Kiekvienam, nors kiek pasidomėjusiam bankininkystės dalykais, buvo aišku, kad Lietuvos bankai pareikalaus tokių didelių palūkanų litais. Tai elementaru. Juk bankas tik perskolina pinigus. Jis negali paskolinti pinigų už mažesnes palūkanas nei pats pasiskolino (paskolos iš kitų bankų, paskolos iš atskirų asmenų, kurios vadinamos gyventojų indėliais). Priešingu atveju tai būtų paprasčiausia labdara, kurią teikiančiam bankui tektų tik bankrutuoti. Jau 2007 m. gegužės mėnesį tarpbankinių paskolų litais palūkanų norma buvo 5 proc., o 2008 m. pabaigoje ši norma buvo pasiekusi net 10 proc.

Ši informacija visiškai atvira – pakanka internete atsiversti centrinio Lietuvos banko (LB) puslapį. Bankas, perskolindamas pinigus, turi bent minimaliai uždirbti. Besiskolinantis turi sumokėti dar didesnes palūkanas (pridedama taip vadinama marža). Taigi, jau nuo 2007 m. vidurio buvo aišku, kad palūkanos bus didesnės nei penki proc., bet G.Steponavičius net iki šių metų vidurvasario tvirtino, kad palūkanos neviršys 5 proc. Ministras negali kaip rinkimuose besibalotiruojantis asmuo žarstyti populistinius pažadus, kurių niekada neištęsės. Ministras yra labai aukštas vykdomosios valdžios pareigūnas, kurio žodis turi būti toks svarus ir atsakingas, kad iš principo prilygtų kone teisės aktui.

Atskiras klausimas, kodėl taip skiriasi palūkanos litais ir eurais. Palūkanų litais didėjimas yra susijęs su lito rizika. Skirtumas, atsiradęs tarp palūkanų eurais ir litais normų rodo, kokio dydžio devalvacijos grėsmę mato bankai. Didindami palūkanų normas litais, bankai stengiasi sukaupti rezervą, kuris iš dalies kompensuotų praradimus devalvacijos atveju. LB paskirtis yra tam tikromis rinkos priemonėmis reguliuoti tarpbankinių palūkanų normas.

Vytautas Daujotis
Daug pigesnis ar net visiškai valstybės biudžeto lėšų nereikalautų toks būdas. Vyriausybei reikia susitarti su bankais ir garantuoti, kad kompensuos bankų nuostolius lito devalvacijos atveju.
Nors esant prie euro pririštam litui, LB galimybės nėra didelės, bet ir esamomis visiškai nesinaudojama. Priežastis paprasta. LB vadovai ir darbuotojai gali skolintis iš LB už 4 proc. palūkanų ir tuo pačiu laikyti indėlius komerciniuose bankuose gaunant 9 proc. palūkanų. Esant tokiems korupciniams ryšiams, LB iš principo negali tinkamai reguliuoti komercinių bankų veiklos.

LB ir komercinių bankų santykiai nėra G. Steponavičiaus kaip švietimo ir mokslo ministro tiesioginės veiklos sfera, bet kaip Vyriausybės nario – yra. Grįžkime prie paskolų studijoms palūkanų. Ministras iš pradžių gal ir nežinojo šių bankinių dalykų, bet jis turėjo net keturis tiesioginius patarėjus. Dabar prisidėjo dar du vyriausieji patarėjai, kurių pareigybės buvo naujai sukurtos konkretiems asmenims - buvusiems ministerijos sekretoriams. Taip Vyriausybė „vykdo“ savo biurokratų mažinimo programą, o ir pats ministras mėgsta viešai pakalbėti, kaip jis „mažina“ biurokratų skaičių jam pavaldžioje srityje.

Negana to, ministerijoje yra Ekonomikos departamentas, o paskolų studijoms sistemą rengė premjero sudaryta darbo grupė. Taigi, ministras negalėjo nežinoti. Galbūt ministras paprasčiausiai siekė prastumti studijų apmokestinimą?.. Malšindamas kilusį nepasitenkinimą, ministras pasiūlė „kompromisą“ – kasmet iš valstybės biudžeto kompensuoti dalį paskolų palūkanų, kad studentai mokėtų tik 5 žadėtus procentus. Ministras „geras“ ir bankams, nes jis iš visų galimų būdų pasirinko mokesčių mokėtojams daugiausiai kainuosiantį variantą.

Daug pigesnis ar net visiškai valstybės biudžeto lėšų nereikalautų toks būdas. Vyriausybei reikia susitarti su bankais ir garantuoti, kad kompensuos bankų nuostolius lito devalvacijos atveju. Kadangi Vyriausybė nuolat deklaruoja, kad litas nebus devalvuojamas, tai valstybės biudžetas neturės ir išlaidų, kurios būtų kompensuojant bankų nuostolius. Jei devalvacija vis dėlto įvyktų, tai Vyriausybė galėtų kompensuoti bankų nuostolius. Ir šiuo atveju valstybės išlaidos būtų daug mažesnės nei jai kasmet mokant paimtų paskolų už studijas palūkanų dalį (apie 6 proc.).

Tačiau Vyriausybė pritarė ne pigesniam, bet labai brangiai mokesčių mokėtojams kainuosiančiam siūlymui. Neįmanoma patikėti, kad visa Vyriausybė nesuvokia, ką daro, bet dabartinei Vyriausybei aukštojo mokslo finansavimo madas diktuoja įvairūs laisvosios rinkos šarlatanai. Net LB Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis, siūlo „universitetų privatizacijos alternatyvą“, kadangi nemato aukštajame moksle nė vieno viešosios gėrybės požymio, nors juos matė ir tebemato tokie teorijos apie laisvąją rinką tėvai ar didžiausi jos autoritetai kaip, pavyzdžiui, Adam Smith ir Milton Friedman.

Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad ir R.Kuodis atskirais teiginiais neigia savo pagrindinę tezę, pavyzdžiui, sakydamas, kad „daug ekonomistų siūlo didinti privataus mokėjimo už aukštąjį mokslą dalį“. Kodėl tik dalį? Juk net ekonomikos pradžiamokslyje sakoma, kad už privačią prekę pirkėjas turi mokėti visa kainą.

Vytautas Daujotis
Taigi iš viso valstybei ateityje teks kasmet sumokėti bankams apie 600 milijonų litų. Skiriant tokias lėšas litų ne bankams, bet tiesiogiai universitetams, jas pridedant prie dabar iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų, ir reformavus universitetų vidinį valdymą, kad jis užtikrintų tinkamą savireguliaciją, Lietuvos universitetai be jokių mokesčių už studijas suklestėtų ir taptų konkurencingais dėl protų Europos rinkoje.
Paskelbusi, kad visi Lietuvos mokesčių mokėtojai mokės bankams paskolų už studijas palūkanų litais dalį, Vyriausybė tuo pačiu pasakė studentams, kad jie neimtų paskolų eurais, nors jų palūkanos ir mažos (iki 3,87 proc.). Jei lito devalvacija vis dėlto įvyktų, studentai, paėmę paskolas eurais, už palūkanas mokėtų gerokai didesnes pakeistų į eurus litų sumas nei mokės paėmusieji paskolas litais. Tai dar kartą patvirtina, kad Vyriausybė palaimino tokią paskolų schemą, kuri yra labiausiai nuostolinga valstybei.

Kas galėtų paneigti, kad labiausiai nusipelniusiems paverčiant Lietuvos aukštąjį mokslą privačia preke ir sukuriant komerciniams bankams superpelningą paskolų už studijas sistemą nebus viena ar kita forma atsilyginta. Pavyzdžiui, lengvatine paskola ar finansine parama eiliniuose rinkimuose.

Arba belieka manyti, kad savaip grįžome į niūriausius pokario diktato ir teroro laikus, kai vien skambiais šūkiais apie „šviesų rytojų“ apsiginklavę, nuodugnaus išsilavinimo ir būtinų profesinių žinių neturėję mažaraščiai „pertvarkinėjo“ ištisas gyvenimo sritis. Tik šiuo atveju pokario komsomolcų tikėjimą neišmatuojama socialistinio „centralizuoto planavimo“ išmintimi keičia naujoji šių dienų liberalkomsomolcų religija – toks pats beatodairiškas ir agresyvus tikėjimas laisvosios rinkos „nematomos rankos“ visagalybe. Kas jie yra – niekšai ar kvailiai, o gal viena ir kita, parodys ateitis. Tačiau kad ir kuri iš šių dviejų prielaidų būtų teisinga, jeigu jie nebus sustabdyti, toji anksčiau ar vėliau paaiškėsianti tiesa bus tik menka paguoda, nes juodas darbas jau bus padarytas.

Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje galima rasti prognozę, kad ateityje kasmet reikės pusės milijardo litų paskoloms už studijas. Jei už šias vienais metais paimtas paskolas reikės kasmet mokėti 11 proc. palūkanas, tai bendra palūkanų suma bus didesnė nei pusė milijardo litų. Pagal dabartinę Vyriausybės patvirtintą schemą daugiau kaip pusę šios palūkanų sumos bankai gaus tiesiogiai iš valstybės, apie 300 milijonų litų.

2007 m. paskelbtoje UNESCO studijoje pateikiami tokie duomenys apie paskolų studijoms ir pragyvenimui studijų metu grąžinimą: Nyderlandai - 98 proc. (geriausias rezultatas pasaulyje), Anglija - 88, JAV – 80-83, Švedija - 65 , 50 PAR, Vokietija - 38, Kenija - 28, Egiptas -12. Vidutiniškai pasaulyje tokių paskolų grąžinama apie 60 proc. Būkime optimistai ir manykime, kad šiuo požiūriu Lietuva bus vidutiniokė. Taigi valstybės biudžetas turės padengti 40 proc. paimtų paskolų arba 200 milijonų litų kasmet. Taip pat optimistiškai vilkimės, kad daugiau kaip pusę šių paskolų palūkanų studentai sumokės patys studentai. Tuomet valstybei, kaip paskolų garantui, bankams reikės sumokėti apie 100 milijonų.

Taigi iš viso valstybei ateityje teks kasmet sumokėti bankams apie 600 milijonų litų. Tiek dabar Lietuvos universitetams kasmet skiriama iš valstybės biudžeto. Skiriant tokias lėšas litų ne bankams, bet tiesiogiai universitetams, jas pridedant prie dabar iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų, ir reformavus universitetų vidinį valdymą, kad jis užtikrintų tinkamą savireguliaciją (be jos jokie išoriniai kokybės valdymo mechanizmai negali palaikyti tinkamos studijų kokybės), Lietuvos universitetai be jokių mokesčių už studijas suklestėtų ir taptų konkurencingais dėl protų Europos rinkoje.

Ši palūkanų istorija itin aiškiai atskleidžia tikrąjį vykdomos aukštojo mokslo „reformos“ pobūdį nepalikdama jokių abejonių dėl jos tikslų. Vadinamoji „reforma“ tėra būdas perpumpuoti piliečių pinigus į bankų seifus, o palūkanų schema yra tik įrankis juos dar pagausinti valstybės biudžeto, t. y. visų mokesčių mokėtojų lėšomis. Visos permainos šalies aukštajame moksle tebus šalutiniai ir atsitiktiniai, patiems „reformatoriams“ nesvarbūs ir jų, tiesą sakant, beveik nedominantys šio pinigų „siurblio“ veikimo padariniai.

Tai galima pavadinti studentų ir valstybės apvaginėjimu vidury baltos dienos. Esant toliaregiškai, valstybiškai ir atsakingai mąstančiai vadžiai tokios „reformos“ būtų neįsivaizduojamos. Tačiau, kaip sakė poetas, šalis ta Lietuva vadinas... Šiandien tuo pasakoma kone viskas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją