Prieš 10–12 metų diplomatijos užkulisiuose, publicistikoje klaidžiojo mintis apie regioną, kuris atitiktų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Žečpospolitos teritorijas. Be jokios abejonės, niekas negalvojo, kad bus sukurtas koks nors viršvalstybinis darinys, buvo galvojama apie tam tikrą tapatybę, geopolitinę orientaciją į Vakarus. Ten, kur ir žiūrėjo LDK.

Vykstant „oranžinei revoliucijai“ Ukrainoje, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio vizitas į Kijevą iš karto sukėlė kalbas apie atkuriamą Žečpospolitą. Rusų politologas Aleksejus Nevzorovas, komentuodamas Lenkijos ir Lietuvos prezidentų pasirodymą Kijeve, perspėjo, kad, veikiausiai vyksta Žečpospolitos atkūrimas. Pasak jo, Lenkija, turinti 38,3 mln. gyventojų, Lietuva su 3 mln. ir Ukraina su 48 mln. apsijungusios patenka į „aukščiausiąją lygą“.

Virginijus Savukynas
V. Putinas suaktualino istoriją geopolitiniuose žaidimuose. Krymo okupaciją jis grindė istoriniais argumentais. Akivaizdu, kad pagal jo istorinę sampratą dabartinei Ukrainai nėra vietos. Būtent todėl jai reikalingas naujas istorinis naratyvas, kuriame LDK periodas užimtų garbingų vietą. Ir čia jau mūsų istorinė misija padėti sukurti šį naują istorinį pasakojimą.
Ilgainiui šios kalbos nutilo. Ukrainai dar nebuvo aktualus LDK palikimas, o Lietuvos aukščiausia valdžia nusprendė, kad jos užsienio politika bus orientuota į Briuselį, o regionas, kuriame norime veikti, – Šiaurės Europa, t. y. Skandinavija.

Tiesa, Rusija dar kartą buvo aktualizavusi LDK regiono idėją, paskelbdama savo naują šventę – Liaudies vienybės dieną, švenčiamą lapkričio 4 dieną. Būtent tą dieną iš Maskvos buvo išstumti lietuviai ir lenkai. Aišku, tai rusų pergalės diena, tačiau ji primena, kad XVII amžiaus pradžioje Kremliuje šeimininkavo lenkai ir lietuviai. Kitaip tariant, šios šventės nesuprasi, nepapasakojęs, kad tuo metu buvo LDK ar Abiejų Tautų Respublika.

Dabar Rusija žymiai stipriau aktualizavo LDK palikimo poreikį. Iš tiesų, LDK ir Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis ukrainiečiams gali tapti labai rimtu pagrindu naujai tapatybei, padėsiančiai išsivaduoti iš Kremliaus siūlomo geopolitinio matymo, slaviško pasaulio modelio.

Ir čia yra labai svarbus Lietuvos vaidmuo. Būtent šiandien lietuviai šalia humanitarinės pagalbos gali suteikti žymiai svarbesnę paramą ukrainiečiams – priminti bendrą istoriją, bendrus darbus, bendras idėjas.

V. Putinas suaktualino istoriją geopolitiniuose žaidimuose. Krymo okupaciją jis grindė istoriniais argumentais. Akivaizdu, kad pagal jo istorinę sampratą dabartinei Ukrainai nėra vietos. Būtent todėl jai reikalingas naujas istorinis naratyvas, kuriame LDK periodas užimtų garbingų vietą. Ir čia jau mūsų istorinė misija padėti sukurti šį naują istorinį pasakojimą.