aA
Seimui paskelbus, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties žūties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“, išsyk reagavo istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Vidmantas Valiušaitis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Lapkričio 20 d. Info TV žinių laidoje jis pareiškė neradęs „nė vieno pokario rezistencijos specialisto, kuris tokiam Seimo sprendimui pritartų“, o Seimo nariai esą naudojasi partizanų vado atminimu vien tam, kad „pasirodytų didesniais patriotais“.

A. Nikžentaitis jau ne pirmąsyk šaunasi kalbėti visos istorikų bendruomenės vardu ir rausti konfrontacijos griovį tarp „istorikų ir politikų“. Pastaruosius traktuoja „atlaidžiai“ – lyg „nevykėlius“ ir „neišmanėlius“, besibraunančius į sritį, priklausančią tarsi vien jo paties ir draugų išskirtinei kompetencijai.

„Istorikų kuriama realybė yra viena, politikų kuriama – kita“, – tvirtino A. Nikžentaitis toje pačioje laidoje, o balsas „už kadro“ sielojosi, esą „Seimo nariai sėdi užsidarę „dramblio kaulo bokšte“ ir mokslininkų nuomonės neklauso“.

Nors privačiai A. Nikžentaitis džiaugėsi, kad jie rusus girdi, „apžaidė“, o estai ir latviai esą dabar mums „pavydi“ pasiekimų, rezultatas išėjo toks, kuris visiškai atliepia A. Diukovo propagandinei platformai.
Vidmantas Valiušaitis

Pradėkime nuo to, kad tokios „vieningos mokslininkų nuomonės“ niekada nebuvo, jos nėra ir vargu ar kada bus, jeigu Lietuva išsilaikys laisva, demokratinė, pažiūrų laisvę gerbianti šalis.

Dar daugiau: Europos Parlamento 2010 m. priimtoje rezoliucijoje „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“ aiškiai pabrėžiama, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“, tačiau „nepaisant to profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni“; dokumente taip pat pažymima, kad niekas neturi privilegijos aiškinti, kad kas nors, įskaitant A. Nikžentaitį, istoriją „interpretuoja objektyviai“.

Problema yra ne ta, kad A. Nikžentaitis turi nuomonę ir ją skelbia. Negerai tai, kad jis atvirai demonstruoja savo nepasitenkinimą tais, kurie turi skirtingą nuo jo nuomonę, o savo pozicijas gina ne profesionalaus istoriko kompetenciją patvirtinančių argumentų svarumu, bet paviršutiniškai publicistikai būdingu kalbėjimu bendrybėmis, bandymais šaipytis iš oponentų tikro ar tariamo nemokšiškumo bei reikalauti nuomonės pripažinimo vien rodant savo „žvaigždutes antpečiuose“.

Skųstis politikų „trukdymu“ – nenauja

Jau prieš dešimtmetį esu atkreipęs dėmesį į A. Nikžentaičio panašaus pobūdžio pretenzijas, kai jis tuo pačiu „politikų nekompetencijos“ ir „kišimosi į istorikų daržą“ pretekstu bandė apginti ir pateisinti politinio vištakumo motyvuotą bendrą su Rusijos istorikais projektą, kurio Estijos ir Latvijos istorikai apdairiai atsisakė.

Jiems išsyk buvo aišku, kad ligi šiol Baltijos valstybių okupacijos nepripažįstančios autoritarinės valstybės istorikai nebus laisvi nešališkai traktuoti istorinių faktų, todėl bendradarbiavimą jie toleruos tik tiek, kiek tai tarnaus oficialiai dabartinės Rusijos pažiūrai į istoriją Baltijos valstybėse.

Politinė programa buvo išdėstyta 1949 metų Vasario 16-osios deklaracijoje, kurioje skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai.
Vidmantas Valiušaitis

„Mūsiškiams“, vadovaujamiems A. Nikžentaičio, atrodė kitaip. Jie „pabandė“.

Nors privačiai A. Nikžentaitis džiaugėsi, kad jie rusus girdi, „apžaidė“, o estai ir latviai esą dabar mums „pavydi“ pasiekimų, rezultatas išėjo toks, kuris visiškai atliepia A. Diukovo propagandinei platformai.

Po 1940 m. birželio 15-osios Sovietų Rusijos kariuomenei ir NKVD baudėjams šeimininkaujant Lietuvoje, grobiant bei terorizuojant žmones, masiškai „liaudies priešais“ skelbiant valstybės tarnautojus, vadovaujantį karininkijos personalą, šaulius, partijų lyderius, uždarinėjant draugijas, užvaldant spaudą, radiją, užimant visas strategines pozicijas valstybėje ir toje prievartos atmosferoje rengiant „liaudies seimo“ rinkimų inscenizaciją, šalis, A. Nikžentaičio supratimu, vis dar buvo „nepriklausoma“, o po savo nepriklausomybės nustojo tik 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai tapo „priimta“ į SSRS sudėtį.

Tai yra pozicija, su kuria „projekte“ dalyvavę Lietuvos istorikai sutiko ir drauge su kolegomis iš Rusijos parengė du tomus dokumentų, skirtų aptarnauti Rusijos pažiūrą į „savanorišką Lietuvos įsijungimą“ į tarybinių tautų šeimą. Kai buvo atkreiptas į tai A. Nikžentaičio dėmesys, mūsų istorikas skundėsi, kad Lietuvos politikai „kišasi“ į istoriją ir „trukdo“ profesionalams dirbti...

Dabar pažvelkime į tuos „neišmanėlius“ politikus, kurie taip „susimovė“ paskelbę A. Ramanauską-Vanagą „kovojančios Lietuvos“ vadovu. Kas tie istorijos „diletantai“?

Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas – Arūnas Gumuliauskas. Istorijos profesorius, daugelio istorijos knygų autorius, įskaitant vieną geriausių naujausios Lietuvos istorijos veikalų „Lietuvos istorija 1795-2009“ (2010). Arvydo Anušausko pristatinėti, manu, nereikia.

Jo produktyvumas istorijos lauke, net ir dirbant politinį darbą, ypač per pastarąjį dešimtmetį, nenustebčiau, jei būtų didesnis už paties A. Nikžentaičio, triūsiančio vien istorijos mokslo baruose.

Eugenijus Jovaiša taip pat yra istorijos profesionalas, kapitalinių veikalų istorijos klausimais autorius. Kiti komisijos nariai taip pat yra plataus išsilavinimo žmonės, ne tik galintys, bet ir turintys konstitucinę pareigą svarstyti istorijos klausimus.

Kodėl prieš tuos žmones A. Nikžentaitis taip stengiasi parodyti savo, kaip profesionalo, „pranašumą“ – man neaišku. Juolab, kad to pranašumo nebuvo galima pajusti, kai klausimas š. m. spalio 23 d. buvo svarstomas tos komisijos posėdyje ir A. Nikžentaitis į jį buvo pakviestas pristatyti savo nuomonę.

Aš taip pat turėjau garbės tame posėdyje dalyvauti, todėl, manau, yra tinkama pristatyti ne vien A. Nikžentaičio, bet ir kitus argumentus, kuriais buvo grindžiamas komisijos, o vėliau – ir viso Seimo sprendimas.

Televizijos reportaže tie argumentai neatsispindėjo, tik buvo plačiai pristatyta kritiška vieno iš istorikų nuomonė.

Kas buvo TEISĖTAS vadovas?

Čia dera priminti, kad visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas vyko 1949 metų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos. Buvo patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais. Sąjūdis ėmėsi vadovauti tiek politinei, tiek karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai.

Politinė programa buvo išdėstyta 1949 metų Vasario 16-osios deklaracijoje, kurioje skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai.

LLKS Taryba įsipareigojo ne tik vadovauti išlaisvinimo kovai, bet ir atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę.

A. Sniečkus tuo metu buvo FAKTINIS vadovas, bet jis nebuvo teisėtas vadovas. Jis buvo vien ginklo galios „teise“ 1944 m. vasarą vėl sugrįžusio sovietų okupacinio režimo marionetinė figūra, pastatyta besąlygiškai vykdyti stalininę Kremliaus politiką Lietuvoje ir veikti prieš lietuvių tautos interesus.
Vidmantas Valiušaitis

Aukščiausiuoju valdžios organu tapo LLKS Tarybos Prezidiumas. Jo pirmininku buvo išrinktas vieningos vadovybės iniciatorius Jonas Žemaitis-Vytautas. Jam suteiktas aukščiausias partizanų generolo laipsnis. Vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu 1949 metų rudenį paskirtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, jam suteiktas pulkininko laipsnis.

1999 m. sausio 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo nustatė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje. To įstatymo preambulėje pabrėžta: „Lietuvos Respublikos Seimas, konstatuodamas,

  • kad nuo 1940 m. birželio 15 d. Lietuva patyrė SSRS, Vokietijos ir vėl SSRS okupacijas,
  • kad 1940-1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko pasipriešinimas SSRS ir Vokietijos okupacijoms,
  • kad 1941 m. birželio 22-23 d. ginkluotas Lietuvos sukilimas ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. atsišaukimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomą valstybę,
  • kad Vokietijos okupacinė valdžia neleido veikti Laikinajai Lietuvos Vyriausybei, todėl susiformavo Lietuvos pasipriešinimo šiai okupacijai organizacijos,
  • kad 1944-1953 metais Lietuvoje kilo ir vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai – Lietuvos valstybės savigyna,
  • kad Lietuvos išlaisvinimo tuo pat metu siekė Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ir kitos lietuvių organizacijos užsienyje;

pabrėždamas, kad visų ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo struktūrų tikslas buvo Lietuvos išlaisvinimas, pasikliaujant Atlanto chartijos nuostatomis ir demokratinio pasaulio pripažįstama suverenia teise, ginklu kariaujant prieš vieną Antrojo pasaulinio karo agresorių;

įvertindamas 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priima šį įstatymą.“

Antrame šio įstatymo straipsnyje nurodoma, kad „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą“ ir kad šio Sąjūdžio Taryba, „priimdama 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.“

Jeigu toks įstatymas Lietuvoje veikia jau beveik 20 metų, kokios iš viso to gali būti išvados, jei mąstoma bent elementariai teisinėmis kategorijomis? Natūralu, kad „vienintelės teisėtos valdžios okupuotos Lietuvos teritorijoje“ aukščiausias pareigūnas ir yra TEISĖTAS už savo laisvę ir nepriklausomybę kovojančios Lietuvos vadovas.

LR Seimas 2009 m. kovo 12 d.pripažino, kad „nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas."
Vidmantas Valiušaitis

Pabrėžiu: TEISĖTAS! A. Sniečkus tuo metu buvo FAKTINIS vadovas, bet jis nebuvo teisėtas vadovas. Jis buvo vien ginklo galios „teise“ 1944 m. vasarą vėl sugrįžusio sovietų okupacinio režimo marionetinė figūra, pastatyta besąlygiškai vykdyti stalininę Kremliaus politiką Lietuvoje ir veikti prieš lietuvių tautos interesus.

Likimas ir įamžinimas

Tai, kad J. Žemaitis-Vytautas buvo teisėtas Lietuvos vadovas, netiesiogiai pripažino ir patys sovietai. 1953 m. gegužės 30 d., išdavus bunkerį, kuriame buvo rezistencijos vadovo būstinė, jis buvo sugautas gyvas ir skubiai lėktuvu pristatytas į Maskvą. „Deryboms“ su L. Berija.

Po Stalino mirties (1953 m. kovo 5 d.) L. Berija tapo SSRS vidaus reikalų ministru ir ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju.

Tai buvo ilgiausiai pareigose išbuvęs ir įtakingiausias Stalino slaptosios policijos (NKVD) viršininkas Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais (1938-1953).

Birželio 25 d. L. Berija asmeniškai tardė J. Žemaitį-Vytautą. Jokiam kitam lietuvių rezistencijos kovotojui nebuvo parodyta tiek dėmesio ir suteikta „garbės“ akis į akį susitikti su aukščiausiu sovietų represinio aparato pareigūnu. Tačiau jau kitą dieną – 1953 m. birželio 26-ąją – pats L. Berija buvo suimtas, apkaltintas perversmo organizavimu, „tėvynės išdavimu“ ir sušaudytas 1953 m. gruodžio 23 d. – anksčiau nei jo tardytasis kalinys J. Žemaitis-Vytautas.

J. Žemaičio tardymas Maskvoje tęsėsi iki 1953 m. rugpjūčio 26 d. Atsisakius jam tapti sovietinio saugumo agentu, grąžintas į Vilnių, inkriminuota „nusikalstama“ veika pagal Rusijos SFSR baudžiamąjį kodeksą už tą patį „tėvynės išdavimą“ ir 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime J. Žemaitis-Vytautas buvo sušaudytas.

1995 metais apie J. Žemaitį-Vytautą sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis prezidentas“ (režisierius Juozas Sabolius, scenarijaus autoriai Eugenijus Ignatavičius ir Juozas Sabolius).

1997 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Žemaitis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1 laipsnio ordinu (po mirties). 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties). 1998 m. lapkričio 20 d. Krašto apsaugos ministro įsakymu Karo Akademijai suteiktas generolo Jono Žemaičio vardas.

1998 m. išleista Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės monografija „Žuvusiųjų prezidentas“. 1999 m. Vilniuje prie Krašto apsaugos ministerijos generolui J. Žemaičiui pastatytas paminklas (skulptorius Gintautas Lukošaitis), o 2004 m. lapkričio 28 d. Palangoje, skvere priešais bažnyčią, iš Palangos kilusiam LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkui atidengtas dar vienas paminklas (skulptorius Jonas Jagėla).

Kas atsitinka po to, kai TEISĖTAS pareigas einantis kovojančios už laisvę Lietuvos valstybės vadovas žūva? Kas perima jo pareigas ir teisinius įgaliojimus? Ar ne pirmasis jo pavaduotojas, kuriuo A. Ramanauskas-Vanagas buvo?
Vidmantas Valiušaitis

LR Seimas 2009 m. kovo 12 d. „remdamasis Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad Lietuvos Respublika, kaip tarptautinės teisės subjektas, nebuvo sunaikinta visą 1940–1990 metų okupacijų laikotarpį“, taip pat „konstatuodamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis atliko kovojančių Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado ir valstybės politinei išsivadavimo kovai vadovaujančio aukščiausiojo pareigūno funkcijas, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija jam suteikė daugelį kitų valstybės vadovo įgaliojimų, įskaitant įgaliojimus atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę vykdyti Respublikos Prezidento pareigas iki susirenkant Seimui“ bei „pažymėdamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis savo pareigas atliko garbingai, o būdamas priešo nelaisvėje nuo 1953 m. gegužės 30 d. iki pat nužudymo 1954 m. lapkričio 26 d. liko ištikimas priesaikai Lietuvos valstybei“, pripažino, kad „nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.“

Fizinis sunaikinimas – ne teisių perėmimas

Kokie buvo A. Nikžentaičio argumentai, kuriais jis Valstybės istorinės atminties komisijos posėdyje oponavo faktui, kad žuvus, o faktiškai – priešo nužudytam teisėtam valstybės vadovui, figūruojančiam nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos teisės aktų sistemoje, jo įgaliojimus perėmė tais pačiais teisiniais pagrindais į pareigas paskirtas jo pavaduotojas?

A. Nikžentaičio argumentai man atrodė, švelniai tariant, neįtikinantys, paremti ne teisės viršenybės principu, bet fizinės galios pranašumu ir iš to išlaukiančiomis jo interpretacijomis. Kitaip tariant, kas turi daugiau jėgos – tas, pagal A. Nikžentaitį, „teisus“.

Jis, pavyzdžiui, įrodinėjo, kad A. Ramanauskas-Vanagas būtų įgijęs Lietuvos valstybės vadovo statusą tik tuo atveju, jeigu Lietuva būtų „išsivadavusi iš sovietų okupacijos ir atkūrusi nepriklausomybę“.

Mat, viename iš LLKS 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos punktų nurodyta, kad „Atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas.“

Kadangi taip neatsitiko, istoriko nuomone, A. Ramanauskas-Vanagas „šių pareigų nėjo“.

Bet tokia „logika“ prieštarauja dabartinei teisinei padėčiai. Klausimas „ėjo“ ar „nėjo“ tas pareigas Jonas Žemaitis-Vytautas yra „uždarytas“, apie tai nediskutuojama, tai teisės norma.

Ir ji – patinka mums tai ar nepatinka – verčia daryti iš to einančias išvadas: kas atsitinka po to, kai TEISĖTAS pareigas einantis kovojančios už laisvę Lietuvos valstybės vadovas žūva? Kas perima jo pareigas ir teisinius įgaliojimus? Ar ne pirmasis jo pavaduotojas, kuriuo A. Ramanauskas-Vanagas buvo?

Tada A. Nikžentaitis iš savo rankovės ištraukė kitą kortą: nesą, girdi, formalių dokumentų, patvirtinančių, kad A. Ramanauskas-Vanagas tas pareigas perėmė. O tai reiškia, kad LLKS vadovu jis „nebuvo“.

Man teko atkreipti A. Nikžentaičio dėmesį, kad fizinis kieno nors sunaikinimas nesuteikia agresoriui privilegijos perimti ir jo aukos teisių. Dvidešimt ar daugiau tūkstančių Lietuvos partizanų kariuomenės sunaikinimas sovietų įsibrovėliams nesuteikė mandato atstovauti lietuvių tautos.
Vidmantas Valiušaitis

Teisės filosofas ir teoretikas Alfonsas Vaišvila į tai atsakė, kad pagal visuotinai priimtą teisės praktiką, bet kurios organizacijos vadovui žuvus, mirus ar dėl kurių kitų priežasčių negalint eiti pareigų, jo pareigas perima pirmasis pavaduotojas net ir tuo atveju, jeigu nėra formalaus paskyrimo.

Tačiau A. Ramanausko-Vanago atveju net ir formalių V. Žemaičio-Vytauto paskyrimų būta. Ir ne vienas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikas Gintaras Šidlauskas patvirtino, kad yra išlikęs J. Žemaičio-Vytauto pasirašytas aktas, kuriuo A. Ramanauskas-Vanagas paskiriamas jo pirmuoju pavaduotoju.

Taip pat yra keletas kitų šio klausimo esmei svarbių dokumentų, įskaitant 1952 m. gegužės 20 d. nutarimą, įformintą raportu, adresuotu A. Ramanauskui-Vanagui.

Jame pasakyta, kad J. Žemaitis-Vytautas pareigas paveda eiti A. Ramanauskui-Vanagui. Raportą pasirašė G. Bakšys. Pasak G. Šidlausko, nėra aišku, ar A. Ramanauską-Vanagą šis raportas pasiekė. Tačiau istorikas teigė, kad iš turimų dokumentų matyti, jog J. Žemaitis-Vytautas laikinai eiti LLKS vadovo pareigas pavedė A. Ramanauskui-Vanagui.

Arvydas Anušauskas pridūrė, kad suėmimo metu pas A. Ramanauską-Vanagą buvo rasti du antspaudai. Vienas Gynybos pajėgų vado, kitas su užrašu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumas.

Istorikas retoriškai klausė: ar tokie ženklai, kai šiais antspaudais buvo žymimi jo pasirašyti dokumentai nereiškia, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadovas?

Partizaninio karo sąlygomis veikusios ginkluotos rezistencijos dokumentinis paveldas išlikęs, be abejo, ne visas. Dalis dokumentų, tikėtina, žuvę. Išlaikyti reguliarius ryšius tarp kovos grandžių buvo be galo sudėtinga.

Kovotojams nuolat tekdavo keisti buvimo vietas, slapstyti dokumentaciją. Praradimai, įskaitant kovotojų gyvybes ir archyvinę medžiagą, buvo nuolatinis palydovas, priešui naikinant rezistencijos židinius.

Todėl tenka stebėtis, kad kai kuriems istorikams tai sunku suprasti ir jie nepatenkinti, jog partizanai nepaliko „tvarkingai susiūtų bei sunumeruotų bylų“.

Komisijos posėdyje panašiais klausimais keičiantis nuomonėmis, A. Nikžentaitis padėjo paskutinį savo argumentacijos prieš A. Ramanausko-Vanago pripažinimą LLKS vadovu „tūzą“: 1953 m. ginkluotas pasipriešinimas faktiškai jau buvo nuslopintas, tad Vanagas jau buvo „generolas be kariuomenės“. Kam jis vadovavo?

Man teko atkreipti A. Nikžentaičio dėmesį, kad fizinis kieno nors sunaikinimas nesuteikia agresoriui privilegijos perimti ir jo aukos teisių. Dvidešimt ar daugiau tūkstančių Lietuvos partizanų kariuomenės sunaikinimas sovietų įsibrovėliams nesuteikė mandato atstovauti lietuvių tautos. Lygiai kaip ir Lietuvos Respublikos sunaikinimas de facto nesuteikė Sovietų Sąjungai teisės valdyti ją de jure.

Jungtinės Amerikos Valstijos, Vatikanas, Ispanija ir kitos sovietų įtakai nepasidavusios šalys išlaikė Lietuvos okupacijos nepripažinimo politiką per visus nelaisvės dešimtmečius iki pat pakartotinio nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais.

Todėl ir paskutiniojo LLKS vadovo statusas nepriklausė nuo to, kiek rezistentų gretose dar buvo likę gyvų kovotojų. Nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos iki jo paties žūties 1957 metų lapkričio 29 dieną Adolfas Ramanauskas-Vanagas „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Itin nuožmus diktatorius savo aukų ramybėje nepaliko net po kankinančios mirties (24)

Idi Aminas ne be pagrindo įtraukiamas į nuožmiausių pasaulio diktatorių sąrašą. Tai...

Kraupus 14-metės iš Lietuvos nužudymas apauga vis naujomis detalėmis: tarnyboms buvo žinomas ir žudikas, ir jo auka (60)

16-metis, kaltinamas išžaginęs 14 m. Viktoriją, o paskui mirtinai uždaužęs ją į plaktuką...

Gyvai / Kitokie pasikalbėjimai. Oskaras Koršunovas ir Rytis Zemkauskas (18)

„Kitokie pasikalbėjimai“ su režisieriumi Oskaru Koršunovu — tiesiogiai gruodžiai 16 d. nuo...

Per Kalėdas parduotuvės nedirbs: paskelbė visų prekybos centrų darbo laiką (275)

Šiemet nė vienas prekybos centras Lietuvoje nedirbs pirmąją Kalėdų dieną, gruodžio 25-ąją,...

Kaip meluoja filmų kūrėjai: kas iš tiesų nutinka, kai į automobilį pataiko kulka

Automobiliai yra dažnas veiksmo filmų motyvas. Suderinkite automobilių gaudynes su susišaudymu...

Kaip pasirinkti – kaupti II ar III pakopos pensijų fonduose? (27)

Lietuvoje egzistuoja trys pensijų pakopos ir kiekviena iš jų suteikia skirtingas kaupimo galimybes....

Laikai, kai berniukai dėvėjo sukneles. Ir tam yra įtikinamas paaiškinimas

Sakoma, kad pagal drabužį sutinkama. Tiesa tai ar ne, tačiau faktas, kad mes kaip visuomenė...

Kaune stoja eismas – automobiliai neatlaiko kelio dangos išbandymo (399)

Sekmadienį žiema į Kauną atėjo su trenksmu: iš dangaus krenta snaigės, o kelio danga –...

Ar galima namuose vazone visus metus auginti eglutę (5)

Prieš šventes norisi pasipuošti namus, tačiau gaila kirsti gyvą eglutę? Yra išeitis – galite...

„Žalgirio“ stovykloje – nerimas dėl Jankūno: reikia laukti ir žiūrėti, kas bus (15)

Kauno „Žalgiris“ iškovojo lengvą pergalę „Betsafe- LKL “ čempionato rungtynėse...