Rinkimus triuškinama balsų persvara laimėjo Sąjūdis, kurio iškeltų arba remiamų kandidatų programose buvo aiškiai įrašytas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Taigi, balsuodami už Sąjūdžio iškeltus ir jo remiamus kandidatus, rinkėjai suteikė jiems tautos mandatą atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo padaryta Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui 1990 m. kovo 11 d. priėmus Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Prieš jį priimant reikėjo priimti kai kuriuos kitus teisės aktus, apibrėžiančius išrinktosios Aukščiausiosios Tarybos ir jos deputatų statusą. Tą dieną teisės aktai buvo priimami laikantis tam tikro eiliškumo, jų chronologiją ir turinį lėmė įvairios aplinkybės.
Kovo 11-osios aktą ir kitus nepriklausomybės atkūrimo teisės aktus parengė išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio deputatų grupė, vadovaujama prof. Vytauto Landsbergio. Į šią darbo grupę dar įėjo Vytenis Andriukaitis, Valdemaras Katkus, Kęstutis Lapinskas, Romualdas Ozolas, Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius. Jiems talkino teisininkas Vytautas Sinkevičius. Visi nurodyti teisės aktai, taip pat svarbiausias iš jų, Kovo 11-osios Aktas, buvo parengti per labai trumpą laiką – nuo kovo 2 d. iki kovo 9 d. Tą pačią dieną vėlai vakare jie buvo aptarti Sąjūdžio deputatų susirinkime, kuriame buvo galutinai apsispręsta, kad Nepriklausomybė bus paskelbta kovo 11 d.
1. Prieškario Lietuvos Respublikos tęstinumas ar modifikuota „Lietuvos TSR“
Teisės aktų eiliškumą ir jų turinį nulėmė atsakymas į jau minėtą klausimą, iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kita vertus, reikėjo atsakyti ir į klausimą, ar 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba gali iš karto priimti Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“? Kitaip tariant, kaip autentišką tautos valią išreikšti per esamas Lietuvai primestas sovietines institucijas, kaip nepriklausomybei atkurti panaudoti šią Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir kartu „neįsiteisinti“ „Lietuvos TSR“ struktūrose?
Čia slypėjo tam tikras pavojus. Jeigu būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomybę, tai iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė? Su kokiu teritoriniu vienetu yra susijusi ką tik išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba? Jeigu su „Lietuvos TSR“, tai ar „Lietuvos TSR“ yra valstybė? Ar tai, kad būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomybę, vėliau nebus interpretuojama ir taip, kad ši demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba (tautos atstovybė), tegul ir netiesiogiai, vis dėlto esą pripažįsta, jog Lietuvos TSR yra (buvo) Lietuvos valstybingumo forma? Viena iš formų.
Tarkime, jeigu būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomybę, būtų galimas kad ir toks aiškinimas: esą iki 1940 m. buvo viena Lietuvos valstybingumo forma (nepriklausoma valstybė), nuo 1940 m. – kita, vadinama „socialistine Lietuvos valstybė Sovietų Sąjungos sudėtyje“, o dabar, 1990 m., pasirenkama dar kita, nauja, valstybingumo forma. (Pažymėtina, kad būtent taip Lietuvos valstybingumo raida klaidingai aiškinama oficialioje dabartinės Rusijos istoriografijoje.)
Jeigu taip, tai gal 1940 m. Lietuvoje tikrai įvyko „socialistinė revoliucija“, gal tuomet tauta pati atsisakė nepriklausomybės, pati pasirinko „socialistinį valstybingumą“, o štai dabar nutaria pasirinkti kitokią valstybingumo formą?! Jeigu taip, tai gal ir sovietinės okupacijos, ir aneksijos nebuvo?! Tai kam tada kalbėti apie Sovietų Sąjungos moralinę ir teisinę atsakomybę, apie jos pareigą atlyginti padarytą žalą, jeigu demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kaip minėta, tegul ir netiesiogiai, vis dėlto pripažįsta, kad „Lietuvos TSR“ buvo (yra) Lietuvos valstybingumo forma? Nebuvo galima suteikti jokio preteksto tokiems ar panašiems visiškai nepagrįstiems interpretavimams.
Norint neiškreipti istorinės tiesos (ji buvo ir yra tokia: 1940 m. Sovietų Sąjunga prieš Lietuvą įvykdė karinę agresiją, Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota), reikėjo labai aiškiai konstatuoti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė atsiranda tik kaip prieškario nepriklausomos Lietuvos valstybės tęsinys. Kitaip tariant, nepriklausomos valstybės atkūrimas turėjo būti grindžiamas tik prieškario Lietuvos valstybės tęstinumu. Reikėjo būtinai atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip valstybės kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“ kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR aukščiausiųjų tarybų“ kaip sovietinių institucijų. Kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir „Lietuvos TSR“ neliktų nė menkiausios sąsajos.
2. Lietuvos valstybės tęstinumas – pagrindas atkurti nepriklausomybę
Lietuva visą sovietinės okupacijos laiką priešinosi jai. Net per 50 metų nepavyko iš lietuvių tautos sąmonės ištrinti jos identiteto, tautos „surusinti“, sulieti su vadinamąja „tarybine daugianacionaline liaudimi“. Nors prieškario valstybės nepriklausomybės laikotarpis buvo labai trumpas, 1918–1940 m., tačiau būtent jis, taip pat ginkluotas tautos pasipriešinimas sovietinei okupacijai buvo tie šaltiniai, kurie palaikė gyvybines tautos jėgas.
Valstybės tęstinumo aspektu Lietuvos atvejis buvo gana aiškus, nes, nepaisant 50 metų okupacijos, buvo daug požymių, įrodančių prieškario Lietuvos valstybės egzistavimą de jure (teisiškai) net ir jos fizinio slopinimo metu. Visų pirma paminėtinas Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių veikimas kai kuriose užsienio valstybėse. Akivaizdu, kad jeigu Lietuvos valstybė teisiškai neegzistuotų, Lietuvos diplomatinės atstovybės negalėtų veikti. Tarptautinėje praktikoje unikalu ir tai, kad Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienio valstybėse veikė nesant Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Antra, Vakarų demokratinės valstybės vykdė Lietuvos aneksijos nepripažinimo politiką – JAV ir dar apie pusšimtis valstybių niekada de jure (teisiškai) nepripažino Baltijos valstybių aneksavimo ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Būtent dėl to jos leido veikti Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms. Trečia, užsienio valstybėse buvo pripažįstami prieškario Lietuvos Respublikos piliečių pasai, taip pat ir tie, kuriuos išduodavo Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje. Taigi, nors ir labai siauroje erdvėje, vis dėlto prieškario Lietuvos Respublikos pilietybės institutas veikė. Ketvirta, kai kuriose užsienio valstybėse buvo išsaugota Lietuvos Respublikos nuosavybė, taip pat Lietuvai priklausiusios piniginės lėšos ir aukso atsargos, iki okupacijos laikytos tų valstybių bankuose.
Labai svarbi dar viena institucija, liudijanti valstybės valdžios tęstinumą okupuotoje Lietuvoje, – tai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, įkurta 1949 m. vasario mėn. Ji apėmė visas tuo metu Lietuvoje veikusias karines ir visuomenines formuotes, kurios priešinosi sovietinei okupacijai, ir joms atstovavo. Šios Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijoje nurodoma, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. Visuotinai pripažįstama, kad tautos aukščiausioji politinė institucija yra ne kas kita, kaip tautos atstovybė. Taigi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo tikroji tautos atstovybė, kuri išreiškė ir vykdė tautos valią. Pabrėžtina, kad tai buvo vienintelė teisėta tautos atstovybė tuometinėje okupuotoje Lietuvoje; jokios kitos tautos atstovybės joje tuomet nebuvo.
„Lietuvos TSR aukščiausiosios tarybos“, veikusios Lietuvoje nuo jos okupacijos iki 1990 m. vasario 24 d., kai laisvuose demokratiniuose rinkimuose buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, buvo ne kas kita, kaip tik okupacinės valdžios sudarytos vietos administracinės įstaigos, turėjusios klusniai legalizuoti ir įgyvendinti okupacinės valdžios sprendimus, padėti jai valdyti okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valstybės teritoriją. „Lietuvos TSR aukščiausiosios tarybos“ nebuvo parlamentas, nebuvo tautos atstovybė. Tai, kad Sąjūdžio spaudžiama Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1988 m. – 1990 m. vasario mėn. priėmė kai kuriuos teisės aktus (dėl valstybinės kalbos, vėliavos, Molotovo–Ribbentropo pakto ir kt.), ir tai, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje per šią svetimos valstybės primestą instituciją buvo galima siekti priimti kai kuriuos Lietuvai naudingus sprendimus, visiškai nereiškia, kad dėl to minėta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba buvo tautos atstovybė. Ji nelaikytina tautos atstovybe vien dėl to, kad atsirado ne laisvų ir demokratinių rinkimų būdu, ne tautos valia, kad jos deputatai neturėjo tautos mandato būti jos atstovais, o ji pati neturėjo tautos mandato būti tautos atstovybe.
Vadinamoji „Lietuvos TSR“ nebuvo valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma. Visuotinai pripažinti valstybės požymiai yra įtvirtinti 1933 m. gruodžio 26 d. Montevidėjo konvencijoje „Dėl valstybių teisių ir pareigų“, kurioje nustatyta, kad valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, turi turėti: 1) nuolatinius gyventojus; 2) apibrėžtą teritoriją; 3) vyriausybę; 4) galimybę užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. Būtent pastarasis požymis – valstybės gebėjimas savarankiškai palaikyti santykius su kitomis valstybėmis – reiškia ne ką kita, kaip faktinę valstybės nepriklausomybę nuo kitos valstybės valdžios. Taigi neatskiriamas valstybės požymis yra jos suverenitetas. Akivaizdu, kad 1940 m. okupuota Lietuva neteko suvereniteto, tauta neturėjo jokių sąlygų laisvai ir savarankiškai spręsti valstybės ir visuomenės organizavimo klausimų: pasirinkti valstybės santvarkos, nustatyti ūkinio ir visuomenės gyvenimo pagrindų, nubrėžti užsienio politikos krypčių. Tauta taip pat neteko galimybės savarankiškai, laisvai ir demokratiškai rinkti Seimo – tautos atstovybės.
Okupacinės valdžios sudaryta administracija likvidavo Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijas; visi politiniai sprendimai, taip pat bent kiek svarbesni ūkiniai sprendimai buvo priimami ne Lietuvoje ir ne jos institucijų, bet Maskvoje. Šiuos sprendimus priimdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovaujantys organai, o jeigu kai kuriuos neesminius sprendimus būdavo leidžiama priimti Lietuvoje, – Lietuvos komunistų partijos, kuri buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vietinis teritorinis padalinys, vadovybė.
Galima teigti, kad terminas „Lietuvos TSR“ atspindėjo okupuotos Lietuvos valstybės teritorijos valdymo būdą, kurio esmę galima apibūdinti taip: Sovietų Sąjungos valdžios organai sukūrė sau pavaldžias ir savo kontroliuojamas vietos administracines įstaigas, suteikė joms pavadinimus, turėjusius rodyti, esą šios įstaigos atstovauja tautai (pavyzdžiui, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, Lietuvos TSR Ministrų Taryba), ir per jas, remdamiesi represinėmis struktūromis, valdė okupuotą Lietuvos valstybės teritoriją. Tegul neklaidina pavadinime „Lietuvos TSR“ esantis žodis „respublika“. „Respublika“ yra valstybės valdymo forma, bet „Lietuvos TSR“ nebuvo valstybė, tad ir valdymo formos (respublikos) nurodymas tebuvo fikcija. Todėl jokie „buvusios sąjunginės respublikos“, „posovietinės respublikos“, „posovietinės valstybės“, juo labiau „Lietuvos kaip valstybės, buvusios Sovietų Sąjungos sudėtyje“ terminai Lietuvai negali būti taikomi. Tai Seimas labai aiškiai pareiškė 1999 m. sausio 12 d. priimtame „Memorandume Šiaurės Atlanto Aljanso valstybių parlamentams“. Pagal tarptautinės teisės principą ex injuria jus non oritur jokia valstybė negali įgyti suverenių teisių į savo okupuotą ir neteisėtai valdomą teritoriją. Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, negali būti laikomos išstojusiomis iš SSRS, nes, būdamos jos neteisėtai okupuotos ir aneksuotos, teisiškai nepriklausė jai. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuva niekada nebuvo sudedamoji SSRS dalis, todėl negali būti laikoma „buvusia sovietine respublika“. Ne Lietuva „išėjo“ iš Sovietų Sąjungos – tai Sovietų Sąjunga (tiksliau – jos teisių ir pareigų tesėja Rusija) buvo priversta išeiti iš Lietuvos, kurioje neteisėtai buvo daugiau kaip 50 metų.
Čia galime prisiminti tuometinio Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo apsilankymą Lietuvoje 1990 m. sausio 11–14 d. Pagal SSRS konstituciją komunistų partija buvo vadovaujanti ir nukreipianti valstybės ir visuomenės jėga, visų valstybinių ir visuomeninių organizacijų vadovaujantis branduolys. Ji buvo suaugusi su valstybės aparatu, uzurpavusi visą valstybės valdžią. Sovietų Sąjunga buvo partinė valstybė, kurioje viską spręsdavo komunistų partijos centro komitetas, tiksliau – jo politinis biuras, tad Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto generalinis sekretorius buvo Sovietų Sąjungos vadovas. Jis atvyko į Lietuvą, kaip pats sakė, siekdamas „užkirsti kelią pavojingų išcentrinių jėgų plėtrai Sovietų Sąjungoje“.
Vilniuje M. Gorbačiovas elgėsi taip pat. Jo kortežas pakeliui iš oro uosto sustojo gatvėje, jis išlipo iš automobilio ir kalbėjosi su žmonėmis. Žmonėms tai darė įspūdį. Sovietinė propagandos mašina veikė kaip įprastai – spaudoje sušmėžavo nuotrauka, kurioje M. Gorbačiovas eina Vilniaus gatve ir veda mažą mergaitę. Vilniuje, Spaudos rūmuose, jis susitiko su inteligentijos atstovais ir bene pirmą kartą viešai užsiminė ir apie kažkokius „mechanizmus“, apie „rimtus“ procesus, galimybę reformuoti Sovietų Sąjungą, paversti ją federacija. Be to, jis pasakė, kad yra rengiamas įstatymas, leisiantis sąjunginėms respublikoms išstoti iš Sovietų Sąjungos. Užsienio korespondentams (o jų iš įvairių pasaulio valstybių buvo atvykę apie 150) tai buvo didžiausia naujiena, tačiau susitikimuose dalyvavę žmonės reagavo ramiai, nes ši šneka buvo labai nekonkreti.
Be to, lietuvių tautai tai buvo jau nueitas etapas, ji siekė kur kas daugiau, negu siūlė M. Gorbačiovas. Kitą dieną spaudoje į kalbas apie kažkokius neaiškius Sovietų Sąjungos reformavimo „mechanizmus“ buvo replikuojama taip: „Mums, lietuviams, telieka atsidusti – 1940 metais kažkodėl nereikėjo labai gudrių mechanizmų, užteko ir vagonų.“ Stengdamasis įtikinti vietos publiką, M. Gorbačiovas vartojo įvairius patoso kupinus posakius, pvz., pareiškė, kad jis esąs „didesnis lietuvis negu mes patys“. Tačiau tuometinėje Kuro aparatūros gamykloje, į kurią jis nuvyko pasikalbėti su „paprastais“ darbininkais, laukė netikėtumas, atskleidęs tikrąjį jo veidą. Eidamas per milžinišką cechą, lydimas gausios svitos ir daugybės žurnalistų, jis pamatė nuošaliau stovintį pagyvenusį darbininką, kuris rankose laikė savadarbį plakatą su užrašu rusų kalba: „Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė.“ M. Gorbačiovas priėjo prie darbininko ir paklausė (citata): „Nagi, kas čia parašyta? Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė. Kokia nepriklausomybė?“ Atsakymas: „Aš gimiau laisvoje Lietuvoje ir turiu mirti nepriklausomoje Lietuvoje.“ M. Gorbačiovas: „Kas Jums pavedė parašyti šitą plakatą?“ Atsakymas: „Aš pats asmeniškai...“ M. Gobačiovas: „Jūs parašėte „visiška“. Vadinasi, iš Sąjungos susiruošėte išeiti?“ Atsakymas: „Taip. Anksčiau, ar vėliau...“ M. Gorbačiovas: „Jūs viską apgalvojote ir viską žinote?“ Atsakymas: „Na, žinoma...“
Generalinis sekretorius įsiaudrino, iškėlęs smilių agresyviai grūmojo pagyvenusiam žmogui, pradėjo mosikuoti rankomis ir beveik šaukė: „Ką, manote, mane sutrikdysite? Nesutrikdysite manęs.“ Net žmona puolė raminti jį. Baigėsi tuo, kad M. Gorbačiovas numojo ranka ir nuskubėjo toliau, į kitą cechą. Nueidamas dar mestelėjo: „Sunku jums bus...“ Bet išsyk pasigirdo kita replika: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“ Aiškiai matėsi, kad jis nepratęs prie pokalbių, netilpusių į jo mąstymo rėmus, apie tai, kad Lietuva gali būti nepriklausoma.
Grįžtant prie okupuotos Lietuvos valstybės tęstinumo, galima teigti, kad Lietuvos valstybė okupacijos laikotarpiu išlaikė (formaliai) vadinamąjį teisinį titulą, ji egzistavo de jure (teisiškai). Kaip, regis, 1954 m. vaizdingai pasakė vienas iš Prancūzijos Valstybės Tarybos pirmininko pavaduotojų, „Baltijos valstybės teisiškai egzistavo visada ir išlaikė savo teisinį subjektiškumą būdamos savotiškais gyvais mirusiaisiais“.
3. Teisinis atsiribojimas nuo „Lietuvos TSR“
Būtent prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją atkurti nepriklausomybę. Tam, kaip minėta, pirmiausia reikėjo atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ ir išrinktąją Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą atriboti nuo ankstesnių „Lietuvos TSR aukščiausiųjų tarybų“. Be abejo, 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba savo esme buvo visiškai kitokia negu ankstesnės „Lietuvos TSR aukščiausiosios tarybos“. Tai buvo tikra tautos atstovybė, išrinkta demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose. Ji buvo atribota nuo „Lietuvos TSR“ priėmus Deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“.
Tai pirmasis teisės dokumentas, tiesiogiai susijęs su Kovo 11-osios aktu. Prisiminkime svarbiausias šios deklaracijos nuostatas: 1) iki 1940 m. egzistavo nepriklausoma Lietuvos valstybė, ji suverenią tautos galią reiškė per Lietuvos valstybės institucijas; 2) 1940 m. Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją ir neteisėtai inkorporavo Lietuvą į Sovietų Sąjungą, sugriovė buvusias valstybės struktūras ir primetė svetimas; 3) nuo 1988 m. atsirado naujų galimybių reikštis tautos valiai, taip pat ir per šias primestas (esamas) institucijas; 4) tai, kad yra panaudojamos Lietuvai primestos svetimos struktūros, negali būti interpretuojama taip, esą pripažįstamas jas primetusios valstybės (Sovietų Sąjungos) suverenitetas lietuvių tautai ir Lietuvos teritorijai, pripažįstama aneksija; 5) 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose tauta suteikė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atkurti Lietuvos valstybę bei reikšti suverenią tautos galią per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 valandos bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.
Siekiant išvengti bet kokių spekuliacijų dėl to, kokios valstybės nepriklausomybė bus atkuriama, siekiant išvengti bet kokių mėginimų net ir netiesiogiai susieti tai su „Lietuvos TSR“, buvo priimtas Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Jame nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose turi būti vartojamas vienintelis oficialus valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba yra vadinama Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, o Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybe.
Taigi, priėmus Įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, atsirado institucija, kuri vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Nutraukus bet kokias sąsajas su „Lietuvos TSR“ būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo priimti sprendimą dėl valstybės (Lietuvos Respublikos) nepriklausomybės atkūrimo.
4. Pagrindinės Kovo 11-osios akto nuostatos
Paskui buvo priimtas Kovo 11-osios Aktas. Jo tekstas trumpas, bet labai talpus. Jis gerai žinomas. Tiesiog prisiminkime.
Lietuvos valstybės tęstinumas išreikštas dviem pirmosiomis Akto nuostatomis. Pirmoji nuostata: „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Atkreipkime dėmesį, kad rašoma ne apie pačios valstybės atkūrimą, – kaip minėta, teisiškai ji egzistavo ir ją fiziškai nuslopinus, – o apie tai, kad „atstatomas <...> Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas“. Labai svarbu ir tai, kad rašoma ne apie tautos suvereniteto atkūrimą, – jis visada priklausė tautai, tik okupacijos sąlygomis nebuvo galimybės jį įgyvendinti, – o apie tai, kad yra atstatomas suvereninių galių vykdymas. Antroji nuostata: Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas yra 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės; šie teisės aktai niekada nebuvo nustoję teisinės galios. Ši nuostata reiškia ir tai, kad visi vadinamojo „liaudies seimo“, o vėliau – marionetinių „Lietuvos TSR aukščiausiųjų tarybų“ sprendimai, kurie prieštaravo šiems kertiniams konstituciniams aktams, yra neteisėti.
Toliau Akte konstatuojama, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, kad joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Nuostata, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, reiškia, kad jokia valstybė negali iš Lietuvos reikalauti atiduoti ar kam nors „grąžinti“ Vilniaus arba Klaipėdos kraštą, kokias nors kitas teritorijas. Ši nuostata reiškia ir tai, kad Lietuvoje negali būti jokių autonominių ar kitų panašių darinių, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui.
Ketvirtąja Akto nuostata išreiškiama tai, kokių pozicijų (nuostatų) Lietuvos valstybė laikysis tarptautiniuose santykiuose: Lietuva pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, taip pat garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Labai daug diskutuota būtent dėl to, kokia formuluotė turi būti pavartota norint išreikšti tai, ką pradeda daryti Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Žodžiai „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“ atsirado tik prieš pat kovo 11-ąją. Iki tol Akto projektuose buvo įrašyta kita formuluotė: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sieks realizuoti visą valstybės suverenitetą.“ Tikriausiai nereikia aiškinti, kad „sieks realizuoti“ nėra tas pats, kas „pradeda realizuoti“. Kodėl iki pat paskutinės akimirkos vyko diskusijos dėl to, ar Aukščiausioji Taryba sieks realizuoti, ar pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą. Tik todėl, kad buvo rimtų abejonių, ar paskelbus nepriklausomybę tikrai galėsime įgyvendinti valstybės suverenitetą, ar Sovietų Sąjunga nepanaudos ginkluotos jėgos ir prievarta šiurkščiai nenumalšins paskelbtosios nepriklausomybės. Deputatų grupėje, rengusioje Kovo 11-osios Akto projektą, buvo svarstomas ir toks argumentas: jeigu bus įrašyta, kad Aukščiausioji Taryba jau pradėjo realizuoti visą valstybės suverenitetą, bet ji neturės realios galimybės tai daryti, ar nebus sumenkintas pats nepriklausomybės paskelbimas? Tik dėl to Akto projekte buvo įrašytas žodis „sieks“. Nors šis žodis pats savaime neužkirto kelio iš karto „pradėti realizuoti visą valstybės suverenitetą“, bet reikia pripažinti, kad jis vis dėlto buvo gana dviprasmiškas: kada sieks – ar dabar, iš karto, vos atkūrus nepriklausomybę, ar vėliau, kai tam atsiras sąlygos, ir pan. Formuluotė „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“ labiau tinkama, nes tiksliau atspindi tai, kas įvyko: paskelbusi nepriklausomybę, būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“. Tai reiškia, kad jokios kitos valstybės valdžios Lietuvoje nėra, jokia kita institucija negali įgyvendinti valstybės suvereniteto, nes visą valstybės suverenitetą jau pradėjo įgyvendinti būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
5. Lietuvos Respublikoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija
Grįžkime prie Kovo 11-osios Akto teksto, prie jo nuostatos, kad „Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“. Valstybė negali būti be konstitucijos, todėl buvo būtina nedelsiant konstatuoti, kad atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė turi konstituciją. Kokią? Rengiant nepriklausomybės atkūrimo dokumentus pirmiausia buvo minima 1922 m. Konstitucija, nes ji buvo demokratinė. Bet prieš sovietinę okupaciją ji jau negaliojo, tuo metu galiojo 1938 m. Konstitucija. Ši Konstitucija buvo autoritarinė – visa valdžia buvo sutelkta Respublikos Prezidento rankose, o tautos atstovybei Seimui iš esmės buvo paliktas antraeilis vaidmuo. Ar atkuriamoji nepriklausoma valstybė tikrai turi pradėti savo gyvenimą pagal nedemokratinę 1938 m. Konstituciją? Ar jos galiojimo atkūrimas nereiškia, kad kartu yra grąžinamas autoritarinis Antano Smetonos režimas? Vien dėl to į idėją atkurti 1938 m. Konstitucijos galiojimą buvo žiūrima labai atsargiai. Labiausiai dvejojo mažumą sudarę deputatai, kurie šiuo klausimu nevisiškai pasitikėjo Aukščiausiosios Tarybos dauguma ir net įtarė, kad gali būti apgauti, – esą gal atkūrus 1938 m. Konstitucijos galiojimą ji ir liks toliau galioti, o nauja konstitucija nebus priimta. Tik po tam tikrų įtikinėjimų ir pažadų, kad dauguma elgsis garbingai, kad paskutinę iki sovietinės okupacijos galiojusią Konstituciją reikia atkurti tik siekiant dar kartą įtvirtinti valstybės tęstinumą, buvo sutarta atkurti būtent 1938 m. Konstitucijos galiojimą, bet tik trumpam laikui.
Pirmoji įstatymo nuostata: Aukščiausioji Taryba nutaria „nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą“, „nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (ši nuostata tiesiogiai susijusi su Kovo 11-osios Akto teiginiu, kad Lietuvos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija). Antroji įstatymo nuostata: atnaujinti 1938 m. Lietuvos Konstitucijos veikimą. Atkreipkime dėmesį, kad buvo atnaujintas visos 1938 m. Konstitucijos galiojimas, bet, kadangi 1990 m. pradžioje Lietuvoje veikė ne visos institucijos, kurios buvo numatytos 1938 m. Konstitucijoje, čia pat, tiksliau – tame pačiame sakinyje, po teiginio, kad yra atnaujinamas 1938 m. Konstitucijos veikimas, buvo įrašyta tokia nuostata: „sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą“.
Kilo klausimas, ar 1938 m. Konstitucijos galiojimo atnaujinimas reiškia ir tai, kad atkuriami ir tuo metu veikę įstatymai? Mechaniškai atkurti buvusių įstatymų buvo neįmanoma, nes tuomet būtų kilęs teisinis chaosas. Todėl įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“.
6. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas – atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės Laikinoji Konstitucija
Akivaizdu, kad 1990 m. kovo mėn., kai buvo atkurta nepriklausomybė, gyventi pagal 1938 m. Konstituciją būtų buvę sunku ar net neįmanoma. Todėl buvo nutarta sustabdyti 1938 m. Konstitucijos galiojimą ir priimti Laikinąją Konstituciją. Tam skirtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. Nors šiame pavadinime nėra žodžio „Konstitucija“, bet tai buvo ne kas kita, kaip Laikinoji Konstitucija. Prisiminkime įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ pagrindinius teiginius: pirma, sustabdyti 1938 m. Konstitucijos galiojimą; antra, patvirtinti Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.
Gerai žinoma, kad konstitucija turi viršenybę, kad konstitucijos viršenybės principas yra demokratinės teisinės valstybės principas, kad jis reiškia, jog jokie teisės aktai negali prieštarauti konstitucijai. Kaip galiojančius įstatymus suderinti su nauja Laikinąja Konstitucija? Ėmus kiekvieną įstatymą peržiūrėti jo suderinamumo su konstitucija požiūriu, tas darbas labai užsitęstų. Tuomet net nebuvo žinoma, kiek apskritai įstatymų yra, kokios paskutinės galiojančios jų redakcijos ir pan. Nebuvo galima leisti teisinio chaoso, todėl buvo pasirinkta tokia nuostata: nustatyti, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.
Tokia buvo nepriklausomybės atkūrimo dokumentų rengimo logika, nepriklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija. Ji buvo pakankamai gerai apmąstyta. Net žymiausi Sovietų Sąjungos teisininkai, kuriems po kovo 11-osios M. Gorbačiovas pavedė teisiškai įvertinti tą dieną Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės aktus ir juos sukritikuoti, nesugebėjo jiems nieko prikišti. Vienintelis jų priekaištas buvo tai, kad šie teisės aktai neatitinka Sovietų Sąjungos konstitucijos. Bet kovo 11-osios aktai tam ir buvo kuriami, kad jos neatitiktų!
Telieka paklausti: kodėl nepriklausomybė buvo atkurta būtent kovo 11 d., kodėl to nebuvo galima padaryti anksčiau, tarkim, iš karto po 1990 m. vasario 24 d. įvykusių rinkimų arba kovo mėn. pirmosiomis dienomis, arba vėliau, pvz., kovo 12 d.?
Anksčiau tai nebuvo įmanoma vien dėl to, kad per 1990 m. vasario 24 d. vykusius rinkimus buvo išrinkta tik 90 deputatų iš 141. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos TSR konstituciją Aukščiausiosios Tarybos sesija buvo laikoma teisėta, jeigu joje dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai deputatų, t. y. ne mažiau kaip 95 deputatai. Vadinasi, reikėjo palaukti, kol įvyks pakartotinis balsavimas, kol bus išrinkta pakankamai deputatų. Pakartotinis balsavimas vyko kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis. Iki kovo 10 d. vakaro, kai prasidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš 141. Nutarus pradėti sesiją kovo 10 d., t. y. jau pasibaigus pakartotiniam balsavimui, buvo siekiama turėti garantiją, kad bus išrinkta kuo daugiau nepriklausomybės atkūrimą remiančių deputatų. Tai buvo labai svarbu, nes jeigu Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas būtų priimtas tik nedidele balsų persvara, būtų sunkiau pasaulį įtikinti, kad Lietuva tikrai nori būti nepriklausoma valstybė.
Kodėl ne vėliau kaip kovo 11 d.? Kitą dieną, t. y. kovo 12-ąją, Maskvoje turėjo prasidėti SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Formaliai tai buvo aukščiausia tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios institucija. Šis suvažiavimas turėjo išrinkti pirmąjį SSRS prezidentą. Juo turėjo tapti M. Gorbačiovas. Taip ir įvyko, jis buvo išrinktas pirmuoju ir, beje, paskutiniu SSRS prezidentu, nes po pusantrų metų Sovietų Sąjungos neliko, ji subyrėjo. Buvo baiminamasi, kad išrinktasis SSRS prezidentas, turėdamas didelius įgaliojimus, pamėgins įvesti Lietuvoje nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties įvedimas reikštų, kad visą valdžią Lietuvoje perima Sovietų Sąjungos kariškiai, jų kariniai komendantai, kad yra labai apribojamos žmonių teisės ir laisvės, kad kariškiai įgyja teisę panaudoti ginkluotą jėgą ir pan. Suprantama, tokiu atveju išrinktoji Aukščiausioji Taryba nebūtų galėjusi susirinkti, veikti, nebūtų galėjusi paskelbti nepriklausomybės atkūrimo. Kitaip tariant, reikėjo užbėgti SSRS liaudies deputatų suvažiavimui už akių, suskubti pasinaudoti tautos valia sukurta ir istorijos suteikta galimybe. Ir tai buvo padaryta būtent kovo 11-ąją.
Galima prisiminti dar vieną įdomų dalyką. Kitą dieną po Nepriklausomybės Atkūrimo Akto priėmimo, t. y. kovo 12-ąją, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarė kreiptis į tuometinę SSRS Aukščiausiąją Tarybą, jos pirmininką M. Gorbačiovą (būtent tokios buvo jo pareigos iki išrinkimo SSRS prezidentu). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kabinete buvo susirinkę keli deputatai, taip pat teisininkai, kurie turėjo padėti parengti kreipimosi tekstą. Dėl šio teksto didesnių nesutarimų nekilo – kreipimesi buvo pranešama, kad kovo 11-ąją yra priimti teisės aktai dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, kad šis kreipimasis yra oficialus pasiūlymas pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu valstybės nepriklausomybės atkūrimu, o dėl to, kaip kreiptis į M. Gorbačiovą, deputatų nuomonės išsiskyrė: ar žodžiu „drauge“ (toks kreipinys tuomet buvo įprastas), ar žodžiu „gerbiamasis“, ar tiesiog „SSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininke“? Prof. V. Landsbergis pasiūlė kreipinį, daug tiksliau atspindėjusį tai, kas iš tiesų įvyko: „SSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Jo Prakilnybei Michailui Gorbačiovui“. Kreipinys „Jūsų Prakilnybe“ tarptautinėje teisėje, diplomatinių santykių praktikoje yra įprastas, kai vienas valstybės vadovas oficialiai kreipiasi į kitos valstybės vadovą. SSRS liaudies deputatų suvažiavime šis kreipinys sukėlė didelį šurmulį. Vėliau vienas iš M. Gorbačiovo „perestroikos“ architektų, Aleksandras Jakovlevas, savo atsiminimuose rašė, kad kai išgirdo kreipinį „Jo Prakilnybei“, suprato, jog Lietuva tikrai „išsprūdo“ iš Sovietų Sąjungos.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ne tik atkūrė valstybės nepriklausomybę – per kelerius savo veiklos metus ji įtvirtino Lietuvos valstybingumą, padėjo tvirtus demokratinės nepriklausomos valstybės raidos pagrindus. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įvykdė visus Atkuriamojo Seimo uždavinius, todėl visiškai pagrįstai Seimo 1996 m. lapkričio 26 d. priimta Deklaracija yra pavadinta Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu.