aA
Neseniai įvykęs pirmasis savivaldybių tarybų ir merų rinkimų turas išryškino tam tikras mūsų šalies visuomenei būdingas mąstymo klišes. Norint jas atskleisti, ypatingo dėmesio nusipelno rinkimai Vilniuje, nors ne tik.
Valentinas Beržiūnas
Valentinas Beržiūnas
© DELFI / Josvydas Elinskas

Žvelgiant į lietuvišką viešąją erdvę, galima pastebėti dvi dažnai išsakomas ir kartojamas reikšmes, kurios skamba maždaug taip: pirmoji – „Vilniuje gyvena pažangūs, europietiški, vakarietiški žmonės. O tokie žmonės dažniausiai renkasi dešiniuosius“; antroji – „jei nebalsuoji už jaunus ir ‚progresyvius‘, vadinasi, nesi pažangus, o galimai dar ir simpatizuoji sovietmečiui, Rusijai“. Pradėkime nuo pirmojo vaizdinio, tiksliau tariant, jį dekonstruokime.

Jeigu žvelgsime į Lietuvos politinę erdvę, šie teiginiai gali pasirodyti savaime suprantami. Būtent jie dažnai komunikuojami, kartojami ne tik politikų, politologų, bet ir įvairių nuomonės formuotojų. Tačiau tai darant kai kas ir nutylima. Pavyzdžiui, kad vakarietiškumas arba europietiškumas nebūtinai yra tik dešiniųjų politinių partijų atributas.

Šiandien, o, beje, net ne tik šiandien, bet ir praeityje daugumą Vakarų Europos miestų valdė ir valdo ne dešinieji, o kairieji. Štai Danijos sostinę Kopenhagą – Lietuvoje šis miestas neretai paminimas kaip vienas tų, į kuriuos reikėtų lygiuotis – socialdemokratai valdė nuo XX a. pradžios iki paskutinių rinkimų, kai daugumos rinkėjų nuomonė nudreifavo dar labiau į kairę.

Galbūt polinkis rinkti kairiuosius yra būdingas tik skandinavams? Ne. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: kairiosios partijos kontroliuoja ne vieną Vakarų Europos didmiestį, įskaitant Paryžių, Briuselį, Berlyną ir Londoną.

Viešajam gėriui sukurti bei palaikyti reikalingi pinigai. Dėl to kairiosios partijos, tradiciškai pasisakančios už didesnį ekonominių išteklių perskirstymą viešųjų paslaugų kokybei bei prieinamumui didinti ir gerinti, daugumai miestiečių Skandinavijoje ir Vakarų Europoje yra patrauklesnės už priešingoje politinio spektro pusėje esančias politines jėgas, kurios, pavyzdžiui, siūlo sumažinti mokesčius.

Tai yra visiškai natūralus dalykas. Politologiniu požiūriu, galima išskirti keletą priežasčių, bet svarbiausia yra tai, kad miestų gyventojams reikalingas platus viešųjų paslaugų spektras: nuo viešojo transporto, mokyklų, darželių, poliklinikų ir kitų gydymo įstaigų iki parkų, skverų arba pasivaikščiojimo takų.

Tačiau visam šiam viešajam gėriui sukurti bei palaikyti reikalingi pinigai. Dėl to kairiosios partijos, tradiciškai pasisakančios už didesnį ekonominių išteklių perskirstymą viešųjų paslaugų kokybei bei prieinamumui didinti ir gerinti, daugumai miestiečių Skandinavijoje ir Vakarų Europoje yra patrauklesnės už priešingoje politinio spektro pusėje esančias politines jėgas, kurios, pavyzdžiui, siūlo sumažinti mokesčius, o už daugelį viešųjų paslaugų susimokėti pačiam žmogui.

Tuo tarpu kaimiškose vietovėse ir regionuose, kur dominuoja stambūs ūkininkai arba smulkiojo verslo atstovai, padėtis kitokia.

Ten gyventojams viešųjų paslaugų reikia mažiau, vadinasi, ir mokesčių jie pageidautų sumokėti mažiau. Paprastai tariant, kuo mažesnis bus valstybės kišimasis, tuo bus geriau. O būtent tai ir siūlo dešinieji politikai.

Taigi, visiškai logiška, kad kaimiškos vietovės daugelyje Vakarų šalių renkasi dešiniuosius, o miestai – kairiuosius. Tačiau pažvelkime į Lietuvą, kur rinkėjų preferencijos pasiskirsto priešingai: kaimiškos vietovės mieliau renkasi ekonominės ir socialinės politikos požiūriu kairiąją ideologiją išpažįstančias politines partijas, o miestai (ypač Vilnius) renkasi dešiniąją. Kodėl?

Šis rinkėjų preferencijų pasiskirstymas niekuo nesusijęs su Lietuvos viešojoje ir intelektualinėje erdvėse bandoma įtvirtinti mąstymo kliše apie „pažangią“ / „nepažangią“, „vakarietišką“ / „nevakarietišką“, „dešinę“ / „kairę“ Lietuvas, kurių viena („pažangioji“) susitelkusi sostinėje, o likusi – kituose Lietuvos miestuose ir regionuose.

Priežasčių gali būti daug ir įvairių. Į šį klausimą, ko gero, geriausiai atsakytų įvairių pjūvių detalūs visuomenės tyrimai. Čia tik norėtųsi pasakyti, kad, ką patvirtina Vakarų Europos didmiesčių pavyzdžiai, šis rinkėjų preferencijų pasiskirstymas niekuo nesusijęs su Lietuvos viešojoje ir intelektualinėje erdvėse bandoma įtvirtinti mąstymo kliše apie „pažangią“ / „nepažangią“, „vakarietišką“ / „nevakarietišką“, „dešinę“ / „kairę“ Lietuvas, kurių viena („pažangioji“) susitelkusi sostinėje, o likusi – kituose Lietuvos miestuose ir regionuose.

Tai mus atveda prie antrosios klišės, kuri – dėl tikslumo pakartosiu – skamba maždaug taip: „jei nebalsuoji už jaunus ir ‚progresyvius‘, vadinasi, nesi pažangus, o galimai dar ir simpatizuoji sovietmečiui, Rusijai“.

Padarykime trumpą rakursą į praeitį. 2015 m. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) istorinės atminties naratyvą pabandė išnaudoti Kaune. Tąsyk patriotizmo naratyvu rinkėjus bandęs aplinkui save sutelkti konservatorius Andrius Kupčinskas, ligi tol vadovavęs miestui, nešykštėjo kritikos savo oponentui – tada dar verslininkui – Visvaldui Matijošaičiui dėl pastarojo sovietmečiu užimtų pareigų milicijoje. Per vienus debatus Kupčinskas netgi uždavė klausimą, ar Matijošaitis anuomet negaudęs Sąjūdžio aktyvistų?

Sostinėje šių rinkimų „arkliuku“ buvo (ir yra) toli gražu ne miesto problemos, kurių susikaupę labai daug ir netgi labai opių, o būtent istorinė atmintis ir užsienio politika. Tam tikra prasme, perfrazuojant tarptautinių santykių klasiką Samuelį Huntingtoną, čia mero rinkimai dalies rinkėjų galvose prilygsta „civilizacinei kovai“.

Šiemet Kaune buvo pasitelktas užsienio ir saugumo politikos naratyvas. Karas Ukrainoje ir mero verslas Rusijoje tam suteikė reikalingą postūmį. Vis dėlto, įvertinę dabartinio mero darbus, kauniečiai nepainiojo tarpusavyje savivaldos ir nacionalinės politikos. Paprastai tariant, laikinosios sostinės gyventojai aiškiai atskyrė, kurie klausimai yra susiję su miesto tvarkymu, gyvenimo Kaune gerinimu, o kurie – su nacionaline politika, kuria meras, beje, neužsiima.

Faktiškai didžioji dalis Lietuvos gyventojų rinkosi merus pagal tai, ką jie yra nuveikę miestų ir miestelių labui. O ten, kur pokyčiai – akivaizdūs, pavyzdžiui, Kaune ar Šiauliuose, neprireikė net ir antrojo turo. Iš šio konteksto išsiskiria Vilnius. Sostinėje šių rinkimų „arkliuku“ buvo (ir yra) toli gražu ne miesto problemos, kurių susikaupę labai daug ir netgi labai opių, o būtent istorinė atmintis ir užsienio politika. Tam tikra prasme, perfrazuojant tarptautinių santykių klasiką Samuelį Huntingtoną, čia mero rinkimai dalies rinkėjų galvose prilygsta „civilizacinei kovai“.

Pažvelkime į netolimus pavyzdžius. Baigianti kadenciją Vilniaus valdžia į istoriją įsirašė ne tik gatvių siaurinimu, bet, pirmiausia, kovomis su įvairiais praeities ir dabarties „demonais“: skulptūromis ant tilto, Petru Cvirka, sovietinių karių stelomis Antakalnio kapinėse, vadinamaisiais „Maskvos namais“, „vatnikais“, „koloradiniais“, „troliais“ ir taip toliau, ir panašiai.

Faktiškai, Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojai pasijuto esantys Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijų ar net Valstybės saugumo departamento darbuotojais. Užuot rūpinęsi, kaip pagerinti miesto viešojo transporto būklę, kad žmonės rinktųsi keliones autobusais ir troleibusais, o ne kamščiuose įspraustais automobiliais, kaip sutvarkyti šaligatvius, kad miestiečiai daugiau vaikščiotų ir sportuotų, kaip nutiesti daugiau dviračių takų, pastatyti daugiau mokyklų, vaikų darželių ar poliklinikų, galų gale, kaip renovuoti miegamųjų rajonų daugiabučius, kol jie dar nepradėjo byrėti, jie tapo uoliais Lietuvos gynėjais nuo sovietmečio, Rusijos ir Putino.

Nors iš tiesų šiuo karo naratyvu paprasčiausiai maskuotos įvairios su nekompetentingu miesto administravimu susijusios problemos, kurių Vilniuje, pasikartosiu, šiandien yra tiek, kad plika akimi matosi, ypač sugrįžus iš kitų, švelniai tariant, gerokai ūkiškiau besitvarkančių Lietuvos miestų ar miestelių.

Vis dėlto, jei tokia rinkimų strategija veikia, būtų kvaila ja nepasinaudoti, ar ne taip? Taip ir daroma – nustūmus į paraštes byrančią miesto infrastruktūrą, nekokybiškas viešąsias paslaugas ir kitus tiesiogiai su miesto gyvenimu susijusius klausimus, pasitelkus „civilizacijų susidūrimo“ naratyvą, sėkmingai mobilizuojami sostinės gyventojai. Panašu, kad ta dalis rinkėjų ir sprendžia, kas ateinančius ketverius metus vadovaus sostinei.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(79 žmonės įvertino)
3.5190

Top naujienos

Karo ekspertai apie ataką Kryme: abu šie taikiniai buvo ukrainiečių sąraše (1)

Pilietinio gynybos ir saugumo analizės centro „Locked N‘ Loaded“ ekspertų teigimu, Bachmute ir...

Sinkevičius paaiškino, kodėl atsidūrė kritikos epicentre: įtakos turi ir rinkimai

Lietuvos deleguotas eurokomisaras Virginijus Sinkevičius sulaukė aštrios kritikos iš...

Paaiškėjo šilumos kaina balandžiui: vienas didmiestis gali džiaugtis, o sostinė mokės brangiau

Balandį Lietuvoje pinga centralizuotai tiekiama šiluma , o antrąjį pavasario mėnesį gali būti...

„Novaja Gazeta“ šaltiniai: Kadyrovas sunkiai serga (2)

Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas jau kelerius metus sunkiai serga: liga nenori pasiduoti...

Perspėja: Seime laukia rimtos rietenos, o viena partija rizikuoja susideginti (14)

Finansų ministerijai pristačius mokesčių reformą, kritika jos atžvilgiu pasipylė tiek iš...

Daiva Žeimytė-Bilienė, ciklas „(Iš)gyventi", parengė Agnė Keizikienė

Į rusų nelaisvę Ukrainoje papuolęs Kipras vos išsikapstė gyvas: kai išgirdau garsus iš tardymo kamerų, man pakirto kojas (3)

Lietuvis Kipras, prasidėjus karui Ukrainoje, prisidėjo prie vienos tarptautinės organizacijos ir...

Pajūryje jau šluojami viešbučių numeriai vasarai: kai kuriomis dienomis kaina dviguba (2)

Nors pastarosiomis dienomis už lango minusinė oro temperatūra, tačiau lietuvaičiai jau mąsto...

Sinkevičius supykdė Nyderlandų ir Europos politikus: komisaro žingsnį vadina didžiule klaida papildyta eurokomisaro komentaru (7)

Norėdamas paskatinti šalį aktyviai laikytis politikos, kuria siekiama mažinti azoto taršą, ir...

Padegtas Ragelskio šeimos automobilis: paskelbė dramatišką žinutę feisbuke (53)

Penktadienio naktį sostinėje buvo padegtas automobilis „Chrysler“. Policija dėl įvykio...

Atvykus į Vilniuje esančią kliniką – staigmena: pasirodo, būna ir tokių sutapimų

Dukra nuo pat mažumės buvo padykęs vaikas – tik spėk gaudyt. Ir vieną sykį nesugavome: bėgo...