Valentinas Mitė. Kai miškai tampa tik mediena

Kai kada atrodo, jog Lietuvai neturint eksportui žaliavų, – nėra nei naftos, nei dujų – atsisukama į tą žaliavą, kuri yra – į medieną. Labanoro girioje atrodo pavyko sustabdyti plynus miškų kirtimus.

Rašau „atrodo”, nes miškų kirtėjai yra išradingi ir gauna leidimus tam, kam neturėtų gauti. O tada „vsio zakonno“ - medžių nebelieka. Jokiu būdu nepasisakau prieš sanitarinius kirtimus, bet tai tikrai turi būti sanitariniai, o ne tik vadinami šiuo žodžiu.

Nesu prieš mišką kaip medienos šaltinį, bet viskam yra ribos. Plyni kirtimai vyksta valdant Valstiečiams/Žaliesiems. Žodis „žalieji” šiai partijai visai netinka. Kokie jie „žalieji”, jei nemato greitkeliais važiuojančių sunkiasvorių mašinų, vežančių geros kokybės medieną, o apie gamtos problemas jiems vis tenka priminti visuomenei.

Prisimenu vaikystę – tada Lietuvą užgriuvo melioracija. Aplink mūsų vienkiemį buvo du rankomis sodinti eglynai, toliau pelkė, keli ąžuolai. Nieko neliko ir viskas buvo sunaikinta žmonių. Su seserimi spėjome kelias eglaites iš tų eglynų parsinešti ir pasodinti sodyboje. Jos auga iki šiol. Bet sunkiai auga javai durpėtoje žemėje, kur buvo miškai. Už tai vaizdas kaip stepėje. Taip iki melioracijos nebuvo. Sovietai turėjo savo tikslus, kokius tikslus turime mes? Aišku, kad didele dalimi – pinigai. Jei būtų galima, atrodo, iškirstų ir Vingio parką Vilniuje.

Lietuva nėra vienintelė tokia beširdė ir galinti parduoti viską. Amazonės džiunglės naikinamos, nesvarbu, kiek daug kalbama apie jų išsaugojimą. Kalbos lieka kalbomis, „Greenpeace” dažnai pateikiama beveik visiškai radikali, fanatikų organizacija, siekianti sustabdyti ūkio vystymąsi. Plius, o Dieve, apsaugok, kairuoliškas darinys. Tačiau tuo pat metu nuo lietaus po medžiu gali pasislėpti ir kairieji ir dešinieji politikai. Medžiui tas pats.

Ypatingai pavojinga, jog dega Sibiro miškai. Kai kas gaisrą, kuris vis labiau plečiasi ir Rusijos oficialių šaltinių duomenimis, jau apima keturis su puse milijonų hektarų, sukėlė žmones, norėdami paslėpti nelegalius kirtimus, dažniausiai siekiant išvežti medieną į amžinai “alkaną” Kiniją.

Tai gali būti viena iš priežasčių, kaip ir žaibas. Tačiau šiuo metu tai jau antraeilis dalykas. Pirmaeilis – kaip visą tai užgesinti. Pradžioje Rusijos valdininkai aiškino, jog gesinti neverta, nes gesinimo išlaidos būtų didesnės, nei gaunami pinigai už sudegusią medieną. Dabar jau Kremlius ėmėsi gesinimo darbų, bet daugiau apie didelius miestus, siekiant neleisti, jog ir jie supleškėtų. JAV pasiūlė pagalbą gesinant gaisrus Sibire. Jokio Kremliaus atsako.

Savo „įdomią” nuomonę pateikė Krasnojarsko gubernatorius Aleksandras Usas, kuris aiškino, jog miškų gaisrai yra "įprastinis gamtos reiškinys, su kuriuo kovoti beprasmiška, o galbūt net ir žalinga”. Dabar jau net Usas mato, kad gaisrus gesinti reikia.

Krasnojarsko krašte dega netoli pusantro milijono hektarų miškų, sproginėja šaudmenų sandėlis. Keli Sibiro miestai apgaubti dūmų. Į miestus slėptis nuo gaisro traukia laukiniai žvėrys bei vabzdžiai. Tai ne kokio nors durpyno gaisras Lietuvoje, kurį taip pat nelengva užgesinti.

Pajudėjo ir federalinė valdžia. Ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas davė nurodymus kovoti su gaisrais. Kitas klausimas, ar tam užteks pinigų bei darbo jėgos. Į gaisrus atkreipė dėmesį ir Vladimiras Putinas.

Išdegė jau 12 milijonų hektarų miško, kaip minėta straipsnio pradžioje, šiuo metu dega dar keturi su puse. Lietuvos plotas 6,53 hektarų. Įsivaizduokim, jog dega du trečdaliai Lietuvos. Rusų ekspertai tai vadina pačiu didžiausiu žinomu gaisru Rusijos istorijoje. Jis, be abejo, paveiks ir ekologiją bei klimato kaitą.

Tie, kurie įrodinėja, kad klimato kaitos nėra, yra laisvi kalbėti ką nori, nuo kalbų objektyvūs procesai nesikeičia.

Dažnai sakoma, jog mes kitokie nei rusai. Bet skirtumas ( šiuo atveju) tik tas , jog mes medžius kertame, o rusai leidžia jiems sudegti. Miškų vis vien nelieka.