Šiandien, kai didžiausias įžeidimas – tolerastas, o didžiausios Rytų kaimynės agresyvūs veiksmai prieš demokratiją nublanksta prieš pyktį ant moters su barzda (arba vyro su suknele, priklauso ko paklausi), nejučiomis pasikasai pakaušį ir įsižnybi ar nesapnuoji.
Vilius Šimanskis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Iškėlus patį svarbiausią klausimą „kaip aš tai paaiškinsiu savo vaikams?“ ir prisimenant senąjį „ko norėjo mergaitė?“ lengvai galime teigti, kad visas mūsų konservatoriškasis požiūris į pasaulį turėtų būti sveikintinas ir skatinamas, juk vaikai – tai mūsų ateitis. Tačiau kaip rodo smurto prieš vaikus statistika, ir bendras tėvų vaikams skiriamo laiko vidurkis, tai tikriausiai tėra tuščia demagogija, skirta užmaskuoti vidiniams Lietuvos piliečių demonams. Kiek vien vertas, tas taip dažnai skambantis „aš tolerantiškas, bet...“

Ar tikrai tokia niūri realybė? Juk Lietuva garsėjo savo tolerantiškumu, XVI a., Vilnius savyje talpino daugybę konfesijų ir etninių tautų. Ar sovietmetis vienintelis mūsų netolerantiškumo kaltininkas? O gal Europa išties peržengė visas ribas? 

Šiandieninė Rusija – tai tikslingai save kaip Vakarų antipodą pristatanti šalis, taip dar labiau sustiprinanti po II-ojo pasaulinio karo susiformavusią paradigmą apie Vakarų ir Rytų priešingybes. Šis antipodas suteikia prieglobstį visiems nusivylusiems Vakarais – homoseksualų nekenčiantiems, moteris engiantiems, demokratija ir saviraiška besišlykštintiems, ir kitokiems protu neapdovanotiems asmenims.
Vilius Šimanskis

Lietuvai didžiausią kultūrinę įtaką visada darė Europa, kurios ribos, kaip teigia prancūzų istorikas Remi Brague, yra „grynai kultūriškos“. Tačiau tai nereiškia, kad Europa kultūriškai vienalytė – skirtingas jos dalis veikė skirtingos istorinės peripetijos, egzistuoja ją skiriantys katalikiški ir ortodoksiški pradai, bei šiuo metu dar vis itin aktualus buvęs sovietinis blokas – jis irgi nubrėžė savotiškas ribas tarp idėjinių Rytų ir Vakarų. Atsiduriame įprastoje situacijoje: Lietuva – tai sankirta tarp Rytų ir Vakarų, tai tradicinė Lietuvos regionistikos problematika. Aptarsiu įtakos dalis iš abiejų pusių ir bandysiu pateikti kuo aiškesnį dabartinį Lietuvos vaizdinį tolerancijos klausimu. Rytų Europą dėl Lietuvos geopolitinės situacijos ir istorinės patirties labiau traktuosiu kaip Rusiją.

Vakarų Europa – tolerancijos židinys?

Šiuo metu tolerancijos bastionu laikomas mitinis Vakarų pasaulis, ypač Europos Sąjunga, kuri propaguoja siekius užtikrinti lygiavertes teises netradicinės seksualinės pakraipos asmenims, moterims ir tautinėms mažumoms. Iš kur visa tai kilo? Antrinu Leonidui Donskiui, teigiančiam, kad tolerancijos ištakos krikščionybėje, juk prieš Dievą lygios visos tautos ir visi socialiniai sluoksniai. Kultūrinės Europos tėvai yra du miestai – Jeruzalė, dėl suteiktos monoteistinės religijos, ir Atėnai, dėl filosofijos tradicijos. Abi šias kultūrinės Europos dalis puikiai perėmė Vakarų Europa, religinei tolerancijai susijungus su filosofine tradicija, ir pagimdžius tokius filosofus, kaip Johnas Lockas, Erasmusas Roterdamietis ir Voltairas, kurie šnekėjo apie pagarbą kito žmogaus orumui – tuomet ir užgimė šiandieninės tolerancijos idėja.

Tolerancija įmanoma tik suvokus, kad kitas asmuo turi teises į savo mintis, veiksmus, orumą. Kol tai nesuvokiama, neįmanoma ir toleruoti mums patiems nepriimtinų veiksmų, kol tai nesuvokta, mes dar vis būsime Rusijos kultūros įkaitais.Aišku, ši idėja iškart netapo Vakarų Europos gyvenimo moto. Dėl šios vertybės teko kariauti religinius karus, patirti kultūrinius iššūkius, šovinizmą ir du pasaulinius karus, tačiau Europai pavyko tapti tolerancijos ir liberalumo skleidėja.

Taip pat tai nereiškia, kad VE irgi neišgyvena išbandymų tolerancijos klausimais – A. Merkel 2010 metais sakė, kad turi pripažinti jog multikultūralizmo projektas „visiškai žlugo“. Jai pritarė ir tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras D. Cameronas, teigdamas, kad reikia rasti bendrą kryptį, o ne toleruojant leisti susiformuoti visiškai atskiroms socialinėms žmonių grupėms, kitaip tariant, reikia keisti multikultūrizmo idėją. Tai rodo, kad idealaus viduriuko ieškojimas dar vis vyksta ir kad Vakarų Europa nėra išbaigtas vertybinis vienis. Iškylanti šiandieninė problema, kalbant apie toleranciją, yra primygtinas tolerancijos kišimas, gauname linksmą greitakalbę: „toleranciją propaguojantys, netoleruoja nepropaguojančių tolerancijos“. Nebent jie nėra baltaodžiai heteroseksualūs vyrai, tada netoleruoti jau leidžiama. Iš to išplaukia daugybė problemų – neberandami būdai sustabdyti kitų kultūrų ekspansyvios politikos Europoje, stabdoma asimiliacija ir taip skatinama socialinė atskirtis.

Rusijos ir tolerancijos santykis per amžius

Toleruoti reikia tuomet, kai kitų elgesys nevaržo niekieno laisvės. Todėl argumentas, kad tuoj pradėsim toleruoti ir pedofilus – nė iš tolo nėra tinkamas, nes vaikas nėra savarankiškas ir už save atsakingas individas. Todėl negalima sakyti „tai toleruokite ir radikalus musulmonus bei V. Putiną“. Gaila, bet šią detalę pamiršo ne viena Vakarų Europos valstybė ir taip tapo musulmonų bei kai kurių socialinių mažumų pastumdėliais.
Vilius Šimanskis

Šiandieninė Rusija – tai tikslingai save kaip Vakarų antipodą pristatanti šalis, taip dar labiau sustiprinanti po II-ojo pasaulinio karo susiformavusią paradigmą apie Vakarų ir Rytų priešingybes. Šis antipodas suteikia prieglobstį visiems nusivylusiems Vakarais – homoseksualų nekenčiantiems, moteris engiantiems, demokratija ir saviraiška besišlykštintiems, ir kitokiems protu neapdovanotiems asmenims. Kažkaip labai primena musulmonų radikalų apibūdinimą. Sutapimas? Nemanau, paralelės tarp musulmonų radikalų ir Rusijos aiškios. Didelę reikšmę Rusijoje susiformavusiam mentalitetui ir liberalių idėjų sklaidos stagnacijos priežastimi galime įvardyti neįvykusią schizmą tarp valstybės ir Bažnyčios. Vakarų Europoje ji prasidėjo XI a., per vadinamąją „Kovą dėl investūros“, o Rusijoje tai įvyko tik po komunistų perversmo, o šiuo metu ši atskirtis labiau teoriška – 2012 metais Vladimiras Putinas Patriarchui Kirilui suteikė rezidenciją Kremliuje, taip sulaukdamas protestų. Kirilas skolingas neliko – Putiną jis pavadino „Dievo dovana“.

Apie kokią toleranciją galima kalbėti kultūrinėje sferoje, kurioje niekinamas savarankiškas mąstymas ir tuščių dogmų nesilaikymas? Sferą, kurioje religinė laisvė – tik iliuzija? 

Rusija nuo maždaug X a. buvo kankinama mongolų. Nors ortodoksų bažnyčia ir apsaugojo nuo islamo įsivešėjimo, jai nepavyko apsaugoti nuo kitokio kultūrinio eksporto – žiaurumo kulto, despotiškos politinės kultūros ir nuolatinio karo stovio. Tai tikriausiai ir buvo pirmasis postūmis rusų kultūrai išsivystyti į tą pusę, kurioje ją matome šiandien. Gautos pamokos, kaip atbukinti valdomuosius, naikinti režimui nepasiduodančius ir išauginti naują diktatorių kartą. Kartais girdžiu, kad tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje – V. Putino kaltė, tačiau akivaizdu, kad šalies viduje jis turi nemažą palaikymą, nors diktatūrinėje valstybėje vykdomų apklausų rezultatais aklai pasitikėti nereikėtų. Bet prisimenant istoriją ir visus iki jo buvusius, Rusijos kultūrinėje sferoje užaugusius diktatorius, klausimų, ar rusų tauta remia V. Putiną, turėtų nelikti. 

Vienintelis įmanomas būdas funkcionuoti tokioje visuomenėje – nusileisti doktrinai, pripažinti sistemos primetamus standartus, kas gerai ir kas ne. Tai bandos instinkto išraiška, leidžianti elgtis tik taip, kaip priimtina režimui. Rusija šią „dovaną“ sustruktūrizavo ir įteikė visoms sovietinio bloko valstybėms komunizmo „svajonės“ pavidalu, ir šios dovanos mes nesame atsikratę ir šiandien. Tolerancija įmanoma tik suvokus, kad kitas asmuo turi teises į savo mintis, veiksmus, orumą. Kol tai nesuvokiama, neįmanoma ir toleruoti mums patiems nepriimtinų veiksmų, kol tai nesuvokta, mes dar vis būsime Rusijos kultūros įkaitais.

Lietuviška tolerancijos tradicija

Manęs niekad nepaliauja stebinti kaip referendumininkai sugeba sujungti pagonišką–barbarišką praeitį, katalikybę, romėnišką kilmę ir t.t. į vieną ir nejausti disonanso. Tiesa daug paprastesnė. Pradėjome savąją karinę ekspansiją kaip stiprios savitos kultūros neturinti tauta: dėl šios priežasties mums susidūrus su labiau išsivysčiusia Rusios kultūra, užaugusia Bizantijos dvasia, negalėjome atsisakyti jos teikiamų privalumų, iš kurių pats svarbiausias buvo rašto kultūra.

1568 m. tuometinėje ATR formaliai įteisinome lygybę tarp skirtingų krikščionybės atšakų, ir tai tebuvo įforminimas jau ir taip propaguojamo požiūrio, o Vakarų Europa tuo metu dar gyveno ką tik pasibaigusių religinių karų nuotaikomis.
Vilius Šimanskis

Metams bėgant ir spaudimui iš kryžiuočių augant, priėmėme politinį sprendimą, nepaisydami bendros praeities su Kijevo Rusia, priimti katalikišką krikštą. Taip siekdami apsisaugoti nuo grėsmės iš Vakarų ir taip įgijome sąjungininkę Lenkiją, per kurią ilgą laiką iki maždaug XVIII a, mokėmės Vakarų Europos kultūrinių laimėjimų, o kartais, kaip puikiai pastebi profesorius Alfredas Bumblauskas, aplenkdavome Vakarų Europą. 1568 m. tuometinėje ATR formaliai įteisinome lygybę tarp skirtingų krikščionybės atšakų, ir tai tebuvo įforminimas jau ir taip propaguojamo požiūrio, o Vakarų Europa tuo metu dar gyveno ką tik pasibaigusių religinių karų nuotaikomis.

Deja, kaip ir minėjau, tai nėra mūsų „doros prigimties“ nuopelnas, veikiau silpno identiteto. Ne iki galo išgyvenę šalies religinio identiteto transformaciją ir būdami nei pagonimis, nei katalikais, galėjome sau leisti mėtytis tarp skirtingų konfesijų, nejausdami didelio disonanso tarp tikėjimų tiesų, nes bet kuriuo atveju priimdavome naują religinę tradiciją tik paviršutiniškai. Mūsiškė tolerancija nepasižymėjo suvokimu ir įsisavinimu, tai buvo veikiau minčių cenzūra, išsivystė „savam kieme daryk ką nori“ požiūris.

Po ATR padalijimų, Lietuvos kultūrine edukacija užsiėmė carinė Rusija su savo rusiškų pradų politika. Jau galima dėti savotišką lygybės ženklą šiandieninei Rusijai – informacinė propaganda, perrašinėjama istorija ir tautinės savimonės teisės nepripažinimas lietuviams. Priklausymo carinei Rusijai metu mūsų santykis su tolerancija liko panašus, kaip ir XVI a., tolerancija – „minčių cenzūra“, tik šįkart ir primestinė – nemokantys užsiimti minčių cenzūra buvo naikinami pagal „geriausias“ rusiškas tradicijas. Prieš tai mums naudinga buvusi silpno identiteto išvystyta išorinė tolerancija pasitarnavo okupantams siekiant mus pakreipti jiems naudingon pusėn.

Tačiau išsilavinimą gavę ir ne taip stipriai paveikti metų metus veikusios „išorinės tolerancijos“ ideologijos, Suvalkijos žemdirbių vaikai sugebėjo palaikyti Lietuvos idėją, o vėliau ir atkurti nepriklausomą Lietuvą. Tarpukario Lietuva susigriebė, kad laikas sustiprinti savąjį „Aš“ ir griebėsi agresyvios lietuviško identiteto formavimo politikos siekdami kompensuoti prarastus aiškios krypties neturinčius metus. Sukurtas nacionalistinis Mindaugo-Vytauto-Smetonos kultas, kuris stipriai pasitarnavo sukuriant tai, kas laikoma lietuviška ir šiandien. Tačiau dėl tokio nacionalizmo teigiamai vertintos tik grynai lietuviškos Lietuvos istorinio paveldo dalys, šimtus metų istorijos iškerpant iš istorijos vadovėlių. Tarpukario metu sukurtas idėjinis variklis stipriai veikia ir šiandien, patiriant istorinio identiteto problemas, ir dėl to negalime sau leisti pripažinti lenkiškojo ar baltarusiško paveldo mūsų šalies istorijoje.

Egidijus Vareikis savo knygoje „Dinozaurėjanti Europa“ svarsto lietuviams dažną požiūrį, kad viskas, kas yra lietuviška, yra priešinga bet kam kitam ir, kad kiekviena vertybė, ateinanti iš už jos ribų, yra pavojinga ir įtartina. Tikriausiai toks gynybos mechanizmas išsivystė per daug metų patirtus kultūrinio prievartavimo procesus.

Galų gale, ar ir šiandien mes nesusiduriame su ta pačia neaiškaus lietuviško identiteto problema kaip ir tarpukariu? Norėdami tapti tolerantiškais visų pirma turime jaustis saugūs, o tokie galime tapti tik vėl pripažinę ir „rytietiškus“, ir „vakarietiškus“ istorijos puslapius, o ne užsidarę siauroje „tikrai lietuviška“ vagoje. Bus daug lengviau kalbėti apie tai, kad ir kitokie žmonės yra verti pagarbos ir meilės, kai patys nebebijosime savo praeities įvairiapusiškumo ir pripažinsime, kad lyg šiol eitas izoliacijos kelias mums nebetinka.

Autorius yra Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto, Kultūros istorijos ir Antropologijos specialybės studentas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Mentas, bankininkas, fabrikantas ir kiti (23)

Mentas , bankininkas ir fabrikantas, piktinosi skaitytojai komentaruose prie „Spinter tyrimų“...

Kelias į namus toks, kad automobiliai lūžta (17)

Panevėžio miesto Stetiškių kvartalo gyventojai Kalėdų Senelio šiais metais gali ir...

Verygos antausis Gabrieliui Landsbergiui: gyvuliams skirtas tirpalas – ne skystis lęšiams papildyta: žodžių mūšis feisbuke tęsiasi (948)

Socialinėje erdvėje – dviejų politikų žodžių mūšis. Pirmadienį konservatorius Gabrielius...

Po bemiegės nakties klaipėdiečiai jau tikisi blogiausio (105)

Klaipėdoje jau ne pirmą parą kylantis Danės upės vanduo užtvindė pravažiavimą į Baltijos...

Pristatė naują mokėjimo būdą papildyta 11:41 val. (40)

Investavęs milijonus eurų į mokėjimų sistemą Lietuvos bankas žada, kad jau netrukus...

Neryje rastas ilgiau kaip mėnesį ieškotos moters kūnas (81)

Lapkričio 20 d. apie 12.20 val. Trakų r., ties Žemųjų Semeniukų kaimu, Neries upėje, rastas...

Prie Argentinos krantų dingusiam povandeniniam laivui – liūdnas scenarijus papildyta 11.40 (34)

Remiantis Argentinos laivyno atstovų pateikiamais duomenimis, pietinėje Atlanto vandenyno dalyje...

5 dažniausi gedimai namuose: patarimai, kurių negalima ignoruoti (2)

Dažniausiai net nesusimąstome apie daugiabučio, kuriame gyvename, būklę. Susigriebiame tik...

Į rinktinę sugrįžęs Vasiliauskas svarbią misiją atliks ir pasibaigus atrankos kovoms

Šarūnas Vasiliauskas , kaip ir Kšyštofas Lavrinovičius, Lietuvos vyrų rinktinei paskutinį...

7 drabužių derinių idėjos, kad per darbo vakarėlį atrodytumėte nepriekaištingai kam reikėtų ištarti griežtą „ne“ (1)

Artėjantys kalėdiniai darbo vakarėliai - tikras galvos skausmas neapsisprendžiantiems dėl savo...