aA
Londone esu diskutavęs su vienu suomiu. Pabaigoje diskusija peraugo į audringą ir nelabai korektišką apsikeitimą nuomonėmis pakeltais balsais. Kategoriškai negalėjau sutikti ir mane žeidė jo teiginiai apie mūsų Nepriklausomybės atkūrimą, Sausio 13-ąją, Vytautą Landsbergį.
Vidas Rachlevičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Visi argumentai – tarsi šūkiai iš „Jedinstvo“ mitingų. Geroje kompanijoje buvo galima tiesiog numoti ranka, pasukti pokalbį kita linkme, bet man užvirė kraujas ir negalėjau tylėti „neiššovęs“. Kita vertus, visi tie jo nuvalkioti teiginiai – vieni niekai, bet vienas argumentas buvo tarsi smūgis žeberklu į nugarkaulį: „O 1940-aisiais jūs net neiššovėt!”

Taip, skirtingai nei suomiai, mes neiššovėm. Neiššovė Lietuvos valstybė. Turbūt tai yra vienas iš sudėtingiausių ir juodžiausių mūsų istorijos puslapių, kuris buvo padėties ir galimų padarinių nesuvokimo, politinės išminties stygiaus, bailumo, naivių iliuzijų, valios bei ryžto stygiaus ir kitų aplinkybių kombinacija. Tačiau 1944–1953 m. Lietuvos kaimuose ir miškuose aidėjo šūviai. Tūkstančiai vyrų ir moterų stojo į nelygią kovą ir ryžosi tam, kam nepasiryžo valstybės vadovai ir kariuomenės vadai.

Tačiau grįžkime į dabartį. Ar išmokome istorijos pamokas? Ar iššautumėm dabar? Tikrai nesiruošiu pilstyti iš tuščio į kiaurą ir svarstyti, kas būtų, jei būtų. Visiškai pasitikiu mūsų kariuomene, kuri, mano nuomone, yra viena iš kelių normaliai ir efektyviai funkcionuojančių valstybės struktūrų. Be to, dar yra Lietuvos šaulių sąjunga.

Taigi, nesvarstykime hipotetinio „karšto“ konflikto, bet atidžiau pažvelkime į kelis „šaltus“ – didžiausius pastarojo meto mūsų užsienio politikos iššūkius, kurie yra tiesiogiai susiję su mūsų nacionaliniu saugumu. Jie yra gera iliustracija to, kaip mes tvarkomės su didžiausiomis grėsmėmis.

Taigi, klausimas tas pats – ar lemiamais XXI a. momentais Lietuvos valstybė iššovė? Ne, mes ir vėl pralaimime karus neiššovę.

Šiuo atveju šūvis yra nuosekli ir iki galo principinga laikysena, labai aiškiai suformuluota ir garsiai – visai Europai ir pasauliui – reiškiama nuomonė. Reikalui esant – bekompromisė pozicija, netradiciniai ir oponentams netikėti diplomatiniai manevrai. Jei nelygioje diplomatinėje kovoje ir lemta pralaimėti, tai su aukštai iškelta galva ir ramia sąžine, o ne taip, kaip dabar – užsičiaupę, nusižeminę ir be jokios savigarbos.

O tokių šūvių būta. 1990 m. po V. Landsbergio pasisakymų iš gėdos raudonavo ir viešai aiškinosi pasaulio galingieji – Margaret Thatcher ir George‘as W. Bushas. Tuomet atkurtos Lietuvos valstybės vadovas kreipėsi į demokratinį pasaulį ir paklausė garsiai bei aiškiai: „Ar demokratinės valstybės vėl nori parduoti Lietuvą Sovietų Sąjungai?“

Neseniai mano akis buvo užkliuvusi už vieno teksto 1990-ųjų Londono „The Times“ nuomonių skiltyje. Ten žinoma to laikmečio veikėja rašė, kad „aš nesu vienintelė, kuriai gėda dėl to“. Tačiau dabar – kiti laikai, principingos, sąžiningos ir aiškiomis vertybėmis grįstos politikos nebėra, Europoje liko tik klaidinančios partijų iškabos ir menkystiška, siaurais interesais grįsta bei amorali realpolitik. Ar nereikėtų minėtojo klausimo iš aukščiausių ES tribūnų viešai pateikti, pavyzdžiui, Angelai Merkel?

Vakarų Europos politikai savo oponentams dažniausiai klijuoja „populistų“ etiketes. Tai dažnai daro ir visą Europą po savo padu laikanti A. Merkel, tačiau ir ji pati pataikauja miniai. Štai pernai, po Šv. Gretos „atšilistų“ apeigų Berlyne kanclerė, siekdama įsiteikti sveiką protą praradusiai miniai, spaudos konferencijoje kalbėjo, kad „Greta Thunberg paskatino mus veikti greičiau“.

Vakarų Europos politikai savo oponentams dažniausiai klijuoja „populistų“ etiketes. Tai dažnai daro ir visą Europą po savo padu laikanti A. Merkel, tačiau ir ji pati pataikauja miniai.
Vidas Rachlevičius


Kaip tokiais atvejais veikia vyriausybės? Schema tradicinė ir labai paprasta – norint užčiaupti arba įsiteikti miniai, reikia duoti pinigų. Beje, tų pačių mokesčių mokėtojų suneštų. Ir štai Vokietija bei ES skelbia ambicingus kovos su klimato kaita planus. Briuselis tuos planus „nuleidžia“ visoms narėms. Kaip visa tai atrodys Lietuvoje?

Vyriausybė pritarė atnaujintam nacionaliniam energetikos ir klimato srities veiksmų planui 2021–2030 metams. Europos Komisija iki šių metų birželio turėtų pateikti nacionalinių planų vertinimą. Vyriausybės parengtame plane numatoma, kad šioms priemonėms įgyvendinti Lietuva turės skirti nei daug, nei mažai – apie 14 mlrd. eurų.

Tokia yra dalyvavimo šiame absurdo festivalyje kaina. Kai kitą kartą kivirčysitės dėl skurdo lygio ir pensijų, mokytojų, gydytojų ir ugniagesių atlyginimų bei svaičiosite apie gerovės valstybę, prisiminkite šį skaičių.

Mes tyliai ir nuolankiai nurijome šią piliulę. Ir neiššovėme. Nemanau, kad tas šūvis būtų ką nors pakeitęs, bet mūsų Vyriausybės – jei realiai tokią turime – vadovas šią situaciją privalėjo paaiškinti Lietuvos žmonėms.

Be to, iš aukščiausių Briuselio tribūnų jis taip pat privalėjo garsiai paklausti, kodėl taip neatsakingai ir populistiškai taškomi mokesčių mokėtojų pinigai. Tarkime, kad pritariame pseudomoksliniam teiginiui, kad klimato atšilimas yra tik žmogaus veiklos padarinys.

Kadangi klimatas neturi sienų, tai kova su jo pokyčiais reikalauja koordinuotų visų pasaulio valstybių pastangų. Ar ne?

Tai štai: dabar Kinija turi maždaug 1000 gigavatų anglimi kūrenamų pajėgumų ir šiuo metu yra statomos naujos anglimi kūrenamos jėgainės, kurių bendra galia yra 121 gigavatas. Tai yra daugiau nei viso likusio pasaulio anglimi kūrenamos jėgainės kartu sudėjus.

Apie didžiąsias pasaulio teršėjas Kiniją ir Indiją, kuri tiesiai į vandenyną verčia tūkstančius tonų plastiko ir kitų šiukšlių – Šv. Gretos sekėjai nekalba, nes šių valstybių nepastumdysi ir joms ta klimato atšilimo isterija nerūpi. Taigi, bus leidžiami milžiniški pinigai, o reali nauda tokia pati, kaip karštą vasaros dieną vėsinti didelį namą atidarius šaldytuvo dureles. Tačiau kažkas jau trina rankas...

Gerokai didesnio dėmesio nusipelno pralaimėtas karas dėl Astravo AE. Ir šiuo atveju mes tik muistėmės, užsiiminėjom rutinine ir biurokratiška diplomatija, bet neiššovėme.

Manyčiau, kad bendram valstybės labui nepriklausomi politologai ir analitikai – jei tokių dar turime – turėtų parengti solidžią, išsamią ir visiškai nešališką šio pralaimėto karo priežasčių analizę. Tai neturėtų būti tyrimas, skirtas kaltiesiems išaiškinti ir įvardyti, todėl šio karo dalyviai galėtų būti visiškai atviri ir savikritiški.

Tokią case study privalėtų perskaityti ir į galvą įsikalti kiekvienas politikas, su užsienio politika susijęs pareigūnas, diplomatas, ji turėtų būti dėstoma istorikams ir privaloma visiems dabarties bei ateities politologijos studentams. Tokia studija būtų geras vadovėlis strateguojant ateities veiksmus bei politiką.

Visiškai aišku, kad bandyti stabdyti ar daryti kažkokią įtaką tokiems projektams galima tik pačioje pradinėje planavimo fazėje, o kai traukinys jau įsibėgėjęs – šaukštai po pietų.
Vidas Rachlevičius


Visiškai aišku, kad bandyti stabdyti ar daryti kažkokią įtaką tokiems projektams galima tik pačioje pradinėje planavimo fazėje, o kai traukinys jau įsibėgėjęs – šaukštai po pietų. Nesiimsiu vertinti, tik trumpai priminsiu įvykių chronologiją.

Pirmosios oficialios užuominos apie galimas AE statybas Minske pasirodė dar 2007 m. lapkritį. Tai buvo antrosios prezidento Valdo Adamkaus kadencijos pabaiga, Vyriausybei vadovavo Gediminas Kirkilas, o Užsienio reikalų ministerijaiPetras Vaitiekūnas. 2008 sausį Minske buvo priimtas politinis sprendimas statyti atominę elektrinę. Tų pačių metų gegužę Rusijai, Prancūzijai ir JAV buvo nusiųsti oficialūs pasiūlymai dalyvauti statybos konkurse. 2008 m rudenį apie statybas Minskas oficialiai informavo TATENA. Sprendimas statyti elektrinę būtent Astrave buvo priimtas 2008 m. gruodį, o realios statybos prasidėjo 2012 m. pavasarį.

Andrius Kubilius Vyriausybės vadovu buvo paskirtas 2008 m. lapkričio pabaigoje, o užsienio reikalų ministru tapo Vygaudas Ušackas. Kokie buvo prioritetai? Visi puikiai prisimename nepaprastai sunkią ekonominę situaciją, kilusią dėl pasaulinės finansų krizės ir A. Kubiliaus Vyriausybės pastangas ją suvaldyti.

2009-ųjų liepą šio karo lauke pasirodė kita ir turbūt pati svarbiausioji figūra – prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jau nuo pat kadencijos pradžios ji visiškai perėmė užsienio politikos iniciatyvą. Akivaizdu, kad toje arenoje jai ir V. Ušackui, turėjusiam savų planų bei ambicijų, buvo per ankšta ir pastarasis buvo priverstas pasitraukti. 2010 m. sausio pabaigoje jį pakeitė Audronius Ažubalis. Nuo to laiko Lietuvos užsienio politikoje ministras tapo visiškai nereikšminga figūra, jei jis ir pasisakydavo ar viešai išplatindavo pranešimą spaudai, tai tik trečiaeilės svarbos klausimais.

2019-ųjų birželį prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seime skaitydama paskutinį savo metinį pranešimą, be kita ko pažymėjo, kad Astravo AE yra politinės įtakos įrankis ir reikia siekti visiško jos uždarymo. Tai buvo pasakyta praėjus 7 metams nuo statybų pradžios...

Visiškai nenustebčiau, jei objektyvios ir realių šio proceso dalyvių pasakojimais bei off the record liudijimais paremtos studijos išvada būtų tokia: mes tiesiog neturėjome galimybių laimėti prieš Rusiją ir Baltarusiją. Bet ar padarėme viską, kodėl neiššovėme? Ar šio projekto pradžios nepražiopsojo mūsų diplomatai Minske ir žvalgyba? Ar apie tai buvo tinkamai ir laiku informuota Vyriausybė bei prezidentai, ar buvo tinkamas dėmesys ir reakcija? Gal pradinėje fazėje neskyrėme deramo dėmesio? Ar pakankamos buvo mūsų diplomatinės pastangos? Kodėl nesubūrėme stiprios tarptautinės koalicijos, o gal reikėjo imtis kažkokių visiškai kitokių ėjimų? Taigi, daug klausimų ir jokių atsakymų.

Visiškai nenustebčiau, jei objektyvios ir realių šio proceso dalyvių pasakojimais bei off the record liudijimais paremtos studijos išvada būtų tokia: mes tiesiog neturėjome galimybių laimėti prieš Rusiją ir Baltarusiją. Bet ar padarėme viską, kodėl neiššovėme?
Vidas Rachlevičius


O dabar – apie gėdingiausią mūsų dabartinės užsienio politikos epizodą. Galvoje turiu Ribbentropo – Molotovo paktą 2 arba kitaip tariant – dujotiekį „Nord Stream 2“. Kaip žinia, vienintelis Šveicarijoje registruotos „Nord Stream 2 AG“ akcininkas yra Rusijos dujų gigantas „Gazprom“, o jo partnerės šiame projekte – Vokietijos „Wintershall“ bei „Uniper“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų „Dutch Shell“ – yra finansavimo dalininkės ir būsimos naudos gavėjos.

Dar pradinėje projekto fazėje, 2017 metais, kai „Nord Stream 2 AG“ pasirašė sutartis su minėtomis kompanijomis, prezidentė D. Grybauskaitė paragino ES vadovus užkirsti kelią „Nord Stream 2“. 2018 m. vasarą ji pareiškė sutinkanti su JAV prezidento Donaldo Trumpo kritika Vokietijai dėl dujotiekio „Nord Stream“ plėtros.

„Lietuva visada laikėsi pozicijos, kad „Nord Stream 2“ projektas yra geopolitinis, politiškai angažuotas, jokio ekonominio pagrindimo neturintis ir surišantis rankas kai kurioms Europos valstybėms daryti laisvą energetikos politiką“, – 2018 m. kalbėjo prezidentė, atvykusi į NATO viršūnių susitikimą Briuselyje.

Taigi, šiuo atveju mūsų laikysena buvo visiškai aiški ir nuosekli, be to, mes rėmėme tuos, kurie gynė mūsų interesus.

Dėl šio projekto buvo kilęs šurmulys ir Briuselyje, bet A. Merkel išsukinėjo rankas visiems, kas jai prieštaravo ir aiškiai parodė, kad Vokietijos nauda yra über alles. Visi požymiai rodė, kad karas pralaimėtas.

Ir štai prieš pat Šv. Kalėdas – geriausia dovana, kokia tik gali būti: JAV prezidentas D. Trumpas pasirašė JAV sankcijas bendrovėms, statančioms „Nord Stream 2“. Darbai sustojo! Pergalė? Ir štai čia pasimatė visa mūsų veidmainystė, prakeiktas lietuviškas nuolankumas ir baudžiauninkų mąstymas.

Užuot mėtę kepures į dangų ir garsiai dėkoję Amerikos Kongresui bei prezidentui D. Trumpui, mūsų aukščiausieji politikai sėdėjo ir tebesėdi lyg vandens į burną prisisėmę. Šį karą, kurio reikšmę sunku pervertinti, už mus laimėjo Amerika, o mes net nesudalyvavom pergalės parade, net neiššovėme pergalės fejerverkų.

Užuot mėtę kepures į dangų ir garsiai dėkoję Amerikos Kongresui bei prezidentui D.Trumpui, mūsų aukščiausieji politikai sėdėjo ir tebesėdi lyg vandens į burną prisisėmę. Šį karą, kurio reikšmę sunku pervertinti, už mus laimėjo Amerika, o mes net nesudalyvavom pergalės parade, net neiššovėme pergalės fejerverkų.
Vidas Rachlevičius


Žiniasklaida apsiribojo sausais pranešimais, o dauguma mūsų iškiliųjų politologų jau ne pirmą kartą pademonstravo, kad visiškai atvirai pasirinko kelią „ir tuomet dirbom Lietuvai“.

Socialiniuose tinkluose jie pradėjo mykti, kad D. Trumpas negerai pasielgė, kad kišasi į Europos reikalus ir, maža to, kai kurie pradėjo platinti Vokietijos valstybinės žiniasklaidos propagandinius kliedesius su antraštėmis „D. Trumpas pavojingesnis už Kim Jong-uną“. O tai kas bus, kai mums vėl prireiks Amerikos paramos ar pagalbos? Kaip liaudyje sakoma, nutaisysime kiaulės akis ir šauksime help?!

Mane tikrai nuoširdžiai stebina Amerikos ryžtas ir nuoseklumas. Šiais metais Europoje vyks trečios pagal dydį po Šaltojo karo pratybos „Defender 2020“ (liet. „Gynėjas 2020“).

Jose bus repetuojamas dalinių perkėlimas į Lenkiją ir Baltijos šalis. Jose iš viso dalyvaus 37 tūkst. karių. Ir vėl didžiausia našta tenka Amerikai: tai bus didžiausias per pastaruosius 25 metus amerikiečių karių permetimas į Europą. Iš už Atlanto bus atsiųsta 20 tūkst. karių, jose dalyvaus dešimtys JAV karo laivų ir didžiulės aviacijos pajėgos.

O mūsų bestuburiams politikams ir politologams, regis, miegantiems su A. Merkel nuotrauka, siūlau nueiti į Vilniuje esančią Vašingtono aikštę. Parymokite ir prisiminkite, kodėl ji taip pavadinta ir ką mums reiškė ir tebereiškia 1940 m. liepos 23 d. paskelbta Sumner Welles deklaracija.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(310 žmonių įvertino)
4.5903

Top naujienos

Pramonės stebuklas šalia Kauno: 2020 metais čia dirbs 5 tūkst. darbuotojų, grįžta daug emigrantų (547)

Kauno Laisvoji ekonominė zona (LEZ) išgyvena aukso amžių. Čia įsikūrė ne tik Lietuvos...

Paaiškėjo naujų detalių apie netikėtą vaiko mirtį Ukmergėje (57)

Sekmadienį Policijos departamentas informavo, kad Ukmergės ligoninėje dėl vangumo ir vėmimo mirė...

Nelengvas pasirinkimas: Nausėda seka kaimynų pėdomis – į Izraelį nevyks (180)

Prezidentas Gitanas Nausėda persigalvojo – nevyks į Izraelyje vyksiantį renginį, skirtą...

Girti vaikai naktį važinėjosi automobiliu, kol nulėkė nuo kelio (5)

Pirmadienio naktį, apie 5.16 val., Pakruojo rajone, kelyje Pakruojis–Linkuva, tiesiame ruože nuo...

Kuodis įspėja apie pajamų spąstus: gali būti, kad Europos vidurkio nepasieksime ir 2042 metais (72)

Pragyvenimo lygio atotrūkį nuo Europos Sąjungos vidurkio Lietuva per pastaruosius du dešimtmečius...

Putinas pažadėjo „užčiaupti dvokiančią burną“ kai kuriems „užsienyje“ (296)

Per susitikimą su veteranais ir patriotinių organizacijų atstovais Sankt Peterburge Rusijos...

Mačiulis: krizė Lietuvai negresia, nepagrįstos euforijos nėra (30)

„Swedbank“ ekonomistai padidino šių metų bendrojo vidaus produkto ( BVP ) augimo prognozę 0,6...

Krepšininkas Ignas Brazdeikis Prezidentūrai įteikė dokumentus dėl Lietuvos pilietybės (54)

Krepšininkas Ignas Brazdeikis Lietuvos Prezidentūrai oficialiai įteikė visus reikalingus...

Nuo pavasario iš Vilniaus oro uosto – dar platesnis skrydžių pasirinkimas (6)

Nors vis dar esame apgaubti kalendorinės žiemos, pats laikas pasvajoti ir planuoti šiltojo sezono...