad jaunuolį patraukė socialistų idėjos.

Be to, vis dar buvo gyvas 1863 metų sukilimo prisiminimas, neišblėsusi pasipriešinimo dvasia. Štai kaip apie tuos laikus rašė Walerianas Meysztowiczius: „Jaunuoliai naktimis eidavo per Viliją, kur už Žaliojo tilto, netoli šv. Rapolo bažnyčios ir vėliau pastatytos elektrinės, kažin kokio rusų valdžios sugriauto vienuolyno griuvėsiuose buvo išlikusios kapinės ir beveik sugriuvusi koplytėlė. Ten sutemus rinkdavosi, duodavo slaptas priesaikas, kad kovos už Abiejų Tautų Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.“

Visiškai nenuostabu, kad Juzefas įsitraukė į kovą prieš okupacinę carinę valdžią. Jis netgi su broliu Bronislavu organizavo pasikėsinimą į carą Aleksandrą III-ajį. Už tai buvo ištremti į Sibirą. Juzefas grįžo, o jo brolis Bronislovas, ten gyvendamas, tapo vienu iš ryškiausių antropologų, tyrinėdamas vietos tauteles.

O Juzefą viliojo visuomeninė veikla.1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją. Ryškiausias jo poelgis – 1908 metais traukinio apiplėšimas Bezdonyse. Pagrobti pinigai buvo skirti partijos reikalams. Tai sustiprino Pilsudskio autoritetą.

Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui jis suprato, kad išmušė lemtinga valanda – Lenkija gali vėl tapti nepriklausoma. Jo savarankiškumas ir jo vykdoma politika nepatiko vokiečiams ir jie jį įkalino Magdeburgo pilyje.

1918 lapkričio 11 dieną paskelbus Lenkijos nepriklausomybę jis tapo Lenkijos valstybės vadovu. Būtent jam valdant Lenkija įtvirtino savo nepriklausomybę. Toliau atėjo 1926 metai – jis suorganizavo karinį perversmą ir tapo autoritariniu Lenkijos vadovu.

Jis mirė 1935 metais. Jo pageidavimu kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinėse.

XIX amžiaus pabaigoje atsirado kita lietuvio samprata – lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai. Ir štai čia seniesiems lietuviams ar litwinams reikėjo rinktis: ar jie su lenkais, ar su lietuviais. Dažnai būdavo taip, kad net tos pačios šeimos broliai pasirinkdavo skirtingas tautas.
Virginijus Savukynas

Juzefas Pilsudskis – paradoksali asmenybė. Kodėl jis liepė atplėšti Vilnių nuo Lietuvos? Tačiau jei norėjo užgrobti visą Lietuvą, kodėl to nepadarė? „Vade, vesk mus į Kauną“, jam sakė dešiniųjų pažiūrų generolai ir politikai.

Jis atsispyrė šiam spaudimui. Šį jo dvilypumą, o kartu ir vienatvę matė tiek lenkai, tiek lietuviai. Kodėl jis buvo toks nenuoseklus, draskomas prieštaravimų? Gal atsakę į šiuos klausimus geriau suprasime šį veikėją? Ir gal kitaip pradėsime vertinti?

Kas buvo Juzefas Pilsudskis – lietuvis ar lenkas?

Pradėkime nuo to, kad Juzefas Pilsudskis yra neabejotinas didvyris Lenkijoje. Kiekvienas lenkas jį žino ir laiko savu. Juk be jo neįsivaizduojama moderni Lenkija. Tačiau kodėl jis visą gyvenimą save vadino lietuviu?

Negana to, Juzefas Pilsudskis tikrai mokėjo lietuviškai. Tai paliudija garsus Vilniaus lietuvis Izidorius Šimelionis. Vieną kartą Juzefas Pilsudskis lankėsi Vilniaus krašte, ta proga buvo surengta šventė, kurioje jį sveikino ir Vilniaus mokyklų mokiniai.

Nuvažiavo ir lietuviška mokykla. Ir štai kas tada nutiko: „Visos atvykusių žmonių grupės turi savo vėliavas, tik mūsų mokykla tokios neturi. Tačiau mūsų mokytojas nesutriko: pasitaręs su Lydos apskrities švietimo pareigūnais, iš didelių gofruotų popieriaus lapų padarė lietuvišką trispalvę. [...] Žygiuojame ir dainuojame „Išėjo tėvelis į mišką“.

Tikriausias maršas. Stovintys karininkai ir generolai išsitempė, pakėlė rankas prie kepurių – atiduoda pagarbą mums ir mūsų trispalvei. J. Pilsudskis paprašė, kad prieitume arčiau. Mokytojas sustatė mus prieš aukštuosius svečius. J. Pilsudskis kalbėjosi su mokytoju ir su mumis lietuviškai ir glostė mūsų plikai kirptas galvas.

Tai padarė mums nepaprastai didelį įspūdį. Ypač stebino tai, kad mūsų kaimo žmonių keikiamas ir koneveikiamas J. Pilsudskis moka lietuviškai. O Lydos apskrities vadovai nustebo, kad šitoks aukštas svečias susidomėjo lietuviška mokykla. Už gerą pasirodymą mus net premijavo. Grįžome namo tarsi karą laimėję.“

Taigi keikiamas lietuvių Pilsudskis iki pat gyvenimo pabaigos nebuvo pamiršęs lietuvių kalbos. Tačiau vis dėlto, kodėl jis save laikė lietuviu?

Tai atsiremia į seną lietuvio sampratą – lietuvis – tai yra tas, kuris gimė Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Jis gali nemokėti lietuviškai. XIX amžiaus pabaigoje atsirado kita lietuvio samprata – lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai.

Ir štai čia seniesiems lietuviams ar litwinams reikėjo rinktis: ar jie su lenkais, ar su lietuviais. Dažnai būdavo taip, kad net tos pačios šeimos broliai pasirinkdavo skirtingas tautas. Geriausiai tai iliustruoja broliai Narutavičiai. Vienas iš jų buvo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, o kitas – pirmasis Lenkijos prezidentas. Kas žino, kaip būtų susiklostę dviejų valstybių santykiai, jei Gabrielius Narutavičius nebūtų nušautas po kelių dienų.

Jis norėjo sukurti stiprią Vidurio Europos valstybę, kuri galėtų būti tas žaidėjas, su kuriuo skaitytųsi ir Rusija, ir Vokietija. Vien etninių lenkų žemių nepakako. Reikėjo sąjungininkų, todėl ir buvo galvojama apie federacinę valstybę
Virginijus Savukynas

Reikia daugiau pavyzdžių? Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas taip pat kalbėjo lenkiškai. Pradžioje netgi buvo organizuojamas lenkų savanorių batalionas, kuris kautųsi už Lietuvą. Antano Smetonos žmona buvo bajoraitė, kurios gimtoji kalba taip pat buvo lenkų. Būtent Antanas ją ir mokė kalbėti lietuviškai. Mokė, mokė ir susituokė.

Juzefas Pilsudskis buvo kilęs iš tos pačios aplinkos, iš tų pačių litvinų. Tik vieni savo likimą susiejo su Lenkija, kiti – su Lietuva. Pilsudskis – su Lenkija. Ir ne tik susiejo. Jis kūrė Lenkiją. Nors jautėsi lietuviu. Ir jam atrodė, kad Lietuva ir Lenkija – tai dvi sesės, kurios negali būti atskirtos. Tačiau istorinė realybė buvo kitokia.

Virginijus Savukynas
Virginijus Savukynas
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Juzefo Pilsudskio vizijos

Tad ko norėjo Pilsudskis? Kaip jis įsivaizdavo ateitį? Akivaizdu, kad jis troško atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau ne tik. Jo žvilgsnis buvo gerokai platesnis. Jis norėjo sukurti stiprią Vidurio Europos valstybę, kuri galėtų būti tas žaidėjas, su kuriuo skaitytųsi ir Rusija, ir Vokietija. Vien etninių lenkų žemių nepakako.

Reikėjo sąjungininkų, todėl ir buvo galvojama apie federacinę valstybę. Ir jis turėjo dar vieną užmačią – susilpninti Rusiją. Kai 1904 metais prasidėjo Rusijos ir Japonijos karas, jis nuvyko į Japoniją, prašydamas pagalbos Lenkijai.

Ir Lietuvai šiame plane buvo numatytas labai svarbus vaidmuo. Ant buvusios Abiejų Tautų respublikos kūno galima sukurti tokią stiprią federacinę valstybę ir tapti geopolitiniu veiksniu. Lietuva turėjo tapti būsimos galingos valstybės dalimi.

O dabar prisiminkime Rusijos geopolitiką Aleksandrą Duginą. Jis labai aiškiai pasakė, kad Rusijos interesas – supjudyti Lenkiją ir Lietuvą. Kartais gali iškilti klausimas, kodėl? Šio Pilsudskio plano kontekste tai visiškai suprantama. Pagal šiuos Pilsudskio planus, ne tik dėl sentimentų, Lietuva turėjo būti bendroje valstybėje. Tačiau lietuviams šios geopolitinės vizijos jau nebeimponavo.

Tačiau J. Pilsudskis buvo ne tas, kuris nuleistų rankas.

Juzefo Pilsudskio planai dėl Lietuvos

Pilsudskis įsitikinęs, kad galės įtikinti lietuvius. Ir jis imasi veiksmų. Štai čia prasideda istorija, dėl kurios daugelis lietuvių iki šiol jaučia nuoskaudą.

J. Pilsudskis 1919 metais pasiunčia savo seną bendražygį Leoną Wasilevskį į Kauną. Tuometinis Lietuvos vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius laikosi kietai ir į jokias derybas nesileidžia.

Ir tuomet Pilsudskis leidžia surengti taip vadinamąjį „peoviakų“ sąmokslą. Jo tikslas – tuos politikus, kurie nusiteikę ypatingai antilenkiškai, patraukti iš avanscenos, o valdžią suteikti tiems, kurie, jų nuomone, yra prolenkiški.

Vienintelė kliūtis buvo Lenkija. Rodėsi, kad ir ji bus nušluota. Bolševikai jau buvo prie Vyslos. Ir čia nutiko kažkas netikėto. Lenkų kariai sumušė bolševikus. Jų planai dėl pasaulinės revoliucijos žlugo. Tai visiems puikiai žinoma istorija. Tačiau mažai kas žino, kad lenkai ir Juzefas Pilsudskis išgelbėjo ir Lietuvą.
Virginijus Savukynas

Tačiau lietuviai sužino apie šį sąmokslą, kuriam tiesiogiai vadovavo Lenkijos žvalgyba. Perversmas nepavyko.

Tokių operacijų J. Pilsudskis daugiau nelaimino, tačiau palaimino kitas. Bet prieš tai išgelbėjo Lietuvos valstybę. Ir tai, be jokios abejonės, yra pats didžiausias nuopelnas Lietuvai.

„Stebuklas prie Vyslos“

1920 metų vasarą bolševikai pajuto pergalės skonį. Jie veržėsi į Vakarus ir ruošėsi pasaulinei revoliucijai. Jei jie pereitų Lenkiją, tuomet susijungę su vokiečių komunistais Vakaruose įvestų bolševikinį terorą.

Vienintelė kliūtis buvo Lenkija. Rodėsi, kad ir ji bus nušluota. Bolševikai jau buvo prie Vyslos. Ir čia nutiko kažkas netikėto. Lenkų kariai sumušė bolševikus. Jų planai dėl pasaulinės revoliucijos žlugo. Tai visiems puikiai žinoma istorija.

Tačiau mažai kas žino, kad lenkai ir Juzefas Pilsudskis išgelbėjo ir Lietuvą. Jūs paklausite, kodėl. Juk 1920 metais liepos 12 dieną Lietuva su Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį, buvo numatytos sienos toli į rytus.

Be to, dar gavo Lietuva pinigų. Sovietinė Rusija atrodė gėrio įsikūnijimas Lietuvos atžvilgiu. Tačiau tada nebuvo žinoma, kad dar prieš pasirašant šią sutartį buvo duotas nurodymas vienam geriausių sovietų diversantui, gimusiam netoli Šiaulių, Vaupšui – Vaupšasovui surengti perversmą Lietuvoje.

Šio perversmo tikslas – nuversti Lietuvos vyriausybę. Galima prisiminti vos prieš metus rengtą peoviakų perversmą. Tačiau egzistavo vienas esminis skirtumas. Lenkų perversmo atveju nieko nesiruošė žudyti, o štai bolševikai buvo sudarę sąrašus, ką reikia sušaudyti

Dar iki šiol kai kas mano, kad bolševikų perversmas 1917 metais Lietuvai suteikė galimybę tapti nepriklausomai. Tai mitas. Lietuvai buvo numatytas bolševikinis likimas: su visomis represijomis, kolektyvizacijomis, žudynėmis, kurias patyrė Sovietų sąjungos žmonės. Stebuklas prie Vyslos išgelbėjo ir lietuvius. Mes gavome dvidešimt metų, per kuriuos susiformavo stuburas. Ir jo jau vėliau nesugebėjo sulaužyti net ir sovietai.

Lucijano Želigowskio akcija

1920 metų rugsėjis. Bolševikai pralaimi ir traukiasi, pagal sutartį Lietuvai priklauso Vilnius. Tačiau Juzefas Pilsudskis neatsisako savo ankstesnių geopolitinių planų. Jis žino, kad lietuviai nenori eiti į jokias sąjungas su Lenkija.

Nepaisant to, jis nusprendžia dar kartą pabandyti. Liucijanui Želigovskiui įsako suorganizuoti „sukilimą“ ir paimti Vilnių.

Kodėl taip pasielgė Pilsudskis? Ko jis siekė? Motyvas labai paprastas. Galvojo, kad lietuviai, netekę Vilniaus, patys prisijungs prie Lenkijos.

Taip įvyksta Želigovskio akcija. Ir tai nulėmė tą kraujuojančią skriaudą, kurios daugelis lietuvių iki šiol negali atleisti.

Tačiau pagalvokime. Lenkija tuo metu buvo 10 kartų didesnė ir stipresnė nei Lietuva. Taip, lietuvių kariai sustabdė Želigowskį ties Širvintom ir Giedraičiais, tačiau neapsimeskime, kad būtume galėję atsilaikyti prieš didesnę Lenkijos armiją.

Juk žvelgiant iš tuometinės Lenkijos, logiška buvo okupuoti visą Lietuvą. Tačiau tam sutrukdė ne kas kitas, bet Pilsudskis. Jis nenorėjo okupuoti, jis norėjo, kad Lietuva savanoriškai įeitų į federaciją. Ir vėl atgimtų abiejų tautų respublika.

Paradoksalu, kad tokia jo meilė Vilniui, svajos apie bendrą abiejų tautų valstybę tik dar labiau atitolino lietuvius nuo lenkų.
Virginijus Savukynas

Tačiau lietuviai nusprendė, kad jie geriau bus be Vilniaus, bet į sąjungą su Lenkija neis. Tokia buvo tuometinė politinė lietuvių valia.

1922 balandžio 20 dieną, kaip jau minėjau, Pilsudskis pasakė garsiąją kalbą. Ir ištarė tokius žodžius: „šiandien, didžio triumfo dieną, lenkų triumfo, kurį taip karštai čia visi susirinkusieji jaučia, negaliu neištiesti per mus skiriančią užkardą rankos tiems tenai, Kaune, kurie galbūt šiandien, mūsų triumfo dieną laiko pralaimėjimo ir gedulo diena. Negaliu neištiesti rankos, kviesdamas santarvei ir meilei. Negaliu nelaikyti jų broliais.“ Kaip vertinti šį kreipimąsi? Tikriausiai kiekvienas pats turi atsakyti į šį klausimą.

Vilnius Juzefui Pilsudskiui išliko mylimiausiu miestu. Visi žinojo, kad, jam atvykus čia, galima greičiau sutvarkyti reikalus. Meysztowicius rašo, kad jis net apgynė Vilniaus vežikus, leidęs jiems neprisiūti numerių, nors tai buvo daroma Varšuvoje. Paradoksalu, kad tokia jo meilė Vilniui, svajos apie bendrą abiejų tautų valstybę tik dar labiau atitolino lietuvius nuo lenkų.

Beje, jei jau kalbame apie jo meilę Lietuvai, tai negalime pamiršti kito gražaus Lietuvos kampelio – Druskininkų, kurie suklestėjo būtent dėl to, kad jis čia atostogaudavo.

Nuotraukose galima pamatyti Maršalo kuklią vilą. Ją sugriovė sovietai, kad neliktų jokio prisiminimo. Ilgai atminimą saugojo ir suolelis, ant kurio sėdėjo Maršalas ir ilgesingai žiūrėdavo į kitą Nemuno krantą, kuris priklausė Lietuvos valstybei. Galima tik spėlioti, ką jis galvojo ir jautė.

Taigi J. Pilsudskis ne tik atėmė Vilnių, bet ir tam tikra prasme saugojo Lietuvą.

Tai vis dėlto, kaip vertinti Juzefą Pilsudskį, gimusį Zalave, save visą gyvenimą vadinusį lietuviu ir beatodairiškai kovojusį už Lenkijos galybę?

Įvertinus visą jo gyvenimą, intencijas, vis dėlto jam verta atiduoti pagarbą. Jis savo širdį paliko Vilniuje, o kūnas – palaidotas Krokuvoje. Šiandien Lietuva ir Lenkija yra atskiros valstybės. Tačiau ar ne Pilsudskis, save padalinęs tarp Lenkijos ir Lietuvos, yra ta figūra, kuri gali jungti abi tautas? Ar prie jo kapo, pagerbiant ir atleidžiant gali susirinkti ir lietuviai, ir lenkai? Ir, beje, visi, kam brangus Vilnius.

Juk štai kaip savo garsiąją kalbą 1922 metais baigė Juzefas Pilsudiskis: „Nekritiškas vaiko žvilgsnis, susižavėjęs savo motina, nežiūri ir neklausia, kokios puošmenos ant jos galvos. Ar bjauri, ar graži kažkam jinai yra ir lieka vaikui kažkuo gražiu ir nuostabiu, o jos vardo dieną širdis plaka džiugiai. Todėl kaip tas vaikas, sujaudintas iki gelmių, šaukiu: Tegyvuoja Vilnius!“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Jelcino nuotykiai Vašingtone: vien su apatiniais išėjo ieškoti picos (50)

Buvusių prezidentų Billo Clintono ir Boriso Jelcino santykiai buvo gana keisti. Buvo laikas, kai...

Auksinio smėlio paplūdimiais garsėjančiuose kraštuose apsilankę lietuviai: jautėmės kaip sąvartyne (41)

Dalindamasis įspūdžiais apie viešnagę Rytų Timore gavau pastabų, kad labai neigiamai atsiliepiu...

Gaisras Vilniuje - dega prie Spaudos rūmų esanti aukštoji mokykla (21)

Ketvirtadienio vakarą Vilniuje gausios gelbėtojų pajėgos buvo sukeltos ant kojų, pranešta, kad...

Paskaičiavo, kiek Lietuvai kainuoja jos gyventojų įpročiai: skaičius įspūdingas (81)

Lietuvos ekonomikai šalies gyventojų fizinis pasyvumas kainuoja 1,5 mlrd. eurų per metus,...

Ar teisingumo ministro postas yra šiandienos teisininko idealas Lietuvoje (9)

„Rasti teisingumo ministrą yra žymiai sunkiau negu jį išlaikyti. Jau kiek laiko tai yra...

Iš „meistriuko“ apsimokės imti kvitą – leis susigrąžinti mokesčius (177)

Nuo 2019 metų oficialiai apskaitytas remonto, statybos ir kitas namų ūkyje suteikiamas paslaugas...

Stojo mūru už Jasikevičių: kam kam, bet graikams reikėtų ne verkšlenti dėl teisėjavimo, o patylėti Spanoulis – vertas Holivudo (19)

Pirmuose Eurolygos ketvirtfinalio susitikimuose užfiksuotas tik vienas netikėtumas, o jo autoriumi...

Odontologas įvardijo pagrindinę dantų netekimo priežastį: jos išvengti – labai paprasta (28)

Norėdami apibūdinti Lietuvos gyventojų odontologinę sveikatą, galėtume tiesiog pasakyti –...

Naujas tyrimas atskleidė liūdną tiesą: kelionė į Marsą labai pakeistų žmogaus kūną (2)

„SpaceX“ ir kai kurios kitos privačios kosmoso agentūros ketina jau visai greitai į Marsą...

Kas yra sekso instruktorius ir kam jo reikia? (1)

Vos išgirdę terminą „ sekso instruktorius “ iš karto įsivaizduojame pilvotą vyresnio...