aA
Britų politikai kartais vartoja posakį „skersti šventąsias karves“. Tai reiškia, kad nepaisant nusistovėjusių įpročių, tradicijų, baimių ar inercijos bus vykdomos esminės reformos, taikomi visiškai nauji požiūriai bei veikimo būdai. Lietuvoje bastosi kaimenė tokių šventųjų karvių. Viena iš jų – Briuselis, ES ir jai vadovaujantys asmenys.
Vidas Rachlevičius
Vidas Rachlevičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Apie tai – tik sausa, niekam neįdomi informacija, tušti komentarai, kurių tikslas – nieko nepasakyti, vengti kalbėti apie realų gyvenimą, povandenines sroves, prieštaravimus bei konfliktus ir, Dieve gink, jokio blogo žodžio arba kritikos, kad kas nors ko nors nepagalvotų. Šiuo požiūriu, Lietuvos politikai ir žiniasklaida laiko visuomenę visiškoje nežinioje. Ši tyla – kompleksiška problema ir ji puikiai atskleidžia Europos užkampio mentalitetą.

Pirmoji priežastis glūdi pačiame paviršiuje – absoliučiai daugumai lietuvių visiškai neįdomu, kas ir kaip lemia jų likimą. Daugumai atrodo, kad geresnio gyvenimo esmė – kas ir kiek pažadės per Seimo rinkimus, o visa kita – neįdomu ir nesuprantama. Savo likimą atiduoti į nepažįstamas rankas ir visiškai nesidomėti, ką su tavim darys, jau tapo lietuviško mentaliteto ir mąstymo tradicija. Todėl ir Europos Parlamento rinkimus dauguma vertina tik kaip kažkieno norą patogiai pasėdėti kažkokiame Briuselyje ir gauti gerą algą.

Turbūt esame unikalūs visoje ES, nes Briuselyje iki šiol neturime nei vieno nuolat dirbančio žurnalisto. Kita vertus, jei ES problematika visuomenės nedomina, kam leisti pinigus ir rašyti apie tai, ko niekas neskaito?

Kita priežastis – posovietinis baudžiauninko mentalitetas. Kažkada nieko blogo nebuvo galima kalbėti apie Maskvą ir tai kontroliavo cenzūra, o dabar apie Briuselį – nors niekas nedraudžia – tik gerai, neutraliai arba nieko. Kaip buvome pripratę lankstytis, taip to įpročio ir neatsikratėme. Per visą laiką nuo 2004 m. buvo kelios audros stiklinėje, bet iš principo visada su viskuo sutikome ir iki šiol pasirašinėjame viską, ką mums pakiša. Ar kada nors garsiai ir ryžtingai pasakėme „ne“? Bent jau aš neprisimenu, o keli kiškių sukilimai nesiskaito. O gal ten viskas iš tiesų nepriekaištingai tobula?

Kažkada nieko blogo nebuvo galima kalbėti apie Maskvą ir tai kontroliavo cenzūra, o dabar apie Briuselį – nors niekas nedraudžia – tik gerai, neutraliai arba nieko.

Tačiau pastaraisiais metais aiškiai matomas ir tiesiai dar iš ikiperestroikinio sovietmečio atkeliavęs niuansas: jei kažkas pasako, kad ES yra netobula ir tokia, kokia ji yra dabar, neturi ateities, todėl privalo būti reformuota, net nediskutavus ir neįsigilinus į argumentus tas asmuo iš karto demonizuojamas ir apšaukiamas visais įmanomais „madingais“ epitetais. Mūsų „teisingųjų“ politikų, visuomenininkų ir žurnalistų sluoksnis mato visiškai supaprastintą ir suprimityvintą ES vaizdą, jie ir dieną, ir naktį nenusiima rožinių akinių, ir yra paskendę europinės vienybės bei solidarumo mitologijoje.

Daugelis viešumoje mušasi į krūtinę ir vaidina europiečius. Gerai, tuomet kurio nors Lietuvos miesto ar miestelio gatvėje surenkite nedidelę apklausą ir paklausinėkite praeivių: kas yra Estijos prezidentas (-ė)? Kokias aukštas pareigas pradėjo eiti buvęs ECB prezidentas Mario Draghi? Kas yra „geltonosios liemenės“ ir kokie svarbiausi jų reikalavimai? Ir tada įsitikinsite, kiek realiai žmonių galvose yra tos Europos.

Kita vertus, dauguma įsivaizduoja, kad Europa yra lyg alyvmedžių giraitė iš graikų mitologijos, kurioje skamba lyros, liejasi vynas ir ten nerūpestingai laksto nimfos ir satyrai. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Prancūzija su Vokietija nesutaria ir konfliktuoja dešimtimis klausimų – nuo vienašališkų Berlyno veiksmų kontroliuoti sienas iki 6-os kartos naikintuvo (FACS). Tarp šalių yra didžiuliai mentalitetų skirtumai, o kantrybę prarandantys prancūzai teigia, kad dėl FACS „būtų lengviau susitarti su britais, nes mūsų ir jų – bendra karinė kultūra“.

Europos Sąjunga
Europos Sąjunga
© Adobe Stock

Įdomią tendenciją pastebėjau ir socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, mūsų inteligentų reakcijos. Jei kas nors palygina ir faktais parodo, kad kitos šalys kokioje nors srityje tvarkosi geriau nei ES, jie įsižeidžia kaip vaikai ir to neslepia. Nors ir neturi jokio supratimo, kaip Europoje ar Briuselyje priimami sprendimai, kaip kokie idėjiniai sovietmečio balvonai jie tai priima kaip asmeninį įžeidimą, o vienas lyg ir dar nesumarazmėjęs garsus poetas neseniai aiškino, kad jeigu kas nors kritikuoja ES, vadinasi viskas yra labai gerai, nes taip elgiasi tik priešai.

Atskiros studijos nusipelno ir mūsų deleguotų atstovų Briuselyje veikla. Jų darbo ir elgesio modelių buvo ir yra įvairių, bet apie ankstesnių Europos Parlamento kadencijų anomalijas nekalbėsiu. Daugumą mūsų komisarų, europarlamentarų, diplomatų bei kitų ten dirbančių tarnautojų vienija bendras bruožas. Jokia paslaptis, kad Briuselis veikia psichologiškai. Žmones ilgainiui užburia gigantomanija, pastatų bei institucijų masteliai, buvimas kartu su šimtais kitų politikų, o visa tai skendi pompastikoje apie ES didybę, vienybę, supervalstybę ir net imperiją. Natūralu, kad po tam tikro laiko žmonės persikrausto į fantazijų pasaulį, susireikšmina ir praranda ryšį su realybe. Visai nesvarbu, kad didžioji dalis jų darbo yra nesibaigiančios kalbos ir popierių gamybos konvejeris – kas buvo Briuselyje ar Strasbūre matė, koks neįtikėtinas ten yra popierizmo srautas.

Jokia paslaptis, kad Briuselis veikia psichologiškai. Žmones ilgainiui užburia gigantomanija, pastatų bei institucijų masteliai, buvimas kartu su šimtais kitų politikų, o visa tai skendi pompastikoje apie ES didybę, vienybę, supervalstybę ir net imperiją.

ES institucijose Briuselyje galioja gerai žinomas dėsnis, kad tam tikrą dydį pasiekusi organizacija pati apsirūpina save darbu: vieni gamina popierius, kiti į juos atsakinėja, treti vertina atsakymus, po to rengiami įvairūs pranešimai, derinimai, apibendrinimai, į juos reaguojama, kurpiamos įvairios pažangos ataskaitos ir t.t. Ilgainiui šios biurokratinės politikos konvejerio dalyviai įtiki, kad aukoja save ir nesudėdami bluosto dirba nepaprastai svarbų ir reikšmingą darbą, o tie, kurie leidžia sau tuo suabejoti, geriausiu atveju yra nesusipratėliai, o blogiausiu – priešai ir Maskvos ranka.

Štai europarlamentarė Aušra Maldeikienė socialiniame tinkle skrieja padebesiais: „Na, šiaip jau mes EP ir Lietuvai neturėtume dirbti. Mes dirbam Europai“. Tokia pat aukšta orbita skrieja ir Seimo TS-LKD frakcijos narys Matas Maldeikis: „Europos Sąjunga yra mūsų vidaus politikos dalis.“

EP turi 705 narius, jiems talkina 7820 nuolatinių darbuotojų ir dar tūkstančiai pastatus, IT ir kitas sistemas bei transportą aptarnaujančio personalo, dirbančio pagal sutartis. Europos Komisijoje nuolat dirba dar maždaug 32 tūkst. tarnautojų ir tūkstančiai iš šalies samdomo aptarnaujančio personalo.

Tai – milžiniška ir brangiai kainuojanti kariuomenė, kuri, kaip išaiškėjo, yra bejėgė. Tai akivaizdžiai įrodė ES užsienio politikos įgaliotinio Josepo Borrellio katastrofiškas vizitas į Maskvą.

J. Borrellio fiasko – visiškai dėsningas ir logiškas rezultatas, bet tik ledkalnio viršūnė, todėl būtina pasiaiškinti visą šio vizito kontekstą. Taigi, panardykim po europinės politikos kuluarus. Visų pirma, reikia pagaliau suvokti ir ramiai pripažinti realybę, kad esminiai ES reikalai sprendžiami ir tvarkomi ašyje Berlynas – Briuselis – Paryžius. Apie Berlyną.

Jei anksčiau Lietuvos žiniasklaida ar komentatoriai dujotiekį „Nord Stream 2“ vadino tikruoju vardu – antrasis Ribbentropo-Molotovo paktas, tai dabar visi vengia šio epiteto. Ar kas nors pasikeitė?

Daug kas girdėjo, kad „Nord Stream 2“ yra politinis projektas, tačiau Ukraina – tik vienas iš elementų ir ne svarbiausias.

Tai yra netiesioginis kanclerės Angelos Merkel kyšis Vladimirui Putinui. Bet kuris rimtas energetikos ekspertas pasakys, kad ekonominiu ir energetiniu požiūriu šis dujotiekis yra beprasmiškas, nes dabar turimų vamzdynų pajėgumai išnaudojami tik iki 70 proc. Visa esmė glūdi keliose atšakose, kurios buvo pastatytos Rusijoje ir privestos prie „Nord Stream 2“ pradinio taško Baltijos pajūryje. Įvairiais vertinimais, jos kainavo iki 150 mlrd. dolerių, o niekam nereikalingos statybos kontraktai atiteko V. Putino sėbrams. „Nord Stream 2“ bus eksploatuojamas tik dėl vaizdo ir nei tos atšakos, nei pats dujotiekis niekada neatsipirks. Tai puikiai žino ne tik A. Merkel, G. Schroderis, V. Putinas, bet visi kiti, kas bent kažkiek tuo domisi.

Daug kas girdėjo, kad „Nord Stream 2“ yra politinis projektas, tačiau Ukraina – tik vienas iš elementų ir ne svarbiausias. Tai yra netiesioginis kanclerės Angelos Merkel kyšis Vladimirui Putinui.

Tačiau „Nord Stream 2“ projektą gina ir Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris. Neseniai jis teigė, kad šis projektas yra tarsi kompensacija, nes jo šalis yra skolinga Maskvai dėl nuostolių, padarytų Antrojo pasaulinio karo metais! Į tai sureagavo ukrainiečiai, kurie pareiškė, kad karo metais daugiau kaip 80 proc. nuostolių vokiečiai padarė Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose. Nors prieš keletą metų Lenkijoje atlikta apklausa parodė, kad 51 proc. piliečių pasisakė prieš reparacijų reikalavimą, šis F. W. Steinmeierio pareiškimas vėl šliūkštelėjo alyvos į praktiškai užgesusią ugnį.

O dabar Paryžius ir tik vienas politikos kuluarų niuansas – apie E. Macrono meilę Rusijai. Pastaruoju metu labai išaugo buvusio prezidento N. Sarkozy įtaka E. Macrono aplinkai. Pastebima, kad buvęs prezidentas tampa vis svarbesnis, daro didelę įtaką E. Macronui ir ypač kadrų politikoje. Tuo tarpu N. Sarcozy įtariamas dėl kyšių, gautų iš rusų draudimo kompanijos „Reso-Garantia“. Tačiau gerokai svarbesnis kitas tyrimas – dėl įtarimų plovus buvusio Libijos diktatoriaus M. Gaddafi šeimos pinigus. Juos tvarkė diktatoriaus sūnus Saifas, kuriam per revoliuciją pavyko išsaugoti seifą su didele dalimi šeimos archyvo ir finansiniais dokumentais. Dabar, kaip rašo žiniasklaida, remdamasi gerai informuotais šaltiniais, „to seifo turinį kontroliuoja rusai“. Taigi, N. Sarkozy yra rusų rankose ir per jį bandoma daryti įtaką E. Macronui, kurio balsas pasikeitus JAV prezidentams tapo svarbus.

Emanuelis Macronas
Emanuelis Macronas
© Sipa / Scanpix

Tuo metu, kai vyko skandalingasis J. Borrellio vizitas į Maskvą, įvyko kitas svarbus pokalbis, kuris praslydo pro daugelio akis. Kadangi A. Merkel epocha baigiasi, E. Macronas vėl pabandė tapti svarbiausiu Europos politikos veikėju ir nusprendė sulošti partiją ir prieš Berlyną, ir prieš Maskvą. Paryžius pareiškė, kad reikia atsisakyti „Nord Stream 2“. Ir tai buvo ne kažkieno nuomonė, o oficiali Prancūzijos vyriausybės pozicija. Tačiau per vasario 5 d. įvykusį nuotolinį dviejų lyderių susitikimą E. Macronas buvo eilinį kartą pastatytas į vietą, nes A. Merkel tvirtai pareiškė, kad „Nord Stream 2“ bus baigtas.

E. Macronas buvo pažemintas ir gruodžio pabaigoje. Jis tvirtai laikėsi nuomonės, kad nepavykstant susitarti su Britanija, „Brexitas“ turi įvykti be sutarties. Tačiau A. Merkel nusprendė, kad Vokietijos pramonės interesai yra über alles, paskutinėje derybų fazėje nustūmė į šalį vyriausiąjį ES derybininką prancūzą M. Barnier ir už E. Macrono nugaros per savo statytinę EK pirmininkę Ursulą von der Leyen susiderėjo su B. Johnsonu. Buvo pasirašyta sutartis, kuri yra labai naudinga Vokietijai, o britai gavo daugiau nei galėjo tikėtis.

O dabar persikelkime į Briuselį ir pasižiūrėkime, kaip EK sekasi tvarkytis su vakcinomis. Regis, visi jau pamiršo, kad EK pirmininkė Ursula von der Leyen (toliau vartosiu abreviatūrą UvdL, nes taip ją dažnai vadina Europos spauda – aut.) atsiprašinėjo dėl to, kad Briuselis nesugebėjo tinkamai reaguoti į pirmąją bangą ir šalys veikė kas sau. Dabar svarbu žinoti, kad EK apsiėmė viena viskuo pasirūpinti ir nacionalinėms valstybėms buvo pasakyta nieko nedaryti, nes vakcinomis jos bus aprūpintos centralizuotai.

Jau nuo pat pradžių EK veiksmai buvo keisti. Britanijos, JAV ir Izraelio vyriausybės veiksmų ėmėsi labai anksti. Pavyzdžiui, britai turi vyriausybinio lygio „UK Vaccine Taskforce“ ir ministro rango pareigūną, tiesiogiai atsakingą už vakcinas ir jų logistiką. Šios vyriausybės iš pat pradžių nusitaikė į konkrečius gamintojus, labai anksti pasirašė kontraktus, nepaisydamos rizikos apmokėjo juos ir užsitikrino didelius vakcinų kiekius. Tuo tarpu EK mindžikavo ir į kontraktų pasirašymo varžybas pavėlavo maždaug 3 mėnesius. Tai reiškia, kad maždaug tiek gali vėluoti ir popandeminis ES atsigavimas. „Brexito“ propagandos kontekste, kad „be mūsų jūs neišgyvensite“, britų lyderystė skiepijimo srityje visiems bado akis.

Tuo tarpu EK mindžikavo ir į kontraktų pasirašymo varžybas pavėlavo maždaug 3 mėnesius. Tai reiškia, kad maždaug tiek gali vėluoti ir popandeminis ES atsigavimas. „Brexito“ propagandos kontekste, kad „be mūsų jūs neišgyvensite“, britų lyderystė skiepijimo srityje visiems bado akis.

Įvairiose šalyse dėl karantinų kilo nepasitenkinimas, riaušės, o EK užplūdo paklausimai: „Tai kur žadėtoji vakcina?“ Briuselyje kilo panika ir pradėta karštligiškai ieškoti išeičių. Tai, kad Briuselis pramiegojo palankiausią kontraktų pasirašymo laiką, patvirtino ir ES sveikatos komisarė Stella Kyriakides, kuri teigė, jog „ES atmeta pirmas atėjai, pirmas būsi aptarnautas (angl. first-come first-serve) logiką“. Trumpai kalbant, ES gaus tai, kas liks nuo kitų. Tokiomis aplinkybėmis reikėjo kažkaip pasiaiškinti ir prireikė atpirkimo ožio. Kas gi kitas, jei ne britai! Kilo vadinamasis vakcinų karas, buvo išrastas terminas „vakcinų nacionalizmas“. Tai ilga istorija, bet trumpai kalbant, Briuselis apkaltino „AstraZeneca“, kad ji esą pažeidė sutartį su ES ir pirmąjį 2021-ųjų ketvirtį ES pristatys mažiau vakcinų dozių, nei planuota. Kai kontraktas su „AstraZeneca“ buvo paviešintas, EK apsijuokė dar kartą, o „AstraZeneca“ atsisakė laužyti kontraktą su Britanija ir nukreipti vakcinas į ES.

Tuo tarpu karštos galvos Briuselyje ragino pasienyje stabdyti visas vakcinų siuntas, kurios iš Europos fabrikų keliauja į Britaniją. Tai būtų palietę ir „Pfizer“, kuri visai ne prie ko. Būta net grasinimų perimti „AstraZeneca“ intelektinę nuosavybę bei nacionalizuoti vakcinų gamybos pajėgumus visoje ES teritorijoje! Buvo surengtas reidas į „AstraZeneca“ fabriką Belgijoje. EK buvo sumaniusi uždrausti vakcinų eksportą į JK, bet tai nelietė kitų ES kaimynių – Islandijos, Maroko, Ukrainos ir kitų šalių. Šis žingsnis buvo įvertintas kaip agresija prieš Britaniją.

Vidas Rachlevičius. Kaukės nusimestos: kada skersime šventąją karvę?
© Imago / Scanpix

Tačiau skandalingiausias yra kitas epizodas. Labai siaurame UvdL ištikimų valdininkų rate vakcinų eksportą buvo siūloma užrausti ir į Šiaurės Airiją, kad jos iš ten nepatektų į Britaniją. Tai būtų reiškę, kad tarp Airijos ir Šiaurės Airijos būtų pastatyta vadinamoji kieta siena, o juk būtent prieš tą sieną Briuselis kovėsi su Londonu visų „Brexito“ derybų metu. Tuomet nebūdingai kietu tonu vieningai prabilo Londonas, Belfastas ir Dublinas. Airijos premjeras Michealas Martinas pareiškė, kad jie yra „apakę nuo tokio dokumento“. Net ir eurokomisarai viešai sukritikavo šią strategiją, o Vokietijos spauda rašė, kad tokie UvdL veiksmai daro gėda visam blokui. Pastaroji suprato, kad nuėjo per toli ir atsiprašė.

Visiškai akivaizdu, kad Briuselio biurokratai nesupranta nei kontraktų pasirašymų ypatumų, nei vakcinų gamybos, nei sudėtingos jų logistikos niuansų. Jie neturi žinių bei patirties, todėl yra netinkami šiam darbui. Kita vertus, ne tam buvo pasamdyti, nes jie yra reguliuotojai, o ne vadybininkai ir net ne administratoriai. Todėl nepamatuotomis ambicijomis grįstas EK sprendimas centralizuoti vakcinų tiekimą buvo iš anksto pasmerktas. Tai pradeda suprasti vis daugiau ES šalių. Ir dar vienas pavyzdys, kad Briuselis ne tik nesugeba mokytis iš savo klaidų, bet ir toliau žioplinėja. Per patį vakcinų skandalo įkarštį išaiškėjo, kad 40 mln. prancūzų kompanijos „Valneva“ naujos vakcinos dozių jau nuo birželio keliaus į Britaniją, o pačioje Prancūzijoje ji atsiras tik 2022 m. pradžioje.

Visiškai akivaizdu, kad Briuselio biurokratai nesupranta nei kontraktų pasirašymų ypatumų, nei vakcinų gamybos, nei sudėtingos jų logistikos niuansų.

Apgailėtinus vakcinų įsigijimo ir europiečių skiepijimo rezultatus lemia ne tik neefektyvi megabiurokratinė sistema, bet ir konkretūs žmonės. Pasižiūrėkite į Kipro deleguotos ES sveikatos komisarės S. Kyriakides biografiją. Baigė psichologiją, o visą gyvenimą praleido partiniame aparate ir įvairiose europinėse daug kalbančiose ir mažai ką lemiančiose struktūrose. Kai dabar suvokėme, kokio lygio yra eurobiurokratų vadybiniai gebėjimai, turime savęs atvirai paklausti: o Lietuvos deleguotas Vytenis Andriukaitis, dirbęs toje pačioje pozicijoje, šioje situacijoje būtų geresnis? Taigi, gal reikėtų pradėti galvoti, ką siunčiame į Briuselį?

Didesnio dėmesio nusipelno pati UvdL. Tai, kad ji susimovė ir dėl vakcinų, vokiečiams, kurie seka jos politinę karjerą, didelio įspūdžio nepadarė, nes visi ankstesni jos darbai – ištisa nesėkmių virtinė. Jau anksčiau buvo žinoma, kad sudėtingos ir kompleksiškos problemos – ne jos jėgoms, ir tai UvdL akivaizdžiai įrodė būdama Vokietijos gynybos ministrės poste. „Der Spiegel“ išspausdino ilgą ir labai kritišką straipsnį, kuriame išsamiai apžvelgiama, kaip ji tvarkosi su krize. Atkreipiamas dėmesys į didingą leksiką, patosą ir skambias frazes.

Pavyzdžiui, UvdL lapkričio pabaigoje kalbėjo apie kontraktus, kuriuos ES esą pasirašė su įvairiais vakcinų gamintojais, ir teigė, kad europiečiai turės prieigą prie pačių moderniausių vakcinų, o gruodį buvo skelbiama, kad pirmieji europiečiai bus paskiepyti po Kalėdų. UvdL sakė, kad tai – „Europos valanda!“ Kai vakcinos buvo sukurtos, socialiniame tinkle ji paskelbė dar vieną įrašą apie „vienybę ir Europos sėkmės istoriją“. Tačiau po to UvdL pritilo, o „Der Spiegel“ rašė, kad tai yra didžiausia visos jos politinės karjeros nesėkmė. Europoje kyla pykčio banga ir kuo didesnė kritika skamba, tuo mažiau ją girdi „mūsų bosė – UvdL“. EK pirmininkė vėl atsiprašė už vakcinų įsigijimo visam žemynui schemos trūkumus, tačiau „Bloomberg“ konstatavo, kad šis epizodas apnuogino ES institucines problemas.

Ursula von der Leyen
Ursula von der Leyen
© Imago / Scanpix

Ši situacija dar kartą parodė, kad EK yra tik Europos centralizuotos vyriausybės nevykusi imitacija, o tarp milžiniškų ambicijų ir vadybinių gebėjimų glūdi milžiniška praraja. Europoje vis garsiau klausiama: kaip žmonės nuolat patiriantys nesėkmes ir toliau kyla karjeros laiptais? Daugeliu atvejų, Briuselis yra užutekis tiems, kurių karjeros leidžiasi jų pačių šalyse ir tie žmonės tik daugina visos ES nesėkmes. O kas prieš 447 milijonus ES gyventojų atsakys už netinkamai valdomą pandemiją, patiriamus finansinius ir moralinius nuostolius, smarkiai vėluojantį vakcinavimą ir su tuo susijusį vėluojantį popandeminį atsigavimą?

A. Merkel puikiai supranta, kad atsakomybė už šią situaciją pirmiausiai tenka jai pačiai, pastačiusiai UvdL į EK pirmininkės postą. Vokietijos žiniasklaida pastebi, kad patirdama vis daugiau kritikos dėl to, kad blogai tvarkosi su krize, ji tapo nervinga, dažnai praranda kantrybę. Be to, rugsėjį vyks Bundestago rinkimai, jau parinktas ir įpėdinis, todėl reikėjo skubiai gelbėti situaciją ir ji pasiuntė ES diplomatijos vadovą Josepą Borrellį į Maskvą vakcinos parvežti.

Tai ir buvo svarbiausias, bet garsiai neįvardytas vizito tikslas, nes visiems atrodė, kad J. Borrellis į Maskvą važiavo be aiškaus mandato, tik su europiečiams įprasta moralizuojančia paskaitėle ir susirūpinimų rinkiniu.

Rusai puikiai suvokė, kad atvyksta prašytojas, todėl visi koziriai – jų rankose. Vizito išvakarėse buvo paskelbta, kad V. Putinas nemato reikalo susitikti su J. Borrelliu, nors pagal diplomatijos standartus toks susitikimas turėjo įvykti.

Tai buvo pirmas nokdaunas. Vyriausiasis ES diplomatas buvo „nuleistas“ užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui. Šis savo ruožtu perspėjo, kad „tie kurie suvokia mūsų geras manieras kaip silpnumo ženklą, daro didelę klaidą“. Tai buvo aiškus signalas, kad rusai nenusiteikę klausytis tradicinio europietiško moralizavimo. Prityrę Vakarų diplomatai, vedę tete-a-tete derybas su S. Lavrovu pripažįsta, kad atlaikyti išradingą ir brutalų jo spaudimą – aukščiausio lygio meistriškumas.

Rusai puikiai suvokė, kad atvyksta prašytojas, todėl visi koziriai – jų rankose. Vizito išvakarėse buvo paskelbta, kad V. Putinas nemato reikalo susitikti su J. Borrelliu, nors pagal diplomatijos standartus toks susitikimas turėjo įvykti. Tai buvo pirmas nokdaunas.

Didžiausias košmaras – J. Borrellio spaudos konferencija, kurioje S. Lavrovas kartu su prokremline žiniasklaida jį visiškai sudorojo. Jis padarė visas įmanomas klaidas – kaip iš paruoštuko. ES vyriausiasis diplomatas visiškai susimovė ir dėl rusiškos vakcinos, ir dėl A. Navalno, ir tuomet, kai jam buvo paspęsti vaikiški spąstai su klausimu apie JAV embargą Kubos atžvilgiu.

Vakarų žiniasklaida pasipuošė riebiomis antraštėmis. Vieni jį palygino su Neville‘iu Chamberlainu, kuris 1937 m. važiavo sudaryti taikos su Hitleriu, „Politico“ konstatavo, kad „tai buvo katastrofiškas pasirodymas“, o britų „The Telegraph“ skambia antrašte pranešė, kad per savo gėdingą vizitą į Maskvą ES vyriausiasis diplomatas priklaupė prieš Rusiją dėl vakcinų.

Kaip žinia, į Maskvą ruošiasi ir E. Macronas, tai dabar Europoje juokaujama, kad kai kuriems politikams turbūt patinka sadomazochistinė diplomatija.

Taigi, Maskvoje išaiškėjo, kad ir J. Borrellis tokiam darbui visiškai netinkamas, o žmogui, atvykusiam iš bla-bla-bla pasaulio S. Lavrovas davė žiaurios realybės pamoką. Maža to, dar pranešta, kad rusai išsiuntė švedų, vokiečių ir lenkų diplomatus. Tai buvo dar neregėtas ne tik J. Borrellio, bet ir visos ES, ir tuo pačiu visų mūsų pažeminimas. Visiškai aišku, kad tarptautinės bendruomenės akyse J. Borrellis nebeturi autoriteto bei politinio svorio ir, grubiai tariant, jis yra mušta korta, todėl kiekviena nauja diena poste yra tik ES diplomatijos agonijos tęsimas.

Josepas Borrellis
Josepas Borrellis
© Imago / Scanpix

O dabar svarbiausias klausimas – kas toliau? Įvertinus išvardytas aplinkybes, peršasi kelios išvados. Pirma. Kaukės nusimestos: nepaisant to, kad Rusija yra pati tikriausia ant durtuvų besilaikanti diktatūra ir niekas to jau net nesistengia maskuoti, Maskvos ir Berlyno santykiai tampa tik glaudesni, o A. Merkel įpėdinis Arminas Laschetas, regis, yra dar draugiškesnis Maskvai. „Nord Stream 2“ bus baigtas, dėl to Vokietijos vyriausybė derasi su J. Bideno administracija. Vokiečiai taip pat derasi su Rusija dėl licencijos „Sputnik V“ gaminti ir tai gali daryti Saksonijos farmacijos įmonė „IDT Biologika“. Nėra jokių abejonių, kad tą vakciną aprobuotų ir Europos vaistų agentūra (EVA).

Po pragaištingo J. Borrellio vizito iš daugelio Europos sostinių bei iš EP frakcijų pasigirdo ir labai griežtų pareiškimų, daug kas prabilo apie sankcijas Rusijai, tačiau visiškai aišku, kad galimų sankcijų pobūdis arba likimas bus nulemtas Berlyne. Kokios ten nuotaikos? Vokietijos valdančiosios Socialdemokratų partijos atstovas užsienio politikai Bundestage Matthiasas Platzeckas interviu nacionaliniam transliuotojui „Deutschlandradio“ net kelis kartus pakartojo, jog Rusija yra „didysis ir tiesioginis Vokietijos kaimynas“ ir „didžiausia pasaulio valstybė“, taip pat „antra pagal dydį branduolinė galia“ ir kalbos apie kažkokias sankcijas „neveda į tikslą“ pagerinti santykius. Atkreipkite dėmesį: šiame žemėlapyje mūsų net nėra.

Užsienio reikalų ministerijos atstovė atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos diplomatijos vadovas Heiko Maasas yra pareiškęs, kad neatmeta naujų sankcijų galimybės, tačiau kartu pabrėžė interesą kalbėtis su Rusija. H. Maasas sakė, kad Berlynas neturėtų „griauti tiltų“ su Maskva. Todėl pats laikas atsisakyti stručio pozos, ištraukti galvą iš smėlio ir pradėti garsiai klausti, ir nevyniojant žodžių į vatą diskutuoti – kur mus ir visą ES stumia Vokietija?

Rusai galutinai įsitikino, kad vokiečiai yra jų pusėje, Europa silpna, todėl Maskva pradėjo kalbėti iš jėgos pozicijų, o S. Lavrovas dar labiau sugriežtino toną ir pašiurpino europiečius, kad Rusija pasirengusi net ir kraštutiniams scenarijams. Suprantama, jie patys padėties neeskaluos, bet Maskva pasiuntė labai aiškų signalą: jokių moralizavimų ir susirūpinimų ji nebeklausys, jokių nuolaidų nedarys ir žaidimas vyks pagal jos, o ne Briuselio nustatytas taisykles. Apžvalgininkai apstulbusiems vokiečiams priminė Otto von Bismarcko pastebėjimą, kad su rusais reikia bendrauti tiesmukai: nori konfrontacijos – jie priims iššūkį, nori bendradarbiauti – bendradarbiaus, bet jiems nepriimtina, kai vienu metu daromi abu veiksmai.

Siekdamas išlaikyti bent kažkiek padorų veidą, būtent tai ir daro Berlynas – vis glaudžiau bendradarbiauja, bet tuo pat metu apsimeta, kad jam rūpi sankcijos. Maskvai šis žaidimas atsibodo.

Rusai galutinai įsitikino, kad vokiečiai yra jų pusėje, Europa silpna, todėl Maskva pradėjo kalbėti iš jėgos pozicijų, o S. Lavrovas dar labiau sugriežtino toną ir pašiurpino europiečius, kad Rusija pasirengusi net ir kraštutiniams scenarijams.

Eilinį kartą įsitikinome, kad Rusijai įžūlumo netrūksta, tačiau ji yra stipri tiek, kiek silpna yra Europa. Labai svarbu suvokti ir sankcijų Rusijai klausimą, kuris vėl sklando ore.

Jau seniai visiems aišku, kad rusai sankcijų nebijo ir apie tai kalba visiškai atvirai, nes visos ligšiolinės sankcijos yra tik spaudimo imitacija ir rusai prie jų seniai prisitaikė.

Kita vertus, visiškai aišku ir tai, kad Europa neturi politinės valios ir tiesiog nepajėgi įvesti sankcijas, kurios realiai destabilizuotų V. Putino režimą, todėl visos kalbos apie sankcijas yra tik parodomoji programa.

Šiame kontekste yra dar vienas svarbus niuansas. Malti į miltus J. Borrellį galima ir reikia, bet įsivaizduokime, kad susidarė nepaprastoji situacija ir Lietuvai reikia sėsti prie rimtų derybų stalo su Maskva. Kas būtų pajėgus derėtis su V. Putinu ar S. Lavrovu – G. Nausėda, I. Šimonytė, G. Landsbergis? Taigi...

Antra. Ką po skandalingo J. Borrellio vizito mes pamatėme ir išgirdome Lietuvoje? Premjerė I. Šimonytė sakė, kad vakcina „Sputnik V“ yra V. Putino hibridinis ginklas. Iš pradžių Prezidentūra pareiškė neremianti premjerės dėl rusiškos vakcinos nepriimtinumo, vėliau teigė, kad nėra kalbos, jog Lietuva galėtų pirkti rusiškas vakcinas.

Lietuvos ambasada Rusijoje atsisakė skiepytis rusiška vakcina. Europarlamentarės Rasos Juknevičienės nuomone, J. Borrellis turėtų pagalvoti apie atsistatydinimą, o Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis manė, kad jam reikėtų atsiprašyti. Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntinys Europos regionui ir buvęs eurokomisaras V. Andriukaitis sakė, kad klausimai, susiję su „Sputnik V“, neturėtų būti politizuojami, o jei ši vakcina bus patvirtinta kaip saugi, ji turėtų būti naudojama visame regione. Eurokomisaras V. Sinkevičius tikino, kad iš ES rusiškai vakcinai „nėra jokio palaikymo ar nepalaikymo“, nes viskas remiasi aiškiomis procedūromis. Anot jo, vakcinacijos klausimas apskritai neturėtų būti politizuojamas.

Vidas Rachlevičius. Kaukės nusimestos: kada skersime šventąją karvę?
© Zuma Press / Scanpix

Mes matome visiškai apgailėtiną situaciją, kai vienybės nėra net esminiais klausimais ir apie komandinį mūsų šalies svarbiausių institucijų ir pareigūnų darbą nėra jokios kalbos. Tokiomis aplinkybėmis G. Nausėda ir I. Šimonytė turėjo skubiai susėsti ir vardan valstybės bei visuomenės intereso suformuluoti bendrą oficialią poziciją. Logiškiausia būtų tokia: J. Borrellis turi atsistatydinti, o „Sputnik V“ Lietuvai yra nepriimtina. Taškas. O ką mes matome? Pamintą valstybės bei visos visuomenės interesą ir asmeninėmis ambicijomis grįstas parapijinio lygio rietenas dėl prestižo ir politinių galių – kas turėtų važinėti į Briuselį dalyvauti Europos vadovų tarybos posėdžiuose.

Ir trečia. Eilinė EK nesėkmė dar kartą akivaizdžiai įrodė, kad ši institucija dar šiaip taip funkcionuoja santykinės ramybės būklėje, tačiau nepajėgi dirbti operatyviai, o ekstremaliose situacijose – bejėgė. Nepaisant skambių šūkių ir iliuzijų eilinį kartą buvo įsitikinta, kad nuo Europos visuomenių ir vietos bendruomenių šviesmečiais nutolusios viršnacionalinės biurokratinės megastruktūros nesusitvarko su esminėmis problemomis.

Jos taip pat nepajėgios operatyviai bei tinkamai reaguoti ir į išorines grėsmes, todėl ir kuriama Europos kariuomenė ar centralizuotai valdomos pasienio pajėgos yra tik iliuzinės vieningos Europos valstybės popieriniai tigrai.

Iš Briuselio tebeskamba skambūs raginimai, kad kovodami su koronavirusu privalome išlikti vieningi, bet įvairios ES šalys, nelaukdamos EK ar EVA sprendimų jau savarankiškai sprendžia ne tik išėjimo iš pandemijos, sienų kontrolės, bet ir kitus svarbius klausimus.

Štai tik vienas epizodas, dekonstruojantis deklaruojamų europinių vertybių, principų bei vienybės mitologiją, nes kai iškyla pavojus politikų interesams, įsijungia visai kitas mąstymas.

Prisimenate, kaip pernai visi puolė Vengriją kai ši pareiškė, kad pirks rusišką vakciną? Ką mes matome dabar? Kai EK patyrė fiasko, Vokietija pati pradėjo derėtis su rusais, į „Sputnik V“ žvalgosi ir Prancūzija, Austrija bei kitos šalys.

Tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valstybės vaidmuo išlieka svarbiausias ir lemiamas. Tai supranta ir labai aiškiai demonstruoja Vokietija savo poreikius bei interesus statanti aukščiau visos ES, kuri jai yra tik priemonė nacionaliniams tikslams pasiekti.

Daug kam ši tiesa yra nepatogi, bet visiškai akivaizdu, kad tai yra europinė D. Trumpo šūkio „America first“ interpretacija.

Turbūt nereikėtų visiškai nurašyti europinės vienybės bei solidarumo mitologijos, nes ji visai gražiai atrodo per šventes ir paradus, tačiau atėjo laikas skersti šventąją karvę.

Reikia pagaliau pamiršti jokio realaus turinio neturintį, bet per rinkimus vis dar tampomą šūkį apie „gilesnę integraciją į euroatlantines struktūras“. Plaukimas pasroviui yra kelionė į niekur, kuomet esame tik statistinis vienetas. Reikia pradėti galvoti apie realią politiką, apie mūsų tikslus ir priemones jiems pasiekti, dairytis naujų partnerių su panašiais interesais, o Briuselis ir ES yra tik platforma bei priemonė tiems tikslams pasiekti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(379 žmonės įvertino)
4.6280

Top naujienos

Buvę premjerai įvertino Vyriausybės darbo pradžią: Šimonytė tikrai turi Achilo kulną (107)

Premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujamas ministrų kabinetas dirbą pradėjo praėjusių metų...

Regionų verslininkams skauda dėl brangstančių žaliavų ir apribojimų: nerimą kelia ir planuojami mokesčių pokyčiai (3)

Argi esamų problemų verslui nepakanka, jei dar svarstomos galimybės koreguoti mokesčius, klausia...

Šeštadienis permainomis nepasižymės: debesis danguje gainios stiprėjantis vėjas (1)

Šeštadienio didelę dienos dalį Lietuvos orus lems rytinis anticiklono sparnas, pamažu stumiamas...

Schilleris užstojo Motiejūno aprėktus teisėjus, bet stebėjosi retam girdėtos taisyklės traktavimu (24)

Jei ne efektingo krepšinio, tai bent jau įtampos penktadienį Nemuno saloje buvo per akis. Įtampos,...

„Bloomberg“: JAV ir JK dėl Rusijos svarsto ekstremalų žingsnį (647)

Kaip sakė artimiau su planais susipažinę žmonės, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir...

Intrigą atkūręs „Žalgiris“ pačioje pabaigoje apmaudžiai nusileido „Armani“ komandai (383)

Dvigubą Eurolygos savaitę Kauno „Žalgiris“ (15-13) baigė pralaimėjimu. Antradienį ASVEL...

Vos išsaugota gimtadienio dovana Šarui: daug klydusi „Barca“ vis dėlto palaužė „Baskonia“ kiti rezultatai (3)

„Barcelona“ (20-8) penktadienį 45 metų gimtadienį šventusiam Šarūnui Jasikevičiui...

Lietuva irgi turi savo Aną Frank: darbėniškė mergaitė dienoraštyje fiksavo Holokausto siaubą ir nujautė savo kraupų likimą (178)

Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių...

Nuo tikslo nutolę žalgiriečiai: nesame išsikvėpę, žinome, ko čia susirinkome (1)

Laikas senka, o vėluojančių Eurolygos atkrintamųjų varžybų traukinys nelaukia. Penktadienį...

Atnaujintas paveiktų šalių sąrašas: griežtesnės izoliacijos sąlygos nebetaikomos grįžtant iš Latvijos ir JAV išsitirti privaloma prieš grįžtant į Lietuvą (6)

Penktadienį atnaujintą paveiktų šalių ir regionų, iš kurių atvykus taikomos griežtesnės...