Jie neturi „kalti prie kryžiaus“ tikriausiai niekuo dėtų sąžiningų ir atsakingų verslininkų. Prabilti privalo tik rimtų profesijų atstovai – statybininkai, projektuotojai ir t.t.
Visi mes turime pagarbiai laukti, kol jie mums paaiškins (su kuo daugiau techninių detalių), ką konkrečiai jie (jų kolegos) vėl padarė ne taip, o paskui žodį tars teismai. Privalome pasitenkinti, kad bus nubaustas koks eilinis mažo rango specialistas ar nedidelė „trintukų“ įmonė, ir žiūrėti, kaip sausa iš vandens išlipusi „Maksima“ ramia sąžine toliau pirks paslaugas iš tokių pat specialistų. Ir dar pasirūpins instrukcijomis, kad darbuotojai išgirdę pavojaus signalą nė nebandytų palikti darbo vietų, o, visų pirma, gelbėtų pinigus ir prekes.
Taigi, kol visuomenė grįžta į vėžes ar vis dar laukia kaži kokių naujų ekspertizių ir viską (tiksliau nieką) paaiškinančių techninių detalių, leisiu sau, kaip netechninės specialybės atstovui, pasidalinti šiokiomis tokiomis mintimis, ką ši nelaimė, tiksliau – reakcija į ją, atskleidžia apie mūsų visuomenės būklę. Juolab, kad kol vyraus toks mąstymas – susitelkiantis į techninius ir teisinius kriterijus, pasiklystantis tarp medžių, bet taip ir nepastebintis miško – galime būti garantuoti, kad iš šios situacijos išeisime nelabai ko pasimokę.
Štai pavėluoja kasininkė į darbą. Smarkiai, ir gal net ne pirmą kartą. Taip jau ir įsivaizduoju, kad „Maksimos“ viršininkė neskuba teisti, įsigilina į visas detales, surengia nesuveikusio kasininkės žadintuvo ekspertizę, apkaltina žadintuvo gamintoją. O gal kasininkė pavėlavo dėl sugedusio autobuso – vienintelio, kuris turėjo ją atvežti iš jos priemiesčio tą rytą, o taksi automobiliui pinigų neturėjo. Viršininkė kaltina nevykusią Zuoko viešojo transporto reformą – juk „mikriukus“ panaikino, niekšas, kaipgi mano kasininkė galėjo atvykti laiku? O gal susirgo kasininkės vaikas, ir jai teko per ilgai užsibūti pas gydytoją – viršininkė atsižvelgia į poliklinikos vadovo kaltę.
Taip jau ir įsivaizduoju, kad viršininkė graužiasi – juk nieko nepakeisi, jei kasininkę atleisi, į jos vietą ateis tikriausiai ne geresnė. O juk tai galėjo nutikti bet kuriai kasininkei. Todėl gal nieko nekeisiu ir paliksiu viską taip, kaip yra, nutaria ji.
Jūs tikite, kad tai įmanoma? Aišku, kad ne. Viršininkė yra šioje parduotuvėje šeimininkė ir ji be jokios sąžinės graužaties atleidžia tuos darbuotojus, kurie to nusipelnė – ir teisingai daro, nes ji negali atsižvelgti į visas jų gyvenimo aplinkybes, net jeigu jos rimtos. Kokiomis sąlygomis dirba tie darbuotojai – be abejo, kita kalba, bet jeigu prasižengę darbuotojai nebus drausminami, kitiems bus ženklas, kad galima elgtis taip pačiai.
Kokią žinią jūs, mieli „Maksimos“ klientai, taigi jos viršininkai, siunčiate „Maksimai“ ir kitiems prekybos centrams, jeigu esate linkę pateisinti ir bent etikos lygmeniu nekaltinti „Maksimos“ dėl to, kas įvyko Latvijoje? Jūs atsižvelgiate į statybų bendrovės kaltę, nors jūs esate ne tos netinkamai pasirinktos bendrovės, ne prastos kokybės pastato, o būtent „Maksimos“ klientai, bet „Maksimai“ neatleisti jums yra per daug nepatogu? Jūs gilinatės į detales, užuot tiesiog „atleidę“„Maksimą“, ar bent paskelbę jai rimtą įspėjimą? Jūs leidžiate savo „pavaldinei“„Maksimai“ nė neatsiprašyti ir įžūliai pareikšti – jokios kaltės aš nejaučiu?
Tokiu atveju situacijos šeimininkai esate ne jūs, ir tokio „viršininko“ tikrai niekas negerbs. Ateityje ir „Maksima“, ir kiti prekybos centrai gerai žinos, kad Lietuvos vartotojai tokias klaidas atleidžia, taigi jas galima kartoti. Vartotojai neišleis nė litu mažiau savo niekuo dėtoje parduotuvėje, kurią valdo tie patys pažįstami veidai iš tos pačios sėkmingų ir šaunių verslininkų grupės.
Geru tonu socialiniuose tinkluose pasidarė aptarinėjimas, ką kitaip turėtų daryti „Maksimos“ bosai, kad kuo geriau išsisuktų iš šios labai nemalonios jiems nutikusios situacijos (juk jie – pagrindiniai nukentėjusieji). Šį išsisukinėjimą diskusijų dalyviai, aišku, vadina ne taip tiesmukai – kalbama apie „krizių valdymą“, „krizių komunikaciją“, apie gedulą, žvakutes ant kapų, ritualinius atsiprašymus ir kitokius komunikacinius triukus, kurių vienintelė paskirtis – kad įsivaizduojama nežinia ko įtūžusi minia nekaltų prie kryžiaus vargšų niekuo dėtų verslininkų.
Kažkodėl neteko skaityti aptarimo, kaip turėtų iš situacijos suktis po „Maksimos“ griūties be abiejų tėvų likęs našlaitis, ar bus įvaikintas, ar turės iki pilnametystės augti globos namuose. Per daug skaudu net pagalvoti, ir juk nieko nepakeisi?
Neaptarinėjami ir tie dalykai, kuriuos tikrai įmanoma ir būtina pakeisti – pavyzdžiui, keturi Latvijos boikoto organizatorių reikalavimai „Maksimai“: pripažinti kaltę, kad nepaisydama suveikusios signalizacijos, lapkričio 21-ąją neevakavo žmonių; pakeisti saugumo instrukcijas, prioritetu pasirinkusi darbuotojų ir klientų sveikatą bei saugumą, o ne pelną; pašalinti sisteminius saugumo ir darbuotojų teisių pažeidimus; palaikyti profsąjungos kūrimą ir nepriklausomą jos veiklą bei sudaryti su ja kolektyvinę sutartį.
Vietoj to, „naivuoliais“ kitus vadinantys žmonės nekritiškai ir itin naiviai suvalgo jiems peršamą nuostatą – tragedijos nebuvo galima išvengti, neskubėkime teisti. Tiesa, teisti nederėtų tik tų, kurie sėkmingi ir turtingi – kitokiems mūsų visuomenėje kitokios ir nuostatos.
„Neskubėkime teisti“ – sakome mes, nes „Maksima“ nusikalto tik tuo, kad nepersistengė saugumo srityje, ir žuvo svetimi žmonės – ne mūsų tėvai, draugai ar vaikai. Nesusimąstome, kad prekybą organizuojantis ir darbuotojus samdantis juridinis asmuo privalo viską suorganizuoti taip, kad darbuotojai ir klientai prekybos vietoje būtų saugūs, o jeigu nepasisekė – neišsisukinėti, kaip namų darbų neatlikęs dvejetukininkas.
Lygiai taip pat dauguma „Omnitel“ ir „Bitės“ klientų neseniai tik trumpai pasigailėjo gyvos sudegintos automobilio bagažinėje merginos, bet saugumo reikalavimus ne iki galo įvykdžiusių bendrovių nenubaudė – į kitą tinklą neperėjo. Pažįstu tvirtą stuburą turinčių žmonių, kurie tai padarė, bet tokių Lietuvoje – kol kas vienetai. Kiti bent jau moraliai pasmerkė savo mobiliojo ryšio tiekėją, bet liko jam ištikimi. Kiti nė nepamatė jokios galimybės prasmingai reaguoti į nelaimę.
Dembavos auka palaidota ir visuomenės pamiršta, o dauguma jos naudoto, bet nelaimės akimirką nepadėjusio tinklo klientų toliau mėgaujasi siūlomomis paslaugomis – stilingais telefonais, smagiais pyptonais, pigiais pokalbiais. Anos tragedijos irgi buvo galima išvengti, bet mobiliųjų tinklų savininkai juk žinojo, kad klientams labiau rūpi kiti dalykai – jiems pagrindinį dėmesį ir skyrė. Mums dar kartais trūksta elementarios nuovokos, kad įžvelgtume ryšį tarp savo požiūrio į svetimą gyvybę, naudojamų produktų ir tuos produktus siūlančių verslininkų prioritetų.
Vartotojų visuomenėse atleidžiamos svetimų žmonių mirtys. Vartotojų visuomenėse neatleidžiami tik rimtesni dalykai.
Pagal klasikinį politologų skirstymą, yra trys politinės kultūros tipai – parapijinė, pavaldinio ir dalyvio. Iš „Facebook“ diskusijų akivaizdu: politinė mūsų kultūra nepribrendusi iki dalyvio kultūros, dominuoja pavaldiniai. Pavaldinys žiūri į įvykius kaip į krepšinio aikštelę, ir sau tenumato žiūrovo ir aptarinėtojo vaidmenį – kaip dabar kokiam Numavičiui sužaisti, ar gerą perdavimą padarė Bivainytė Staškevičiui, ar teisingai skyrė baudą Jasinskui.
Negi kitų nelaimė mums tėra neįprastas būdas įprastai praleisti laiką sirgaliaus-stebėtojo pozicijose? Neskiriame pramogai sugalvoto žaidimo nuo tikro gyvenimo – nes tai (esą) ne mūsų gyvenimas. Nesuprantame, kad tikroje visuomenėje nesame žiūrovai – mes visi irgi esame aikštelėje, ir mūsų pasirinkta pozicija taip pat lemia, kokioje visuomenėje mes gyvename. Logiška, kad nesuvokdami savo pilietinės atsakomybės, negalime žinoti, kas yra politinė politiko atsakomybė ar moralinė bei socialinė verslininko atsakomybė. Į verslą žiūrime nebent kaip vartotojai – bet vartotojai, kaip minėjau, kitų mirtis atleidžia.
Atskiro individo mastu budelio pateisinimas yra geras savęs nuraminimo būdas – psichologinė savigynos strategija. Tačiau bėda, jeigu tokios strategijos įsivyrauja visos visuomenės mastu ir neatsiranda lyderio, kuris mokėtų prisiimti atsakomybę ne tik užrašais užuojautų knygose, bet ir aktyviais veiksmais, kad bent ateityje tokios nelaimės nebūtų toleruojamos. Tokiu atveju turime visuomenę labai gerų krepšinio sirgalių, bet nelabai gerų ir atsakingų žmonių. Šioje visuomenėje turės įvykti daugiau nelaimių, kad ji vis dėlto pasimokytų iš klaidų ir priverstų visus prisidirbusius, ne savo sąskaita sutaupiusius, neapsižiūrėjusius ir t.t. veikėjus klaidas taisyti. Ne tik komunikacines.
Neteisinga manyti, kad verslas yra visada savaiminis blogis. Bet pasaulio praktika rodo, kad menkai reguliuojamos, aršios ir nužmoginančios konkurencijos sąlygomis stambus verslas moka būti geras, žmogiškas, socialiai ir ekologiškai atsakingas tik tiek, kiek jį priverčia vartotojas. Vartotojas tai daro ar per savo atstovus – politikus, ar tiesiogiai – savo pinigais.
Verslas pažįsta savo klientą ir leidžia sau tiek klaidų, kiek klientas galės atleisti. Kol klientas praryja – laukime tų klaidų pasikartojimo, taigi ir daugiau griūvančių stogų. Nelaimei grįžus kitą kartą, neabejoju, kad verslininkų viešieji ryšiai bus kokybiškesni. Mums to pakaks?
Autorius yra Susivienijimo Žali.lt steigėjas.