Leidyklos „Briedis“ išleista knyga „Vilnius 1915. Diena po dienos“ – tai Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje gyvenusių žmonių dienoraščių ir prisiminimų fragmentai. Joje pasakojama apie dramatišką miestui laikotarpį – 1915-ųjų antrosios pusės įvykius, – paskutinius carinės valdžios ir pirmuosius vokiečių okupacijos mėnesius.
Skaitydami skirtingų tautybių autorių tekstus, nušviečiančius tuos pačius įvykius, galime susidaryti kur kas visapusiškesnį, objektyvesnį vaizdą nei iš vieno žmogaus pasakojimų.
Tačiau bendra atmosfera nekinta. Prieš akis iškyla visuotinis nerimas, minios gatves užtvindžiusių pabėgėlių, karštligiškas carinių įstaigų ir paminklų evakavimas, sąmyšis ir miesto bombardavimai, trumpas tarpuvaldžio laikotarpis, artėjančių vokiečių baimė ir pirmieji kaizerio valdžios potvarkiai. Tai be galo dramatiškas Vilniaus istorijos tarpsnis, nors pats miestas, rusams suvokus gynybos beprasmiškumą ir laiku atsitraukus siekiant išvengti galimos apsupties, beveik nenukentėjo.
Knygoje įrašai sudėlioti dienomis, todėl neįtikėtinai įdomu palyginti įvairių autorių, lenkų ir lietuvių, pasakojimus apie tuos pačius įvykius bei jų vertinimus. Originaliuose tekstuose sutinkamos datos pagal senąjį Rusijos imperijoje galiojusį Julijaus kalendorių skaitytojų patogumui perrašytos pagal naująjį, – Grigaliaus.
Knyga siekiama atkreipti skaitytojų dėmesį į įvykius mieste ir jo apylinkėse, to meto gyventojų bei valdžios nuotaikas, todėl stengtasi pateikti tik tuos prisiminimų fragmentus, kuriuose atsispindi visuotiniame sąmyšyje ir nežinioje paskendusio Vilniaus gyvenimas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Rugsėjo 25 d.
Czesław Jankowski
Nuo Vilniaus užėmimo, nuo Vilniaus perėjimo vokiečių valdžion praėjo lygiai savaitė.
Ką atliko per tą savaitę valdančioji vokiečių valdžia? Paskelbė daug be galo protingų ir praktiškų sanitarinių-ūkinių taisyklių ir atėmė iš miesto 3/4 maisto atsargų, labai nemažai įvairių rūšių prekių ir beveik visus privatiems savininkams priklausiusius arklius. Kaip trumpai „valdymo“ savaitei veikla visai nemaža...
Per tą savaitę šimtai pabėgėlių spėjo išvykti iš miesto, skubėdami į paliktas savo buveines ir – grįžti atgal. Grįžti radus „namie“ tuštumą ir gaisravietes. Nei kur, nei kuo gyventi. Tų žmonių nevilties ir nelaimės neįmanoma aprašyti. Jie grįžo į Vilnių ne tik nuskurdę, bet ir praradę likučius juos palaikiusios vilties, jog ten, „namie“, gal vis dėlto kas nors išliko baisiame karo sūkuryje. Jie dūmė tenai, „namo“, lyg paleisti iš sunkios pabėgėliškos nelaisvės ir – štai į ją grįžta... sugniuždyta siela iškamuotame kūne.
Per praėjusią savaitę vokiečiai sugebėjo visai smarkiai nuteikti prieš save vietos gyventojus. Net žydai, pasitikę į Vilnių įžengiančią kaizerio Vilhelmo kariuomenę jei ne entuziastingai, tai su aiškiai draugiškais jausmais, – atšalo.
Man regis, kad uždėta miestui kontribucija nebūtų padariusi tokio neigiamo įspūdžio, kaip neatlyginamas produktų ir prekių pasisavinimas, išsisukinėjimas nuo „kvitukų“, nemokėjimas vieš-bučiuose ir restoranuose, apsistojimas privačiuose būstuose.
Dar pridėkime sunkumus susikalbėti vokiečių kalba, kurią, išskyrus žydus, mažai, itin mažai kas moka iš vietos gyventojų viduriniųjų sluoksnių ir prastuomenės, pridurkime didžiulius keblumus perskaičiuojant kainas rubliais ir kapeikomis bei markes ir pfenigus... Žodžiu, dar švelniausias atodūsis išreiškiamas žodžiais: „Oi, sunki, sunki ranka!“ O girdėti ir į ausį kuždami grubiausi prakeiksmai.
Rugsėjo 26 d.
Czesław Jankowski
Šiek tiek patikimas šaltinis vakar man pranešė tokias žinias:
Iš Vilniaus apygardos besitraukianti generolo Radkevičiaus 10-oji armija jau iš visų pusių apsupta. Ji bergždžiai bandė prasimušti ir į Molodečiną, ir į Lydą. Dabar ji visiškai pakrikusi; pavieniai įvairių ginklo rūšių daliniai klaidžioja po miškus demoralizuoti ir išbadėję. Juos gaudo vokiečių kariuomenė. Rusų kareiviai noriai ir beveik masiškai pasiduoda.
Taigi apie jokią rusų ofenzyvą negali būti ir kalbos. Griausmai ir sprogimai, kuriuos naktimis čia, Vilniuje, girdime, neturi nieko bendra su jokia artima ar tolesne kanonada – tai kalno, per kurį ėjo rusų sugriautas tunelis tarp Vilniaus ir Lentvario, sprogdinimo minomis atgarsiai; dabar tunelio nebus visai, tik gili iškasa. Vakar labai ankstyvą rytą rusų aeroplanas sugebėjo prisėlinti virš Vilniaus ir numesti dvi bombas geležinkelio stoties apylinkėse. Bombos, regis, jokio nuostolio nepadarė, tiktai paskatino šnekas apie šūvius iš vokiečių sunkiųjų pabūklų.
Ryga dar nepaimta, tačiau gana tikėtini gandai atkakliai skelbia apie Minsko užėmimą. Vakarų fronte vokiečiai, esą, smarkiai pasistūmėję: užėmė Reimsą ir traukia į Paryžių.
Su vokiečių pasirodymu Salose buvo taip: likus trims dienoms iki vokiečių įžengimo į Vilnių, trečiadienio popietę į Salų miestelį atidūmė rusų dalinys skelbdamas, kad sėkmingai pabėgo nuo nemažų vokiečių pajėgų, kurios užėmė Mikailiškes. Išvargę kareiviai įsikūrė miestelyje ir gen. Ivanovo dvare.
Tuo metu vokiečiai miškais apsupo Salas ir pasirodė ne nuo Mikailiškių, o nuo... Narbutovščiznos pusės. Ketvirtadienį, maždaug 1 valandą ryto į Salų dvarą ir miestelį staiga pasipylė šrapnelių kruša. Dvaras buvo sugriautas, ten besiilsintys kareiviai sužaloti; miestelis užsidegė. Visi miestelio gyventojai pabėgo, daugelis žydų pasiekė Vilnių su Jobo žinia, kad Salos nušluotos nuo žemės paviršiaus.
Rugsėjo 27 d.
Peliksas Bugailiškis
Tolyn – labyn žmonės pradeda atkąsti dantį dėl vokiečių. Iš visų kraštų, ypač iš kaimo, eina balsų dėl jų plėšimų, rekvizicijų be pinigų ir tinkamų kvitancijų. Vilniaus apylinkėse, kiek dar buvo palikę po rusų kariuomenės, viskas baigiama šluoti vokiečių.
Atimama kitur ne tik paskutiniai gyvuliai, bet ir duona, nekalbant jau apie vištas, kurias labai vikriai moka jie gaudyti. lšleistasai gubernatoriaus įsakymas, kad Vilniaus gubernijos sienose nebūtų daromos rekvizicijos be tam tikro jo talono (orderio), liekasi tik ant popieriaus.
Net Vilniuje krautuvėse ne visuomet užmokama pinigais, o duodama kortikės, neturinčios jokios vertės, su panašiu parašu: „ką vokietis paėmė, rusas tur užmokėti.“
Tos rekvizicijos žmones taip įpykino, kad kitur net ima keršytis. Viename kaime už 24 verstų nuo Vilniaus buvo pasilikęs vokiečių „intendantas“, kuris tik kiaules šaudydavo, kurias atvažiavę furažeriai pasiimdavo. Vienas vaikinas norėjo jį „nutėkšti“, bet nepavyko. Atvažiavusi ant rytojaus egzekucija, to vaikino neberadusi, suėmė jo brolį ir sušaudė, visą gi kaimą ugnim paleido.
Pastebėta daug nekultūringų apsireiškimų kaimuose iš vokiečių pusės, kaip tai pribiaurojimo bažnyčių, ėmimo iš jų žvakių net mišių laike; vienoje žydų šulėje suvedė nakties laikui arklius, žmonių klojimuose kloja arkliams nekultų javų ir t. t.
Žydai vietomis labai vokiečiams meilinas ir stengiasi prisitarnauti: nurodo, kur žmonės turi paslėpę gyvulius, padargus.
Pavažiuoti keliu kur toliau su arkliais beveik negalima – tuoj stato vežti karo daiktus. Vienas Lietuvių Komiteto įgaliotinis iš Šešuolių (7 myl. nuo Vilniaus) laimingai atvyko į Vilnių su arkliu tik per gudrumą: pasiėmė su savim vaiką, kuris, vokiečius susitikus, apsimesdavo didžiai sergąs – įgaliotinis gi aiškino tuojaus, kad veža dizenterijos ligonį.
Kokie tie lengvatikiai lenkai. Dar rusams nenutolus kelių verstų nuo Vilniaus, jie puola vokiečių glėbin. Įeinančius vokiečius sutinka su bukietais, jų vadus apspinta, inspiruoja apie vietos dalykus, kad savo valdžios užgrobus vietos dalykuose. Suorganizuotuose milicijos skrajotojų būriuose vedama lenkų tautinė politika ir apie ją daugiau kalbama kaip apie miesto tvarkos reikalus. Iš tų skrajotojų net svajojama legionus ilgainiui sutverti.
Dėl tos politikos iš tų būrių pradeda atsisakinėti lietuviai. Vienas lenkų veikėjas gi jau net pasiskubinęs surasti Muravjovo nužudytųjų veikėjų kapus ir su fanatikėmis bobomis iškasti jų lavonus, kuriuos norima iškilmingai palaidoti. Savo keliu gi ant lietuvių leidžiama nebūtų paskalų dėl jų būk meilinimosi vokiečiams. Pramanyta net visas faktas, kad vokiečiams įėjus miestan, prie Žalio-jo tilto lietuvių deputacija bučiavusi vadų pasagas...
Panašias vėl kalbas apie vokiečių priėmimą leidžia žydai apie lenkus. Bene bus tai noras savo nuodėmes ant kitų nuversti, ypač pasklidus kalboms, kad rusai rengiąsi grįžti į Vilnių. Patys vokiečiai neslepia, kad buvęs momentas, kuomet jiems tik tik nereikėję per vieną valandą apleisti Vilniaus. Čia gi dar kaip tyčia pradeda girdėtis šaudymai, kurie buvo nutolę, ir sužeistieji vežami ne iš taip tolimo karo lauko – Biniakaimy [Benekainiuose].
Rugsėjo 27 d.
Czesław Jankowski
Kita vertus, vis labiau galima jausti, kad vokiečių armija mus užgriuvo, atsiprašant, kaip skėriai. Moka, nemoka – ne tai svarbiausia; reikalas tas, kad viską išvalgo. Išvalgo, išgraužia, išgramdo... Greitai visuose sandėliuose ir podėliuose liks tik pliki mūrai, plikos lentynų ir skrynių lentos. Visa iškepama duona ir pyragai rezervuoti kariuomenei; civiliai gyventojai jau kelias dienas visiškai neturi galimybės nusipirkti duonos ir bandelių; tiesiog pikliuotų, o iš dalies ir rupių miltų duonos bei bandelių visiškai nėra.
Kepyklos sandariai uždarytos, cukrainėse vis mažiau vyniotinių, parduodamų po 60 kapeikų už svarą. Privačiuose namuose kepa duoną ir bandeles iš atsargai pirktų miltų. Kur ne kur mieste slapčiomis galima gauti kepalėlį pikliuotų arba rupių miltų duonos – „per pažintį“ arba iš privačių spekuliantų, kepančių kažkur kokioje nors pusrūsio skylėje duoną gyventojams – ne kariškiams. Vis labiau trūksta mielių. Kiaušinis – 10 kap.
Vakar 9.30 val. visos trys cukrainės Šv. Jurgio gatvėje buvo visiškai ištuštintos, neliko jokių kepinių; tuščiose etažerėse mėtėsi tik saldainių likučiai; visos atsargos buvo išnaudotos; minia kariškių, įvykdžiusi šį nepaprastą nusiaubimą, skirstėsi, baigdama kramtyti paskutinius sausainius. Skersai Štralio cukrainės Totorių gatvėje durų buvo ištempta plati drobinė juosta su milžiniško dydžio užrašu: Geschlossen. Uždarydavo – kokiomis trimis valandomis anksčiau laiko! – iššluotą vadinamąjį kromelį. Tarnybinis personalas alpdavo nuo nežmoniško nuovargio... (...)
Vakar Katedros aikšte pro varpinę Antakalnio link ėjo didžiulė įvairių kariuomenės rūšių rusų belaisvių vora. Tuo pat metu Šv. Jurgio gatve į Katedros aikštę žygiavo vokiečių pėstijos pulkai, mušdami būgnus ir pūsdami švilpynes. Abi eisenos susiliejo ir... nuėjo į Antakalnį petys petin, dairydamiesi vieni į kitus: narsūs vokiečiai, miesto valdovai, ir nuginkluoti rusai – nugalėtieji. Mes, keli pažįstami, stovėjome ties Šv. Jurgio gatvės išėjimu į Katedros aikštę. Žvelgėme tylėdami į keistą paveikslą... Gyvą paveikslą, kurį mums sudėjo pats gyvenimas.
– Žiūrėkime, – tariau aš, – žiūrėkime įdėmiai, ponai! Būsimos kartos pavydės mūsų akims.
Rugsėjo 28 d.
Peliksas Bugailiškis
Išgabeno iš Vilniaus susirinkusius čia rusų belaisvius. Nepaprastas buvo reginys. Jų minia užėmė visu gatvės platumu ištisą Jurgio prospektą ir dar turbūt Antakalnio gatvės dalį. Skaičium jos buvo gal daugiau 10 tūkstančių. Jų tarpe buvo matyt ne vienas ir vilnietis. Čia pat juos lydėjo ir atsisveikino žmonos, pažįstamieji, dėjo jiems kelionėn indėlio.
Visa ta gyvoji žmonių banga baigėsi rusų aficierių krūvele, kurių buvo keliolika žmonių. Dėl Vilniaus tie belaisviai buvo sunkenybė, nes ir be to maisto stigo, vokiečiai gi pusbadžiai laikė, taigi jau kai kurios draugijos ir šiaip žmonės užsiėmę buvo jų šelpimu. Užtat vokiečiai nustojo darbininkų rankų, kurių vietoje imti pradėjo šiaip žmones, surašydami ne tik vyriškus, bet ir moteriškus.
Naują spausdintą žodį vis dar teturime progos skaityti ant sienų ir naujai daromų vokiškųjų iškabų. Prie tos sieninės literatūros taip visi priprato, kad kurią dieną ant jų nauja neradę, visi kažko nepatenkinti. Tiesą pasakius, reta kuri diena be jų apsieina. Šiandien net 3 lapai pasirodė: du skelbimu ir seniai laukiamos telegramos.
Iš skelbimų vienas apie tai, kad gyventojai, turį pas save daugiau kaip 3 pūdus kurių nors produktų, praneštų apie tat Miesto valdybai, kitaip būsią padarytos kratos, atimti produktai ir 1000 rub. pabaudos uždėta, kad žydai savo šventėms neprivalo uždarinėti sankrovų; antras – apie numirėlių laidojimą, būtent, kad numirus kam, ne vėliau, kaip už valandos turi būti pranešta miesto komendatūrai, kuri per aptieką išduoda kreozolio numirėlio drobulei sušlapinti, kad lavonai neturi būti mazgojami ir žmonių lydimi, kad tik priešais grabo gali eiti vienas žmogus su kryžium ir 2 su žvakėms.
Žodžiu, visi įsakymai paliečia sanitarinį stovį ir turi tikslą išnaikinti įsiviešpatavusiąją cholerą, tiek tarp žmonių, tiek tarp kareivių. Telegramos paduodamos iš radiotelegramų, pirmąjį kartą gal kiek suvėlintos, keturiomis kalbomis: vokiečių, lenkų, lietuvių ir žydų.
