aA
Kuo Lietuva skiriasi nuo išsivysčiusių, demokratiškų ir stabilių valstybių? Tų skirtumų yra labai daug. Vienas iš ryškių yra tas, kad dauguma vakariečių gyvena savo gyvenimą ir valdžią prisimena labai retai. O daugelis lietuvių su politika keliasi ir gulasi, socialiniai tinklai ūžia, tai yra pagrindinė pokalbių, ginčų ir rietenų tema – susipyko ne tik buvę draugai, bičiuliai, bet ir giminės. Žmonėms atrodo, kad jei eilinį kartą išsirėks, tai kažką pakeis, kiekviena „aktualija“ atrodo gyvybiškai svarbi.
Vidas Rachlevičius
Vidas Rachlevičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Daugeliui – tai jau gyvenimo būdas, kuris susiformavo per karantinus ir darbus iš namų. Tačiau atsakykite sau į klausimą: patogiai įsitaisęs namuose ir politikuodamas (-a) virtualioje erdvėje sudeginau daugybę savo brangiausio turto – laiko, o koks rezultatas, ką tai pakeitė? Nieko.

Permanentinis politikavimas, prasidėjęs Sąjūdžio laikais, kunkuliuoja ir dabar. Kita vertus, nėra daugiau apie ką kalbėti, nes Lietuvoje, išskyrus politikos intrigas, realiai daugiau niekas nevyksta. Tai yra Europos užkampis, kuris nebemoka nei kokybiškai dirbti, nei gyventi ramaus kaimo gyvenimo.

Turiu galimybę pažvelgti į Lietuvą iš šalies. Žmonės, esantys tam tikroje propagandinėje aplinkoje, ilgainiui apsipranta, tampa nebejautrūs daugumai dirgiklių, praranda suvokimą, kas yra gerai ir blogai, raudonos moralumo ir vertybių linijos pamažu išnyksta.

Dar vienas didelis skirtumas yra požiūris į įstatymus ir galiojančias tvarkas. Dauguma žmonių vadovaujasi gerai žinomu principu: jei niekas nemato, tai galima, aš tik šiek tiek nusižengsiu, juk tvarka kvaila, todėl nieko blogo nedarau, jei jos nesilaikau, daug kas taip daro ir t.t. O politikoje ir teisėsaugoje galioja „savo“ ir „svetimo“ principas, todėl vienas po kito bliūkšta korupcijos tyrimai bei bylos.

Tvyro visuotinė saviapgaulė ir veidmainystė: aš - geras, o štai tie – vagys. Tačiau visuomenė nesuvokia svarbiausio: įstatymus kuria žmonės, todėl normalioje visuomenėje ne galiojančias tvarkas reikia ignoruoti, o keisti jas nustatančius žmones.

Žvelgiant iš šalies, Lietuva atrodo tragikomiškai, nes tai yra ne tik nesibaigiančių rietenų, bet ir svaičiotojų kraštas – nuo lietuviškų davosų, sėdmaišininkų konferencijų, kvietimo E. Muskui statyti Lietuvoje gamyklą, naujo oro uosto tarp Vilniaus ir Kauno, iki A. Armonaitės kalbos Laisvės partijos suvažiavime ir viską vainikuojančios G. Landsbergio citatos: „Kai mes bandėme priimti Partnerystės įstatymą Seime, aš pasakiau, kad man tai yra Kovo 11-osios dalykas“. Geras senelis anūkui už tokias kalbas ausį nusuktų, bet...

Tokioje svaičiojimų terpėje atsiranda veikėjų, kurie, norėdami pasirodyti originaliais, pradeda aiškinti, kad reikia sekti Britanijos pavyzdžiu ir išstoti iš ES ir t.t. Taigi, įvairiose visuomeninio ir politinio gyvenimo srityse nuolat pramušinėjamas dugnas.

Kitaip tariant, pati visuomenė yra didžiausia savo paties priešė. Tai yra šiek tiek mutavusio sovietinio mąstymo, bet išlikusių senųjų įpročių, fasadinio europietiškumo ir iš Vakarų importuotos neomarksizmo ideologijos, kuri dabar puikiai dera su neišsivadėjusiu totalitariniu požiūriu, kombinacija.

Bet didžiausia Lietuvos problema yra ne Minskas, Kremlius ar kas kitas, o vyraujantis mentalitetas. Kitaip tariant, pati visuomenė yra didžiausia savo paties priešė. Tai yra šiek tiek mutavusio sovietinio mąstymo, bet išlikusių senųjų įpročių, fasadinio europietiškumo ir iš Vakarų importuotos neomarksizmo ideologijos, kuri dabar puikiai dera su neišsivadėjusiu totalitariniu požiūriu, kombinacija.

Skirtingais atvejais tos proporcijos skiriasi, bet sudėtis išlieka ta pati. Mirtinas kokteilis. Politikos chameleonai ir naujos kartos beraščiai inteligentai aklai kopijuoja gelžbetonine biurokratija grįstą europinę bejėgystę ir tuomet net ir pačios geriausios privačios iniciatyvos atstumiamos arba paverčiamos farsu.

Tie, kas nepasižymi kritišku mąstymu, suprantama, nesutiks su tokiais teiginiais, bet problema ta, kad žmonės Lietuvoje prarado gebėjimą matyti visumą. Žiniasklaidoje tarsi mirguliuoja naujienų srautai, bet daugumai skaitytojų ar žiūrovų – tai tik pavieniai epizodai.

Kalbėdamas apie tai, aš nuolat prisimenu savo mėgstamą epizodą iš filmo „White Men Can‘t Jump“, kai Woody Harrelsono personažas mašinoje klausosi muzikos, o Wesley Snipeso personažas klausia: „Tu klausaisi Jimmy Hendrixo?“ Tas atsako teigimai ir priduria, kad ta muzika jam patinka. Tuomet W. Snipeso personažas jam mesteli: „Tu jos klausaisi, bet negirdi“.

Pradžioje pakalbėkime apie verslo mentalitetą ir lietuvių praktiškai prarastą gebėjimą gerai dirbti. Turime puikiai pažįstamą sezoninį galvos skausmą – keliai remontuojami tuomet, kai eismas intensyviausias, todėl antraštės skelbia, kad vasarą prie jūros geriau nevažiuoti, o Kauną – aplenkti. Pastaruoju metu buvo ne viena karšta tema – užlieti Registrų centro serveriai, pasnigus ne vienai dienai buvo dingusi elektra, dar „Regitra“, skiepijimo organizavimas ir t.t. Vadinasi, ministrai ir ministerijos, kurioms yra pavaldžios šios įmonės, taip pat ir jų vadovai neatlieka savo darbo. Ir?

Verslininkai nuolat skundžiasi, kad jų įvaizdis prastas visuomenės akyse. Bet problema ta, kad Lietuvos ir, pavyzdžiui, Britanijos verslo mentalitetą skiria giliausia praraja. Geras kostiumas, automobilis ar modernus biuras dar nieko nereiškia.

Štai Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas Romas Austinskas viename interviu paklaustas, kodėl nesidalija pelnu ir pajamomis su savo darbuotojais, teigė: „O kodėl aš turiu dalytis su šluotos laikytoju? Jūs man atsakykite? Kas yra vairuotojas?“ Esą vairuotojas nieko nesukuria, jis tik vykdytojas ir t.t.

Pasižymėjo ir Lietuvos paštas, dar vienas „Grigeo“ vamzdis... Netikėta? Ne, viskas labai dėsninga. Po vienos mano publikacijos „Delfi“ vienas žurnalistas mano FB sienoje parašė: ką tu ten laikrodžius Londone pardavinėji, gal geriau patylėk... Taip, aš dirbu tai, kas man patinka, ir dirbu su produktais, kurių filosofija man labai patinka. Ir daugiausiai dirbu su žmonėmis, su kuriais mane sieja bendras požiūris ir vertybės. Savo darbe sutinku daug puikių žmonių, su kuriais bendrauti – vienas malonumas. Ir labai dažnai tai – abipusis ryšys. Man patinka, kai išeidami žmonės ne šiaip formaliai atsisveikina, o padėkoja už jiems skirtą laiką ir dėmesį bei įdomų pokalbį.

Tikiuosi, kad kada nors parašysiu knygą, kuri jau pradėta. Ten bus nemažas ir labai autentiškas skyrius apie klasikinius anglų butler‘ius arba lietuviškai – man visiškai nepatinka tas žodis – liokajus ir jų gyvenimo bei darbo filosofiją. Bus labai smagu, nes mūsų naujieji inteligentai šio darbo filosofijos visai nesupras. Tai tie tipažai, kurie, kaip jiems atrodo, pavadinę mane pardavėju, pastatė į vietą. Jie savo svarbą ir visuomeninį svorį matuoja valandų, prasėdėtų Vilniaus gatvės kavinėse ir kalbų apie tą patį skaičiumi, o ne gerai atliktu darbu.

Aš nuosekliai laikausi savo nuomonės, kad kiekvienas gerai atliktas darbas yra vertas pagarbos, nes be to negali sklandžiai funkcionuoti visa visuomenė. Tai matau kiekviename žingsnyje Britanijoje.

Aš nuosekliai laikausi savo nuomonės, kad kiekvienas gerai atliktas darbas yra vertas pagarbos, nes be to negali sklandžiai funkcionuoti visa visuomenė. Tai matau kiekviename žingsnyje Britanijoje. Man smagu sveikintis su mūsų namo ir sporto klubo tvarkytojais. Beje, visi mūsų visiškai standartinio namo koridoriai iškloti kiliminiais takais ir jie yra švarūs, nes šie žmonės kasdien gerai dirba savo darbą. Niekada nepraeinu pro mažutę kavinaitę „Hagen“, esančią Regent gatvės pašonėje ir visuomet pagiriu baristas, nes jų kava tikrai viena geriausių Londone. Anądien pamojau padėkodamas metro mašinistui, nes durys užsidarė prieš pat nosį, o kadangi žmonių platformoje nebuvo daug, jis vėl atidarė viso traukinio duris, kad galėčiau įlipti.

Apskritai Londone įprasta pagirti ir padėkoti žmonėms, kurie gerai dirba savo darbą. Bet kokį. Ir tokių čia dauguma. Kažkada nemažai pašaipų susilaukė ir mano FB postas apie tradicinį ir klasikinį „Royal Mail“, kuriam iki šiol jokių priekaištų neturiu. Lietuvos modernieji prapliupo: kokia nesąmonė, archaiška kontora, kam jis apskritai reikalingas, tik popierius nešioja, mes Lietuvoje tokie modernūs, viską galime pasidaryti internetu, be to, yra kurjerių tarnybos ir t.t. Tai sveiki atvykę į realų pasaulį ir pasidžiaukite visi Lietuvos paštu, kuris, kaip daugelis teigėte, visiškai nebereikalingas. Pastaruoju metu tai yra dar viena pratrūkusi votis, tačiau tai tik viena ištisos grandinės dalis.

Netinkamai ir blogai atlikti savo darbą Lietuvoje tapo visiškai įprastu dalyku, su tuo praktiškai visi susitaikė ir tokia praktika driekiasi nuo pat valdžios viršūnių iki eilinio paštininko. Blogai dirbantys visada randa pasiteisinimų arba atsiranda juos pateisinančių. Svarbiausia tai, kad Lietuvos paštas nėra kokia nors išimtis, tai yra tik blogai atliekamų darbų, žlungančios visuomenės moralės bei socialinių santykių krizės vienas iš daugybės indikatorių. Toks pašto darbas būtų tiesiog neįmanomas Britanijoje, to niekas netoleruotų.

Daug triukšmo sukėlė ir įmonės: gavusios paramą, kuri yra visų mokesčių mokėtojų pinigai, jos prisipirko brangių automobilių, pramoginių laivų bei kitų gyvybiškai svarbių „gamybos priemonių“ krizei įveikti.

Vieni aiškina, kad piktnaudžiaujančius verslus reikia nubausti, kiti – jog tai padaryti būtų sunku, nes šių pinigų panaudojimas nėra teisiškai reglamentuotas, treti reikalauja keisti teisinę bazę ir viską reglamentuoti iki menkiausio krustelėjimo.

O verslininkai aiškina nelabai suprantą, kuo dėta valstybės parama – esą ją mokėjo darbuotojams, esantiems prastovose. Nesigilinsiu į šiuos niuansus, bet visiškai akivaizdu, kad mokesčių mokėtojų pinigai buvo paskirstyti nemokšiškai ir atiteko ne tiems, kuriems jų labiausiai reikėjo. O ką mūsų verslo asociacijos? Jos elgiasi kaip mūsų vadinamieji politikos mokslininkai, kurie svarbiausiais ar nepatogiais klausimais tyli.

Tačiau būtina suvokti esmę: situaciją su automobilių pirkimais nulėmė ne įstatymų netobulumas ar griežtesnio reglamentavimo nebuvimas, o lietuviškas mentalitetas, kurį jau apibūdinau. Štai jums pavyzdys iš kito pasaulio. 2020 m. birželio pradžia: įvedus griežtą karantiną, 8,7 mln. Britanijos dirbančiųjų buvo išsiųsti priverstinių atostogų, o siekiant išsaugoti darbo vietas, įmonės vyriausybės skirtais paramos pinigais mokėjo jiems 80 proc. atlyginimo, bet ne daugiau kaip 2,5 tūkst. svarų per mėnesį.

Po kiek laiko žurnalo „The Spectator“ valdybos pirmininkas Andrew Neilas paskelbė pranešimą: „Mes patyrėme finansinį smūgį, bet ne tokį baisų, kaip bijojau. Mes išliekame pelninga ir augančia įmone, kuri stiprina pinigų srautus. Dėl šios priežasties grąžinsime mokesčių mokėtojams lėšas, kurias paėmėme iš vyriausybės, kad finansuotume savo priverstinių atostogų (angl. furlough) schemą ir nedelsdami pasitraukiame iš šios schemos“. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos įmonės.

Kaip pavadinti situaciją, kai grupės ministrų veiklą teigiamai vertina tik 2 – 3 proc. žmonių ir dėl to, regis, niekam neskauda galvos, o premjerė net nemato reikalo reformuoti kabinetą ar bent pasiaiškinti?

O dabar pakalbėkime apie politiką ir politikus bei jų mentalitetą. Kuo matuojamas valdžios neįgalumas? Premjerės I. Šimonytės kabineto nariai murkdosi reitingų dugne. Kaip pavadinti situaciją, kai grupės ministrų veiklą teigiamai vertina tik 2 – 3 proc. žmonių ir dėl to, regis, niekam neskauda galvos, o premjerė net nemato reikalo reformuoti kabinetą ar bent pasiaiškinti?

Kai fone COVID, turbūt ne laikas kalbėti apie amžiną problemą – esminę sveikatos sistemos reformą. Palikime tai. Tiek to, pamirškime ir kitą nesibaigiančią melodiją – švietimo ir aukštojo mokslo sistemą, kuri tarsi juodoji skylė siurbia biudžeto pinigus, masiškai štampuoja naujos kartos beraščius, o šalyje nėra, kam dirbti.

Pakalbėkime apie teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską. Labiausiai aptarinėta tema – jos išvaizda ir tatuiruotės. Dabar ji tarsi šešėlyje. Tačiau grįžkime prie esminio klausimo apie tai, kas formuoja ar lemia visuomenės mentalitetą. Yra įstaiga, tiesiogiai pavaldi šiai ministrei – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Naujienose skaitome apie nuolatinius kalinių pabėgimus, ten vyraujančią tvarką. Tai yra didžiulė šunvotė, klaiki ir korumpuota kloaka, kurioje per tris dešimtmečius praktiškai niekas nepasikeitė. Tai rusiško kriminalinio pasaulio filialas, su savo įstatymais ir kalba, kurios terminus, pavyzdžiui, „razborkės“, „bazaras“, „paniatkės“, „bachūrai“ jau net antraštėse vartoja Lietuvos žiniasklaida.

Tą žodyną puikiai įsisavino ir lietuviško kino bei serialų kūrėjai, kurie bruka šią „kultūrą“ masinei auditorijai. Ši votis nebuvo ekspolicininko S. Skvernelio Vyriausybės akiratyje, nereikia turėti iliuzijų – ir dabartinė koalicija per skysta imtis šios problemos. Kita vertus, ar galima tikėtis ryžtingų veiksmų iš koalicijos, kurios vienam iš partnerių – Liberalų sąjūdžiui – yra pareikšti kaltinimai didelio masto korupcijos byloje? Visi tarsi jau tarsi pamiršo Eligijaus Masiulio ir šios partijos bylą, o ką apie šį teisingumo „marinatą“ galvoja ministrė E. Dobrovolska?

Kaip pavadinti šį ministrų kabinetą? Cirkas išvažiavo, o klounus pamiršo. Juokas juokais, tačiau ši situacija yra shortcut‘as į bendrą vaizdą, kuris atspindi gerokai rimtesnę problemą. Koalicijos politinis neįgalumas bei profesinė nekompetencija maskuojama neomarksistine darbotvarke, kuri per jėgą brukama visuomenei kaip ypatingos svarbos neatidėliotini klausimai, ir visuomenė grupelės politikų bei saujelės jiems ištikimų komentatorių pastangomis yra įvelta į šaltąjį pilietinį karą. O kare – kaip kare, niekas nebekalba apie ekonomiką, mokesčių politiką bei kitas esmines problemas.

Profesionalūs ir principingi komentatoriai nebūtinai yra kažkieno šalininkai ar priešininkai, jie tiesiog objektyviai pozityviai ar kritiškai analizuoja situaciją ir blaiviai ją vertina, tačiau dabar viešojoje erdvėje įsigali šūkaliojantys propagandistai, kuriuos sunku priskirti rimtų ekspertų kategorijai. Ir dar vienas niuansas: jei pažvelgsime į naujus ir jaunus veidus – jokios gyvenimiškos ar rimtesnės profesinės patirties neturinčius „dekonstruotojus“, „faktų tikrintojus“ ir vadinamuosius analitikus, tai nesunkiai išsiaiškinsime, kad nemaža dalis iš jų atlyginimus tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš George‘o Soroso arba su juo susijusių organizacijų.

Savo ankstesniame ir didelio populiarumo sulaukusiame komentare „Politinis bankrotas per 100 dienų“ rašiau, kad tų, kuriuos anksčiau vadinome konservatoriais, 100 dienų ir vėlesni veiksmai rodo, kad jie atitinka visus grynakraujų neomarksistų požymius.

Partnerystės klausimą reikia spręsti, bet tai galima padaryti visiškai ramiai ir civilizuotai, didžiajai daliai visuomenės pritariant arba bent neprieštaraujant, tačiau buvo pasirinktas žmones labiausiai kiršinantis ir provokuojantis kelias. Turbūt visi pažįstame ir turime draugų ar bičiulių gėjų. Jie gyvena savo gyvenimą, mes savo, vieni kitiems ant galvų nelipame, todėl normaliai bendraujame. Todėl nedarykime esminės klaidos ir nepainiokime gėjų bendruomenės su rėksminga saujele politikuojančių LGBT aktyvistų bei politikų, kalbančių visos šios bendruomenės vardu.

Dėl partnerystės valdančioji koalicija pasirinko išgrynintą neomarksistinį variantą ir už jį aktyviausiai pasisakė bei balsavo TS-LKD nariai. Jie dabar turi naujus idėjinius sąjungininkus – eurokomjaunuolius arba jaunuosius socialdemokratus. Po to, kai 5 iš 11 Seime esančių Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių pateikimo stadijoje nepalaikė lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projekto, grupė LSDP jaunimo organizacijų aktyvistų pareiškė palieką partiją ir pridūrė, kad Lietuvai reikia tikros kairiosios partijos.

Taigi, patys labai aiškiai įvardijo, kas yra kas. Kita vertus, kam naujos, jei yra TS-LKD – juk ideologijos bei vertybės praktiškai tos pačios? Taip, be jokių ilgų derybų tie, kurie save laiko tikrais kairiaisiais, ir tie, kurie veidmainiškai save vadina konservatoriais, atsidūrė vienos ideologijos valtyje. O prisimenate, Lietuvoje per ankstesnius rinkimus vis buvo svarstoma apie vaivorykštinės koalicijos galimybę? Dabar šis terminas įgauna naują politinį kontekstą bei prasmę.

Tačiau sąžiningai atsakykite sau į paprastą klausimą: kuo, jūsų nuomone, skiriasi tie, kurie tiki, kad Žemė yra plokščia, nuo tų, kurie buldozeriu bruka ideologiją, kurios vienas iš svarbių teiginių, kad yra 72 žmonių lytys?

Lietuvos viešoji erdvė tapo labai toksiška. TS-LKD lyderiai mato dvi Lietuvas ir nėra jokių požymių, kad būtų ieškoma kažkokio kompromiso. Tačiau pažvelkime į tų Lietuvų dydžius. TS-LKD reitingas vos siekia 15 proc., o arogancija liejasi per kraštus. Jie įsivaizduoja save šviesos pasiuntiniais, kurie neša į Lietuvą vakarietiškas vertybes, o tamsybininkai atmeta jas.

Tačiau sąžiningai atsakykite sau į paprastą klausimą: kuo, jūsų nuomone, skiriasi tie, kurie tiki, kad Žemė yra plokščia, nuo tų, kurie buldozeriu bruka ideologiją, kurios vienas iš svarbių teiginių, kad yra 72 žmonių lytys?

Tačiau liūdniausia yra tai, kad po trejų nepriklausomybės dešimtmečių mūsų vadinamiesiems konservatoriams tenka priminti, kas yra demokratija. Trumpai priminsiu: tai yra valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, o ji įgyvendinama tiesiogiai referendumuose, plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus.

O oficialiame TS-LKD dokumente rašoma, kad referendumai poliarizuojančiais visuomenę klausimais nėra pats geriausias valstybės valdymo būdas. Partijos elito tandemas A. Kubilius ir R. Juknevičienė ir Briuselyje lieka ištikimi sau ir kaltina partnerystės oponentus TS-LKD frakcijoje „padedant Kremliui“. Akivaizdu, kad vadinamųjų konservatorių stovykloje kilo panika, o desperacija gimdo visišką kvailybę: A. Kubilius aiškino, kad Hitleris absoliučią daugumą įgaliojimų susikūrė per referendumus.

Pasaulyje viskas apsivertė aukštyn kojomis, gyvename terminų kakofonijos sąlygomis ir reikia iš naujo suvokti, kas yra kas. Labai aiškiai matome, kad šiuolaikiniai liberalai arba tie, kurie skelbiasi nešą liberaliąją demokratiją, yra naujojo totalitarizmo statybininkai. Jie – prieš laisvą žodį ir už įvairiausius apribojimus bei draudimus. Tai žmonės, kurie netiki diskusija ir nuomonių įvairove, o neturėdami argumentų, savo oponentus vadina „Kremliaus agentais“ ir tildo skųsdami juos socialinių tinklų cenzoriams. Jie puola Prezidentą, tačiau didžiausia valdančiosios koalicijos stumiama antidemokratinė afera ir didžiausias antausis visai visuomenei bei rinkėjams – noras keisti Seimo rinkimų sistemą ir atsisakyti vienmandačių rinkimų apygardų. Tai reikštų, kad į Seimą būtų renkama tik pagal politinių partijų sąrašus.

Šį planą stumia vidaus intrigose skęstanti TS-LKD, turinti tik kiek daugiau nei 13 tūkst. narių, kurios palaikymo reitingas vos siekia 15 proc., kuri „išsirinko“ lyderį iš vieno kandidato ir kuriai net neužtenka savų pajėgų suformuoti belenkokį ministrų kabinetą! Dabar tokį savo modus operandi jie nori perkelti į valstybinį lygmenį.

Gal jie juokauja? Ne. Apklausos rodo, kad tokiems keitimams rinkėjai nepritaria. Jie nori konkrečių ir realių žmonių su originaliais požiūriais bei kompetencijomis, o ne po partinių intrigų kilimu sudaryto ir nematomomis virvelėmis tampomo sąrašo, bet dvaro politologai tam pritaria. Manyčiau, kad toks esminis rinkimų sistemos ir demokratijos mechanizmo pokytis yra nacionalinio referendumo klausimas, bet prisiminkime A. Kubiliaus nuomonę apie referendumus ir viskas stos į savo vietas.

Mes gyvename aktyviai kurstomos propagandos aplinkoje. Šalyje nebėra kuriamojo prado, visuomenės bendro sutarimo bei solidarumo, viešojoje erdvėje dominuoja agresija, kurią kuria politikai, o kursto praktiškai nieko nefiltruojanti neatsakinga žiniasklaida. Tvyro neapykantos ir nepasitikėjimo atmosfera. Tokia situacija žudo pačią valstybę.

. Tradicinės konservatyvios idėjos bei vertybės turi didelį visuomenės palaikymą, bet TS-LKD nuolat elgiasi kaip politiniai nebrendylos, tarsi nebūtų rytojaus ir visa savo dabartine arogantiška laikysena bei veikla tiesiog šaukiasi naujo Pakso.

Kas toliau? Visi, kas bent kiek geriau pažįsta vadinamųjų konservatorių užkulisius ar yra turėjęs su jais reikalų, puikiai žino jų išskirtinę savybę: jie ne tik tobulai sugeba sukiršinti visuomenę, bet ir atstumia, pažemina bei išduoda tuos, kurie juos rėmė bei tikėjo. Tradicinės konservatyvios idėjos bei vertybės turi didelį visuomenės palaikymą, bet TS-LKD nuolat elgiasi kaip politiniai nebrendylos, tarsi nebūtų rytojaus ir visa savo dabartine arogantiška laikysena bei veikla tiesiog šaukiasi naujo Pakso. Nors iki naujų rinkimų dar toloka, bet tokia galimybė didėja sulig kiekviena diena.

Kažkas prakalbo apie naują sąjūdį. Deja, du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Anuomet dauguma lietuvių buvo naivūs romantikai, drąsūs ir sąžiningi optimistai, kuriems nebuvo, ką prarasti. Kadangi dabar yra, ką prarasti, dauguma yra viską apskaičiuojantys chameleonai, prisitaikėliai ir konjunktūrininkai, kurie labai atidžiai seka, iš kurios pusės vėjas pučia.

Todėl bet kokia kažkokio naujo platesnio sujudimo idėja yra pasmerkta, nes ją iškart sužlugdys prisiplakėliai. Be to, ją iškart aršiai užsipuls propagandistai: juk niekas normaliai ir nesiaiškino, ko iš tiesų nori ir siekia Didžiojo šeimos gynimo maršo sumanytojai bei dalyviai.

Juk jie buvo „už“, o ne „prieš“, tačiau iškart prasidėjo isterija. Kaip įprasta, pagrindinės naujienos buvo tos, kad Vingio parke buvo pastebėtas A. Paleckis, T. Vasilevskis, pravarde Gibonas ir kiti panašūs veikėjai.

Ginčių bei rietenų buvo ir anksčiau, bet vis tiek buvo manevruojama kažkokiose elementarus padorumo koordinatėse. Dabar niekinti vakarietišką krikščioniškąją tradiciją, trypti istorinę atmintį, kariauti kultūrinius karus, oponentą išvadinti naciu tapo norma, beje, taip pat perimta iš Vakarų ultrakairiųjų.

Idėjiniai konservatoriai tarsi tapo valstybės priešais, o tiksliau – mažos grupelės asmenų, save laikančių politiniu elitu, priešais.

Po Didžiojo šeimos gynimo maršo ir balsavimo dėl Partnerystės įstatymo vadinamojo politinio elito gretose kilo panika ir jokių stabdžių nebeliko.

Valdančioji koalicija ir ją aptarnaujantis personalas puikiai žino, kad pralaimėjus rinkimus, jie bus be gailesčio nušluoti. Jau dabar nemažai žmonių skundžiasi, kad nebepakelia viešojoje erdvėje tvyrančios emocinės įtampos, o koks košmaras laukia rinkimų išvakarėse, galime tik paspėlioti.

Taigi, kiti rinkimai nieko gero nežada, nes pasirinkimas, švelniai tariant, bus labai ribotas. Kalbant šachmatų terminais, tai bus visiškas cugcvangas – privalėsime atlikti ėjimą žinodami, kad rezultatas bus nepalankus: balsuosi už vienus, gausi būrį jarekų ir tamašunienių, balsuosi už kitus – pulką landsbergių, armonaičių ir raskevičių.

Trečios jėgos, gebančios realiai pakovoti su pirmais dviem kraštutinumais, kol kas nesimato.

Manau, kad viskas priklausys nuo to, kiek politinės išminties ir lankstumo bus vienoje ir kitoje barikadų pusėje. Taigi, dabar nebeužtenka puošti FB profilio įvairiomis progomis, reikia pradėti elgtis atsakingai ir sąžiningai. Jeigu norime kažką keisti, privalėsime pakilti nuo sofos.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(746 žmonės įvertino)
4.5563

Top naujienos

Tomas Janonis | D+

Populiarioje pajūrio vietoje poilsiautojams vietos gali nelikti: dėl didžiulio projekto užsimojo perbraižyti netgi draustinio ribas (2)

Krašto apsaugos ministerijos planai vienoje gražiausių pajūrio vietų, esančių Pajūrio...

Revoliucija pasaulinėje mokesčių santvarkoje: Lietuvai naudinga, o latviams ir estams – užuojauta (38)

Didžiajam septynetui susitarus prikirpti sparnus mokesčių vengėjams, ekonomistas Nerijus...

Po stichinės kaitros užklups staigūs pokyčiai: didžiausios permainos laukia per Jonines išsami savaitės prognozė (27)

Šiandien Lietuvos orus lems anticiklono vakarinė dalis. Visame krašte bus giedra ir sausa. Lengvas...

Arūnas Spraunius | D+

Kosmoso lenktynės sugrįžo, bet dabar viskas kitaip: kai kurios valstybės nusispjovė ant senųjų taisyklių

Galimybė liepos 20-ąją apskristi Žemę kosminiu laivu „New Shepard“, kurį surentė Amerikos...

JAV karinis jūrų laivynas išbando naują lėktuvnešį

JAV karinis jūrų laivynas pradėjo savo naujausio ir pažangiausio lėktuvnešio bandymų...

Vasha ryžosi atvirai išpažinčiai apie buvusio vyro neištikimybę, kankinusią krizę ir naują mylimąjį: jis grįžo į mano gyvenimą (31)

Gabrielė Rutkauskienė -Vasha šiandien, panašu, išgyvena vieną geriausių laikotarpių savo...

Sugadintas kauniečių savaitgalis: turėjo gauti skiepą, bet teko pabučiuoti duris (5)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai, šeštadienį susisiekę su redakcija, pranešė, kad liko...

Lygūs ir lygesni darbe: ar vis dar reikia būti boso mylimiausiu? (5)

„Ieškomas jaunas, ambicingas projektų vadovas“, – gali pasirodyti nekaltas sakinys, bet jame...

Atominių bombų radarai Indijos vandenyne užfiksavo mokslininkams negirdėtus signalus: aptiko itin retus gelmių gyventojus (4)

Mokslininkai Indijos vandenyne aptiko visiškai naują pigmėjinių mėlynųjų banginių...

Didžiausias nerimas dėl euro zonos bėdų slūgsta – randai nebus tokie gilūs kaip po 2008 metų (4)

Europos susirūpinimas, esą pandemija sukels neatitaisomą žalą darbo rinkai, jau pradeda atrodyti...