aA
Vilniuje gyvenantis Didžiosios Britanijos pilietis Mark Adam Harold, su Lietuvos liberalų sąrašu išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybę ir kontroversiškų iniciatyvų dėka vis atkreipiantis į save visuomenės dėmesį, 2019 m. sausio 1-ąją – Vėliavos dieną – savo tinklapyje paskelbė dar vieną savo pasvarstymą apie Kazį Škirpą. Autorius mano, kad šia tema žino „viską“, tad savo rašinį taip ir pavadino: „Viskas apie Kazio Škirpos alėją“.
Vidmantas Valiušaitis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Svetimoje šalyje užaugęs ir išsilavinęs, Lietuvos istorijos nei pergyvenęs, nei giliau studijavęs žmogus „visko“ apie tos šalies istoriją žinoti negali. Ypač – tokiais sudėtingais klausimais, kuriais nesutaria profesionaliai dirbantys istorijos tyrinėtojai, skirtingai traktuojantys ir interpretuojantys kartais net tuos pačius istorijos faktus. Juo labiau asmenims, niekaip nesusijusiems su Lietuvos istorija ir jos atminties paveldu, vargu ar dera pamokslauti ir „teisėjauti“ juos svetingai priėmusiosios šalies žmonėms ką ir kaip jie turi gerbti bei atminti.

Ponas Haroldas tokio „teisėjo“ vaidmens, deja, imasi. Jo veiklą Vilniaus miesto taryboje, greičiausia, maža kas pastebėtų, jeigu ne jo iniciatyva panaikinti pulkininko ir diplomato Kazio Škirpos alėjos pavadinimą. Nuo pat savo kadencijos Vilniaus m. taryboje pradžios šią savo „misiją“ jis vykdo su dideliu atkaklumu ir maratonininko ištverme. Tai patraukia visuomenės dėmesį ir ponas Haroldas tampa pastebimas.

Dar 2016 m. tuo klausimu teko dalyvauti su juo viešuose debatuose Vilniaus rotušėje, atsakyti į kontroversijas keliančius klausimus, paskelbti ne vieną straipsnį spaudoje, parodantį, kad „Škirpos klausimas“ nėra nei toks banalus, nei vienareikšmiškas, kaip jį bando pristatinėti svečias iš Didžiosios Britanijos.

Tačiau jam nepritariančių balsų M. A. Haroldas negirdi, pristatomus jam neparankius argumentus – ignoruoja, jo nuomonei prieštaraujančių istorikų darbus – nutyli. Jis kolekcionuoja tik tas nuomones, kurios palaiko jo tezę, jas nuolat kartoja ir eksponuoja. Tarsi kitokia perspektyva į jam rūpimą klausimą neegzistuotų. Bet taip nėra.

Galima būtų nekreipti dėmesio į vienpusiškus užsieniečio išvedžiojimus: na, žmogus, turi tokią nuomonę... Ar maža lietuvių, neįsigilinusių į temą, nežinančių sudėtingo istorijos tarpsnio detalių, tinkamai nesusipažinusių su istorinėmis aplinkybėmis, vis tiek komentuoja iš konteksto ištrauktas detales ir reiškia nuomonę?

Tačiau A. M. Haroldo atvejis – kitas. Jis – Vilniaus miesto tarybos narys. Su atitinkamais įgaliojimais, sprendimų inicijavimo teise bei poveikio kitiems tarybos nariams galimybėmis.

Todėl į jo sausio 1 d. paskelbtus teiginius, tariamai „pagrindžiančius“ jo raginimą Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijai „pateikti projektą Tarybai, pervadinti tą gatvę (išskirta – V.V.) Vėliavos vardu iki vasario 16 d.“ ir tokiu būdu „gerinti miesto įvaizdį, gerbti miestiečių atmintį, sąžiningai ginti Basanavičiaus demokratinę viziją“, atskysiu papunkčiui – į kiekvieną iš jų, – kad Vilniaus tarybos nariams būtų aišku ko tie teiginiai iš tiesų verti.

1. Pradėkime nuo nuotraukos.

Nuotr. su A. Hitleriu
Nuotr. su A. Hitleriu
© Archyvas

M. A. Haroldo pasisakymas iliustruojamas Lietuvos kariuomenės vado generolo S. Raštikio, pasiuntinio Berlyne K. Škirpos ir Vokietijos kanclerio A. Hitlerio bendra nuotrauka. Mažiau informuotam skaitytojui žinutė aiški: nacių „kolaborantai“ atvyko į Berlyną gauti instrukcijų iš „savo šefo“. Autorius apdairiai nenurodo, kad tai – 1939 m. balandžio 21 d. užsienio svečių priėmimas Vokietijos valstybės vadovo 50-mečio proga, kuriame dalyvavo daugelio pasaulio šalių, su kuriomis Vokietija palaikė diplomatinius santykius, pasiuntiniai. Kodėl Lietuva tuo metu būtų turėjusi ignoruoti arba boikotuoti tokį pakvietimą, jeigu jame dalyvavo taip pat ir Didžiosios Britanijos bei Sovietų Sąjungos atstovai?

Palyginimas K. Škirpos su J. Stalinu ar A. Hitleriu daugiau sako apie M. A. Haroldą, negu apie K. Škirpą. Du galingiausi to meto totalitarinių režimų diktatoriai, kurių jėgos struktūros tebuvo priemonė vykdyti jų politinei valiai, o tuo pačiu – ir kriminaliniams karo nusikaltimams.
Vidmantas Valiušaitis

Rusijos propagandistas A. Diukovas šią nuotrauką taip pat naudoja savo paskviliams iliustruoti. Tik jis elgiasi korektiškiau – taip drastiškai nuotraukos nekupiūruoja. Jo naudojamoje kopijoje matyti dar vienas Lietuvos karininkas ir daugiau šventiškai apsirengusių žmonių, aiškiai liudijančių laisvą, neįpareigojančią priėmimo atmosferą.

Vilniaus m. taryboje veikiančiam britų politikui ši aplinkybė, regis, kaip tik buvo neparanki – per daug, matyt, nukreipianti žiūrovų dėmesį į nereikalingas detales. Tad kupiūruodamas nuotrauką jis bandė perkelti akcentą: sudaryti Lietuvos atstovų susitikimo su A. Hitleriu labiau „tet-a-tet“ įspūdį, tarsi savotiškai „saistančią“ akistatą – idant susidarytų labiau atgrasus, autoriaus atkakliai brukamą K. Škirpos „kolaboravimo su naciais“ tezę tariamai „patvirtinantis“ įspūdis. Tą pačią nuotrauką knygoje „Mūsiškiai“ tame pačiame kontekste eksploatuoja, beje, ir R. Vanagaitė.

S. Raštikio, pasiuntinio Berlyne K. Škirpos ir Vokietijos kanclerio A. Hitlerio bendra nuotrauka
S. Raštikio, pasiuntinio Berlyne K. Škirpos ir Vokietijos kanclerio A. Hitlerio bendra nuotrauka
© Archyvas

Tačiau istorinių asmenų nuotraukų su A. Hitleriu yra labai daug. Ar jos taip, nepaisant konteksto, kompromituoja kiekvieną, kuris tokiose nuotraukose yra matomas? Sakysime, dabartinės D. Britanijos karalienės dėdė, Velso princas Edvardas ir britų karalius Edvardas VIII, dėl meilužės atsisakęs sosto, ne tik fotografavosi, vizitavo Vokietiją, bet ir neslėpė savo simpatijų nacių režimui bei asmeniškai A. Hitleriui. Tačiau neteko girdėti, kad p. Haroldas būtų dėjęs pastangų „apsitvarkyti“ pirmiausiai namuose – pasirūpinti, kad ir Princo Edvardo teatro (Prince Edward Theatre) pavadinimas būtų panaikintas, o tuo pat metu – „pagerintas“ ir Londono įvaizdis, parodyta daugiau pagarbos „miestiečių atminčiai“, apginta britų sostinės „demokratinė vizija“... (Iliustracija Duke-Duchess-of-Windsor-Hitler)

Bet ne. M. A. Haroldas išsyk imasi K. Škirpos...

2. „Niekas nekaltina Škirpos tiesogiai žudžius žydus. Tai ne vienintelis būdas dalyvauti Holokauste ir prarasti moralinę teisę tapti pagerbtu gatvės pavadinimo suteikimo būdu. Argumentas „jis pats nešaudė“ yra silpnas, juolab dėl to, kad ir Hitleris ir Stalinas patys irgi nešaudė.“ (M. A. Harold)

Palyginimas K. Škirpos su J. Stalinu ar A. Hitleriu daugiau sako apie M. A. Haroldą, negu apie K. Škirpą.

Du galingiausi to meto totalitarinių režimų diktatoriai, kurių jėgos struktūros tebuvo priemonė vykdyti jų politinei valiai, o tuo pačiu – ir kriminaliniams karo nusikaltimams, lyginami su diplomatu, ne tik nevadovavusiu jokioms, tegu ir labai mažos valstybės, jėgos struktūroms, bet neturėjusiu nė politinių sprendimų priėmimo galios.

Nei kol Lietuvos valstybė egzistavo, nei juo labiau vėliau, kai tie diktatoriai šią valstybę sunaikino.

Po Lietuvos okupacijos ir Lietuvos pasiuntinybės pastato Berlyne sovietų užgrobimo, K. Škirpa liko faktiškai privatus asmuo ir tik jo moralinis bei politinis autoritetas tegalėjo būti telkiantis veiksnys. Į rezistencinę kovą prieš sovietų okupaciją žmonės jungėsi ne K. Škirpos įsakyti ar verčiami, bet išskirtinai savanorystės pagrindais, pasiryžę tai kovai atiduoti viską, įskaitant gyvybes.

Už tą auką jie negalėjo tikėtis „atlyginimo“ iš K. Škirpos: nei „biudžeto“, nei „organų“, kuriais būtų galėjęs versti žmones vykdyti jo valią, jis neturėjo. Jo lyderystė tebuvo moralinė, kaip ir Sąjūdžio laikais, kai „apačios“ kilo vien politinės situacijos ir pasitikėjimo vadovybe motyvuojamos, bet ne kitomis priemonėmis. Todėl Škirpos lyginimas su Stalinu ar Hitleriu geriausiu atveju yra neprofesionalus, blogesniu – nesąžiningas.

Iš tiesų, vokiečiai puikiai suprato, kad K. Škirpos politinis autoritetas to meto lietuvių visuomenėje buvo didelis, reputacija – aukšta, jis buvo pajėgus bolševikų okupacijos supriešintą Lietuvą suvienyti ir veiksmingai prisiimti politinę lyderystę.
Vidmantas Valiušaitis

3. „Škirpa kaltintas antisemitinės propagandos platinimu, bandymu kolaboruoti su naciais, sukurti nacistinę nedemokratišką Lietuvą be žydų. Tai, kad jam nepavyko, kad naciai jam to neleido padaryti, nereiškia, kad jis nieko blogo nepadarė.“ (M. A. Harold)

Tai netiesa, o tvirtinimas, esą „naciai jam to neleido“ yra tiesiog nesąmonė. K. Škirpa nebuvo antisemitas, negalvojo apie „Lietuvą be žydų“. Priešingai. Jis buvo kairiųjų pažiūrų žmogus, valstietis liaudininkas, kurių politinė platforma, jau vien ideologiniais pagrindais, antisemitizmą traktavo kaip blogį.

Jei būtų buvę kitaip, socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, 1926 m. laimėję Seimo rinkimus, kai prezidentu tapo K. Grinius (žydų gelbėtojas ir pasaulio teisuolis), o ministru pirmininku – M. Sleževičius, taigi, demokratinių pažiūrų žmonės, nebūtų skyrę K. Škirpos Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininku. Savo demokratinį nusistatymą K. Škirpa patvirtino veiksmais, priešinęsis 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui, jį smerkęs savo gausiuose raštuose ir vėliau.

Konkretų K. Škirpos nusistatymą tiek demokratijos principų, tiek ir žydų atžvilgiu atspindi jo laikysena Vilniuje, 1918 m. lapkričio 10 d. vykusioje radikalių socialistinių organizacijų konferencijoje.

Būtent ši konferencija siekė veikiančią Lietuvos Tarybą nušalinti, įsteigti Lietuvos revoliucinę tarybą, „paimti krašto valdžią ir sudaryti miliciją“. Konferencijoje greta lietuvių buvo plačiai atstovaujami taip pat ir žydai, lenkai bei gudai. Nebuvo čia tik bolševikų.

K. Škirpa prieštaravo siaurai „srovinei“ galvosenai. „Valstybę gali sutverti ne vien kokia nors politinė bei socialistinė srovė, bet visa tauta, visi krašto piliečiai, susijungę vardan bendro tikslo.“

Jis pabrėžė, kad „revoliucinė Lietuvos Taryba, sudaryta iš vienų socialistinių partijų, negali būti viso krašto atstovybe, nes ji remsis vien tik ant proletariato.“ Ir tai pavojinga.

Tokia taryba gali „iššaukti sodžiaus gyventojų“ nepasitenkinimą ir „sukelti juos prieš miestelėnus, kas, be abejo, yra negeistina ir gali iššaukti atvirus užpuolimus ant žydų ir inteligentijos. Čia gali kilti tarpusavio piliečių ginkluota kova. Lietuvos valstybės atstatymas nuo to labai nukentėtų, o gal ir visai žlugtų. Kas atsakys už tai?!

Jis skeptiškai vertino Rusijoje susikūrusią bolševikuojančią revoliucinę Lietuvos socialistų liaudininkų partiją, kuri „Lietuvos gyvenime nieko nėra atlikusi“, bet socializmą diegianti „kumščio pagalba“.

Škirpa rašė: „Piliečių lygybė ir laisvė atmetama, podraug su demokratizmo principu ir Steigiamuoju Lietuvos Seimu. Su tokiais žmonėmis mums ne pakeliui, nes mes stovime už visų piliečių liuosybę ir laisvę.“ (Škirpa. Socialistų konferencija ir Liet. Soc. Liaud. Dem. Partija. – „Lietuvos ūkininkas“, 1918 m. lapkričio 23 d., Nr. 1, p. 8–9.)

K. Škirpos pozicija „stovėti“ už „visų piliečių“ teises aiškiai rodo jo požiūrį, kad kuriamoje demokratinėje Lietuvoje ne vien lietuviai, bet ir kitataučiai Lietuvos piliečiai, galėtų džiaugtis „liuosybe ir laisve“.

Plačiau apie tai „Kultūros baruose“ rašo prof. K. Skrupskelis straipsnyje „Ką atskleidžia ankstyvieji Kazio Škirpos rašiniai“

Vokiečių pareigūnai Berlyne, išdavę K. Škirpai leidimą vykti į Lietuvą, vėliau susilaukė nemalonumų iš gestapo. Reikia turėti galvoje, karo metais laisvo susisiekimo nebuvo, kiekvienai kelionei į kitą miestą, juo labiau – kitą šalį, reikėjo specialaus valdžios pareigūnų leidimo.
Vidmantas Valiušaitis

4. „Škirpa buvo namų arešte Berlyne, kad negalėtų grįžti į Lietuvą suvienyti lietuvių. Naciai nenorėjo bet kokios nepriklausomos Lietuvos, jie planavo „valyti“ visą rytų Europą bei duoti žemės vokiečiams“. (M. A. Harold)

Čia jau su autoriumi sutinku: iš tiesų, vokiečiai puikiai suprato, kad K. Škirpos politinis autoritetas to meto lietuvių visuomenėje buvo didelis, reputacija – aukšta, jis buvo pajėgus bolševikų okupacijos supriešintą Lietuvą suvienyti ir veiksmingai prisiimti politinę lyderystę.

Vokiečiams būtų labai neparanku, jei Lietuvoje būtų atsiradęs stiprus politinis lyderis, galintis trukdyti jų kolonialistiniams planams.

Todėl K. Škirpą jie internavo. M. A. Haroldas taip pat teisus, tvirtindamas, kad vokiečiai neplanavo atstatinėti nepriklausomos Lietuvos – jos teritorija, turtai ir dalis žmogiškojo potencialo, germanizavimui palankaus (kiti, nepasiduodantys, turėjo būti ištremti į Rytus), buvo numatyta kaip žygio Drang nach Osten gyvybinės erdvės išteklius – germanų Lebensraum‘o Rytuose medžiaga „vidaus vartojimui“.

Tačiau ši autoriaus tezė kaip tik prieštarauja tam, ką jis bando įrodinėti: neva K. Škirpa buvęs vokiečių marionetė. Jei toks būtų buvęs, jis būtų naudingas vokiečiams Lietuvoje, kai jie čia jau šeimininkavo. Kam jie „savo žmogų“ laikytų uždarytą namų arešte Berlyne?

Bet kaip tik dėl to, kad K. Škirpa nebuvo vokiečių marionetė, jis buvo internuotas išsyk po to, kai 1941 m. birželio 23 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė.

5. „Škirpa galų gale skelbė savo rezistenciją nacių okupacijai tik 1944 m., dėl ko jis buvo laikytas koncentracijos stovykloje. Su privilegijomis.“ (M. A. Harold)

Faktų nežinančio ir istorinio konteksto neišmanančio žmogaus tvirtinimas. Faktai priešingi. K. Škirpa užmezgė ryšį su lietuvių rezistencija išsyk po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Jau birželio pabaigoje – vienintelis iš diplomatinio korpuso atstovų! – K. Škirpa išdrįso atvažiuoti į sovietų jau kontroliuojamą Lietuvą ir užmegzti tiesioginius kontaktus su žmonėmis, pasiryžusiais jungtis į antisovietinės rezistencijos sąjūdį.

1941 m. liepą jis susirašinėjo su J. Brazaičiu, einant šiam Laikinosios Lietuvos vyriausybės (LLV) ministro pirmininko pareigas (laiškus perduodamas per patikimus pasiuntinius, jie išlikę), kur jis pateikia aiškias direktyvas kaip LLV laikytis vokiečių atžvilgiu, kad nesusidarytų nė mažiausios galimybės tuos santykius interpretuoti kaip kolaboravimą ar pasivedimą nacių tarnystei.

Fiziškai K. Škirpa negalėjo būti Lietuvoje, nes vokiečiai nedavė jam leidimo įvažiuoti į Lietuvą per visą okupacijos laiką. Vienintelį kartą jis buvo trumpam atvykęs Lietuvon 1943 m., motinos ligos pretekstu. Bet ir to trumpo vizito metu sugebėjo atlikti konsoliduojantį vaidmenį – jis susitiko su svarbiausių antinacinės rezistencijos grupių vadovais, įtikino juos apsijungti į vieningą vadovaujanti politinį centrą – Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK‘ą).

Vokiečių pareigūnai Berlyne, išdavę K. Škirpai leidimą vykti į Lietuvą, vėliau susilaukė nemalonumų iš gestapo. Reikia turėti galvoje, karo metais laisvo susisiekimo nebuvo, kiekvienai kelionei į kitą miestą, juo labiau – kitą šalį, reikėjo specialaus valdžios pareigūnų leidimo.

Apie savo, kaip nacių areštanto „privilegijas“, K. Škirpa diplomatijos šefui S. Lozoraičiui 1945 m. gegužės 30 d. laiške iš Paryžiaus rašė: „viešbutis buvo aptvertas spygliuotomis vielomis ir paruoštas kitos rūšies „svečiams“: jame buvo patalpinta apie 130 politinių internuotųjų, tarp kurių patekau ir aš.

Tai buvo beveik vieni prancūzai – aukštų rangų karininkai ir keli civiliai asmenys, tarp kurių generolo de Gaulle, dabartinio Prancūzų vyriausybės galvos, sesuo, ponia Calliau su vyru, inž. Calliau. Iš kitų tautų, apart manęs, dar buvo Montenegro princas Mykolas (Jugoslavijos Karaliaus Petro pusbrolis), Belgijos Senatorius ir Bruexelles burmistras Marius Renard, viena amerikietė (Miss Legendre) ir du vokiečiai brolis su seserim, von Rechberg, buvęs Kronprinco Ordonnanzoffizier ir žymus Vokietijos industrininkas.

<...>

Tačiau režimas jau nieko bendro su viešbutine tvarka nebeturėjo. Jį vykdė speciali SS-Kommando, kuri palaikė pagal jai duotus nurodymus režimą, panašų kaip kalėjimo. Internuotieji buvo traktuojami kaip tikri belaisviai.

Tai buvo ne atsitiktinumas, bet sistema. Ant kiekvieno žingsnio mums buvo duodama pajusti, jog neturime laisvės ir esame nieko nebereiškią žmonės. Už menkiausią dalykėlį brutalūs, matomai, specialiai parinkti, puskarininkiai, ant mūsų rėkavo, grąsindavo. Trūko tik vieno, kad nemušdavo!“

Evakuacijos metu, kai amerikiečių kariuomenė priartėjo prie šios „privilegijuotos“ vietos Bad Godesberge, gauleiterių stumdomi bei žeminami, šie nacių „svečiai“ buvo varomi pėsti į kitą „surinkimo vietą“, ne vienas jų pakeliui žuvo. K. Škirpa toliau rašo: „buvome priversti gulėti pakeliui įvairiose vietose ant šiaudų ar net ant plikų grindų, ilgai šalti atvirame ore arba nekūrenamose patalpose, vargti po kelias dienas ir naktis sausakimšai prikimštuose ir nešvariuose vagonuose, drebėti dėl savo gyvybės laike apšaudymo traukinių iš lėktuvų ir t.t... Ir visa tai iškentėti po atstatytais į mus vokiečių kulkosvaidžiais, kad neišsibėgiotume“.

Naujoji stovykla Schloss Eisenberg, „buvo ne tik aptverta spygliuotų vielų tvora, bet dargi izoliuota elektrifikuotais laidais, taigi tikrai „saugi“. Čia radome daug kitų internuotų prancūzų – kariškių, veikėjų ir civil. valdžios aukštų pareigūnų. Tarp kita ko radome čia kitą generolo de Gaulle šeimos narį – jo brolį, inž. Petrą de Gaulle“.

Tiek apie K. Škirpos „privilegijas“ nacių nelaisvėje. Žinoma, lyginant su bolševikų gulag‘u, čia privilegija galima laikyti tai, kad politiniai kaliniai nebuvo laikomi drauge su kriminaliniais nusikaltėliais.

Netiesa, kad „Škirpos rezistencija“ pasireiškė tik 1944 m. Štai tik dalis K. Škirpos parengtų ir vokiečiams įteiktų dokumentų, kuriais jis teisinėmis priemonėmis, kaip diplomatui ir dera, gynė nepriklausomos Lietuvos valstybės ir savo, kaip jos įgalioto atstovo, statusą:

1) 1941.VI.23 d. Pranešimas vokiečių pasiuntiniui von Grundherriui Vokietijos URM'e apie Lietuvoje įvykusį tautos sukilimą ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą.

2) 1941.VI.23 d. Raštas Reicho kancleriui Adolfui Hitleriui, pranešant apie Birželio 23-osios sukilimo faktą ir prašant nedaryti kliūčių tuojau pat vykti į Lietuvą perimti ministro pirmininko pareigas (faktiškai tas raštas Vokietijos URM‘e buvo įteiktas birželio 24 d. – V.V.).

3) 1941.VI.24 d. Nota Valstybės sekretoriui von Weizseackeriui, kad Vokietijos URM'as duotų sutikimą atnaujinti Lietuvos Pasiuntinybės normalų veikimą ir gražintų sovietų atimtus jos rūmus.

4) 1941.VI.26 d. Telefonograma Feldmaršalui von Brauchitschui, prašant suteikti galimybę nuvykti į Kauną dalyvauti sukilimo aukų laidotuvėse ir išlaisvinti jį iš namų arešto.

Tarybos nariai nėra asmeninių užgaidų ar savo kaprizų vykdytojai, o juos išrinkusių žmonių įgalioti atstovai. Jie vykdo tų žmonių valią, o ne beatodairiškai stumia savo fix idejas, kurios prieštarautų visuomenės nuomonei.
Vidmantas Valiušaitis

5) 1941.XII.28 d. Raštas Feldmaršalui Keiteliui ir Reicho kanceliarijos vadovui ministrui Lammersui, siekiant išgelbėti vieną Birželio sukilimo vadų ir LAF pirmininką Levą Prapuolenį iš Dachau koncentracijos stovyklos.

6) 1942.VII.29 d. Protestas Reicho Vyriausios saugumo valdybos direktoriui Dr. Geisleriui dėl vokiečių pasikėsinimo sukliudyti K. Škirpos sugrįžimą į Berlyną ir jo internavimą Garmish-Partenkichene, Bavarijoje.

7) 1942.IX pradžioje. Motyvuotas raštas Vokietijos URM‘ui, atsisakius K. Škirpai pratęsti diplomatinio paso galiojimo terminą.

8) 1943.IV.18 d. Motyvuotas raštas Rytų ministerijai ir Oberkommando der Wehrmacht, prašant paleisti Lietuvos garbės įkaitus – asmenis, kuriuos vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje suėmė ir deportavo į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje, keršydama už lietuvių pasipriešinimą sudaryti SS Legioną.

9) 1944.II.5 d. Motyvuotas raštas Reicho Vyriausybei (per minstrą Lammersą, su nuorašu Feldmaršalui Keiteliui), teikiant siūlymą atšaukti Lietuvos okupaciją ir perleisti krašto valdymą Laikinajai vyriausybei ar kitai pačių lietuvių, pagal Lietuvos Konstitucijos nuostatus, sudarytai vyriausybei, kuri galėtų organizuoti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas ginti šalį nuo gręsiančio pavojaus iš Sov. Rusijos.

10) 1944.VI.7 d. Memorandumas Vokietijos URM‘ui (su nuorašais Ostministerium, Oberkommando der Wehrmacht ir Reicho kanceliarijai), siekiant sušvelninti padėtį, susidariusią dėl Vietinės rinktinės nuginklavimo, ir gelbėjant Rinktinės karius nuo vokiečių persekiojimų.

11) 1944.VI.11 d. Protesto raštas Valstybės sekreteriui von Stengrachtui dėl K. Škirpos arešto birželio 10 d.

12) 1944.VII.6 d. Motyvuotas protestas von Ribbentrop'ui dėl K. Škirpos arešto ir internavimo, išsiųstas iš internuotųjų stovyklos SS Sonderkommando Dreesen.

13) 1944.VIII.3 d. Raštas Reicho vidaus reikalų ministrui Himmleriui, reikalaujant paleisti iš internavimo ir pasirūpinti šeimos likimu bei organizuoti globą ir pagalbą pabėgėliams iš Lietuvos.

14) 1945. IV. 22 d. Telegrama Vokietijos URM‘ui, atkreipiant Reicho vyriausybės dėmesį į gręsiantį pavojų pakliūti į Raudonosios armijos rankas, kai jos daliniai priartėjo prie SS Sonderkommando Schloss Eisenberg, Bohemijoje, kaceto, kur K. Škirpa metu buvo laikomas.

6. „Gatvės pavadinimai yra savivaldybės tarybos, o ne istorikų arba teisėjų kompetencija. Mes, tarybos nariai, turime vertinti šios gatvės kontroversiško pavadinimo tinkamumą ir spręsti ką daryti, kokias vertybes norime įamžinti miesto žemėlapyje. Tai mūsų, o ne kitų, darbas ir pareiga“. (M. A. Harold)

Tarybos nariai nėra asmeninių užgaidų ar savo kaprizų vykdytojai, o juos išrinkusių žmonių įgalioti atstovai. Jie vykdo tų žmonių valią, o ne beatodairiškai stumia savo fix idejas, kurios prieštarautų visuomenės nuomonei.

Todėl atsakingi politikai, kurie mąsto ir apie kitus rinkimus, domisi ką apie tai galvoja ir istorikai, ir visuomenė. Gatvės pavadinimo pakeitimas, be abejo, sukeltų didžiulį visuomenės supriešinimą, nereikalingas kontroversijas, bergždžius ginčus, politinės reputacijos nuostolius tiems politikams, kurie eitų prieš juos išrinkusios visuomenės valią, ir neprognozuojamą tokios iniciatyvos baigtį.

K. Škirpa sovietų okupantams ir jų kolaborantams „priešu“ tapo gerokai anksčiau, negu įvyko 1941 m. birželio 23-osios sukilimas. Ir tai pakankamas įrodymas, jog ne Sukilimas ar po jo sekusieji vokiečių okupacinės politikos padariniai, kuriais sovietų propaganda siekė apmurzinti K. Škirpą ir suteršti jo vardą lietuvių visuomenės akyse.
Vidmantas Valiušaitis

7. „Škirpos vardas tai alėjai buvo suteiktas po nepriklausomybės, Pakso kadencijos metu. Galimai, tuometinė taryba nežinojo apie jo planus, nukreiptus prieš žydus, lenkus ir kitus bendrapiliečius. Turime teisę ir moralinę prievolę taisyti klaidas.“ (M. A. Harold)

Visiška netiesa. O gal ir sąmoninga manipuliacija, viliantis, kad gal kas nors „ims ir patikės“. R. Paksas čia nieko dėtas, jo vardas šiuo atveju bandomas naudoti vien paleisto gando „negatyviam efektui“ sustiprinti. Gatvės pavadinimą suteikė pirmosios kadencijos Vilniaus miesto taryba. R. Paksas jos darbe nedalyvavo.

Istorikas Vladas Turinavičius, pirmosios kadencijos Vilniaus miesto tarybos Kultūros komisijos pirmininkas, apie aiškinimus, esą „R. Pakso asmuo“ lėmęs sprendimą suteikti gatvei K. Škirpos alėjos pavadinimą, atsakė trumpai: „Tai melas! Kultūros komisija aktyviai dalyvavo suteikiant pavadinimus, taip pat buvo ir atskira Pavadinimų komisija, vadovaujama Tarybos nario R. Čaplinsko.

Beveik visoms gatvėms sugrąžino senuosius pavadinimus ir suteikė naujus pirmoji demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba, dirbusi 1990-95 m.

Taip pat ir K. Škirpos alėją pavadino dėl to, kad jis, būdamas Lietuvos kariuomenės kūrėjas ir Vilniaus karinis komendantas, pirmasis su kitais kariais iškėlė trispalvę vėliavą Gedimino pilyje. Taryba įvertino jo nuopelnus Lietuvai per visą tarpukarį, jis buvo priešininkas Tautininkų perversmui, nes buvo demokratinių politinių pažiūrų žmogus. Buvo atstatyti pavadinimai susiję su krikščionybe ir Lietuvos istorija, Vrublevskio, Vivulskio, Ševčenkos gatvės ir kt. Pirmoji Taryba įkūrė Šolom Alcheimo žydų gimnaziją, Žydų bendruomenei grąžino daug pastatų“.

Įtarinėjimai, neva pirmosios Vilniaus miesto tarybos nariai ko nors „nežinojo“ ar nebuvo „užtektinai kompetentingi“ spręsti, rodo ne ką kita, o tik didelį tokio tvirtinimo autoriaus susireikšminimą ir nebūtinai reiškia labai aukštą jo paties kompetenciją.

8. „Pavadinimas, turbūt, suteiktas dėl ankstesnės Škirpos karjeros dalies, kurioje jis buvo pirmas Lietuvos savanoris, kuris su savo būriu iškėlė trispalvę Gedimino pilies bokšte, 1919 m. sausio 1 d. Tam, kad užliptų į kalną, jie žygiavo per tą alėją prie Vilnelės. Keičiant pavadinimą, nenorime ištrinti to herojiško veiksmo iš istorijos.“ (M. A. Harold)

Atsakingos institucijos sprendimus priiminėja ne spėlionių, bet patikrintų, abejonių nekeliančių faktų pagrindu.

O čia autorius spėlioja, nes tikrosios K. Škirpos reikšmės Lietuvos istorijoje nesupranta. „Heroiškų veiksmų“ K. Škirpos gyvenime būta daug. Vėliavos iškėlimas ant pilies bokšto 1919 m. sausio 1 d. – yra tik vienas iš jų, ir gal net ne pats svarbiausias.

Viską išvardyti būtų per platu, paminėsiu tik keletą reikšmingesnių jo, kaip nepriklausomai valstybei nusipelniusio žmogaus, gyvenimo momentų dar iki Birželio sukilimo:

1) K. Škirpa buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris; 2) Vilniaus miesto karo komendantas;

3) Steigiamojo seimo atstovas; 4) Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininkas, priešinęsis 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui; 5) viena ryškiausių Lietuvos karo atašė ir diplomatijos figūrų užsienio valstybėse;

6) vienintelis iš užsienyje rezidavusių Lietuvos diplomatų išdrįsęs atvykti į sovietų jau okupuotą Lietuvą ir užmegzti tiesioginius ryšius su rezistencijai pasiryžusiais asmenimis; 7) užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos pasipriešinimo 1940 m. birželio 15 d. sovietų okupacijai centrinė figūra;

8) už šį pasipriešinimą, okupacinės valdžios pastatyta marionetinė J. Paleckio vyriausybė jau 1940 m. liepos 24 d. K. Škirpą paskelbė savo priešu, atėmė Lietuvos pilietybę ir nacionalizavo Lietuvoje buvusį jo turtą.

Taigi, K. Škirpa sovietų okupantams ir jų kolaborantams „priešu“ tapo gerokai anksčiau, negu įvyko 1941 m. birželio 23-osios sukilimas. Ir tai pakankamas įrodymas, jog ne Sukilimas ar po jo sekusieji vokiečių okupacinės politikos padariniai, kuriais sovietų propaganda siekė apmurzinti K. Škirpą ir suteršti jo vardą lietuvių visuomenės akyse, o besąlygiškas įsipareigojimas Lietuvos laisvei ir atkakli, apdairi bei ištverminga kova dėl Laisvės buvo priežastis, kodėl okupantams ir kitiems Lietuvos nedraugams iki šiol jis yra vienas labiausiai nekenčiamų ir net po mirties beatodairiškai persekiojamų kovotojų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(84 žmonės įvertino)
4.7500
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prezidento rinkimų dėlionėje visi laukia paskutinio sprendimo: sociologo vertinimu, tai būtų sensacija (9)

Paskutinę dieną paduoti dokumentus rinkimams į prezidento rinkimus kandidatų dėlionėje dar liko...

ESO veikla privedė iki ribos: energetikai žengia į atvirą kovą (89)

„ Energijos skirstymo operatoriaus “ investicijomis ir viešaisiais pirkimais nepatenkinta...

Milda Dargužaitė apie darbą Skvernelio komandoje: tai tikrai viena didžiausių mano gyvenimo klaidų (326)

Vėl privačiame sektoriuje dirbanti, Danijos investicinei bendrovei „Northen Horizon“...

Po Trumpo pasiūlymo Europai atsiimti šimtus džihadistų – Berlyno reakcija (80)

Europai būtų „itin sunku“ priimti atgal šimtus Sirijoje nelaisvėn paimtų savo...

Bukumo viršūnė: meilę šventęs vyras pareigūnams pasiūlė kartu pavartoti narkotikų (15)

Vilniuje meilę ir muziką šventę vyrai linksmybes pratęsė areštinėje. Policijos pareigūnai pas...

Naujausiuose partijų reitinguose – nedideli pokyčiai: pirmaujanti TS-LKD šiek tiek pakrito, valstiečiai šiek tiek paaugo (139)

Pastarųjų šių metų apklausų duomenimis, jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą,...

Mokslininkai jau kalba apie autizmo epidemiją: įtakos gali turėti net tėvo intelektas (5)

Autizmo atvejų daugėja ir jei iš pat pradžių daugėjimas nebuvo toks drastiškas, šiandien yra...

Veiksmingiau nei kosmetika: 5 produktai, kurie padės atsukti laikrodį atgal

Suvalgius apelsiną galima gauti iki dviejų trečdalių dienos vitamino C normos, portalui LRT.lt...

Į mišką išsiruošusiems vyrams teko neįprasta gelbėjimo operacija: vadavo apsvaigusią stirną (5)

Pasvalio rajone pašerti miško žvėrių važiavę vyrai nė neįtarė, kad jų kelionė virs...

Krepšinio zona. Kodėl „Žalgiris“ neteko karūnos ir ar šiemet jis gali likti nuogas? vyksta apklausa (17)

Ilgametis Lietuvos krepšinio karalius Kauno „Žalgiris“ neteko vienos regalijos – sekmadienį...