aA
Nacionalinio identiteto klausimas, neatsiejamas nuo istorinės atminties politikos, pastaruoju metu vis plačiau aptarinėjamas visuomenės, susilaukęs taip pat ir prezidentūros dėmesio, yra ir nacionalinio saugumo dalis.
A. Smetona toje vietoje, kur kadaise stovėjo Lietuvos Valstybės Tarybos pastatas
© Archyvas

Kalbėjomės su Lietuvos istorijos instituto istoriku dr. Algimantu Kasparavičiumi ir Istorinės prezidentūros Kaune istorike dr. Ingrida Jakubavičiene.

Būti lietuviu

– 2019-ieji paskelbti Antano Smetonos metais. Kas reiškia dabarčiai šis politinis vektorius? Kokia jo reikšmė ir aktualumas šiandien? Smetonos asmuo kelia kontroversijas – vieni ji neigia, kiti gina. Šiemet pastatytas paminklas Užulėnyje, išleisti šeši jo raštų tomai. Tačiau dėl paminklo Vilniuje – vėl diskusijos. Kaip apibūdintumėte Antaną Smetoną, kaip politinį veiksnį? Ar jis vis dar turi ką pasakyti šiandienos žmogui? Ar galima į jį orientuotis kaip į politinę figūrą, kuri kalbėtų ir dabarčiai?

I. Jakubavičienė: Žinoma, kad yra ko pasimokyti iš Antano Smetonos. Ypač jeigu kalbėtume apie jo jaunystę ir visus tuos pasirinkimus, kurie žingsnis po žingsnio vedė jį prie prezidento posto.

Ko tikimės iš jaunosios kartos šiandien? Kad lietuvis nebijotų būti lietuviu. Turiu galvoje tautinę tapatybę, kad mes ją galėtume išreikšti drąsiai, nebijodami pasirodyti esantys pirmiausia iš Lietuvos. Smetona puikus to pavyzdys. Būti lietuviu, neslėpti savo lietuviškos tapatybės jo buvo suprasta labai anksti, nuo jaunystės. Jis įsitraukė į lietuvių veiklą jau Mintaujos gimnazijos laikais. Jam lietuvybė reiškėsi ir per gražią, taisyklingą lietuvių kalbą. Tai pagrindas ant kurio stovi visa tarpukario nepriklausomos Lietuvos inteligentija. Visa tai mes turime matyti ir Antano Smetonos asmenybėje.

Grįžęs į Vilnių ir įsitraukęs į lietuvių inteligentų veiklą, žingsnis po žingsnio jis atsiskleidžia labai plačioje, aktyvioje veikloje. Tuo laikotarpiu Smetona veikia kaip vidurio srovės žmogus. Jis stengiasi dalyvauti visur, kur tik renkasi lietuviai, kur yra kviečiamas. Ir siekia būti naudingas. Tai – pozicija. Šiandien mums to neretai trūksta, greitai susiskaldome dėl politinių pažiūrų. XX a. pradžios Vilniuje to buvo mažiau. Svarbiausias dalykas buvo lietuvybė ir lietuviška veikla. Visa tai reikia matyti ankstyvuoju Antano Smetonos veiklos periodu.

Žvelgė iš paukščio skrydžio

A. Kasparavičius: Esmė, matyt, ta, kad viskas priklauso nuo požiūrio: kaip į A. Smetoną žiūrima? Galbūt šiek tiek hipertrofuosiu iškeltą problemą, kad ji atrodytų ryškiau.

Man atrodo, kad esminis dalykas yra santykis tarp Smetonos ir šiandieninės Kovo 11-osios Lietuvos. Tos dvi Lietuvos – Smetonos Lietuva ir šiandieninė – konkuruoja. Jos neina tam tikra bendra vaga, bet daugeliu aspektų konkuruoja. O ypač politiškai, kultūriškai, mentališkai. Ir mano supratimu, šiandieninė Lietuva iš esmės pralaimi Smetonos Lietuvai. Praktiškai – visais frontais.

Smetonos Lietuva buvo nugalėtojų Lietuva. Pradedant 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės deklaracija, kuri pakartota 1918 m. vasario 16 d. nutarimu. Pradedant kariuomenės kūrimu ir nepriklausomybės kovomis, kai beveik dvejus metus turėjome kovoti su trimis priešais ir sugebėjome ne tik atsilaikyti – nelengvai, imdami sąjungininkais vokiečių saksų savanorius, – bet ir sukurti tokią kariuomenę, kuri 1920-jų metų pabaigoje, po paliaubų su Lenkija, turėjo jau apie 40 tūkst. karių ir buvo pakankamai efektyvi.

Vidmantas Valiušaitis. Laimintis lyderis – iššūkis politikos autsaideriams
Lietuvos Tarybos Prezidiumas (1918 m.). Iš kairės sėdi: A. Smetona (pirmininkas), J. Staugaitis (antrasis vicepirmininkas), stovi: J. Šernas (sekretorius), J. Šaulys (pirmasis vicepirmininkas)
© wikipedia


Dar svarbiau, kad Smetonos Lietuva buvo ne tik tikrų politikų, kariškių, diplomatų, bet ir didelių svajotojų šalis. Šalyje, kur trečdalis visuomenės tuomet dar buvo analfabetai, o kas trečias gimęs kūdikis mirdavo dėl tėvų tamsumo. Tik Koperniko ar Antuano de Sent Egziuperi lygio svajotojai galėjo pradėti kurti lietuviškus lėktuvus, nacionalinę karo aviaciją ir ryžtis skrydžiui per Atlantą.

Majorui Antanui Gustaičiui vadovaujant lietuviškas ANBO į dangų pirmąkart pakilo nuo nepriklausomybės karų neprabėgus dešimtmečiui. O vos po penkių metų, 1934 vasarą ANBO IV eskadrilė, vedama Gustaičio, sėkmingai įveikė dešimt tūkstančių kilometrų ir apskrido Europą. Iš to paties svajotojų būrio išaugo ir Atlanto nugalėtojai Darius ir Girėnas, vardan Lietuvos vardo pagarsinimo legendą apie Ikarą pavertę realybe.

Tai buvo laikas, kai lietuviai nešliaužiojo po Europos braškynus, vynuogynus ar statybvietes, bet į Eifelį, Big Beną ir Kremlių žvelgė iš paukščio skrydžio. Laikas, kai dar visi žinojo, jog ir Lietuva ir Europa yra čia ir lietuviams niekur bėgti nereikia. Metai, kai lietuvišką tapatybę poetiniu žodžiu ir diplomatija grūdino Oskaras Milašius Paryžiuje ir Jurgis Baltrušaitis Maskvoje.

Vilnius – raktinė problema

Greta to, Smetonos Lietuva – kalbu apibendrintai, plačiąja prasme – tai ir Klaipėdos problema, krašto integravimas į mūsų valstybės teritoriją. Pagaliau tai ir Vilniaus dilema, kuri aštriai iškyla, kai Steigiamasis Seimas perima valdžią.

Paradoksas: Smetona pasitraukia iš prezidento posto 1920 m. birželį, o jau rudenį, kai Smetona opozicijoje, valstybė de facto praranda sostinę. Aišku, šaknys čia gilesnės ir sudėtingesnės, bet schema aiški. Valstybė taikos sutartimi su bolševikais nusibrėžė pietrytinę sieną, liepos mėnesį sostinę jau turi de jure, rugpjūtį-rugsėjį de facto, o spalį, praėjus tik keturiems mėnesiams, ją praranda. Tarptautinės teisės ir viešosios opinijos požiūriu – amžinai. Tai aiški Lietuvos be Smetonos nesėkmė.

Kalbu, žinoma, šiek tiek hipertrofuotai. Bet koks rezultatas? Smetona opozicionierius, o vėliau ir prezidentas Vilniaus problemą palaipsniui vėl įžiebia ir tarptautinėje arenoje išlaiko „šiltą“, jeigu taip galima sakyti, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Pasakysiu dar daugiau. Smetona su bendražygiais čia išveda valstybę iš aklavietės ir tarptautinės izoliacijos. Po 1923 kovo 15 d. Ambasadorių Konferencijos sprendimo dėl Lenkijos rytinės sienos, kuris Vilnijoje fiksuoja lenkišką suverenitetą, su Lietuva apie Vilnių pasaulyje oficialiai jau niekas nebesikalba. Geriausiu atveju, ragina tiesiog jį užmiršti. Ir niekam nesvarbu, kad valstybė gyvena be sostinės.

1924–1925 metais, dar prieš gruodžio 17 d. perversmą, dėl Vilniaus problemos visi – nuo Londono ir Paryžiaus iki Vašingtono aiškina, kad tai išspręsta problema. Taškas. Lenkijos rytinė siena nustatyta, ją pripažino didžiosios valstybės, Antantė. Klausimas uždarytas. Lietuva ne tik nusivylusi, bet ir gilioje depresijoje.

Visuomenėje, Seime, Vyriausybėje ir ministerijų koridoriuose vyksta plati diskusija: ką daryti? Valdžioje esantys krikščionys demokratai 1926 m. pradžioje pradeda keistas derybas su Maskva ir dėl Vilniaus atgavimo yra linkę eiti labai toli. Praktiškai iki karinės sąjungos su sovietais ir faktinio jų protektorato Lietuvai. Tačiau toks krikdemų entuziazmas Kremlių išgąsdina. Stalinas buvo dar silpnas ir karui su Lenkija bei Vakarais nepasirengęs. Juolab, dėl Lietuvos.

Švelniau kovoti dėl Vilniaus 1926 m. vasarą–rudenį bandė liaudininkai socialistai – premjeras Mykolas Sleževičius ir prezidentas Kazys Grinius. Jų sudarytas Nepuolimo paktas su sovietais buvo didelis politinis šou su abejotina juridine nauda. Negana to, prie pakto priklijuotas slaptas priedas – Gentlement agreement – įpareigojo Lietuvą su SSRS keistis konfidencialia žvalgybine informacija ir bendrai koordinuoti šalių užsienio politiką Lenkijos bei Baltijos šalių atžvilgiu. Tai jau buvo grėsmingas pasvirimas į Rytus ir reikėjo galvoti, kaip valstybės kursą kažkiek išlyginti. Negana to, Vilniaus problema toliau plūduriavo tam tikrame juridiniame vakuume ir realių požymių, kad sostinės susigrąžinimas artėja, nebuvo.

A. Smetona – labai nepatogus

Taigi diskusijos vyksta, bet pozityvių rezultatų nėra. Po perversmo randami instrumentai. Jie randami nelengvai, bet randami. Visų pirma – juridiniai instrumentai: keičiant valstybės konstituciją ir Vilniaus problemą konstitucionalizuojant. Pakeliant ją į aukščiausią konstitucinį lygmenį. Per 1928 m. naująją Konstituciją, jos penktąjį straipsnį, problema iš dalies grąžinama į tarptautinį lygmenį. Ji internacionalizuojama, t. y. neoficialiai vėl paverčiama tarptautinės bendruomenės ir tarptautinių institutų diskusijų objektu. Savotišku galvos skausmu Europai. O tai reiškia, kad problema gyva. Ir jos gyvybingumas atsargiai palaikomas iki pat 1939 m. rudens – Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Kaip ten būtų, o rezultatas šios smetonisškos politinės strategijos gana aiškus: šiandien mūsų pokalbį įrašinėjame Vilniaus centre, o ne, atsiprašau, kažkur Laikinojoje sostinėje.

Ir trečias momentas. Iš „Smetonos Lietuvos“ – vėlgi kalbu apibendrintai, turėdamas galvoje ir tą šešerių metų seimų laikotarpį, – iki 1940 m. birželio emigravo 104 tūkst. Lietuvos gyventojų. Bet negalima sakyti, kad emigravo tikrąja to žodžio prasme. Kadangi iš tų 104 tūkst. daugiau negu 60 proc. buvo žydų tautybės žmonės, sionistinio judėjimo žmonės, kurie grįžo į savo istorinę tėvynę, kurti Izraelio valstybės. Grįžo į Palestiną, Izraelio tada dar nebuvo. Bet jie grįžo su labai aiškia idėja: kurti savo nacionalinę valstybę. Jie po tūkstančių metų tiesiog grįžo namo, jie neemigravo.

Taigi, jeigu iš tų 104 tūkst. atmesime per 60 proc., turėsime apie 35–40 tūkst. lietuvių emigrantų per daugiau nei 20 metų. Tai tie emigracijos skaičiai, kurie būdingi šiuolaikinės Lietuvos vienerių metų emigracijos mastams.

Nekalbu jau apie šiuolaikinės Lietuvos „laimėjimus“ blokuojant Rusijos–Vokietijos dujotekį ar Astravo atominę elektrinę arba demilitarizuojant Karaliaučiaus kraštą. Gaila žiūrėti į diskusijas, kurios vyksta viešojoje erdvėje. Kaip karšta bulvė mėtoma problema, bet nesprendžiama. Astravo problema gimė ne 2019-aisiais. Ir ne 2018-aisiais. Problema iš esmės gimė prieš dešimtmetį. Ji nebuvo sprendžiama. Priešingai. Dar turime vadinamąjį „Independence“ terminalą, per kurį dabar gabenamas mums ir rusiškas energijos šaltinis. Nors terminalas buvo įsigytas tam, kad, mokant po pusę milijono per dieną, būtų tiekiami ne rusiški energijos šaltiniai. Kadangi rusiški, mūsų valdžios supratimu, yra blogai.

Nors vokiečiai, suomiai, austrai ar italai apie rusiškus energijos šaltinius turi kitokią nuomonę ir dabar to klausimo plačiau nelieskime, tačiau pasižiūrėkime ko siekėme ir ką pasiekėme per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius. Mums trūksta vieno milijono gyventojų. Smetonos Lietuva, kai praktiškai nebuvo emigracijos, per 22 metus sugebėjo priauginti beveik pusę milijono.

Aš galvoju, kad Smetona šiuo atžvilgiu mūsų istorinei atminčiai yra labai nepatogus. Jis yra laimintis lyderis beveik visose srityse – nuo karybos ir ekonomikos iki politikos ir geopolitikos. Smetona simbolizuoja augančią Lietuvą: visuomenę ir valstybę.

Todėl negali būti pavyzdžiu pralaimintiems lyderiams. Pralaimintiems praktiškai daugelyje sričių. Nors jie visą laiką kalba, kad jie laimi. Savo pralaimėjimus pateikdami kaip laimėjimus.

Algimantas Kasparavičius
Algimantas Kasparavičius
© DELFI / Karolina Pansevič


Slenkstis – 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas

– Ar dėl to dabar tiek daug kontroversijų, tiek Smetonos neigimo?

A. Kasparavičius: Mano atsakymas labai trumpas. Nekalbėsiu apie tą penktą ar šeštą koloną, apie kurias diskusija dabar neturėtų vykti. Kalbame apie Lietuvos vidaus patriotines jėgas, kurios iš esmės šiuo atveju labai aiškiai skyla į kairę ir į dešinę. Esmė turbūt yra čia: kairiesiems pripažinti Smetoną trukdo jų politinis davatkiškumas. Kadangi Smetona – iš kitos ideologinės stovyklos. O dešiniesiems kliudo Smetonos laimėjimai. Jie negali pripažinti, kad už juos dar gali būti kažkas sėkmingesnis ir talentingesnis. Štai ir visa problema.

– Ingrida minėjo, kad Smetona – vidurio žmogus. Na, nebūtų tikslu, man regis, Smetoną vadinti vidurio linijos politiku...

I. Jakubavičienė: Kalbėjau apie jo veiklos pradžią, dar iki Lietuvos Tarybos. Tada jis tikrai, sakyčiau, laikėsi tos centro krypties. Svarbiausias aspektas buvo lietuvybės darbas. Smetonų namuose rinkdavosi ir kairieji, ir dešinieji, ir gal net radikalesnių pažiūrų žmonės. Įvairiausi. Net ir apolitiški menininkai, muzikai, kurie vėliau nieko bendro neturėjo su jokia politine veikla. Svarbiausia jam buvo Lietuvos idėja.

– Tai kodėl tada Smetona taip neigiamas?

I. Jakubavičienė: Politinių pažiūrų takoskyras galiu pajusti, tarkime, iš savo darbo muziejuje. Dešiniųjų partijų atstovams artimesni, atrodo, yra Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis. Tuo metu kairiųjų partijų atstovams visuomet įdomiausias yra Kazys Grinius ir jo nuopelnai. Kitų lyg ir nenorima nei matyti, nei girdėti, mat įvyko 1926 metų perversmas ir čia jau esminė riba. Kaip kelių knygų apie Smetoną autorė, galiu pastebėti, kad Lietuvoje vis dar yra rajoninių bibliotekų, kur renginiai apie Smetoną nevyksta ir jie nepageidaujami. Ir visa tai kyla, turbūt, iš tam tikros „buitinės politikos“, viskas vertinama per politinę prizmę.

Smetona „pabėgo“, Sleževičius „pasitraukė“

– Na gerai, pažvelkime į klausimus, kurie kelia kontraversijų dėl konkrečių Smetonos veiksmų. Tarkime, 1919 metais, kada padėtis šalyje yra rizikinga, jis išvyksta iš Lietuvos į Skandinaviją „megzti diplomatinių ryšių“. Kiti aiškina, kad tai pabėgimas. Kaip jūs tai komentuotumėte?

A. Kasparavičius: Reikėtų pradėti kalbėti turbūt nuo 1918 m. gruodžio 19 d. ar 20 d., kai jis išvyko iš Vilniaus. Vilnių jis paliko ir išvyko su ta intencija, kad gautų Vokietijos finansinę paskolą.

– Finansinės paramos vyko ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras.

A. Kasparavičius: Lietuvių istoriografijos ir žurnalistikos bėda ta, kad daug kas painiojama. Formaliai Voldemaras išvyksta keliomis dienomis vėliau – 1918 m. gruodžio 21-22 d. į Paryžiaus taikos konferenciją. Tai oficialus Valstybės Tarybos sprendimas: reikia siųsti delegaciją, visų pirma – žvalgybinę, į Paryžiaus taikos konferenciją. Greta to jis turėtų vykti į Berlyną, kitas Europos sostines ir judinti Lietuvos tarptautinio pripažinimo klausimą.

Bet Smetona, kaip vokiečiams žinomas žmogus, kuriuo jie pasitiki, ir kaip Valstybės Tarybos pirmininkas, su kurio parašu galima gauti finansų, išspręsti tą šimto milijonų ostmarkių paskolą, jis išvyksta su šita intencija.

Pas mus vyrauja įsitikinimas, kad 1918 m. gale Smetona „pabėgo“, o Sleževičius išgelbėjo Lietuvą. Susiformavo, tiksliau tariant buvo suformuota tokia viešoji nuomonė. Bet problema ta, kad pamirštama, jog po Smetonos–Voldemaro išvykimo, valdžią perėmęs Sleževičius su savo Vyriausybe praktiškai paliko trečdalį teritorijos. Paliko Vilnių ir pabėgo į Kauną. Galima sakyti, kad pasitraukė į Kauną. Tačiau kalbame keistai: Smetona „pabėgo“, o Sleževičius neva „pasitraukė“. Nors iš tiesų, kai Smetona 1918 m. gruodžio 18–19 d. išvyko, apie bolševikų grėsmę Vilniui dar niekas realiai negalvojo ir nekalbėjo. Taigi ir bėgti dar nebuvo nuo ko. Tą puikiai rodo tų dienų ir Valstybės Tarybos ir Vyriausybės posėdžių protokolai.

Bolševikų realia grėsme Vilniui Vyriausybėje abejota iki pat 1918 m. gruodžio 27 d. Apie Vilniaus gynybą nuo galimos bolševikų invazijos Vyriausybėje rimčiau pradedama diskutuoti tik gruodžio 28 d. posėdyje, iš kurio matyti, kad yra didelis nepasitikėjimas vietos lenkais ir noras remtis vokiečiais. Beje, būtent tą dieną pirmąkart ir nuskamba tezė apie tariamą Smetonos ir jo Vyriausybės „pabėgimą“. Iš Vyriausybės protokolų matyti, kad mitas pirmiausia gimė Vilniuje, tuomet čia dar veikusiame vokiečių Štabe. Kitą dieną jį pasigavo vietos bolševikai, dar vėliau lenkai. Taip mitas ir užaugo. Įdomiausia, kad vokiečiai apie Smetonos „pabėgimą“ pirmiausia prakalbo Smetonos politiniams priešininkams socialdemokratams.

Manau, kad visi, kurie 1918 m. gruodžio gale taip apibūdino Smetonos išvykimą puoselėjo savus interesus: vokiečių kariškiai siekė diskredituoti besikuriančią Lietuvą ir vis dar puoselėjo viltį išlaikyti okupuotas teritorijas. Beje, taip jie elgėsi ir Pavelo Bermondto-Avalovo avantiūros metu jau 1919 m. vasarą; bolševikams su savo „revoliucija“ buvo iš principo naudinga ateiti į teritoriją „be valdžios“, na, o broliai lenkai čia matė Lenkiją ir kūrė savo valdžią, todėl joks Smetona jiems nebuvo reikalingas. Tačiau įdomu tai, jog tuomet, t. y. 1918 gruodžio 28 d. Sleževičiaus Vyriausybė gandus apie Smetonos „pabėgimą“ paneigė.

Tiesa, jau vėliau, kai įvyko konfliktas tarp Sleževičiaus ir dešiniųjų, tarp kairiųjų ir dešiniųjų, tarp Sleževičiaus ir Smetonos – Sleževičius savo poziciją pakeitė. Jis buvo slidus advokatas ir gabus politikas. Bet tai būdinga politinių partijų lyderių vidaus batalijoms ir politinei virtuvei. Blogiau tai, kad tos vėlesniosios pozicijos, ypač po 1926 m. gruodžio perversmo, ant Smetonos labai supykęs Sleževičius laikėsi iki pat 1939 m., t. y. iki savo mirties. Nešiojosi tą apmaudą ir skaudulį tarsi keršto kirvį, kad Smetona taip negarbingai išstūmė jį iš valdžios.

Beje, turbūt ir prezidentas Rolandas Paksas, kuris panašiomis emocinėmis aplinkybėmis savo laiku taipogi neteko valdžios, manau, irgi patyrė panašių išgyvenimų. Politinės nuoskaudos kartais būna pavojingos. Po 1940 m. vasaros ir sovietinės okupacijos Smetonos „pabėgimo“ mitą dar labiau išpūtė okupacinė valdžia, o po karo – ir lietuviška sovietinė istoriografija. Sovietiniams okupantams Smetona buvo ryškiausias nepriklausomos Lietuvos simbolis, ant kurio karti visus šunis buvo naudinga ir politiškai, ir ideologiškai. Todėl nenuostabu, kad taip susiklosčius reikalams dar ir šiandien daug lietuvių gyvena tose istorinėse miglose.

Vidmantas Valiušaitis. Laimintis lyderis – iššūkis politikos autsaideriams
© Organizatorių nuotr.


Kauną apgynė vokiečių savanoriai

– Prie 1940-ųjų dar grįšime.

A. Kasparavičius: O kalbant apie 1919 m. – niekas niekur nepabėgo. Priešingai. Sausio viduryje Smetona grįžo į Lietuvą į Kauną. Pabuvo keletą dienų, apsidairė. Vilnius jau atiduotas – iš pradžių lenkams, kurie sausio 5–6 d. dar gindami miestą mušėsi su bolševikais, o vėliau – ir bolševikams, nuo kurių tariamai Sleževičius pasitraukė arba pabėgo (čia jau kaip pažiūrėsi) į Kauną. Kairiųjų dominuojama Sleževičiaus vyriausybė dirba Kaune. Organizuoja savanorių kariuomenę, rengiasi mobilizacijoms. Smetona apsidairo ir išvyksta vėl su ta pačia diplomatine-ekonomine misija į Vakarus į Skandinaviją, kur rūpinasi amunicija kariuomenei, geležinkelių įrangos pirkimu, gyventojų aprūpinimu būtiniausiomis prekėmis: batais, rūbais.

Užduokite, Vidmantai, klausimą mums ir visiems kitiems, kurie sėdės prie šito garbingo stalo: kodėl bolševikai, 1919 m. sausio 5–6 d. naktį paryčiais užėmę Vilnių, neina į Kauną ir jo neužima? Kas apgynė Kauną sausio 7, 8, 9, 10 ir vėlesnėmis dienomis? Atsakymo mūsų istoriografija kol kas neduota.

O jis paprastas: Kauną apgynė vokiečių savanoriai ir vokiečių kariuomenė, kuri gavo sąjungininkų – britų ir prancūzų – įsakymą nebesitraukti ir stabdyti bolševikų invaziją į Vakarus. Nori jie ar nenori. Vokiečiai yra karą pralaimėję ir jiems duodamas įsakymas. Ir tas įsakymas duodamas vokiečiams: ginti Kauną nuo bolševikų. Ne Sleževičiaus, kaip premjero. Jis tokios galios neturi. Įsakymą duoda Antantė – Prancūzija ir Didžioji Britanija – įtikinta tų žmonių, kurie tuo metu yra Vakaruose. Tai visų pirma Smetona ir Voldemaras, kurie sugeba suorganizuoti tą gyvybinę Vakarų paramą. O Sleževičius gauna pertrauką kurti Lietuvos kariuomenei. Ja pasinaudoja ir jau vasario viduryje lietuviška kariuomenė išeina į areną. Tačiau 1919 m. kovą–balandžio pradžioje Lietuvos savanoriai dar sermėguoti ir sunkiai gali pataikyti į priešą arba atlaikyti frontalinę ataką. Viso labo jų maždaug septyni tūkstančiai, gal kiek daugiau. Pagrindinį frontą toliau laiko labiau patyrę ir išmuštruoti vokiečiai.

– Įdomios detalės.

A. Kasparavičius: Detalėse slypi esmė.

Trukdė Vokietijos ir Rusijos interesams

– Na, bet per ilgai užsiimti detalėmis negalime. Bolševikais baigėme, bolševikais pratęskime. 1926-ųjų perversmas. Ar bolševikų grėsmė iš tiesų buvo tokia didelė? Ar tas perversmas tikrai buvo reikalingas? Sienos su Rusija Lietuva tada juk neturėjo?

I. Jakubavičienė: Iš tikrųjų, komunistinis pogrindis apie 1925-uosius, 1926-uosius metus veikė labai aktyviai. Naujausi istorikų tyrimai rodo, kad sovietai metė milijonus, kad plėstų revoliuciją tolyn į Vakarus. Tai buvo daroma ne tik Lietuvoje. Buvo derinamas ištisas veiksmų ir priemonių kompleksas visose Baltijos šalyse – taip pat ir Latvijoje bei Estijoje. Komunistų suaktyvėjimas buvo pakilęs. Kita vertus, žinome, kad tuo metu ir tautininkai – Smetona ir Voldemaras – užmezga gana artimus ryšius su SSRS pasiuntinybe Kaune. Taip pat žinoma, kad jų noras grįžti į valdžią perversmo keliu taip pat buvo žinomas ir sovietų pasiuntiniams.

– Kaip tai suprasti? Tarsi bolševikai rengiasi perversmui ir kartu rusai dirba su Smetona?

I. Jakubavičienė: Iš tiesų, naujausios studijos, kad ir profesoriaus Zenono Butkaus, rodo, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, tačiau jau nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, tos trys susikūrusios Baltijos valstybės, tarsi pleištas iškyla tarp esminių Vokietijos ir Rusijos interesų. Ir tos valstybės padarė viską, kad 1940 m. Baltijos valstybių nebeliktų.

– Tai sovietų tikslas buvo kompromituoti tautininkus?

I. Jakubavičienė: Taip, ir kompromituoti. Bet esmė yra ta, kad, būdami opozicijoje, tautininkai, stokodami lėšų spaudai leisti, savo politinei įtakai didinti, ėjo į rizikingus kompromisus. Ir gavo, tiesa, labai nedidelę, bet vis dėlto paramą iš sovietų pasiuntinybės savo laikraščiams leisti. Šitie dalykai turbūt nepuošia nei Smetonos, nei Voldemaro. Tačiau bet kuriuo atveju tai vėlgi yra reali politika. Kaip daryti tą politiką, jeigu nėra jokio valstybinio partijų finansavimo?

Tačiau kalbant apie komunistų suaktyvėjimą 1926 m., jis buvo akivaizdus. Galime apie tai skaityti daugelio amžininkų atsiminimuose. Apie tai, kaip, Sleževičiaus vyriausybei panaikinus cenzūrą ir paleidus politinius kalinius, prasideda masiniai mitingai, marširavimai gatvėmis su raudonomis vėliavomis, muštynės su tautiškai nusistačiusiais studentais lietuviais. Visa tai kėlė visuomenei nerimą. Ir tie gandai, kad komunistai organizuoja perversmą, kaip mes skaitome iš įvairiausių atsiminimų, jie buvo aktyviai skleidžiami.

Parodos atidaryme LR Prezidentas A.Smetona. 1928 m.
Parodos atidaryme LR Prezidentas A.Smetona. 1928 m.
© J.Tallat-Kelpšienė


Susitelkė antikrikdemiškas frontas

– Koks jūsų žvilgsnis į perversmą, Algimantai?

A. Kasparavičius: Tiesą sakant, kitaip matau situaciją. Faktai kalba ką kitą.

Jokio bolševikinio perversmo, jokios grėsmės tikrai nebuvo. Ir būti negalėjo. Lietuva su bolševikine Rusija tuomet net sienos neturėjo. Taigi problema buvo iš piršto laužta. Ir laužta, pirmiausia, ne tautininkų, o krikščioniškosios demokratijos fronto, kuris troško susigrąžinti valdžią ir kurti Lietuvą pagal Dievo, ar, tiksliau tariant, savo atvaizdą. Tiesiog užmirštame, kas iš tiesų ir kodėl įvykdė perversmą.

Vienas dalykas, kas perversmą įvykdė – politiškai ir kariškai. Kitas dalykas, – kas nusiraškė perversmo vaisius. Čia daiktus turėtume matyti labai aiškiai.

Turėtume aiškiau matyti, kad perversmą įvykdo krikščionys demokratai. Krikščionių demokratų stovyklos žmonės įkuria laikraštį „Tautos valia“. Aiškiai profašistinių pažiūrų. Su gausiais antisemitiniais išpuoliais. Kaip rodo Lietuvos politinės policijos (saugumo) duomenys, jie finansuoja tą laikraštį. Pradedant eksprezidentu Aleksandru Stulginskiu. Aš perduodu Lietuvos politinės policijos, būsimo Valstybės saugumo departamento, poziciją. Tai medžiaga, kuria 1926 m. disponuoja būsimasis Valstybės saugumo departamentas. Lietuvos politinės policijos agentų pranešimai rodo, kas, kaip ir kokiais tikslais įkuria „Tautos valią“. Priminsiu, tas plonas laikraštėlis, ėjęs vos keletą mėnesių, ir yra viešasis perversmo šauklys bei ideologas. Jis suformuoja ir paleidžia mitą apie žydų-bolševikų grėsmę ir taip toliau.

– Kaip suprasti: Sleževičiaus vyriausybė pati mažina Politinės policijos pajėgas, atleidinėja jos tarnautojus, nors įstaiga raportuoja, kad valstybei gresia perversmas? Kaip tokį dalyką paaiškinti?

A. Kasparavičius: Manyčiau, viskas pakankamai logiška. Ingrida pasakė, kad atėjusi Sleževičiaus ir Griniaus vyriausybė – reikėtų ją taip vadinti, nes prezidentas buvo iš tos pačios politinės stovyklos, – iš tiesų radikaliai liberalizuoja politinį režimą. Neturėtume užmiršti, su kokiu šūkiu vyko rinkimai į III Seimą. Pagrindinis opozicijos laikraštis „Lietuvos žinios“ 1926 m. gegužės 8 d., vykstant rinkimams, išeina su didžiule antrašte: „Šalin jėzuitiškąjį fašizmą“. Tai retorika, su kuria kairioji opozicija eina į III Seimo rinkimus. Kylama prieš tą 6 metus trukusį krikdemiškos valdžios ir valstybės modelį. Konceptualiai žiūrint, bandoma grįžti prie Vasario 16-sios Nutarimo politinių principų. Kyla toks kairiųjų ir kairiojo centro antikrikdemiškas frontas prie kurio jungiasi ir beveik chrestomatines dešiniųjų vertybes teigiantys tautininkai.

Žinoma, valdant krikdemams būta perversijų – pradedant švietimo sistema, užsienio politika, bažnyčios vaidmeniu valstybėje, kunigų veikla Seime, Vyriausybėje ir panašiai. Tačiau numatytos reformos buvo radikalesnės nei prieš tai vykdyta politika.

– Taip pat ir mažumos – lenkai, žydai, vokiečiai.

A. Kasparavičius: Kadangi jie eina su tokiu šūkiu, jie pradeda visą eilę liberalizavimų. Pradedant valstybės politine policija, kurios aparatas 1926 m. vasarą sumažinamas apie 60 proc.

Kad įsivaizduotume ką tai reiškia de facto, pateiksiu pavyzdį. Iki reformos politinėje policijoje dirbo maždaug 105–106 žmonės. Skamba gerai. Sumažino 60 proc. Liko apie 40 žmonių. Kai kuriose apskrityse – po vieną žmogų. Kitose neliko nė vieno. Pareigūnai suglumę – kaip dirbti? Tačiau tai tik viena monetos pusė.

Kariuomenės reforma – mobilizavo opoziciją

Kita vertus, problemų išties buvo. Nereikia manyti, kad Sleževičius tiesiog „skaldė malkas“. Atėjus į valdžią Sleževičiui, susiformavus jo kabinetui, politinės policijos viršininkas Antanas Račys paspruko į Rytprūsius. Kodėl jis pabėgo? Todėl, kad politinė policija, kaip buvo ir jau mūsų laikais, buvo naudojama vidaus politiniuose žaidimuose. Tik dar labiau. Ir naudota iki teroro taikymo imtinai. Įskaitant ir oponentų kankinimą, persekiojimą, mušimą ir panašiai. Ir kai į valdžią ateina žmonės, kurie buvo šitaip persekiojami, politinės policijos viršininkui lieka tiktai pabėgti.

Štai kodėl vyksta tas personalo sumažinimas. Sumažinimas nebuvo savitikslis. Buvo nuspręsta pirmiausiai išvalyti aparatą, kad vėliau būtų galima surinkti naujus žmones. Bet per tuos kelis mėnesius naujoji valdžia to padaryti nespėjo. Žengė tik pirmą žingsnį. Drastiškai. Efektyviai. Bet „ant savo galvos“, jeigu žiūrėtume istoriškai.

Kitas momentas – politinių kalinių paleidimas. Apie 90 proc. politinių kalinių buvo bolševikuojantys arba kairiųjų pažiūrų žmonės. Jie buvo įkalinti už rimtus ar mažiau rimtus nusikaltimus. Visuotinė amnestija, tiesą sakant, tarsi demokratijos proveržis, atėjimas. Būtent taip save norėjo pažymėti naujoji valdžia. Liaudžiai reikėjo „duonos ir žaidimų“. Tas žaidimas ir buvo visuotinė amnestija. Praktiškai, visi buvo paleisti.

Tiesa, ten buvo kažkiek lenkų šnipų. Tačiau daugumoje buvo bolševikuojantys žmonės. Ir jie išeina į laisvę, į gatves. Konservatyvią, patriarchalinę visuomenę tai įelektrina. Iš naujausios istorijos žinome, kas tai yra politinis išėjimas. Kai kas ant šitos bibliotekos laiptų su plyta rankoje yra bandęs kelti visuomenę. O čia – išeina iš kalėjimo. Gana tamsaus kalėjimo. Iš to paties kalėjimo, kuriame ir Smetonai prie krikdemų buvo tekę pasėdėti. Ryte – ir savo „kibirėlį“, tiksliau, naktipuodį išsinešti. Sąlygos, švelniai tariant, buvo baisios. Tai tas laikas, kai Kaune dar nė grindinio nebuvo. Grindinys pradėtas kloti dar tik po penkerių šešerių metų. Kauniečiai Laisvės alėja brido per purvą. Taip po carizmo šimtmečio kūrėsi lietuviška valstybė.

– Grįžkime prie perversmo.

A. Kasparavičius: Tačiau svarbiausias dalykas – kariuomenės reforma. Apie birželio 22 d. pradedamas Lietuvos kariuomenės auditas. Jis baigiamas maždaug per mėnesį – apie liepos 15-17 d. Tą auditą atlieka pulkininkas Kazys Škirpa. Atlieka puikiai – perfect. Rezultatai – kraupūs. Net žiūrint iš šiandienos perspektyvos. Korupcijos mastai – baisūs. Pagal etatus kariuomenėje turėtų būti per 15 tūkst. žmonių. De facto yra vos vos 11 tūkst. Trūksta keturių tūkstančių.

– Bet algos eina.

A. Kasparavičius: Algos eina. Ima aukštesnieji. Aukštesnieji karininkai ima po du tris atlyginimus. Girtuokliavimas, nėra rikiuotės pratybų. Paskutinius du metus kareiviai visiškai neapmokomi. Škirpa iškelia principinį klausimą. (Jis buvo narsus žmogus, ypač jaunystėje.) Škirpa sako: deklaruojame karo stovį su Lenkija de facto ir de jure. Lenkija vien Augustavo-Lydos rajone laiko apie 80 tūkst. kareivių. Mūsų kariuomenėje yra 11 tūkst. žmonių. Kareiviai per du tris metus nė karto nešaudė. Nebuvo išvesti į šaudyklą. Užtat jie ėjo pas generolus, pulkininkus ir tvarkė namus, skuto bulves, vežiojo generolienes apsipirkti ir panašiai. Aš apie tai prieš daug metų esu parašęs straipsnį. Baisūs skaičiai.

Ir kai nusprendžiama vykdyti reformą, iš tos 11 tūkst. kariuomenės paleisti į atsargą dar maždaug 600 karininkų, pradedant Grigaliūnu-Glovackiu ir kitais, kurie yra nepaklusnūs ir „atsipalaidavę“, be jokios abejonės, tie žmonės irgi pradeda griežti dantį, jausti nepasitenkinimą kairiųjų vyriausybei. Tai ta pati vyriausybė, kuri paleido iš kalėjimo komunistus ir vos po mėnesio imasi karininkus atleidinėti iš darbo. Nepriklausomybės kovų dalyvius ir herojus. Kariškiams kyla klausimas: „kas tie reformatoriai ir kuo save laiko?“ Atleidžiami karininkai save laiko nepriklausomybės kovų didvyriais. Dauguma jų nėra didvyriai. Kai kurie, taip, bet tikrai ne dauguma. Bet ir didvyriai nėra vienodi, visokių buvo.

Vidmantas Valiušaitis. Laimintis lyderis – iššūkis politikos autsaideriams
© Wikipedia Commons


Politinė aritmetika

Taigi, susiformuoja visas mazgas problemų. Ir turbūt pati svarbiausia, kad krikščionys demokratai, pralaimėję III Seimo rinkimus, nepralaimėjo jų taip triuškinamai, kaip būtų norėjusios kairiosios partijos. Jų persvara viso labo buvo tiktai kelių balsų. Ir jie jaučia, kad reikia revanšo, kad jų pusėje karininkija, jos dalis. Ir tą revanšą pradeda sėkmingai įsukinėti.

Su tais atleistaisiais karininkais įkuriama „Tautos valia“. Pulkininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis leidėjas, o majoras Juozas Tomkus – redaktorius. Pradeda linčiuoti bolševikus, žydus. Ima rašyti apie juos – besislapstančius Kauno „senamiesčio urvuose“, ruošiančius perversmą ir panašiai. Įdomu, kad su visa šita draugija iki 1926 m. spalio vidurio tautininkai neturi nieko bendro. Bet jau toks įspūdis skaitant politinės policijos pranešimus.

– Koks yra Smetonos vaidmuo? Kaip jisai iškyla? Yra tie pareiškimai – Povilo Plechavičiaus kreipimasis į Smetoną ir Smetonos atsakymas Plechavičiui. Labai deklaratyvūs, plokšti, retoriniai pareiškimai, šių dienų akimis žiūrint...

A. Kasparavičius: Esminis momentas yra tas, kad krikdemai, kurie nori perversmo, kreipėsi į kariškius. Pirmiausia – aukštuosius, pulkininkus. Tačiau jie turi ką prarasti ir rankų teptis neskuba. Mąsto, svarsto. Ir čia į areną išeina jaunieji: kaip kažkada pasakė Algirdas Julius Greimas: leitenantai ir studentai. Tie žmonės, kurie troško progreso, valstybės modernizavimo ir buvo pasiryžę įvykdyti perversmą – visų pirma tai jauni karininkai, karo lakūnai. Tarp jų ir tie nedrausmingieji, visokių ten buvo. Kaip ir visose revoliucijose. Gera šimtinė. Jie sako: vardan ko mes darysime perversmą? Kad kunigai grįžtų į valdžią? Ir kad grįžtų Krupavičius? Na, ne! Ieškokite kito lyderio!

Tokiu būdu atsiranda pasiūlymas jungtis prie perversmo grupės tautininkams. Tautininkams – pasakyta per garsiai. Tautininkų į šitą kompaniją niekas nekviečia. Kviečia Smetoną. Smetona kviečiasi Voldemarą. Gal ten dar Mironas galėjo būti, dar vienas kitas žmogus. Siaura grupelė, tautininkų elitas. Kuris įtakingas, kuris tiems žmonėms žinomas nuo 1919–1920 m. kovų, kuris turi autoritetą. Kuriuo pasitikima. Lietuvoje ir užsienyje. Ir tada jau prasideda politinis skaičiavimas. Politinė aritmetika. Ir nieko daugiau.

Krikščionys demokratai puikiai skaičiuoja. Aritmetiką jie išmano. Jie skaičiuoja, kad III Seime yra trys tautininkų deputatai ir beveik pusė deputatų yra krikščionių demokratų. Tai ką tie trys tautininkai? Pagal 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstituciją viskas sprendžiama Seime. Čia renkamas prezidentas, skiriama Vyriausybė, brėžiama vidaus ir užsienio politika. Tad išrinkti Seime prezidentą arba jį nušalinti – dienos ar pusdienio darbas. Priimamas sprendimas: padarysime reveransą jauniesiems kariškiams, kurie nuskins valdžią, formaliai ją atiduosime Smetonai, bet valdysime mes. Toks modelis, schema tokia.

Bijojo pilietinio karo

– O Griniaus ir Voldemaro pokalbis gruodžio 17-osios naktį? Ir Voldemaro garantijos Griniui, kad nebus pakeista 1922 m. konstitucija?

A. Kasparavičius: Voldemaras ateina pas veikiantį prezidentą, kurį, tiesą sakant, jis gerbia. Ir Smetona gerbė Kazį Grinių. Nepamirškime, kad nuverstojo prezidento K. Griniaus portretai Voldemaro-Smetonos Lietuvoje – tiek karo mokykloje, tiek kitose mokyklose – kabojo iki 1940 m. okupacijos. Prezidento Griniaus portretus nukabino tik bolševikai – pašalino iš Lietuvos valstybės institucijų, mokyklų, universitetų ir panašiai. Iki tol tai buvo šventa. Tai buvo valstybė, kuri dar suprato, kas yra garbė. Politikai suprato, kas yra politinė kova, bet suprato ir kas yra garbė. To neturėtume užmiršti.

Na, o su kuo ateina Voldemaras pas Grinių? Ateina jis, tiesą sakant, „tuščiomis kišenėmis“. Ateina iš esmės kaip pasiuntinukas, kurį atsiuntė perversmininkai. Tai nėra pirmasis žmogus, kuris ateina pas Grinių. Pirmasis ateina Antanas Merkys. Bet Grinius jo nepriima. Kadangi Merkiu, kaip pasirodė vėliau – ne be reikalo, Grinius nepasitikėjo: „Su tuo žmogumi aš nekalbėsiu. Atsiųskite kitą“. Ir atsiunčia Voldemarą. Istorijos profesorių. Prancūzų vadinamosios Analų mokyklos seminarų pranešėją ir dalyvį. Užsimezga dviejų intelektualų kontaktas. Ir Voldemaras įtikina Grinių. Turbūt savo autoritetu, savo iškalba, savo sugebėjimu, savo nuosaikumu. Juk tai žmogus, kuris įvedė į Lietuvos politiką tautines mažumas: gudus ir žydus. Jo kabinete atsiranda būtent tos institucijos, kurias krikdemai panaikino dar 1924 m. – ministrus be portfelio žydų reikalams ir gudų reikalams. Taigi, Voldemaras ateina ir įvyksta tas pokalbis.

Kas konkrečiai kalbėta, tikriausiai, jau nesužinosime niekad. Tik iš Griniaus žmonos vėlesnių pasakojimų galima susidaryti tam tikrą vaizdą, kad prezidentas buvo smarkiai nusivylęs Sleževičiumi, nepasitikėjo Merkiu ir baiminosi lenkų invazijos ir dar labiau – pilietinio karo.

Ir tai yra paskutinis legaliai veikiančio premjero paskyrimas. Jis paskiria naują premjerą ir paveda jam sudaryti vyriausybę. Tai nereiškia, tiesą sakant, kad jis pats turės atsistatydinti. Nuo Voldemaro patvirtinimo premjeru iki Griniaus atsistatydinimo dar praeina para laiko. Dar reikia Griniuvienei, tai rusų kilmės moteriai, kuri veikė kaip tarpininkė tarp perversmininkų ir prezidento, įtikinėti. Dar Sleževičius, jo premjeras, įtikinėja, kad reikia atsistatydinti. Vėliau Sleževičius tai užmirš. Bet čia, aišku, detalės.

Bet esminis turbūt dalykas yra tas, kad prezidentas yra įtikinamas. Įtikinamas, visų pirma, ne bolševikiniu perversmu, ir ne kažkokia kitokia mistine invazija. Bet įtikinamas tuo pagrindiniu argumentu, kad šalyje iš tiesų gali kilti pilietinis karas. Ir tas pilietinis karas, pasikartoju, esant de jure ir de facto karo padėčiai su Lenkija, gali būti valstybei mirtinas smūgis. Nes iš tiesų, ką galvoti: jei Pilsudskis vos prieš pusmetį nepasibodėjo net savos vyriausybės ginklu nuversti, kai tik atsirado proga. Tad kai atsiras proga čia, Lietuvoje, jei Kaune pradės šaudytis tie dešiniųjų karininkų išvesti kareiviai su Vyriausybei ištikimais kareiviais, pasekmės iš tiesų gali būti liūdnos. Ir Grinius, kaip atsakingas žmogus, kaip varpininkas ir Kudirkos bendražygis, sakyčiau, pažvelgia šiuo atveju gana atsakingai ir paaukoja savo poziciją vardan socialinės ir politinės taikos.

– Mano klausimas buvo apie 1922 m. konstituciją. Juk Grinius iškėlė sąlygą: neliesti 1922 m. konstitucijos. Todėl grįžtu prie klausimo apie Smetonos „silpnas vietas“, kurias jam oponentai prikiša – išeina, kad jis sulaužė duotą pažadą?..

A. Kasparavičius: Mano pareiškimas, kad Voldemaras ateina pas Grinių „tuščiomis kišenėmis“, kaip perversmininkų pasiuntinukas, tai ir yra atsakymas. Voldemaras nieko negali Griniui pažadėti. Jis gali pažadėti tiktai savo poziciją ir nieko daugiau. Kadangi už jo stovi jėgos, kurios ir stato jį į šitą poziciją. Ką jis galėjo pažadėti? Jis galėjo pažadėti tik savo poziciją. Bet vėliau, kaip žinome, visa partija klostosi taip, kad tie pažadai iš esmės nieko nebereiškia.

To nereikėtų sureikšminti. Kadangi visais laikais – pradedant 1939 m. rugpjūčio 25 d. britų ir lenkų tarpusavio pagalbos gynybine sutartimi ir baigiant Trampu bei kurdais šiandien – visi susitarimai yra gražūs ant popieriaus. Žmonės nuo stalo atsikėlė – žmonių interesai sugrįžo. Susitarimai veikia tol, kol atitinka šalių interesus. Tik kvailys laikosi kažkokių rašytinių dalykų, kai tų ankstesnių sąlygų nebėra.

Prisiminkime kad ir Mykolo Burokevičiaus likimą nepriklausomoje Lietuvoje. Kiek buvo tokių burokevičių, kurie dėstė universitetuose ir kalbėjo dar aršiau? Bet kiek jų pakeitė poziciją 1990 ar net 1991 m. per mėnesį kitą? Na, kiti – gal galvojo metus, dvejus.

Antanas Smetona
Antanas Smetona
© Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.


Nepritarė, bet neutralumo politiką vykdė...

– Pereikime prie 1938, 1939, 1940 m. neutralumo politikos. Europos politinių jėgų konfigūracija dėstėsi taip, kad tapo aišku, jog karas artėja. Reikėjo apsispręsti dėl pozicijų. Lietuva deklaravo neutralumo politiką, jos atkakliai laikėsi. Ir kaskart kapituliavo – 1938 m. Lenkijai, 1939 m. Vokietijai, 1940 m. Sovietų Sąjungai. Visur pasidavėme...

I. Jakubavičienė: Tokia buvo pozicija – laikytis neutralumo. Buvo manoma, kad tai teisinga pozicija. Ir Lietuvą galbūt bus galima tokiu būdu išgelbėti iš susidariusių kritinių aplinkybių. Tuo metu toks buvo ne vien tik Smetonos matymas. Juk tas sprendimas, manau, buvo priimtas visų kolegialiai, visos vyriausybės.

– Jau sovietų vyriausybės oficiozas „Izvestijos“, po Molitovo-Ribentropo sutarties pasirašymo skelbė, kad neutralumo politika neturi perspektyvų, mažųjų šalių laikas pasibaigė, joms reikia apsispręsti. Neutralios šalys – Belgija, Olandija, Danija, Norvegija – visos žlugo...

I. Jakubavičienė: Taip, bet problema, matyt, buvo ta, kad Lietuva neturėjo sąjungininkų.

Juk Baltijos Antantė taip ir neveikė. Vėlgi, tomis kortomis sumaniai žaidė ir SSRS, ir Vokietija. Kai vokiečiai atėmė iš mūsų Klaipėdą, kur besikreipė Lietuva, visur atsimušė į sieną: tik nepykdykite Hitlerio, laikykitės neutralumo, nieko nedarykite. Tokios sąlygos buvo. O ką tuomet reikėjo daryti?

– Tai ką reikėjo daryti, Algimantai?

I. Jakubavičienė: Ar tikrai būtume pasipriešinę? Tarkime, 1939 m. po Klaipėdos praradimo?

– Na, lenkai galbūt blefavo, gal nebūtų puolę? Mes nepabandėme.

A. Kasparavičius: Lenkai neblefavo.

– Betgi Seime net diskusijų tuo klausimu nebuvo.

A. Kasparavičius: Seimo nebuvo. Pradėkime nuo to. Realaus Seimo nebuvo.

– Šioks toks buvo. Bet tai buvo Smetonos Seimas.

A. Kasparavičius: Turbūt reikia pradėti nuo to, kad Smetona nepritarė neutralitetui.

– Nepritarė? Betgi Turauską, Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorių, jis pats ir buvo pastatęs...

A. Kasparavičius: Principiniai sprendimai dėl neutraliteto buvo priimti 1938 m. vasarą, Čekoslovakijos krizės mėnesiais. Jos pirmojo padalijimo, jos amputacijos išvakarėse. O Lietuvoje – tuo domėjausi – neradau nė vieno rimto ministerijos lygio politiko, diplomato, kuris būtų pritaręs neutraliteto politikai.

– Tai iš kur tai atsirado neutraliteto politika?

A. Kasparavičius: Klausimas labai geras – iš kur tai atsirado? Visos URM išvados tokios: neutralitetas žalingas, valstybės tai neapsaugos, bet jo, kiek tai įmanoma, reikėtų laikytis. Tokia buvo absoliučios daugumos pozicija. Ginklu iškovoję nepriklausomybę 1918–1920 m. lietuviai neutralitetu netikėjo ir 1938 ar 1939 m.

Neutralumo imperatyvas – Baltijos Antantė

Tačiau esmė slypi giliau – 1934 m. vasaros ir rudens įvykiuose, kai buvo sudaryta vadinamoji Baltijos Antantė. Baltijos Antantę buvo bandoma sudaryti ilgai. Nuo 1919 m. iki 1925 m. įvairios vyko konferencijos, bet susitarti nepavyko dėl Lietuvos ir Lenkijos konflikto. Po 1926 m., kada Lietuva sudarė nepuolimo paktą su bolševikine Rusija, kuri lyg ir patvirtino, kad Vilnius yra Lietuvos, šiauriniai Baltijos Antantės sąjungininkai prarado iniciatyvą. Kadangi puikiai suprato: sąjunga su Lietuva veda į konfliktą su Lenkija. Kam reikalinga sąjunga su maža Lietuva, kuri veda į didelį konfliktą su didele Lenkija?

Kiekvienas sveiko proto žmogus tai supranta. Baltijos Antantė realizuojama 1934 m. rugsėjo 12 d. Formaliai užtvirtinama sutartimi Ženevoje, kada tai tampa naudinga ir reikalinga Rusijai, tuometinei Sovietų Sąjungai. Tas projektas yra parengiamas Kremliuje, o nuleidžiamas ir realizuojamas Baltijos jūros šiaurryčiuose. Tai padaroma, deja, per Stasį Lozoraitį, tuometinį užsienio reikalų ministrą. Negaliu atsakyti vienareikšmiai kodėl? Ar jis neperpranta to didžiojo žaidimo? Man atrodo, kad taip, neperpranta tos piktos valios...

– Buvo per jaunas?..

A. Kasparavičius: Problema turbūt buvo ne amžiuje. Voldemaras 1918 m. irgi tokio pat amžiaus tapo premjeru. Problema buvo kita – jis neturėjo patirties. Užsienio reikalų ministru Stasys Lozoraitis tapo 1934 m., nepabuvęs niekur net pasiuntiniu. Jis buvo tik laikinuoju reikalų patikėtiniu, Pasiuntinybės pirmuoju sekretoriumi, antruoju sekretoriumi. Žodžiu, ambasadų klerku.

Ir čia jau galima įžvelgti Smetonos tam tikrą nuodėmę. Jis padaro reveransą žmonai, nes tai yra žmonos Sofijos protežė. Būtent Sofija Smetonienė atveda Stasį Lozoraitį į didžiąją politiką.

Lietuvos susisaistymas su Baltijos Antante iš esmės ir duoda mums neutraliteto politiką. 1938 m. gegužės pabaigoje birželį neutralitetą pirmieji iškelia estai. Labai greitai tam pritaria Latvija. Ulmanis, Patsas – Latvijos ir Estijos prezidentai – už neutralitetą. Ir jų pozicija labai kieta. O juos įtikino vokiečiai, Berlyno diplomatija.

Lozoraitis 1938 m. jau skaičiuoja labai racionaliai ir sako, kad iš to nebus naudos. Talino ir Rygos atsakymas yra toks: jeigu jums nepatinka, galite eiti savo keliu. Bet atminkite, kad Baltijos Antantė, įkurta 1934 m. rugsėjo 12 d., tą pačią dieną nustoja savo galios. Mes ją paleidžiame. Tai abiejų šiaurinių kaimynų prezidentų pozicija. Lozoraitis yra savo spąstuose ir trauktis praktiškai neturi kur.

Jis priverstas spręsti dilemą: ar savo rankomis nugalabyti Baltijos Antantę, bet daryti taip, kaip jam atrodo teisinga ir kam pritaria prezidentas, kam pritaria kariuomenės vadas ir kiti, kad neutralitetas nėra panacėja? Ar Lietuva turi išlaikyti staus quo ir išlikti sąjungoje su šiauriniais kaimynais? Juolab, kad per tai galbūt galima tikėtis ir tam tikrų dividendų? Kadangi tuo metu žadama, kad Lietuva taps Baltijos Antantės atstove Tautų Sąjungos Nenuolatinėje Taryboje – kažkoks toks politinis miražas, tarsi kažką mes galėsime padaryti? Taigi, reikia rinktis.

Tiesą sakant, bando įsikišti ir prezidentas Smetona, rašo laišką Patsui. Tačiau labai atsargus, labai diplomatiškas laiškas situacijos nepakeičia. Ateina atsakymas: mūsų sprendimas priimtas ir jis galutinis.

Klausimas: kodėl estai ir latviai galvojo, kad neutralitetas yra panacėja? Atsakymas labai paprastas: visa eilė pačių estų dokumentų, rusų dokumentų, vokiečių dokumentų liudija – tai buvo Vokietijos politikos dalis. Žodžiu, Baltijos valstybių neutralitetas – tik „neutralitetas“ kabutėse. Nes koks čia neutralitetas, jei iš jo kažkas išlošia, o kažkas pralošia? Tai Hitlerio politikos dalis. Reikia dalyti Čekoslovakiją – vyksta to proceso scenarijaus rašymas ir rengimas. Ir reikia tas Baltijos valstybes nuimti nuo žaidimo lėkštės, nes jeigu jos kels klausimą, kad ir mums gali tas pats grėsti, problema tąsyk tiktai auga, didėja. Berlynui to nereikia. Nepamirškime, kad Hitleris visas savo didžiąsias pergales iki 1939 m. rugsėjo 1 d. pasiekė tiktai diplomatija. Be jokio karo. Labai panašiai, kaip reikalai karštuose taškuose „tvarkomi“ ir dabar.

Ir ta jo misija, jo žinia mažoms valstybėms, tarp kurių politinio elito yra dar gana įtakingas sluoksnis, vadinamieji Baltijos baronai, – tiek Latvijoje, tiek Estijoje, – jie daro tam tikrą įtaką. Ir Hitleris įtikina: artėja karas, artėja konfliktas, jums būtų saugiausia nesivelti. Jūs – mažos valstybės. Rodo pirštu į Skandinaviją, kuri savo neutralitetą paskelbė dar Didžiojo karo išvakarėse, o 1937 m. jį pakartotinai deklaravo. Štai jums į ką reikia orientuotis į šiaurę – į Skandinaviją. Ten – protingi žmonės, šiauriečiai, arijai, skandinavai, balti, tinkamos rasės. Jūs irgi turite eiti tuo keliu. Jums nėra reikalo kištis į mūsų, didžiųjų, reikalus, kai mes pasaulį perdalysime.

Tai padaro įspūdį. Juolab, kad duodama užuomina, jog kilus reikalui Vokietija baltus gins ir nuo Rusijos. Kadangi estai ir latviai turi ilgą sieną su rusais ir jaučia grėsmę – tokia argumentacija veikia. Juo labiau, kad estai dar 1924 m. gruodį buvo patyrę ir bolševikinio pučo bandymą Taline. Ir ta Hitlerio, Ribbentropo perduota pozicija yra tiek efektyvi, kad mums, Lozoraičiui ir Smetonai, padiktuojama formulė: arba visų trijų Baltijos valstybių neutralitetas, arba Baltijos Antantės išardymas ir jos žlugimas. Suverčiant dar ir visą kaltę Lietuvai. Krizės atveju visi klaus, kodėl žlugo Baltijos Antantė? Kaltas bus Smetona ir kaltas bus Lozoraitis. Taigi tokia ta baltiško neutraliteto archeologija.

Ingrida Jakubavičienė
Ingrida Jakubavičienė
© A.Aleksandravičiaus nuotr.


Kad netaptų sovietų marionete

– 1940-ieji. Pasitraukimas. Visi nagrinėja paskutinį posėdį, kodėl nesipriešino? Bet 1940-ųjų sausio mėn. diplomatų konferencija Paryžiuje parengė planą, ką daryti blogiausiu atveju. Reikia tam ruoštis: išvežti auksą, svarbesnes vertybes, rengtis ilgalaikei okupacijai. Diplomatų buvo viskas surašyta. Turėjo pusę metų ir daugiau. Škirpa, 1939 m. spalio 7 d. susitikęs Berlyne su Estijos ir Latvijos pasiuntiniais (tos šalys jau buvo pasirašiusios sutartis su sovietais), atsiuntė labai pesimistinę promemorija. Latvis Škirpai sako: aš jau nežadu grįžti į Rygą, nes aišku, kad nebus įmanoma išlaikyti esamos Latvijos ekonominės ir politinės santvarkos, šalis bus paversta komunistine, laukia represijos ir visa kita. O estas sako: aš grįšiu, kaip bus visiems, tebūnie ir man. Tai buvo spalio pradžia. Vadinasi, turėta dar 9 mėnesius laiko. Kodėl nieko nebuvo daroma? O per devynis mėnesius nieko nenuveikus, kažką nuspręsti per paskutinį posėdį jau buvo nerealu...

I. Jakubavičienė: Nuspręsti turbūt buvo galima, bet nuspręsta nebuvo. Taip, tas posėdis įvyksta, svarstomi ultimatumo klausimai. Tačiau reikia pabrėžti, kad būtent prezidento pozicija ir buvo, kad priešintis reikia, negalima sutikti su pirmuoju punktu. Tačiau kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas aiškina, kad pasipriešinimas neįmanomas. Prezidento poziciją palaikė keletas posėdžio dalyvių. Tarp jų buvo Kazys Musteikis, tuometinis krašto apsaugos ministras, švietimo ministras Kazimieras Jokantas, teisingumo ministras Antanas Tamošaitis...

Į posėdį vėliau pakviestas buvęs kariuomenės vadas Stasys Raštikis tapo tuo svarbiausiu persilaužimo tašku. Būtent jis, vadovaudamas kariuomenei, ją modernizavo. Didžiulės biudžeto lėšos buvo skiriamos krašto gynybai – net dvidešimt penki procentai tuometinio biudžeto! Reikia pasakyti, kad tuometinė Lietuvos kariuomenė buvo tikrai gerai parengta, apginkluota ir pajėgi priešintis.

Tačiau įvyksta netikėtumas. Raštikis laikosi tokios pat pozicijos kaip ir Vitkauskas: viskas prarasta, neįmanoma parengti visaverčio pasipriešinimo. Ir dėl tų aukų, kurių pareikalautų toks pasipriešinimas, geriausia būtų nieko nedaryti, sutikti su sovietų reikalavimais.

Matydamas tokią situaciją, prezidentas, protesto vardan, ir priima tą sprendimą pasitraukti iš Lietuvos. Jeigu jau kariuomenės vadai nusprendžia neginti šalies ir nesipriešinti, tuomet jis, kaip tebeveikiantis prezidentas, išvyksta iš šalies. Tam, kad netaptų marionete sovietų rankose. Jis keletą kartų tą savo frazę pakartoja: nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvos.

Sprendimas pasitraukti, – žinant šiandien jau kitų Baltijos valstybių prezidentų likimus, – buvo, galima sakyti, logiškiausias ir teisingas. Priešingu atveju, Smetona vis tiek būtų paveiktas vienokių ar kitokių priemonių, ir tikriausiai taip pat kaip ir Ulmanis bei Pätsas būtų pasirašęs visus dokumentus. Tuo, išvykęs iš šalies, Smetona sutrukdė sovietams legitimuoti valstybės užėmimą.

Ir vėliau, nuvykęs į Ameriką, jis dar trejus metus aktyviai veikė – bent jau buvo matomas ir pristatomas kaip Lietuvos Respublikos prezidentas egzilyje. Praktiškai, Lietuvos atstovavimo pasaulyje misiją jis tęsė iki paskutinės jo gyvenimo dienos.

Palaužė Vilniaus argumentu

A. Kasparavičius: Visiškai sutinku. Be jokios abejonės. Ką dar būtų galima pasakyti apie 1940-jų metų paskutinį posėdį?

– Apie devynis mėnesius. Juk galėjo padaryti judesių pasiruošti okupacijai ir tolimesniam pasipriešinimui. Kodėl neišvežė pinigų? Kodėl neišvežė aukso, nesudarė egzilinės vyriausybės?

A. Kasparavičius: Jūs kalbate apie 1939 m. lapkričio 3 d. trijų ministrų memorandumą, kurį parengia Šaulys, Balutis ir Klimas?

– Ir paskui Paryžiuje sausio mėnesį tai buvo išskleista plačiau.

A. Kasparavičius: Tai yra bandymas detalizuoti tą memorandumą. Klausimas be jokios abejonės labai geras. Deja, atsakymo kokio nors labai aiškaus čia nėra. Būtų sudėtinga jį rasti. Vienas dalykas, kuris galėtų kažką paaiškinti yra tas, kad mūsų diplomatijos, vyriausybės ir prezidento užimta pozicija po 1939 m. spalio 10 d. – tai bandymas išlaikyti status quo ir gerus santykius su sąjungininkais. Sąjungininkai šiuo atveju – ta pati bolševikinė Rusija. Kitų sąjungininkų jau nebėra.

Iš Užsienio reikalų ministerijos – aišku, ne be prezidento valios – iki pat 1940 m. gegužės Lietuvos diplomatams nuo Vašingtono iki Paryžiaus ir Londono skrenda depešos ir instrukcijos: niekur nekalbėti apie Sovietų karinių įgulų grėsmę, tai gali tik pabloginti, bet ne pagerinti situaciją. Tai reiškia, jog prezidentas ir jo vyriausybė bei diplomatija labai aiškiai suvokė, ant kokio plono ledo visa Lietuva ir valstybė atsidūrė po 1939 m. spalio 10 d. sutarties.

Sutartis buvo pasirašyta ne todėl, kad taip padarė šiauriniai sąjungininkai, mūsų neatsiklausę. Juk užsienio reikalų ministerijoje buvo daugybė pykčio, nepasitenkinimo ir, švelniai tariant, negerų atsiliepimų apie šiaurinius kaimynus, kurie, nepaisydami formaliai veikiančios Baltijos Antantės – iš pradžių estai, vėliau latviai, – pasirašo iš esmės išdavikiškas savitarpio pagalbos sutartis su Sovietų Sąjunga. Tokiu būdu palikdami Lietuvą labai prastoje situacijoje. Vienui vieną prieš sovietus. Kadangi Lenkijos valstybės jau nebėra. Britai ir prancūzai įsivėlę į karą su Vokietija, o visi likusieji europiečiai tiesiog tyli ir dreba laukdami kas bus.

Ir nepaisant to, derybos su Lietuva dėl savitarpio pagalbos sutarties Maskvoje buvo sunkiausios, užtruko ilgiausiai ir buvo problemiškiausios. Ir tai patvirtina ne mūsų kažkokių atsiminimų autorių liudijimai, ne tuometinės žiniasklaidos nuomonė, ne Kasparavičiaus tai sugalvota, ne Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos dokumentai rodo. Tai rodo sovietų depešos. Palaužti Lietuvą pavyko tik remiantis Vilniaus argumentu. Kitų argumentų sovietai neturėjo. Situacija buvo tiek aiški sovietams, vadinasi, ir mums, t. y. ir Smetonai, kad, net jeigu jau yra praktiškai pasidavę estai ir latviai, mes priešinsimės ir tuo atveju. Kadangi 1939 m. iš tiesų buvo galima realiai priešintis ir garbingai žūti. Kaip tai padarė lenkai. Bet mes tos privilegijos, kurią turėjo lenkai, neturėjome. Mums iš rusų dar kai ko reikėjo. Lenkams iš vokiečių ir rusų nieko nereikėjo.

– O paskutinis posėdis? Juk Smetona galėjo įsakyti kariuomenės vadui priešintis ir nurodyti vyriausybei trauktis į Rytprūsius. Jis negalėjo to padaryti?

A. Kasparavičius: Pagal visas konstitucijas, kurios galiojo tarpukario Lietuvoje – nuo 1918 m. lapkričio 2 d. iki 1938 m. gegužės 12 d. konstitucijos, – visi prezidento dekretai turėjo būti kontrasignuoti premjero arba atitinkamo ministro. Atitinkamas ministras galėjo kontrasignuoti tik įgaliotas premjero. Tokia yra juridinė dalykų padėtis. Buvo taip ir ne kitaip. Taigi išleisti dekretą dėl karo su sovietais Smetona galėjo tik su Vyriausybės pritarimu.

Per daug atsitiktinumų

– Priešpaskutinis klausimas: Smetonos žūtis. Ne iki galo išaiškintas reikalas. Aišku viena: karas ėjo į pabaigą, Smetona – dar gyvas, nesučiuptas ir veikiantis prezidentas valstybės, kuri neseniai dingo iš žemėlapio. Kaip galutinai atrodys Rytų Europos konfigūracija po karo – nėra visiškai aišku. Visokių minčių tai sukelia. Ar Jums teko nagrinėti tos žūties aplinkybes. Ar esama faktų, kad tai galėjo būti nužudymas? Ar vis dėlto tai buvo nelaimingas atsitikimas?

I. Jakubavičienė: Visi dokumentai veda prie to, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Gaisras namo rūsyje. Bet vėlgi, buvo nemažai ir tokių gandų, ir pati Smetonos šeimos pozicija iki šiol tokia: nekomentuoti to, kas ten įvyko. Taip, centriniame valstybės archyve yra dokumentai: ir sūnaus Juliaus, ir prezidento žmonos Sofijos gana platūs paaiškinimai, kas tą rytą vyko – kaip jie pajuto gaisrą, kaip jie išsigelbėjo iš degančio namo.

Nors ir tyrimas, kurį atliko Klivlendo gaisrininkai, matyt, nėra labai išsamus. Tačiau bet kuriuo atveju, turimi dokumentai rodo, kad tai būta nelaimingo atsitikimo. Jokių įrodymų, kad tai buvo politinė žmogžudystė, iki šiol nerasta.

Kita vertus, pasvarstyti galima įvairiai. Juk NKVD-istų knibždėte knibždėjo tuometinėje Amerikoje. Stojus Amerikai į Antrąjį pasaulinį karą ir tapus SSRS sąjungininke, sovietų pasiuntinybės ir konsulatai staiga išsipūtė dėl įvairiausių žvalgybininkų, kurie, galima manyti, veikė su įvairiais tikslais ir užduotimis. Todėl galima spėlioti, kodėl iš gaisro visi spėjo pasitraukti gyvi, tačiau prezidentui, deja, nepavyko – jis tame gaisre užtroško.

Vidmantas Valiušaitis. Laimintis lyderis – iššūkis politikos autsaideriams
© LT1918 archyvas


– Būta tam tikrų sovietinės agentūros prisipažinimų, neva jie „pavedimą“ įvykdę... Tikri tai prisipažinimai ar netikri?..

A. Kasparavičius: Apie netikrus dalykus nekalbėsiu. Tačiau man viskas pakankamai aišku, žvelgiant kitu aspektu.

Tyrimą atliko Klivlendo gaisrininkai. Tai vienas aiškumas. Kitas aiškumas – karas artėjo prie pabaigos ir visiems buvo aišku, kaip jūs labai taikliai suformulavote, kad Smetona – veikianti valstybės galva, o valstybės jau nebėra. Ką reikia daryti?

Prieš tai buvo, beje, tam tikros patirties. Buvo Lenkijos egzilinės vyriausybės premjeras, generolas Wladislaw Sikorski. Jis buvo nesukalbamas su britais ir amerikiečiais, nenorėjo kontaktų su Stalinu. Jo lėktuvas nukrito. Beje, paaukojus ir pačius britus – lakūną ir kelis karininkus. Kai žaidžiami dideli žaidimai, į tokias smulkmenas dėmesio nekreipiama. Kalbu labai ciniškai.

Tikėti, kad Smetona užduso, kai visi kiti išsigelbėjo, na... Ir užduso likus keliems mėnesiams iki Raudonosios armijos priartėjimo prie Lietuvos sienų... Mane sunkiai gali įtikinti tokia virtinė atsitiktinumų...

Tiesą sakant, tuo galėjo pasirūpinti nebūtinai rusų specialiosios tarnybos. Buvo visa eilė kitų, kuriems Smetona buvo nepatogus. Kadangi iš tiesų, tam tikri politiniai dividendai Smetonai buvo duoti privačiai aukštų pareigūnų, jam atvykus į Ameriką 1941 m. Bet pasaulyje ir Europoje geopolitinė padėtis 1941 m. buvo viena, o 1944 m. – jau visiškai kita. Tai buvo jau po Teherano, prieš Jaltą ir Potsdamą, kada sprendėsi globalūs dalykai.

Lengva buvo kalbėti vienam ar kitam prezidentui, susitikinėti su lietuvių atstovais tegu ir privačiai, kaip tai pateikta Baltųjų Rūmų protokole. Bet jau kitas dalykas buvo kai teko spręsti globalius reikalus: kokia bus Vokietija, kur eis Lenkijos rytinė siena, kur – vakarinė, koks bus Suomijos, Graikijos, Jugoslavijos, likimas? Visa eilė rimtų klausimų.

Ir kai vis dar yra žmogus, kuris gali dar kažką įterpti ir gali griauti tam tikras konstrukcijas, toks žmogus tampa nepatogus. Visiems.

Mes šiandien labai lengvai rengiame įvairius minėjimus, linksniuojam Molotovo-Ribbentropo paktą. Aš sakau: mielieji, Molotovo-Ribbentropo paktas baigė savo gyvenimą 1941 m. birželio 22 d. Ir nei 1943-aisiais Teherane, nei Jaltoje, nei Potsdame jokio Ribbentropo nebuvo, niekas to klausimo ten nekėlė, Ribentropas nesprendė kaip bus padalyta Europa, kur liks Baltijos valstybės, kur liks Lietuva. Mes perkeliame atsakomybės naštą.

Aišku, mums taip patogiau. Vėlgi, tikintis tam tikrų politinių dividendų. Šiuo atveju, beje, elgiamės kaip Smetona: kai sėdi ant plono ledo, kai sėdi valtyje, kuri yra žemais kraštais, geriau jos nejudinti – sėdėti susigūžus. Kadangi pajudinus, valtis gali apsiversti. O linguojant į reikalingą taktą, gal ir išsėdėsi? Gal pavyks?

Nebuvo idealus, bet vienintelis ir nepakartojamas

– Ir paskutinis klausimas. Mes dažnai žiūrime ką apie mus pagalvos, ką pasakys kiti, kaip įvertins mūsų sprendimus? Manau, kad ir Smetonos politinio įvaizdžio atveju to šiek tiek yra – tarsi apsižvalgymo aplinkui. Reikia tad ar nereikia Smetonai paminklo Vilniuje?

I. Jakubavičienė: Sakyčiau, kad jis privalo atsirasti. Juk čia visos jo politinės veiklos pradžia. Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, tikrai turėtų turėti tokį labai svarbų politinį ženklą. Tai pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas.

– Bet mus peiks, sakys, „fašistui“ pastatėte paminklą? Juk sovietiniai istorikai rašė knygas apie fašizmą „smetoninėje Lietuvoje“...

I. Jakubavičienė: Sakytume, kad paminklą pastatėme centriniam Lietuvos valstybės kūrėjui, Lietuvos Tarybos pirmininkui. Jeigu veikia Signatarų namai, kodėl tas vienas pagrindinių nepriklausomybės akto signatarų negali būti pagerbtas paminklu Vilniuje?

A. Kasparavičius: Aš pasakyčiau dar daugiau, pratęsdamas Ingridos mintį. Smetona efektyviai pradeda savo veiklą Vilniuje 1917–1918 m. Ir išlieka efektyvus iki 1939 m. Ypač žvelgiant per valstybės teritorinės programos prizmę, per valstybės ir tautos tapatybės prizmę. Ir šiuo atžvilgiu, manyčiau, esama didžiulio nesusipratimo, kad valstybės sostinėje nėra paminklo pirmajam valstybės prezidentui. Ilgiausiai ėjusiam – kelias kadencijas – valstybės vadovo pareigas.

Niekas nesako, kad tas prezidentas buvo idealus. Kad jis buvo vienintelis ir nepakartojamas. Bet jis buvo toks, koks sugebėjo būti. Ir tuo istoriniu etapu jis buvo labai efektyvus ir valstybei naudingas.

Britai sukūrė puikų paminklą Vinstonui Čerčiliui. Žiūrint į tą paminklą sunku pasakyti, kad šis herojus, grynai emocine prasme, buvo visą laiką teigiamas. Manau, kad britai tą ir norėjo pasakyti – Čerčilis buvo visoks. Bet jis buvo Čerčilis. Jis laimėjo karą.

Smetona irgi buvo visoks. Bet jis buvo Smetona. Jis laimėjo valstybę. Jisai laimėjo tos valstybės teritoriją, su sostine Vilniuje. Ir dėl to, manyčiau, nekyla jokio klausimo, kad paminklas Smetonai Vilniuje, turėtų atsirasti. Modernus paminklas, gal net verčiantis pamąstyti. Aštrus žvilgsnis ar grubios formos išreikštų gal ne tiek Smetonos vidų (šiuo atžvilgiu jis buvo gana švelnus žmogus, labai skirtingas nuo Vinstono Čerčilio, kuris gana grubiai elgėsi buitinėje aplinkoje), kiek Smetonos politiką, kuri kartais buvo gruboka iš tiesų. Tad ir paminklas galėtų būti grubokas. Bet mums jis primintų, kad skirtingos istorinės epochos pasirenka skirtingas asmenybes.

Ir nieko čia nepadarysi. Prieš pusmetį turėjome vienokią prezidentę, šiandien turime kitokį prezidentą. Dar po kurio laiko turėsime vėl kitokį. Bet visi jie yra valstybės prezidentai. Ir niekas neištrins iš mūsų istorinės atminties, kad Antanas Smetona buvo pirmasis Lietuvos valstybės, vėliau – Respublikos prezidentas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(40 žmonių įvertino)
4.6250

Top naujienos

Nauji greičio matuokliai Vilniuje: „trikojai“ fiksuos ne visus, o apie jų buvimo vietą bus pranešta (161)

Dar rudenį įsigytus mobilius greičio matuoklius policija jau pradėjo naudoti gatvėse. Anot...

Druskininkų merui – dovana iš Aukščiausiojo Teismo (67)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad valstybės žemėje, prie Druskininkų...

Teismas mėnesiui nušalino Panevėžio merą Račkauską nuo pareigų (10)

Panevėžio apylinkės teismas pirmadienį mėnesiui nuo pareigų nušalino Panevėžio miesto merą...

Dėl statybvietėje įvykusio nelaimingo atsitikimo teisia daugiabučius stačiusios bendrovės vadovą (36)

Dėl netoli Valstybės saugumo departamento (VSD) statomų naujų gyvenamųjų namų kvartale...

Libijos generolas – vis sunkiau valdomas (9)

Regis, niekam nepavyksta atvesti į protą Khalifos Haftaro . Jei ir buvo tikėtasi, kad didžiųjų...

Žiemą dygstantys grybai, žydinčios žibutės ir bėganti sula: mokslininkas mano, kad mums siunčiama žinia (20)

Viešojoje erdvėje šią žiemą netrūksta gyventojų keliamų nuotraukų ir TV reportažų,...

Linas Kojala. Nenori radikalizmo? Persvarstyk, kaip funkcionuoja ekonomika (26)

Užbėgti už akių radikalių kairiųjų politinių jėgų stiprėjimui.

Per pasirodymą muzikos festivalyje scenoje mirė dainininkas Davidas Olney: gyvybė užgeso vidury dainos (2)

Mirė žinomas folkmuzikos atlikėjas ir dainų autorius Davidas Olney. Jam buvo 71-eri. D. Olney...

Vežėjai teigia bėgantys iš Lietuvos: skaičiuoja, kad Lietuva praras 24 mln. eurų (314)

„Vinis į karstą buvo spalio mėnesio Vyriausybės nutarimas ir padidinimas koeficiento“, –...

Lietuvoje bus uždrausta išleisti paukščius į lauką (19)

Didelio patogeniškumo paukščių gripo (H5N8) protrūkiai patvirtinti dar trijuose paukščių...