aA
Kai ryte vonioje valysitės dantis arba darysitės makiažą, paklauskite to ar tos, kurį (-ią) matysite veidrodyje: ar tu esi vis dar laisvas žmogus? Ar darbe, viešoje vietoje, socialiniame tinkle, radijo arba televizijos laidoje gali laisvai reikšti savo mintis ir atvirai dėstyti savo požiūrį bet kokiu klausimu?
Vidas Rachlevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Aš nekalbu apie žargoną, keiksmažodžius ar blevyzgas. Galbūt gyvenimo rutinoje apie tai nesusimąstote, bet sąžiningas atsakymas bus „ne“. Juk pažįstate save ir ne vieną „rimtas pareigas“ turintį žmogų, kuris viena kalba darbe ir viešumoje, ir kita, kai sodyboje nedideliame draugų būryje kepate mėsą.

Esu tos kartos žurnalistas, kuriam teko unikali ir su niekuo nepalyginama patirtis dirbti griežčiausios sovietinės cenzūros aplinkoje, vėliau išgyventi nepaprastai įdomu pereinamąjį laikotarpį, o po to mėgautis žodžio ir spaudos laisve.

Dabar matau, kad buvau naivus idealistas, galvodamas, jog kas jau kas, bet mes, lietuviai, turėdami istorinę patirtį ir dar gyvus prisiminimus, būsime orūs laisvės advokatai ir nuožmūs kariai, o visokios neomarksistinės bei kairuoliškos idėjos bus tik pajuokos objektas.

Pasirodo, kad stipriai klydau. Todėl su didžiule nuostaba ir siaubu dabar matau, kaip pamažu, bet nuosekliai grįžtame ten, kur jau buvome. Kaltas tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas? Ne tik. Vieni tai daro dėl menko išsilavinimo ir nesuvokimo, dauguma, kaip įprasta, pasyviai plaukia pasroviui ir dėl nieko nesuka sau galvos, o kiti – visiškai sąmoningai – karjeros arba grynai komerciniais sumetimais.

Beveik trys dešimtmečiai laisvės, o daugelio mūsų galvose atsiranda vis galingesni stabdžiai. Visai kaip sovietmečiu – „galvok, ką kalbi“ arba „laikyk liežuvį už dantų“. Jei jūs, baimindamasis dėl savo darbo, visuomeninės padėties ar viešosios nuomonės pradedate sverti kiekvieną žodį, galvoti, ką galite kalbėti, o ko – ne, tai yra pabaigos pradžia. O gal – net ir pusiaukelė. Ir tokių „su padėtimi“ jau yra dauguma.

Šio demokratiją ir visą Vakarų civilizaciją sistemingai griaunančio reiškinio pavadinimas yra politinis korektiškumas. Kaip taikliai pastebi JAV rašytojas ir politikos ekspertas Williamas S. Lindas, „mums atrodė taip keista, kad žmonės gali leisti išsivystyti tokiai situacijai, kurioje jie turėtų bijoti parinkti netinkamą žodį. Bet dabar būtent tokią situaciją turime savo šalyje“.

Buvau naivus idealistas, galvodamas, jog kas jau kas, bet mes, lietuviai, turėdami istorinę patirtį ir dar gyvus prisiminimus, būsime orūs laisvės advokatai ir nuožmūs kariai, o visokios neomarksistinės bei kairuoliškos idėjos bus tik pajuokos objektas.
V. Rachlevičius


Ir ne tik Amerikoje. Sunku palyginti, bet manau, kad Europa šiuo požiūriu jau lenkia JAV, o Lietuva sąmoningai ir nesąmoningai kopijuoja šią savižudišką ideologiją bei praktiką, leidžia šiam mirtinam virusui plisti vis naujose teritorijose.

Teko ne kartą įsitikinti, jog nemažai žmonių vis dar galvoja, kad politinis korektiškumas yra tik tinkamai parinkti žodžiai, kai, pavyzdžiui, vietoje anksčiau įprastų „invalidas“ arba „negras“, dabar vartojame „žmogus su negalia“ ir „juodaodis“. Viskas yra gerokai sudėtingiau ir rimčiau, nes politinis korektiškumas yra kultūrinis marksizmas. Pats tikriausias marksizmas, iš ekonominio paverstas kultūriniu. Tai yra šimtaprocentinė totalitarinė ideologija.

Dar kažkaip galima suprasti brandžias Vakarų demokratijas, persisotinusį jų kultūrinį elitą bei laisvos rinkos mokesčių mokėtojų pinigais peršertą universitetų profesūrą, kuri dėl perteklinės demokratijos ir iš didelio rašto cikliškai užsigeidžia diktatūros. O mes?

Oficialiai uždraudę komunistų partiją ir dar nespėję žmoniškai pasidžiaugti laisve, vėl, bet dabar jau visiškai savanoriškai neriamės sau kilpą ant kaklo ir slystam į totalitarizmą. Jis ir vėl apipintas skambiais, tiesa, kitokiais šūkiais, ir nemąstančiai publikai patraukliai skambančiais žodžiais.

Pavyzdžiui, kai esi prastas politikas bei dar prastesnis meras, savo nesugebėjimą tvarkytis turi pridengti skambiais šūkiais. Ir štai iš Liberalų sąjūdžio pasitraukę sostinės politikai bei jų bendraminčiai žada steigti naują partiją.

Remigijus Šimašius asmeniniame „Facebook“ profilyje pakvietė prie naujos partijos dėtis visus „kam brangi laisvė“ bei kas nori Lietuvos, kuri būtų „Vakarų civilizacijos pažiba“. Ši būsimoji partija nusitaikė į naują rinkėjų grupę, labai konkrečią bei perspektyvią auditoriją – imlius madingoms naujovėms, norinčius veikti, bet neturinčius jokios gyvenimiškos patirties jaunus žmones, kuriems jau yra praplautos smegenys. Ir tuos, kurie netrukus ateis prie balsadėžių.

Jei jūs, baimindamasis dėl savo darbo, visuomeninės padėties ar viešosios nuomonės pradedate sverti kiekvieną žodį, galvoti, ką galite kalbėti, o ko – ne, tai yra pabaigos pradžia.
V. Rachlevičius


Iš esmės tai yra XXI a. pavlikai morozovai. Kas nežino ar primiršo – priminsiu: Pavlikas Morozovas, trylikametis paauglys, 1932 m. NKVD įskundė savo tėvą, kuris buvo išsiųstas į Gulagą ir ten mirė. Šis pionierius buvo sovietinės propagandos herojus, apie jį buvo kalama visose mokyklose, jis buvo rodomas pavyzdžiu. Mūsų dienų Lietuvos pavlikai morozovai tuos, kurie nepritaria jų išpažįstamai ideologijai, skundžia „Facebook“ administracijai, o ši blokuoja profilius. Ir tai daroma remiantis kitų asmenų skundais. Kažkur girdėta?

Taigi, cenzūra jau realiai veikia visu pajėgumu, tik ji vykdoma svetimomis rankomis. O prisimenate, ką interneto aušroje kalbėjo jo tėvai ir kūrėjai? Tai bus alternatyvus tikros laisvės pasaulis, kuriame žmonės laisvai bendraus, kurs naujienas, keisis nuomonėmis ir idėjomis, tradicinė žiniasklaida nunyks... Tai ar ponas Markas Zuckerbergas, savo valdose įvedęs pačią tikriausią cenzūrą, bent kartą pasipriešino politkorektiškai tironijai?

Ar jis, suvokdamas savo neregėtas galias, dominuojančią padėtį rinkoje, o taip pat – ir milžinišką atsakomybę, savo milijardinę klientų bendruomenę bent kartą paragino susivienyti vardan žodžio laisvės ir pasakyti „ne“ šliaužiančiam totalitarizmui?

Nieko panašaus. Atvirkščiai – jis pats ir jo direktoriai vienašališkai nusprendžia, kam bus leista kalbėti, kam – ne, o tai įgyvendina tūkstančiai pasamdytų ir apmokytų cenzorių.

Neseniai „Facebook“ subūrė specialią 400 įvairių sričių ekspertų komandą, savotišką „task force“, kuri, remiantis oficialia versija, specializuosis kovoti su „neapykantos kurstymo“ nusikaltimais (angl. hate crimes), tačiau iš esmės tai yra naujas šiai verslo grupei priklausančių socialinių tinklų cenzūros skyrius, kuris pradėjo masiškai blokuoti dešiniosios pakraipos tinklalapių paskyras ir žinomus dešiniųjų pažiūrų JAV influencerius, kurie argumentais triuškina arba šaiposi iš nevaržomai siautėjančių kairiųjų radikalų. Pastariesiems visi, kas Amerikoje yra į dešinę nuo Bernie Sanderso, yra „naciai“.

Ir tai nėra pavieniai cenzūravimo atvejai, tai yra domino principas, kuris įgauna vis platesnį mastą.

Pavyzdžiui, iš pradžių „Facebook“ cenzūra užblokavo dešiniųjų, o kitaip tariant – JAV ir Kanados klasikinių pažiūrų influencerius ir aktyvistus – Laurą Loomer ir Gaviną McInnesą. Tuomet rašytoja ir žiniasklaidos verslininkė, šių metų „Conservative Political Action Conference“ (CPAC) konferencijos, kurioje, beje, kalbą pasakė ir prezidentas Donaldas Trumpas, žvaigždė Michelle Malkin „Facebook“ ir „Twitter“ tinkluose užsistojo juos ir „kietai“ pasisakė prieš cenzūrą. Tuomet cenzoriai ėmėsi ir jos.

Pavlikas Morozovas, trylikametis paauglys, 1932 m. NKVD įskundė savo tėvą, kuris buvo išsiųstas į Gulagą ir ten mirė. <...> Mūsų dienų Lietuvos pavlikai morozovai tuos, kurie nepritaria jų išpažįstamai ideologijai, skundžia „Facebook“ administracijai, o ši blokuoja profilius.
V. Rachlevičius


„Facebook“ cenzorių rankos pasiekė ir Europą: Dubline jau dirba 40 asmenų komanda, kuri kontroliuoja Europos Parlamento rinkimų kampaniją.

Šie veiksmai akivaizdžiai rodo mainstream‘inio elito baimę ir gal net tam tikrą desperaciją, o verslo grupės, savo ekonominius interesus iškeliančios aukščiau visuomenės, pasiduoda šiam spaudimui.

Amerikoje jau kalbama, kad iš Silicio slėnio šliaužanti cenzūra yra viena iš didžiausių grėsmių Vakarų civilizacijai. Šia proga prisiminiau savo paauglystę, kai vasaros vakarus ir naktis prie Antalieptės marių leisdavau su radiju. Ten gerai girdėjosi „priešiški balsai“. Pavyzdžiui, „Amerikos balsas“, kalbėdamas apie padėtį SSRS, vartodavo kelis terminus – „disidentai“ ir „kitaminčiai“. Ir štai politkorektiškumas bumerangu smogė pačiai Amerikai, kurioje visiškai nuosaikių tradicinių ir dešiniųjų pažiūrų žmonės jau priskiriami „kitaminčių“ kategorijai.

Kaip toli ši beprotybė nuėjo puikiai iliustruoja dar vienas visai šviežias amerikietiškas pavyzdys. Pam Keith, buvusi Demokratų partijos kandidatė į Floridos Kongresą atvirai ragina moteris atsisakyti sekso su konservatyvių pažiūrų vyrais. Jos žodžiais – visiškas boikotas. Ir tokioms veikėjoms suteikiamos aukštos tribūnos.

Tačiau žodžio laisvės šalininkai pradėjo kontratakuoti: JAV Teksaso valstijos Senatas pradėjo svarstyti įstatymo projektą, kuriuo socialiniai tinklai bus įpareigoti garantuoti žodžio laisvę. Jiems bus taikoma atsakomybė už vartotojų nuomonių cenzūravimą. Įstatymo projektas juda į priekį – jis vienbalsiai buvo priimtas viename iš komitetų.

Kaip ir kiekvienas represinis režimas ar ideologija, taip ir politinis korektiškumas savo sekėjus ugdo nuo mažens, o požiūris į šeimą ir vaikus yra geriausias bet kurią totalitarinę sistemą iliustruojantis bruožas. Smegenys pradedami plauti jau vaikystėje.

Mes nuo seno žinojome, pripažinome ir laikėmės krikščioniškos tradicijos, kad šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, visos vertybės gimsta ir skiepijamos būtent joje. Taigi, ar pastebėjote, kaip pastaruoju metu valstybės kažkaip stebuklingai pradėjo rūpintis vaikais? Valstybės, deklaruodamos rūpestį šeima, ima iniciatyvą ir tėvams paliekama vis mažiau teisių. Tai yra klasikinis totalitarizmas.

Šeima yra vienas iš pagrindinių politkorektiškumo taikinių ir šia kryptimi jau toli nuvažiuota. Neseniai dvi šeimų vertybes puoselėjančios JAV organizacijos – „Family Research Council“ (FRC) ir „American Family Association“ (AFA) leidinyje „Wall Street Journal“ nusipirko reklaminį plotą. Jos paragino technologijų milžines „Spotify“, „YouTube“, „Amazon“, taip pat „PayPal“, CNN ir MSNBC atsiriboti nuo organizacijos „Southern Poverty Law Center“ (SPLC) ir nustoti cituoti ją kaip autoritetą, kai kalbama apie neapykantą ir ekstremizmą.

„Facebook“ cenzorių rankos pasiekė ir Europą: Dubline jau dirba 40 asmenų komanda, kuri kontroliuoja Europos Parlamento rinkimų kampaniją. Šie veiksmai akivaizdžiai rodo mainstream‘inio elito baimę ir gal net tam tikrą desperaciją.
V. Rachlevičius


FRC ir AFA propaguoja krikščioniškąsias šeimos vertybes todėl SPLC jas traktuoja kaip „neapykantą kurstančias grupes“ (angl. hate groups), o šį požiūrį uoliai transliuoja technologijų milžinės ir žiniasklaidos grupės.

„PayPal“ generalinis direktorius Danas Schulmanas pripažino, kad jo kompanija turėjo reikalų su SPLC, o šio bendradarbiavimo tikslas – identifikuoti ir sudaryti juoduosius konservatorių sąrašus. Su ta radikalia organizacija bendradarbiauja „Google“ ir „Facebook“, kurios savo platformose SPLC turiniui suteikia prioritetus.

Šią organizaciją finansiškai remia „Apple“ ir tokios Holivudo žvaigždės, kaip George‘as Clooney. Aukų suma šiai organizacijai jau perkopė pusę milijardo dolerių. Turite šeimą ir „iPhone“? Tai dabar prisidėkite telefoną prie nosies ir pauostykite, kuo jis kvepia.

Prof. Alvydas Jokubaitis pastebi: „Demokratinė santvarka nepripažįsta absoliučių autoritetų. Šio politinio režimo šalininkai gerbia kiekvieną įsitikinimą, nuomonę ir vertybę. Vertybių konfliktas yra organiška demokratinės santvarkos dalis.“

Kaip atrodo šis vertybių dialogas ar konfliktas politkorektiškoje aplinkoje? Kovo pabaigoje Veronoje vyko XIII kasmetis Pasaulinis šeimų kongresas, kurio dalyviai diskutavo apie tradicinių šeimų reikšmę pasaulinės civilizacijos ateičiai. Kairieji radikalai ir LGBT aktyvistai miestą pavertė tikra karo zona ir šturmavo pastatą, kuriame vyko taikus kongresas. Riaušių policija ir kariuomenė realiai atmušinėjo radikalų atakas.

Tėvai neturi teisės vetuoti mokymo programų, pareiškė Britanijos švietimo ministras, kai kilo nepasitenkinimas dėl to, kad vaikams jau nuo ketverių metų dėstomi LGBT „dalykai“. O štai anksčiau Kornvalyje mokinių ekskursijos į mečetes buvo savotiškas „pasirinktinis kursas“, tačiau dabar nuspręsta, kad tėvų sprendimai neleisti savo vaikų į tokias pamokas kvepia „islamofobija“, todėl priimtas sprendimas – tos ekskursijos yra privalomos visiems.

Anksčiau buvo sakoma – lenk medį, kol jaunas. Dabar – plauk smegenis nuo vaikystės ir paauglystės ir šiam tikslui pasitelk visas įmanomas priemones bei tribūnas. Birželio pabaigoje Glastonberyje vyks tradicinis ir didžiausias pasaulyje šiuolaikinių menų bei muzikos festivalis. Tai spėkit, kas šimtatūkstantinei jaunimo auditorijai atliks smegenų plovimo programą? Tai toks hard-left duetas – Britanijos leiboristų partijos lyderis Jeremy Corbynas ir viešnia iš JAV, socializmo idealų vėliavnešė Alexandria Ocasio-Cortez.

Prisiminiau Vilniaus senamiestį, kuriame yra unikali įvairių konfesijų maldos namų koncentracija ir kažkada visi čia taikiai sugyveno, kol neįsikišo politikai su savo ideologijomis. Viena iš jų mums labai gerai pažįstama ir ji tarsi Feniksas iš pelenų dabar sparčiai atgimsta nauju pavidalu.
V. Rachlevičius


Turbūt pats populiariausias korporatyvinės komunikacijos žanras Didžiojoje Britanijoje yra atsiprašinėjimas. Atsiprašinėja visi ir dėl visko. Čia ore tvyro didelė „-izmų“ ir „fobijų“ baimė.

Prieš Šv. Velykas prekybos tinklas „Waitrose“ atsiprašė dėl to, kad pardavinėjo „rasistinį“ šokoladą. Tai buvo 8 svarus kainuojantis trijų šokoladinių ančiukų rinkinys. Baltojo šokolado ančiukas buvo vardu Fluffy, pieniško – Crispy, o juodojo Ugly. Kažkam pasirodė, kad bjaurusis ančiukas negali būti juodas... Socialiniuose tinkluose pasipylė įrašai, kad „politinis korektiškumas išprotėjo“, bet tai jau mažai kam rūpi.

Italijoje netoli Bolonijos esančio miestelio Pieve di Cento kapinėse buvo nuspręsta antkapių kryžius uždengti juodais audeklais, kad jie neįžeistų kitų religijų atstovų.

Ten pat esančioje koplyčioje po „modernios renovacijos“ įrengtos elektra valdomos užuolaidos, kurios po apeigų uždengia katalikiškus simbolius. Dėl tos pačios priežasties...

Nejučia prisiminiau Vilniaus senamiestį, kuriame yra unikali įvairių konfesijų maldos namų koncentracija ir kažkada visi čia taikiai sugyveno, kol neįsikišo politikai su savo ideologijomis. Viena iš jų mums labai gerai pažįstama ir ji tarsi Feniksas iš pelenų dabar sparčiai atgimsta nauju pavidalu.

Minėtasis W. S. Lindas konstatuoja, kad Amerika – ir ne tik ji, bet ir Europa – šiandien patiria didžiausią ir baisiausią transformaciją savo istorijoje. Šalis tampa ideologine valstybe su visiems valstybės galios primetama oficialia ideologija.

Žmonės jau kišami į kalėjimus dėl savo politinių minčių, vadinant tai „neapykantos kurstymo“ nusikaltimais. Tai yra teroras prieš visus, kurie mąsto ne politinio korektiškumo kategorijomis. Tokių pavyzdžių jau turime ir Lietuvoje. Taigi, kai rytoj ryte valysitės dantis, pažvelkite į veidrodį ir paklauskite to atvaizdo – ar tu esi vis dar laisvas žmogus?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(242 žmonės įvertino)
4.7686

Top naujienos

Beprecedentis įvykis: „Marijos radijuje“ Vytauto Landsbergio interviu buvo cenzūruotas ir užblokuotas (82)

Profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu, jo interviu „Marijos radijui“ buvo cenzūruotas ir...

Karbauskis: jei prezidente taps Šimonytė, ji su mumis elgsis kaip Grybauskaitė (243)

Į prezidentus kandidatuojantis ekonomistas Gitanas Nausėda trečiadienį susitiko su...

Rusijos žiniasklaida Meilutytės žingsnyje įžvelgia sąmokslo teorijas (4)

Olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės žinia apie karjeros pabaigą dėmesio sulaukė ir Rusijos...

Naktį pabudusi moteris pasijuto kaip siaubo filme: vanduo į butą skverbėsi net pro rozetes ir šviestuvus (31)

2106 Eur, 2049 Eur, 725 Eur, 2380 Eur, 2 708 Eur – tai tik keletas sumų iš teismuose atsidūrusių...

Vos kelios dienos po inauguracijos – netikėtas Zelenskio sprendimas (31)

Ukrainos naujasis prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį, vos kelios dienos po savo...

Atleistas Bėrontas pripažino sulaukęs siūlymo tapti ministru (6)

Valstybės saugumo departamentui (VSD) balandį pareiškus, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros...

Uspaskichas pasakė, už ką balsavo Prezidento rinkimuose

Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas teigia išankstiniuose Prezidento rinkimuose jau...

Įvardino pinigų sumą, skirtą Jurijui sublizgėti „Eurovizijoje“: padėti panoro vos vienas rėmėjas

Kalbos apie „Euroviziją“ nesibaigia net jai praūžus. Lietuviai aktyviai diskutuoja, kodėl ir...

Padaugėjo sergančių širdies ligomis: gydytojai įspėja nedaryti klaidų, kurios gali kainuoti gyvybę

Į Vilniaus Santarų klinikų Priėmimo skyrių vienas po kito atvyksta greitosios pagalbos...

Prabilo apie pokyčius: svarsto modernizuoti taromatus ir įtraukti daugiau pakuočių (3)

Lietuviai išties neabejingi aplinkosaugai: aktyvus jų įsitraukimas į vienkartinių gėrimų...