Tai neišvengiamai priminė paskutinį panašaus lygio šio politinio veikėjo išsišokimą: 2011 m. pareiškimą, jog Vilniuje ir jo apylinkėse integruotis turi būtent lietuviai, nes jie šiose žemėse yra atvykėliai, o lenkai gyvena nuo seniausių laikų.
Nors tai pavienė radikalaus politiko tezė, tačiau atspindinti ne tokį ir marginalų požiūrį tarp Lietuvos ir Lenkijos lenkų. Vilnius ir jo apylinkės, teritorija, carinės okupacijos metais apibrėžta kaip Vilniaus vyskupija, daugeliui yra „nuo seno lenkiškas kraštas“, kuriame lietuviai yra svetimkūnis, o Vilnius paverstas lietuvišku miestu tik dėl Stalino agresijos ir vėlesnės prievartinės Vilniaus lenkų repatriacijos į Lenkiją. Dažnas lenkas Vilniuje pritartų šūkiui „Wilno nasze“, o vyriausios kartos atstovai Lietuvos Respubliką laiko tik dar viena okupacine miesto ir krašto valdžia. Suvokiant, kad naujos kartos neima kitaip suvokti istorijos, jei nėra jos deramai išmokomos mokykloje, pavojingiausia yra tai, jog šiam lenkiško Vilniaus „naratyvui“ ne tik pasiduoda nemaža dalis lietuvių, tačiau ir ypatingą prielankumą rodo Lenkijos valstybinius ordinus skinantys Lietuvos istorikai.
Statistinės manipuliacijos
Iš pažiūros nesunku rasti pagrindimą lenkiško Vilniaus tezei. Pagal 1909 m. carinio surašymo duomenis, Vilniuje lietuviai sudarė 1,2 proc. gyventojų, mieste dominuojant lenkams (37,7 proc.), žydams (36,8 proc.) ir rusams su baltarusiais (18,3 proc.). Panašus vaizdas Vilniuje buvo ir pagal 1931 m. lenkų atliktą gyventojų surašymą: vos 1 proc. lietuvių Vilniuje ir 25 proc. tuomečiame Vilniaus krašte (atitinkamai 35 proc. lenkų, 15 proc. žydų, po 5 proc. rusų ir baltarusių). Būtent šią okupuotame krašte gautą statistiką paprastai galima sutikti ir pripažintų užsienio autorių (T.Snyder, N.Davies ir kitų) tekstuose, ji pasitelkiama formuojant Vilniaus istorijos vaizdinius tarptautinėje erdvėje.
Vilniaus apygardoje, 1942 m. duomenimis, buvo 49,1 proc. lietuvių ir 44,7 proc. lenkų. Surašymas itin reikšmingas, nes pirmą kartą atliktas nors ir okupacinės, tačiau etninių pretenzijų į Vilniaus apygardą neturėjusios vokiečių valdžios, kuri kartu turėjo ir mažai interesų iškreipti lietuvių-lenkų-rusų tautinės sudėties santykius. Šių dviejų surašymų skaičiai – 19 ir 20 procentų lietuvių gyventojų Vilniaus mieste II pasaulinio karo metais leidžia suprasti, kaip toli nuo tikrovės yra plačiai naudojamas XX amžiaus pradžios surašymuose nurodomas 1 procentas Vilniaus lietuvių.
Polonizacijos įrankiai - švietimas
Vos apie 20 proc. lietuvių Vilniuje ir apie 50 proc. Vilniaus apygardoje taip pat liko neatsitiktinai. Būtina turėti galvoje, jog tai po dvidešimties lenkų okupacijos metų ir dar ilgiau trukusio nutautinimo surinkti skaičiai. 1875 m. duomenimis tuometėje Vilniaus apskrityje lietuviai sudarė 65 proc. visų gyventojų (lenkai – 11 proc., žydai – 23 proc.). Akivaizdus tautinės sudėties apsivertimas kone toje pačioje teritorijoje neįvyko savaime. Lietuviškų istorijos vadovėlių dėmesio nepelnytai nesulaukė tarpukario Vilniaus krašte keliais frontais – per mokyklas, spaudą ir bažnyčias – vykdyta gyventojų lenkinimo politika.
Tačiau šios represinės priemonės buvo jau tik ledkalnio viršūnė. Kaip apibendrina Z. Zinkevičius, nuo pat okupacijos pradžios lenkų užimtoje teritorijoje buvo siekiama „Vilniaus klausimą“ išspręsti asimiliuojant lietuvius ir taip įrodant, kad jų čia išvis nebūta. Tuo tikslu vis sparčiau buvo naikinamas lietuviškų mokyklų tinklas. Okupacinė valdžia pripažino teritorijoje gyvenant gausią lietuvių bendruomenę ir iš pradžių formaliai užtikrino teisę į lietuvišką išsilavinimą, tačiau net ir esant tokiam reguliavimui mokyklas uždarinėjo rasdama pretekstus kiekvienam konkrečiam atvejui. Taip iki 1936 m. lietuviškų mokyklų krašte jau praktiškai nebuvo likę: veikė tik 1937 m. likviduota Švenčionių gimnazija, dvi pradinės mokyklos ir besitraukianti Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje. 1938 m. uždaryta lietuvišku švietimu visą okupacijos laikotarpį besirūpinusi „Ryto“ draugija.
Uždarius mokyklas lietuviai kaip ir XIX a. mokė lietuviškai namuose, steigė skaityklas, kurios vėliau taip pat buvo uždarinėjamos. Uždraustas lietuviams buvo ir aukštasis mokslas: visi Stepono Batoro universiteto dėstytojai buvo lenkai, o per 20 metų jį tegalėjo baigti vos 20 lietuvių.
Polonizacijos įrankiai – Bažnyčia
Vis dėlto religingoje to meto visuomenėje, ko gero, veiksmingiausiu polonizacijos įrankis buvo dvasininkai. Lenkinimas per Bažnyčią toli gražu nebuvo pilsudskinės okupacijos atnešta naujiena Rytų Lietuvoje: dar 1787 m. Vilniaus vyskupijoje vyskupas I. Masalskis nurodė bažnyčiose melstis ir giedoti tik lenkiškai, kas visą bendruomeninį religinį gyvenimą pavertė lenkiškos kultūros erdve. Carinės okupacijos metais ir ypač po nesėkmingų sukilimų buvusios ATR gyventojai atsidūrė akivaizdžiai svetimos rusų kalbos ir stačiatikybės akivaizdoje bei neteko bet kokio politinio veikimo galimybių. Tokiame kontekste Žemaitijoje ir Suvalkuose stiprėjant lietuviškam sąjūdžiui, tarp Rytų Lietuvos inteligentijos kilo kultūrinis sąjūdis, iškėlęs lenkų kalbą ir kultūrą kaip geriausią, kas turėta savito. Valstiečių lietuvybė, seniai išnaikinta tarp vietos dvarininkų, XIX a. antroje pusėje taip pat atsidūrė tarp kūjo ir priekalo: atviros rusifikacijos ir nuo jos tariamai ginančios polonizacijos.
Pagrindinį vaidmenį atliko dvasininkija: cariniu laikotarpiu iš 11 Vilniaus vyskupų 8 net nekalbėjo lietuviškai, o iš likusių trijų vos vienas nebuvo atvirai antilietuviškų pažiūrų. Nenuostabu, mat Vytauto Merkio pateikiamais 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis Vilniaus gubernijoje vos 0,02 proc. lietuvių buvo dvasininkai ir net 96,61 proc. – valstiečiai. Vaikai buvo nuosekliai mokomi lenkiškų poterių, nes Dievas esą mužikiškos, pagoniškos lietuvių kalbos nesupranta, o lenkiška malda – būtina, nors nepakankama išganymo sąlyga. Daug kur neleista lietuviškai prieiti išpažinties, net lietuvių šeimų motinos pačios stengėsi mokyti vaikus lenkiškai, kad šie būtų kultūringi ir pelnytų dvasininkų pagyras.
Kita paplitusi praktika buvo visus katalikų vaikus automatiškai priskirti lenkų tautybei. Tipinis ne vieno devyniasdešimtmečio šiandien kartojamas tuomečio kunigo ir tėvo dialogas skambėjo maždaug taip: „Tautybė? – Lietuvis. – Ne, ne. Lenkas? – Lietuvis. – Ar katalikas? – Katalikas. – Tai lenkas.“ Vėlgi, mažiau užsispyrę tėvai taip ir paleisdavo vaikus į gyvenimą lenkais, kategoriškesni galiausiai gaudavo brūkšnį tautybės grafoje – lietuviu paprastai nerašydavo. Kunigai šias priemones taip pat taikė vyskupo priespaudos sąlygomis, mat žinomas ne vienas atvejis, kai lietuvių kalbą parapijoje toleravęs kunigas buvo iškeliamas į kitas Lenkijos dalis, o jo vietoje pastatomas tautiškai „geriau susipratęs“ dvasininkas.
Kas esame?
Neneigiant, jos naujųjų amžių Vilnius, nepriklausomai nuo kintančios politinės priklausomybės buvo daugiakultūrinis miestas, tenka pripažinti, kad istorinės Lietuvos sostinės, o juo labiau jos neurbanizuotų apylinkių lenkiškumas gerokai perdedamas.
Kaip liudija tiek E. Gudavičius („Lenkų atsiradimas Rytų Lietuvoje“, 1992), tiek A. Budreckis („Vilniaus krašto demografinės problemos“, 1980), iki Abiejų Tautų Respublikos įkūrimo lenkų bendruomenės Vilniuje ir apylinkėse apskritai negalėjo būti, nes nė vienas LDK statutas nenumatė galimybės lenkams įsigyti žemės ar eiti valdiškas pareigas LDK tarnyboje (valstiečiai ir taip gyvenamosios šalies nekeisdavo). Vienintelės išimtys buvo santuokos kelias ir indigenato teisė – atvejis, kai turimas lietuviškas senelis bajoras arba už Lietuvą dalyvauta trijuose karo žygiuose.
Taigi lenkai dabartinėje Lietuvoje – ATR vykusių tautinių procesų padarinys. Iki ATR padalijimų didžiąja dalimi sulenkėjo Lietuvos bajorija, o prasidėjus okupacijos laikotarpiams pradėta polonizuoti ir valstietiją: cariniu laikotarpiu per Vilniaus vyskupijos dvasininkus, o tarpukariu ir pasaulietinės valdžios priemonėmis – draudžiant lietuvišką spaudą, visuomenines organizacijas ir švietimą. Nors šiame tekste neaptartomis formomis, planingo nutautinimo procesai regione tesėsi ir sovietmečiu, o dėl valdžios abejingumo sėkmingai nesiliauja ir šiandieninės atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu.
Polonizacija Lietuvoje yra ne mitas, o gausia medžiaga pagrįstas faktas, apie kurį šiandien nedaug kalbama ir dar mažiau mokoma. Simptomiškas yra atvejis nors ir ne lietuvio rašytos, bet Lietuvoje populiarumo sulaukusios Krzysztof Buchowski knygos „Litvomanai ir polonizuotojai“, kuri yra gausi vertingos istorinės faktologijos, tačiau kartu tobulai perteikia tą pačią „polonizacijos mito“ tezę (275 psl.), sėkmingai kurstomą ir Lenkijos, ir jai palankiuose Lietuvos akademiniuose sluoksniuose. Jauni lietuviai, neretai laikantys save šalies patriotais, šiuos knygos teiginius skaito ir cituoja susižavėjimo kupinais balsais.
Ko nereiškia ir ką reiškia „pripažinti polonizaciją“?
Tačiau užsimerkdami prieš krašto istoriją ir nesiekdami visuomenėje keisti jos suvokimo, neturėtume stebėtis, kad neretai tikima Vilnių esant lenkišku miestu ir tuo pačiu pateisinami Lietuvos ir Lenkijos lenkai, mintyse ar garsiais šūkiais kartojantys „Wilno nasze“. 1994 m. būtina buvusi abipusės draugystės sutartis su Lenkija A. Brazausko palaiminta taip ir neįtraukus pripažinimo, jog tarpukariu Vilnius buvo okupuotas, o dabar yra teisėta Lietuvos sostinė.
Valdančioje koalicijoje veikiant atvirai antilietuviškai ir atsargiai separatistinei politinei jėgai, aktyvios pastangos supažindinti su tikrąja krašto istorija tiek jo gyventojus, tiek visus Lietuvos piliečius yra vienas iš būtinų žingsnių link Pietryčių Lietuvos integracijos ir, kita vertus, jos gyventojų dirbtinio supriešinimo su savo pačių valstybe pabaigos.