Daugelio apžvalgininkų nuomone, susitikimas buvo neparuoštas ir jame nieko konkretaus nebuvo pasiekta. Trumpas, matyt, įsivaizdavo, jog du „kieti vyrukai“ pokalbio metu gali išspręsti visas problemas. Tačiau tai politikų, o ne verslo vadovų ar gangsterių susitikimas. Paprastai prieš viršūnių susitikimus diplomatai atlieka didelį paruošiamąjį darbą, o valstybių vadovai tik iškilmingai pasirašo tai, kas sutarta.
Šį tą susitikimo metu pavyko pasiekti – Šiaurės Korėja pažadėjo 400 dienų nevykdyti branduolinių bandymų, nors ir toliau gamina branduolinį kurą ir raketas. Nedaug.
Trumpas pavadino susitikimą „labai, labai sėkmingu“. Kur ta sėkmė, sunku pasakyti. Pažaduose „denukliarizuoti“ Korėją? Pažadas visiškai neįvykdomas, nes Kimas puikiai žino, kaip baigėsi Libijos ar Irako vadovams masinio naikinimo ginklų atsisakymas.
Keliasdešimt branduolinių raketų, kurias turi Kimas, yra ne tik režimo išsaugojimo sąlyga, bet ir Kimo asmeninio saugumo reikalas. Prieš daugiau nei porą dešimtmečių, kai Šiaurės Korėjoje siautė badas, nusinešęs apie dešimt procentų gyventojų, šalis vis vien vystė branduolinį ginklą.
Iš susitikimo daugiau laimėjo Kimas. Šiaurės Korėjos vadovai seniai siekė susitikti su JAV prezidentu, taip padidinant savo svarbą bei įgyjant tarptautinio pripažinimo regimybę. Mat labiausiai diktatoriškos komunistinės valstybės vadovas įvertinamas, nes su juo susitinka stipriausios „imperialistinės“ valstybės lyderis. Kimo puikybė paglostyta.
Šiaurės Korėjos geopolitinė padėtis nepavydėtina. Ši valstybė anksčiau galėjo remtis TSRS parama, bet tokios valstybės pasaulio žemėlapyje nebėra. Kinija yra Šiaurės Korėjos sąjungininkė, bet ši šalis labai pasikeitusi ir vargu ar norėtų įsitraukti į rimtą karinį konfliktą su JAV. Šiaurės Korėja Kinijai yra daugiau problema, o ne likimo dovana.
Šiaurės Korėja, kurioje gyvena 25 milijonai, turi ketvirtą pagal dydį kariuomenę pasaulyje ir net 21 000 artilerijos įrenginių. Jie išdėstyti prie sienos su Pietų Korėja ir gali Seulą, kur gyvena milijonai žmonių, nušluoti nuo žemės paviršiaus, nenaudojant branduolinio ginklo.
Vargu, ar Seulą apsaugotų Pietų Korėjos bei JAV kariškiai. Karo „dievas“ artilerija atliktų savo juodą darbą, kad ir kaip tai skambėtų neįtikinamai XXI amžiaus pradžioje. Be to, Šiaurės Korėja turi tūkstančius tonų cheminių ginklų, o pralaimint karą paprastai naudojami visi turimi ginklai. Tikriausiai tektų ir Japonijai.
Be abejo, galų gale konfliktą laimėtų JAV, bet, kai kurių ekspertų nuomone, aukų skaičius siektų net milijoną. O pabėgėlių bangos sveiku protu nesuvokiamos.
Vis tik nemaloniai krenta į akis žmogaus teisių pažeidinėjimo Šiaurės Korėjoje ignoravimas. Jungtinės Tautos ataskaitoje apie žmogaus teises Šiaurės Korėjoje pabrėžė, jog šalyje vyksta „sistemiška plačiai paplitusi ir labai didelio dydžio žmogaus teisių pažeidinėjimo praktika, kurios negalima lyginti su niekuo kitu pasaulyje“.
Baudžiama ir įkalinama praktiškai už viską – nuo užsienietiškų filmų žiūrėjimo iki priklausymo kuriam nors religiniam tikėjimui. Krikščionių persekiojimas Šiaurės Korėjoje yra vienas aršiausių ir žiauriausių pasaulyje.
Pats veiksmingiausias režimo pakeitimo būdas yra, kai patys piliečiai nuverčia nekenčiamą valdžią. Taip įvyko TSRS, Ukrainoje, kai kuriose arabų šalyse.
Tačiau Šiaurės Korėja yra tokia uždara ir taip sekama bei fanatiška visuomenė, kad tai įsivaizduoti sunku. Net jei stebuklo būdu tai įvyktų, reikėtų didelę dalį gyventojų „dedoktrinuoti“. Kitaip jie nepajėgtų prisitaikyti prie dabartinio pasaulio. O tai būtų daug sunkiau nei pralaimėjusios karą Vokietijos denacifikacija.
Tačiau sunku tikėtis, jog Trumpas imtų spausti Kimą atsiverti pasauliui, o dar sunkiau, kad Kimas su tuo sutiktų. Visi sprendimai blogi, bet šis vis vien geriausias. Stebuklų būna ir nė viena diktatūra nebuvo amžina.