Pradėsiu iš toliau. Vokietija, vadovaujanti priešakiniam NATO pajėgų vienetui Lietuvoje, teoriškai yra mūsų saugumo garantas, o iškilus reikalui, pirmoji turėtų reaguoti į agresiją.
Apie vokiečių ryžtą ir galimybes. Kai 2005 m. Angela Merkel tapo Vokietijos kanclere, bundesverą sudarė 26 brigados. 2021 m. pasitraukusi iš posto ji paliko 6 išdraskytas brigadas, kelis šimtus nevažiuojančių tankų ir praktiškai nesugebančias pakilti oro pajėgas. Vokiečių kariškiai viešai kalba, kad turimų šaudmenų atsargų pakaktų tik kelioms dienoms, o ne mažiausiai 30-čiai, kaip rekomenduoja NATO. Kariuomenės naudojama radijo įranga daugiausia yra analoginė, 40 metų senumo, iš 350 pėstininkų kovos mašinų „Puma“ realiai funkcionalios tik 150, o kiek tankų yra funkcionalūs, jie ir patys nežino. A. Merkel atleido ne vieną generolą, bandžiusį kelti šią problemą. Jau nekalbu apie tai, kad padarė visą Europą priklausomą nuo rusiškų dujų, užmerkė akis į tai, kaip Kremlius vieną po kito pirko politikus ir visoje Europos Sąjungoje įsuko klaikią politinę korupciją.
Nepaisydami akivaizdžių grėsmių mūsų nacionaliniam saugumui, drąsios šalies aukščiausieji pareigūnai, visų pirma, prezidentė Dalia Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, meilikavo A. Merkel, o mūsų vadinamieji politikos mokslininkai, budriai stebėdami, iš kur vėjas pučia, nuolankiai tylėjo.
2016 m. Lietuva pasirašė 385,6 mln. eurų vertės sutartį dėl 88 pėstininkų kovos mašinų „Boxer“ pirkimo. Pirmosios Lietuvą pasiekė kitų metų pabaigoje, bet naujas produktas buvo neišbaigtas ir nebuvo funkcionalus. Vėl tvyrojo tyla, nes, kaip sako reikalo žinovai, prie prezidentės D. Grybauskaitės reikalauti, kad vokiečiai ištaisytų broką, buvo tabu. Tylėjo ir ministras Raimundas Karoblis. Visi tradiciškai kalbėjo apie Rusijos grėsmę, bet apsimetė, kad viskas gerai. Visai neseniai artilerijos pabūklai nepelnytai buvo nutaikyti į ministrą A. Anušauską, kuris šią problemą išsprendė.
Karo Ukrainoje fone iškilo vokiečių brigados Lietuvoje klausimas. Nepaisant lyg ir įvykusio Berlyno požiūrio į Rusiją virsmo, vokiečiai tebėra didžiausias tankų ir naikintuvų tiekimo Ukrainai stabdis, ir jiems anksčiau ar vėliau teks prisiimti moralinę atsakomybę dėl užsitęsusio karo ir tūkstančių ukrainiečių karių bei civilių mirčių. Vokiečiai ilgai atsiprašinėjo po Antrojo pasaulinio karo, teks tai daryti dar kartą.
Jei trumpai ir be vyniojimo į vatą, tai vokiečiai nėra pasirengę brigadą atsiųsti, o Lietuva nėra pasirengusi ją priimti. Skęsdami plepaluose apie Rusijos grėsmę, mes per dešimtmečius net nesugebėjome pasistatyti reikiamos infrastruktūros sąjungininkų kariams priimti. Maža to, tik maždaug 40 proc. vokiečių mano, kad jie ginklu turėtų ginti vieną iš Baltijos šalių, jei šią užpultų Rusija, o 39 proc. tam nepritaria. Todėl visiems reikia labai aiškiai suvokti: skubios karinės pagalbos iš Vokietijos tikėtis neverta.
O dabar – ledinis dušas, pats rimčiausias ir skandalingiausias faktas, kuris viešojoje erdvėje buvo nutylėtas, nors apie tai reikia šaukti visa gerkle. Pilietinės visuomenės instituto užsakymu 2022 m. pabaigoje „Vilmorus“ atliktas tyrimas rodo, kad, jei Lietuva būtų užpulta, ginklu ją gintų tik 14 proc. apklaustųjų, 15 proc. liktų nuošalyje, 13 proc. pasitrauktų iš šalies, 22 proc. nežino, ką darytų, o 36 proc. gintų savo valstybę „kitais būdais“. Spėju, kad ši plataus profilio progresyviųjų aktyvistų grupė didvyriškai pasidabintų feisbuko paskyras Trispalvėmis, Vyčiais, neužmirštuolėmis, pieštų kreidutėmis ir taip suduotų lemiamą smūgį agresorei. Matydami tokius skaičius vokiečiai ir NATO visai pagrįstai gali klausti: jei jūs patys neturite noro ir valios gintis, tai kodėl už jus tai turėtų daryti kiti?
Lietuvoje net nėra realiai veikiančios civilinės saugos sistemos. Ar jūs žinote, ką turėtumėte daryti pasigirdus pavojaus sirenoms, kur yra artimiausia slėptuvė, kaip tvarkytis su vaikais, esančiais mokykloje ar darželyje? Mes nemokame adekvačiai reaguoti į iššūkius ir viskas Lietuvoje paremta požiūriu „kaip nors prašoksim“.
Realybė ta, kad viena Lietuva nesugebėtų pasipriešinti plataus masto agresijai. Kad ir kokie puikūs yra mūsų specialiųjų operacijų pajėgų ir kitų dalinių kariai, bet jie, kaip ir pavieniai savanorių būriai, galėtų atlikti tik ribotas partizaninio karo misijas. NATO viešai teigia, kad okupacijos atveju išvaduotų Lietuvą per 180 dienų. Puiku, bet matydami tai, kas vyksta užgrobtose Ukrainos teritorijose ir kaip ten elgiasi sugyvulėję okupantai, siūlau visiems gerai pagalvoti apie tokį galimą scenarijų: 180 Bučos dienų Lietuvoje...
Lietuvoje tvyro nuolankaus baudžiauninko „tik nesupykdykim vokiečių“ mentalitetas, nors visiškai aišku, kad reikalingos skubios ir išmintingos pastangos keliomis kryptimis. Visų pirma, mesti šalin kompleksus ir palaipsniui atsikratyti priklausomybės nuo vokiečių. Jau dabar reikia aktyviai dirbti su JAV, nes tik jos yra realus mūsų saugumo garantas. Taip pat būtina pradėti rimtai galvoti apie kitus saugumo formatus, kurie atsiras pokario Europoje ir kurie gali būti gerokai efektyvesni už esamus.
Užuot tai daręs, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis smėlio dėžėje žaidžia geopolitiką ir įsivaizduoja, kad „formuoja globalią dienotvarkę“. Užuot paskyrusi prityrusį, gebantį nestandartiškai veikti ambasadorių Vašingtone ir stipriai išplėtusi sumanių diplomatų komandą, kuri specializuotųsi ir aktyviai dirbtų su Baltaisiais Rūmais, Kongresu, Pentagonu ir kitomis struktūromis, Lietuva švaisto išteklius mažareikšmių diplomatinių misijų tinklui Azijoje, Australijoje, Ramiojo vandenyno regione. Juk Australija, JK ir JAV (AUKUS) konsoliduoja pastangas prieš Kiniją, tai ir mes neatsiliekame. O, varge... Visiškas strateginės vizijos vakuumas tvyro ir Prezidentūroje.
Ir dar vienas esminis su šalies saugumu susijęs niuansas: ar karo grėsmės akivaizdoje galima būtų pasitikėti valdžia? Rinkimus laimėjusios partijos vadovas G. Landsbergis pačiame Kristijono Bartoševičiaus istorijos įkarštyje išėjo atostogų. Kitaip tariant – pabėgo. Jis atostogavo ir 2022 m. vasarą Kaliningrado tranzito krizės įkarštyje. Tai – ne atsitiktinumai ar tiesiog sutapimai, bėgimas nuo rimtų problemų ir atsakomybės yra G. Landsbergio modus operandi. Ironiška ir komiška, bet tai daro vadas partijos, kurios nariai ir ištikimi šalininkai, prieštaraudami paminklo Antanui Smetonai statybai, pasitelkia primityvų „bėgo per upelį“ argumentą. Visiškai neabejoju, kad dar nenuaidėjus pirmoms pabūklų salvėms, jau turėtume Vyriausybę tremtyje.
Kodėl lietuviai, taip aktyviai besirūpinantys kitais, yra visiškai abejingi savo pačių ir savo šalies likimui? Tai būtų labai įdomus ir reikalingas tyrimas, bet jo niekas nedarys. Dėl visai paprastos priežasties: valdžiai tektų atsakyti į daugybę labai nepatogių klausimų ir tai apnuogintų jos melagystes bei neįgalumą. Pavyzdžiui, pernai balandžio pradžioje Lietuva pompastiškai pareiškė, kad nebepirks Rusijos dujų ir tapo pirmąja tai padariusia Europos šalimi. Buvo pažymėta, kad dujos bus importuojamos tik per suskystintųjų dujų terminalą. „Nuo šio mėnesio – jokių rusiškų dujų Lietuvoje“, – paskelbė prezidentas Gitanas Nausėda ir pridūrė, kad šalis „nutraukia energetinius ryšius su agresore“. Šių metų sausio pabaigoje agentūra „Reuters“ išplatino pranešimą, kad, jos duomenimis, Rusijos suskystintųjų naftos dujų pardavimai Estijai pernai padidėjo 42 proc., Latvijai – 77 proc., o Lietuvai šoktelėjo net 8,5 karto – iki 72 tūkst. tonų. Nė vienos iš trijų šalių energetikos ministerijos neatsakė į „Reuters“ prašymus pakomentuoti šiuos skaičius.
Todėl viešojoje erdvėje strategines aukštumas užėmę propagandistai ir dvaro politologai yra susitelkę tik į karą Ukrainoje ir sąmoningai stengiasi atitraukti visuomenės dėmesį nuo rimtų vidaus reikalų. Daug žmonių atsidūrė savotiškoje transo būsenoje ir pasaulį mato tik per karo akinius: fejerverkų negalima, nes karas, koncerto negalima, nes karas, valdžia gera, bet karas ir t. t.
Pati atviriausia veidmainystė tapo ryškiu statistinio lietuvio bruožu. Paramos akcija veja akciją, euforija liejasi per kraštus, feisbuko paskyros mirga Ukrainos vėliavomis, o tūkstančiai žmonių nuolat važinėja apsipirkti į agresijoje dalyvaujančią Baltarusiją. Patriotais save laikantys kauniečiai lojalūs savo feodalui, kuris ir toliau daro verslą Rusijoje, o 44 proc. miestiečių Visvaldą Matijošaitį laiko geriausiu meru ir ketina jį perrinkti.
Tačiau grįžkime prie esminio klausimo: kodėl tiek mažai lietuvių gintų savo šalį ginklu? Nepretenduoju į moksliškai pagrįstą atsakymą, bet matau kelias priežastis. Visų pirma, įžengėme į milenialsų ir bakalaurų erą. Tai yra vadinamosios liberaliosios demokratijos, kuri yra ne kas kita, kaip neomarksizmas, bei mūsų mutavusios švietimo ir aukštojo mokslo sistemos auklėtiniai. Ideologiškai apdoroti, trapūs, jautrūs, įžeidūs, reiklūs kitiems, bet visiškai bejėgiai prieš realaus bei brutalaus pasaulio iššūkius.
Taip pat labai aiškiai matome, kad valdžia yra absoliučiai nesavikritiška, o daugelis žmonių visiškai neturi kritinio mąstymo ir kelių akis badančių faktų nesugeba sudėlioti į loginę grandinę. Iš vienos pusės, pati valdžia ir valdančioji koalicija turi daug sektos požymių, tai ypač išryškėjo K. Bartoševičiaus skandalo kontekste. Kita vertus, ištikimiausi jos rėmėjai elgiasi kaip tos nukvakusios mamos, kurios, iškviestos į mokyklą pasiaiškinti dėl savo vaikų netinkamo elgesio, išplūsta mokytojus, nes „mano vaikas geras, čia jūs visi blogi“.
Ir trečioji priežastis. Vadinamieji konservatoriai turi unikalią savybę – per trumpą laiką jie sugeba prikalbėti ir nuveikti tiek, kad žmonės pradeda realiai jų nekęsti. Jie atstūmė ir atvirai užgaulioja didžiąją dalį visuomenės, susitapatino su valstybe ir, nemažos dalies žmonių nuomone, ją uzurpavo, todėl opozicijos šūkis „susigrąžinkime valstybę“ nėra be pagrindo. Paviršutiniškai mąstantiems žmonėms valdžia ir valstybė yra sinonimai, todėl aukotis dėl nekenčiamos valdžios norinčių nėra daug.
Aš visiškai nekvestionuoju ir nemenkinu paramos Ukrainai akcijų reikalingumo bei svarbos, bet gal reikalingas kažkoks protingas balansas? Pavyzdžiui, kodėl žinomi visuomenininkai nerengia akcijos „Atstatykime Kėdainių tiltą!“? Atsakymas – pirmoje šio teksto pastraipoje. Be to, „Metų valstybės kūrėjo“ apdovanojimo už tai taip pat niekas neduotų.
P. S. Pastaruoju metu pasirodė ne vienas profesoriaus Vytauto Landsbergio interviu. Jis taip pat kalbėjo ir mūsų aptariama tema, paminėjęs, kad Lietuva turi būti pavyzdys ir pirmoji turėtų nusiųsti karius į Ukrainą. Aš sąmoningai to nekomentuoju. Kitomis aplinkybėmis toks buvusio ar esamo valstybės vadovo pareiškimas būtų sukėlęs didelį rezonansą tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje, bet nieko, išskyrus kandžias pašaipas feisbuke, neįvyko. Visi viską supranta. Todėl manyčiau, kad atėjo laikas žiniasklaidai nustoti kalbinti prof. V. Landsbergį, nes amžius daro savo, žmogus yra pavargęs ir jam jau sunku adekvačiai vertinti įvykius, mąstyti ir kalbėti. Leiskite jam pailsėti.
