aA
Daug žmonių Lietuvoje nuolat keikia praktiškai visas valdžias ir gyvena uždarame pasyvaus stebėtojo rate: eilinis nusivylimas, laukimas, viltis ir vėl viskas iš naujo. Lietuvos rinkėjui į galvą yra įkaltas mitas, kad „tavo balsas svarbus, o jei neateisi, tai išrinks kitus“. Kokie yra „tie“ ir „anie“? Ir svarbiausia – ar rinkimai gali ką nors pakeisti?
Vidas Rachlevičius
Vidas Rachlevičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pasižiūrėkime, už ką rinkėjai balsavo ir ką gavo. Valdančiosios TS-LKD programa prasideda skambiais žodžiais: „Mes, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, savo politinės veiklos principus grindžiame krikščioniška pasaulėžiūra, įkvėpimo semiamės konservatizmo politinėje filosofijoje...“ Šios pasaulėžiūros atraminiai stulpai: maži mokesčiai, mažiau valstybės, žodžio ir individo laisvė.

Jeigu rinkėjams jų pačių likimas rūpėtų labiau nei Vilniaus Kalėdų eglės reikalai, tuomet daugeliui būtų aišku, kad šalis stumiama ten, kur vyresnioji karta jau yra buvusi. Anksčiau komunistai bent lošė atviromis kortomis, o valdžioje dabar esanti TS-LKD, perėmusi neomarksistinę ideologiją, bando maskuotis „liberaliosios demokratijos“ šydu.

Žvelgdamas į dabartinės sudėties Seimo ar Vyriausybės darbą, aš neprisimenu nė vieno įstatymo, nutarimo ar pataisos, kuri ką nors būtų palengvinusi, liberalizavusi, atpiginusi, sumažinusi perteklinį reguliavimą ar biurokratijos naštą.

Šios partijos realūs darbai yra diametraliai priešingi programos teiginiams. Pasiskaitykite jų programą, jei netikite. Rinkėjai buvo įžūliai apgauti. Lietuva jau dabar turi daugumą Europos bananų respublikos bruožų, o valdančioji koalicija nuosekliai kuria policinę valstybę. Žvelgdamas į dabartinės sudėties Seimo ar Vyriausybės darbą, aš neprisimenu nė vieno įstatymo, nutarimo ar pataisos, kuri ką nors būtų palengvinusi, liberalizavusi, atpiginusi, sumažinusi perteklinį reguliavimą ar biurokratijos naštą. Tiesa, yra viena sritis – narkotikai. Tuo metu, kai 1 iš 5 jaunuolių neišlaiko brandos egzaminų, lengvųjų narkotikų legalizavimas – sąmoningai vartoju šį terminą, o ne bandomą primesti klaidinantį – tapo vienu iš svarbiausių šios koalicijos darbų.

Politikos pulsą puikiai jaučianti biurokratija jau tiesiog terorizuoja visuomenę. Tegul vien vairuotojai suskaičiuoja, kiek per praėjusius metus sukurpta naujų planų pasipinigauti jų sąskaita. Finansų ministerija tiek suįžūlėjo, kad užsimanė leidimo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) darbuotojams stabdyti ir tikrinti transporto priemonių vairuotojus. Seimo komitetuose nuolat brandinami nauji planai, kuriais siekiama dar labiau sumažinti žiniasklaidos laisvę.

Puolimas plačiu frontu vyksta ir dvasinėje srityje. Lietuvių autoriai raginami kurti knygas „supaprastinta kalba“, kad jų naudą pajustų ir kitataučiai. Įstatyminį absurdą ir policinę valstybę siekiama jėga įkišti ir į rinkėjų lovas – valdančiosios Seimo Laisvės frakcijos atstovė buvo užregistravusi pataisas dėl sekso be sutikimo. Tai tik keli epizodai, rodantys, kad sistemiškai naikinamos tradicijos, viskas, kas protinga, žmogiška ir kilnu. O užsimota labai plačiai, nes iš seniai užmiršto ideologinių kovų arsenalo vėl ištrauktas mokslinis ateizmas. Sovietmečio patirtį turinti karta tai puikiai prisimena. Tiesa, dabar tai vadinama „religijotyra“. Ir štai VDU profesorė leidžia sau komentuoti ir sumalti į miltus Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko pamokslą Bernelių Šv. Mišiose. Ir tai daroma viešai, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomoje žiniasklaidos priemonėje!

Lietuviškos Kalėdų tradicijos buvo išsaugotos šeimose per okupaciją ir gūdžiausią sovietmetį, o dabar vadinamųjų konservatorių valdomose ministerijose Kalėdos jau nebešvenčiamos, nes tai esą gali užgauti tuos, kuriems tai nėra šventė. Ar jūs už tai balsavote ir vis dar manote, kad jūsų balsas yra svarbus? O kiek Lietuvos žmonių ir rinkėjų jie tuo ne tik užgavo, bet ir paprasčiausiai įžeidė? Vadinamieji konservatoriai turi unikalų bruožą: per labai trumpą laiką jie sugeba suburti dideles visuomenės grupes, kurios jų nuoširdžiai nekenčia. Kita vertus, gerai žinoma tiesa, kad tauta pradeda mirti, kai žmonės pradedami mokyti niekinti savo istoriją, tradicijas ir kultūrą.

Pernai Jungtinė Karalystė į paskutinę kelionę išlydėjo Elžbietą II. Akyliems stebėtojams į akis turėjo kristi vienas protokolo elementas. Vieni iš garbingiausių laidotuvių dalyvių, atvykę pačioje ceremonijos pabaigoje, buvo visi esantys gyvi buvę ministrai pirmininkai bei tuometinė premjerė. Ir visiškai nesvarbu, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jie baigė savo kadencijas, ar buvo populiarūs, bet premjeras yra aukščiausias renkamas šalies pareigūnas ir tokia pagarba atspindi britų politikos kultūrą ir valstybės tęstinumo idėją. Gruodį mirė 6-osios Vyriausybės premjeras Adolfas Šleževičius. Nebuvo jokios reakcijos nei iš premjerės, nei iš prezidento, o juk tai mūsų naujausios istorijos dalis, mes net jau nebemokame jos žmoniškai ir kultūringai rašyti. Tai neturėtų stebinti, nes dabar galioja tik selektyvi istorinė atmintis, o gyvų liudininkų akyse istorija perrašoma ir klastojama. Dejà vu!

Atskiro veikalo reikėtų norint apibūdinti visiškai nevaldomą ekonomikos situaciją. Europarlamentaras Andrius Kubilius, pasitelkęs įmantrias kreives, tikina, kad Lietuva pasivijo Japoniją, o daugiau nei aštuoni iš dešimties lietuvių mano, kad situacija šalyje blogėja. Užzombinta visuomenė net nebesuvokia, kad infliacijos šuolis didžiąja dalimi yra Vyriausybės nekompetencijos pasekmė, kai ji iš esmės nieko nedarė ir nesuvaldė, anot vieno garsaus Lietuvos ekonomisto, „euro-liber-elektro-lachatrono“. Kainų šuolis nuvilnijo per visus sektorius. Vakaruose, kur situacija švelnesnė, kasdien skamba pavojaus varpai ir „brangstančio gyvenimo krizė“ yra daugumos vyriausybių 2023-iųjų prioritetas Nr. 1. Dauguma Lietuvoje net nesupranta, kad dėl Vyriausybės bejėgiškumo jų gyvenimo kokybė smuko daugiau nei ketvirtadaliu ir niekas ne tik neprisiima atsakomybės, bet net nesiteikia pasiaiškinti! Ar jūs ir jūsų balsas yra svarbūs?

Lietuva nevykdo ir privalomo Mastrichto sutarties kriterijaus dėl infliacijos, nes Lietuvos bankas (LB) neatlieka savo darbo. Būsto palūkanų norma taip pat didžiausia Europoje. LB vėl nieko nedaro. Priminsiu, kad LB vadovo skyrimas yra prezidento prerogatyva ir tiesioginės atsakomybės laukas.

Nuo „Igničio“ sklinda blogas finansinių aferų ir potencialių bylų, susijusių su šios Vyriausybės ministrų ir kitų tarnautojų interesų konfliktais, kvapas, tačiau tyli ir prokuratūra. Trumpai tariant, Lietuvoje demonstratyviai nevykdomi ir pažeidinėjami įstatymai, aukščiausiuose valdžios sluoksniuose tvyro nebaudžiamumo atmosfera. Tai įmanoma tik tuomet, kai įvairios institucijos, visuomenės ir interesų grupės susilieja su valdžia.

Tragiškiausias lietuviškosios demokratijos bruožas yra tas, kad visuomenės palaikymo kriterijus nebevaidina beveik jokio vaidmens, o visuomenės nuomonės ignoravimas – vienas iš totalitarizmo požymių.

Tragiškiausias lietuviškosios demokratijos bruožas yra tas, kad visuomenės palaikymo kriterijus nebevaidina beveik jokio vaidmens, o visuomenės nuomonės ignoravimas – vienas iš totalitarizmo požymių. Viešojoje erdvėje kuriama iliuzija, kad šalyje viskas tvarkoje, idilę drumsčia tik maži būreliai atskalūnų, bet juk valdančiąją TS-LKD palaiko tik kiek daugiau nei 10 proc. rinkėjų. O prisimenate vos 7 savaites poste išbuvusią ir sensacingai atsistatydinusią britų premjerę Liz Truss? Paklaidos ribose jos reitingas buvo beveik tos pats, kaip ir Ingridos Šimonytės. Brandžioje demokratijoje tai reiškia politinį bankrotą, bet Lietuva nėra tokia. Taigi, labai paprastas klausimas: kam atstovauja Vyriausybė ir kieno vardu valdoma ši valstybė?

Keli žodžiai apie parlamentinę opoziciją arba „anuos“, kurie teoriškai galėtų ir turėtų pakeisti visiškai susimovusius valdančiuosius. Realiai opozicijos nėra, nes negalima rimtomis žaidėjomis laikyti partijų, kurių reitingas neperlipa 10 proc. Jos nesugeba kalbėti vienu balsu, išsirinkti lyderio, suformuoti šešėlinės vyriausybės. Ar girdėjote iš jų bent vieną rimtą ir pagrįstą alternatyvą arba veiksmų programą? Nieko panašaus nėra, yra tik pavienės technokratinės politikos konvulsijos. Lietuvoje įsigalėjęs reiškinys, vadinamas „technokratine politika“, – jokia politika, tai tik paprasčiausia buhalterija, neturinti jokios idėjos ir vertybių, strategijos ar aiškaus tikslo.

Geriausia iliustracija – pas socialdemokratus pabėgęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, kuris aiškino, kad tai yra vertybinis pasirinkimas, bet širdyje išliks liberalu. Politinė prostitucija įgauna vis naujų spalvų, bet nesuklyskime, tai – ne V. Grubliausko, o socialdemokratų problema. Kaip turėsime reaguoti, kai prieš rinkimus jie vėl prabils apie vertybes? Iš politinių valkatų suformuota ir Sauliaus Skvernelio kariauna, tokių pilnos ir kitos partijos bei frakcijos.

Naują įžūlumo standartą nustatė ir antrojo didžiausio miesto meras. Kauno valdančiųjų „Vieningo Kauno“ kandidatų į miesto tarybą sąraše – abu mero Visvaldo Matijošaičio sūnūs bei miesto vadovo gyvenimo draugė. Ir vėl nesuklyskime, tai – ne V. Matijošaičio problema, jis to negalėtų padaryti be viso pulko jį supančių padlaižių iš „Vieningo Kauno“, save vadinančio „atvira ir atsakinga visuomenine organizacija“, ir visiškai pasyviai tai stebinčių miestiečių. Lygiai taip pat ir meras Remigijus Šimašius yra į viską nusispjovusių vilniečių sukurtas produktas. Civilizuotose šalyse tokie šapito cirkai seniai būtų išvaikyti.

Pažaiskime labai paprastą žaidimą. Vakarų parlamentuose jų nariai nuolat akcentuoja savo ryšį su rinkėjais, o klausydamasis debatų britų parlamente, aš negirdėjau nė vienos parlamentaro kalbos, kurioje nebūtų žodžių „mano rinkėjai“ arba „mano rinkimų apygardoje“. Pernai Seime buvo ne vienas balsavimas itin rimtais klausimais: jie balsavo už sveiku protu nesuvokiamą leidimą bankams sekti klientų privatumą, dėl partnerystės, dėl narkotikų. O dabar kaip mokykloje pakelkite rankas tie, kurių apygardose išrinkti Seimo nariai prieš tuos svarbiausius balsavimus atsiuntė jums laišką arba žinutę ir pakvietė susitikti bei gyvai išklausyti jūsų nuomonę, pasitarti šiais itin svarbiais klausimais. Ir vis dar manote, kad jūsų balsas yra svarbus?

Partijos neteko prasmės, nes jos neturi jokių ideologinių pamatų, kurie lemtų vertybinę politiką ir brėžtų raudonas linijas, todėl turime feikinius konservatorius, liberalus, krikdemus, socdemus.

Partijos neteko prasmės, nes jos neturi jokių ideologinių pamatų, kurie lemtų vertybinę politiką ir brėžtų raudonas linijas, todėl turime feikinius konservatorius, liberalus, krikdemus, socdemus. Demokratijos deficitas ryškus visose partijose – nuo Gabrieliaus Landsbergio iki Ramūno Karbauskio, S. Skvernelio, Viktoro Uspaskicho. Tai yra mirusios partijos, nes jos nepajėgios atsinaujinti. Dėl šios priežasties išsigimė ir Seimas, nes užuot buvęs tautos atstovybe, jis yra grubiai sulipdytas, suklijuotas, sudygsniuotas galių atstovavimo centras. Politikoje nebėra a la carte meniu – rinkėjai praktiškai neturi pasirinkimo ir tik klusniai gromuluoja jiems pateikiamą politinę dienotvarkę. Akivaizdu, kad dėl partijų intelektinio skurdo ir persipynusių interesų Lietuva nebepajėgi vykdyti bent kiek protingesnės, ryžtingesnės, sudėtingesnės ir realiomis vertybėmis grįstos vidaus politikos, adekvačiai reaguoti į rimtus dabarties iššūkius.

Bet rinkimai bus ir vėl dauguma balsuos iš inercijos, ir ne už tuos, kurie patinka, o už tuos, kurių mažiausiai nemėgsta. Ar tokiomis aplinkybėmis rinkimuose dalyvaudami žmonės netampa eilinio ekonominio ir socialinio nuosmukio bendrininkais, ar tai pilietiška? O gal aktyvi pilietinė pozicija – kaip tik nebalsuoti ir neprisiimti atsakomybės už tai, kas daroma su šia valstybe?

Mūsų partijos – kaip Lietuvos futbolo federacija: gali pakeisti vieną ar kitą veidą, bet esmė išliks. Ją tiesiog reikia likviduoti, išdezinfekuoti patalpas ir su visiškai naujais žmonėmis viską pradėti nuo nulio. Esamų partijų neuždrausi, jas tiesiog reikia ignoruoti. Kokia išeitis? Stipri alternatyva. Turi atsirasti protingas ir stiprus lyderis, kuris bendram darbui sugebėtų suvienyti dabar į užribį išstumtą šalies intelektinį potencialą ir šviesuomenę. Prie šio darinio durų turi būti pastatytos politinių perbėgėlių ir prisiplakėlių gaudyklės, nes jie iškart pajus, iš kur vėjas pučia. Teoriškai tai įmanoma, bet savo šaliai neabejingi piliečiai turi pakelti užpakalius nuo sofų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(616 žmonių įvertino)
4.5227

Top naujienos

Toliau narsto galimą informacijos nutekėjimą Bartoševičiui: vienas generalinės prokurorės veiksmas – labai keistas (14)

Seimo opozicija toliau renka parašus ir dar šią savaitę žada neeilinę Seimo sesiją dėl galimai...

Sąskaita už laiptinės elektrą išgąsdino ne juokais – tokių kainų nėra buvę (7)

Didelė elektros sąskaita gali pasiekti gyventojus ne vien už suvartojimą bute, bet ir už bendrų...

Penktą nesėkmę iš eilės sugėręs Maksvytis: nenoriu savęs teisinti, „Vilkai“ buvo stipresni (2)

Kazys Maksvytis turėjo priekaištų savo auklėtiniams, kurie Alytuje 75:80 (17:23, 16:16, 19:19,...

Bloomberg News

Dugnas dar nepasiektas: Kinija staiga pakeitė retoriką (4)

Staigus Pekino perėjimas nuo apgailestavimo iki grasinimo atsakomaisiais veiksmais dėl Jungtinių...

Įtempta Vilniuje dingusio 15-mečio paieška: savanoriai rado daugiau paauglio daiktų rastas telefonas ir banko kortelė (7)

Vilniuje tęsiama šeštadienį dingusio nepilnamečio Mykolo Davidonio paieška, prie jos prisidėjo...

Sinoptikai turi gerų naujienų: turėtume pasimėgauti bent keliomis gražiomis dienomis (1)

Antradienio dieną virš šalies stiprėjantis aukšto atmosferos slėgio laukas atneš ramius orus....

Netikėtumas Alytuje: Kurtinaičio kompanija patiesė „Žalgirį“ (7)

Alytaus „Wolves“ (13-5) komanda pradžiugino savo sirgalius skambiausia šio sezono pergale...

Dėl skaudžios išdavystės Juozo svajonė tapti gydytoju sudužo: vos ištvėrė kraupią sovietų mėsmalę

99-erių Juozo Karsokos kadaise puoselėta svajonė tapti mediku sudužo susidūrusi su sovietine...

Apie ką vyrai meluoja dažniausiai? 10 temų, kurias moterys turėtų vertinti itin atsargiai

Mes visi bent kartą gyvenime esame sumelavę. Baltas melas , juodas ar rožinis – visai nėra...

Kasdienybės herojai. Baukutė apie teismus, vyro kerštą bei meilę sau ir kaip ūkininkas Petras tapo žvaigžde (2)

Atrodytų, žinoma aktorė, buvusi Seimo narė Asta Baukutė jau kuris laikas dingusi iš viešumos,...