Valentinas Mitė. Zelenskis nė iš tolo nereiškia Kremliaus pergalės

Daug kas muša pavojaus varpais – esą Zelenskio pergalė yra Kremliaus laimėjimas. Nemanau taip. Dar labai anksti tai tvirtinti bei baimintis Ukrainos valstybinio ir politinio kurso pasikeitimo.

Ir Lietuvos, ir užsienio žiniasklaida klijuoja šiems dviem kandidatams etiketes.

Porošenka – „šokolado karalius”, Zelenskis – „komikas”. Šiame tekste tai nebus daroma. Jie abu yra politikai ir, nesvarbu, kad balsų atotrūkis yra didžiulis, bet yra populiariausi Ukrainoje. Šalyje įvyko demokratiniai rinkimai. Tokie rinkimai neįmanomi abiejuose Ukrainos kaimynėse – Rusijoje ir Baltarusijoje.

Jau vien tai rodo, kiek toli Ukraina pažengė Vakarų kryptimi.

Primenu, jog Zelenskis surinko 30 procentų balsų, o Porošenka vos 16 procentų Ukrainos analitikai vieningai prognozuoja Parošenkos pralaimėjimą.

Kodėl? Juk dažnai Porošenka vertinamas kaip politikas, turintis patirtį, vienintelis, kaip pats skelbiasi, galintis sukurti stiprią ir demokratišką Ukrainą.

Iš tikro jo politinė patirtis nepalyginamai didesnė nei Zelenskio. Jis buvo Ukrainos parlamento narys, vadovavo Nacionaliniams bankui, buvo užsienio reikalų ir dirbo Viktoro Juščenkos vyriausybėje. Tačiau jis dirbo ir Viktoro Janukovičiaus vyriausybėje, nors ir laikomas vienu iš Maidano, nuvertusio Janukovičių, organizatorių.

Porošenka labai ilgą laiką priklausė Ukrainą valdžiusiam politiniam ir yra vienas iš tų, ką Ukrainoje vadina oligarchais.

Todėl Porošenka mažai padarė griaudamas oligarchų įtaką šalyje bei kovodamas su korupcija. O tai dvi didžiausios šalies vidaus bėdos.

Nusivylimas Porošenka yra didelis; tai rodo vien rekordinis jo anti-reitingas. Beveik visoje Ukrainoje Porošenka pralaimėjo. Net ir Ukrainos kariuomenė balsavo už Zelinskį, o ne už vyriausiąjį kariuomenės vadą Porošenką.

Tačiau tai nepaneigia jo nuopelnų, būnant šalies prezidentu. Jam pavyko sustabdyti Rusijos ir jos marionečių puolimą Rytų Ukrainoje, atkurti šalies kariuomenę bei saugumo struktūras, rimtai prisidėti kuriant nepriklausomą nuo Maskvos Ukrainos stačiatikių bažnyčią.

Porošenkos nuopelnu laikoma ir galimybė ukrainiečiams be vizų vykti į Europos Sąjungą. Galų gale šalis pažengė tiek toli į priekį vystant demokratiją, jog ko gero iš buvusių tarybinių respublikų ją lenkia tik Baltijos valstybės. Tačiau tai nesulyginami dydžiai.

Zelenskio pergalė, greta viso kito, yra ir visuomenės nusivylimo elitu rezultatas. Tai nieko specifiškai ukrainietiško - nusivylimo valdančiu elitu banga ritasi per daugelį pasaulio šalių.

Tačiau laukia antras rinkimų turas. Galbūt dar įvyks rinkiminiai debatai Kijevo stadione. Šią originalią mintį pasiūlė Zelenskis. Tačiau jam tie debatai gali būti pavojingi. Porošenka tikrai turi daug informacijos apie valstybės padėtį bei yra patyręs politikas.

Sunku bus juokeliais atsimušti prieš rimtus argumentus. Aišku, jei Zelenskis nenustebins ir nepateiks savęs kaip rimto politiko. Tai, žinoma, yra šalutinis dalykas, bet net fiziškai Zelenskis yra kur kas žemesnis už Parošeną, tačiau jo pusėje yra jaunystė bei daugelio ukrainiečių simpatijos. Galima tikėtis, jog Parošenka pabandys pateikti Zelenskį kaip oligarcho Ihorio Kolomojskio statytinį, bet šiuos kaltinimus Zelenskis atmetė jau anksčiau.

O apkaltinti korupcija jo neįmanoma, nes Zelenskis neturėjo galimybių vogti iš biudžeto - visų pirmą, niekada nebuvo valdžioje. Tai, kol kas jis yra mažiau politikas, nei labiau aktorius bei pramogų verslo atstovas. Tačiau Zelensks sako, kad Ronaldas Reiganas taip pat buvo aktorius, o sugebėjo pergale baigti „šaltąjį karą”.

Ir visi tik, kas yra Zelenskis?

Buvęs Ukrainos vyriausybės ministras, vėliau atsistatydinęs, Aivaras Abromavičius, mano, kad Zelenskis yra „tuščias popieriaus lapas”, ant kurio galima rašyti bet ką. Todėl jo besąlygiškai ir be jokių apeliacijų apšaukti pro-maskvietišku, nėra pagrindo.

Šiame tvirtinime yra daug tiesos – Zelenskio politiką didele dalimi lems jo komanda. Tačiau net tie negausūs pasisakymai politinėmis temomis rodo, jog , jei Kremlius ir turi vilčių, toms viltims tikriausiai nebus lemta išsipildyti. Po prezidento rinkimų Ukraina lieka toje pat situacijoje kaip ir buvo – Krymas okupuotas, vyksta karas su Rusija šalies Rytuose. Rusiją ir Ukrainą dabar skiria ne tik kultūrą, geografija, nacionalinis charakteris, bet ir kraujo upės.

Zelenskis tapo kandidatu, kuri palaiko dauguma regionų, nežiūrint kalbinių ar istorinių skirtumų. Amžina Ukrainos problema – Regionų partija, atstovavusi amžinai nepatenkintus ir sąlyginai pro-rusiškus šalies Rytus- patyrė fiasko.

Regionų partijos vienas iš lyderių Jurijus Boiko į antrą turą nepateko.

Todėl panikos varpais mušti dėl Zelenskio beveik užtikrintos pergalės nereikėtų. Tuo labiau, jog Ukrainos rudenį laukia parlamento rinkimai. Jie iš tikro parodys, ko vertos dabartinės politinės tendencijos bei siurprizai.