Kodėl nesiruošta okupacijai?
1939 metų spalį, atsiimant Vilnių, prezidentas Antanas Smetona, stovėdamas prezidentūros balkone susirinkusiai miniai ištarė tokius žodžius: „Mes gauname ribas su mum drauginga valstybe sovietų Rusija, tokias, kokias šiandien yra galimos gauti. Su mūsų didžiuoju kaimynu visą laiką buvo draugingi santykiai, yra draugingi ir turi būti ateityje draugingi, nes kaimyno sugyvenimo ryšiai mus glaudžiai atstoja. Turime savo krašto ribas ir turime jas ginti viskuo, kuo galime. Mes vieni esame per maži ir silpni, kad dideliame sūkuryje, kuris galėtų užkilti, galėtume kalbėti. Vilniaus atgavimas yra didelis džiaugsmas mūsų tautai“.
Jis turėjo žinoti, kad dar spalio 3 dieną Kremliuje užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui buvo pasakyta, jog Lietuva pateko į Sovietų sąjungos įtakos sferą, ir viskas yra nuspręsta. Antanas Smetona sakydamas šiuos žodžius turėjo žinoti, kad sovietai okupuos valstybę. Kodėl jis taip kalbėjo? Aišku, diplomatija ir pan. Tačiau ar buvo ruoštasi galimai okupacijai?
Kariškiai turėjo paruošę planą, jei būtų puolę sovietai. Bet per tą laiką nebuvo paruošta visuomenė artėjančiai okupacijai, nepasiruošta egzilinei vyriausybei ir pan. Kodėl? Ar Josifo Stalino žvilgsnis užhipnotizavo Antaną Smetoną, kad jis kaip bejėgis triušiukas prieš smauglį nesugebėjo net virptelėti?
Kas vyko, kai Lietuva gavo ultimatumą?
Ištiko šokas. Tačiau ne tik. A. Smetona kai kam buvo labai įsiėdęs. Dalis tuometinio politinio elito jo tiesiog nekentė. Taip nekentė, kad tragišką akimirką nusprendė panaudoti tam, kad galėtų susidoroti su prezidentu. Toks buvo pats jauniausias nepriklausomybės akto signataras Kazys Bizauskas, krikščionis demokratas, daug prisidėjęs prie Lietuvos valstybės stiprinimo. Tačiau jo neapykanta A. Smetonai buvo tokia stipri, kad jis neiškentė generolams nešnipštelėjęs, jog dabar yra pats palankiausias metas sutvarkyti prezidentą.
Negana to, būtent jis paskambino Vladimirui Dekanozovui ir pranešė, jog A. Smetona pabėgo iš Lietuvos.
Ne tik K. Bizauskui atrodė, kad sovietų ultimatumas puiki proga nuversti A. Smetoną. Jo buvęs draugas, o vėliau tapęs priešu, ištemtas iš Lietuvos (tiesa, su labai nebloga mėnesine renta) Augustinas Voldemaras, vos tik sužinojo, kad sovietai įžengė į Lietuvą, strimagalviais sugrįžo. Gal galvojo, kad jis labiau tiks sovietams nei A. Smetona. Tačiau pasėdėjo Kybartų stotyje, o iš ten buvo nugabentas į Maskvą.
A. Smetona buvo už tai, kad reikia priešintis okupantams. Tačiau buvo nubalsuota kitaip. Kodėl tada jis nepasinaudojo savo autoritetu? Prezidentas žinojo, kad jis turi priešų. Ir jautė, kad net tame kambaryje jis neturi tvirtos paramos. Jis jau nebebuvo lyderis. Gal todėl ir nusileido. Tuometinis Lietuvos politinis elitas pasirodė esąs silpnas mirtino pavojaus akivaizdoje. Mums iškyla klausimas: o ar šiandieninis politinis elitas yra stipresnis? Ar jaunieji partijų bent jau žino šias istorijas?
Kas įvyko negavus įsakymo priešintis?
Suirutė. Nebuvo aiškiai įvardintas priešas – sovietai. Ar galime įsivaizduoti tragikomiškesnę situaciją, kai prie Šiaulių riedėjusiems sovietų tankams pritrūko benzino, jį paslaugiai įpylė Lietuvos kariuomenės tiekimo skyrius? Dauguma karių buvo demoralizuoti. Jie prisiekė ginti tėvynę, tačiau įsakymo tai padaryti negavo. Jų priesaika pasirodė bevertė. Todėl okupantai ir buvo sutinkama su gėlėmis. Juk net valdžia jų nelaikė priešais. Būtų laikę priešais, tai ir gėlių nebūtų buvę.
Beje, daugelis lietuvių nežinojo, kas draugai, o kas priešai. Geriausias to įrodymas – Lietuvos šaulių elgesys, kai jie norėjo sulaikyti A. Smetoną Kybartuose. Štai kaip tai vėliau prisimins pats prezidentas: „Išlipau – abu šautuvai į mane pasisuko. Kieno tos žmogystos? Vokiečių ar lietuvių? Būta lietuvių! Šautuvai į savo Prezidentą? Labai klaiku pasidarė...“
Daugelis buvo pasimetę, nes nebežinojo, kas vyksta. Tik sovietai viską puikiai žinojo – jie žinojo, kad jie vykdo svetimos šalies okupaciją. Tam buvo pasirengę. Ir jie veikė žaibiškai. Nors dar tomis dienomis jie bijojo. Jie bijojo, kad lietuviai pradės priešintis. Pervertus tų dienų spaudą, galime pamatyti, kai dar birželio mėnesį net Lietuvos politikai aiškina, kad jokia okupacija nevyksta, kad dar yra Lietuvos valdžia. Tą kartoja ir N. Dekanozovas. Sovietams reikia laiko, kad jie galėtų kontroliuoti kraštą, todėl jį maitina melu, kuris daugeliui yra priimtinas.
Kaip vyko okupacija?
Priėmus ultimatumą, okupacija vyko iš dalies mūsų pačių rankomis. Ir omenyje turiu ne tik marionetinę vyriausybę, kurią sudarė N. Dekanozovas. Ji buvo niekinė. Omenyje turiu tai, kad labai lengvai visas valstybės aparatas pradėjo vykdyti okupacinės valdžios nurodymus.
Geriausias to pavyzdys – Valstybės Saugumo departamentas. Sovietai žinojo, kad pagrindinis jų uždavinys – išsiaiškinti VSD žvalgus Lietuvos kompartijoje. Juk komunistai turės valdyti šį kraštą, todėl visi kadrai turi būti patikrinti.
Ir todėl iš kalėjimo paleistas A. Sniečkus paskiriamas VSD vadovu. Ir ką jis atranda? Ogi VSD užverbuotų žmonių kartoteką. Visos žvalgybos žino, kad savo šaltinius privalo saugoti. Tą kartą VSD šio uždavinio neįvykdė. Todėl sovietai labai greitai suėmė tuos komjaunuolius ir komunistus, kurie iš tikrųjų buvo VSD slapti agentai. Tarp jų buvo ir S. Trakimaitė, Lietuvos kompartijos sekretoriaus žmona, per kurios rankas ėjo tiek nurodymai iš Maskvos, tiek Lietuvos komunistų ataskaitos centrui. Lietuvos žvalgyba viską žinojo apie komunistus. Tačiau taip ir nesugebėjo apsaugoti savo šaltinių. S. Trakimaitė kartu su kitais trimis savo broliais, kurie taip pat buvo VSD agentai, buvo sušaudyta. Tokia liūdna istorija.
Dar liūdnesnė, kad suimant, vykdant šias represijas dalyvavo ir dalis VSD darbuotojų. Vėliau juos pačius ištiko tragiškas likimas, tačiau jie buvo reikalingi, kad įvykdytų purviną darbą.
Lygiai taip pat okupantui pakluso policija, kitos struktūros. Pirmą kartą Lietuvą okupuoti sovietams nebuvo sunku.
O kas būtų įvykę, jei būtų pasipriešinta?
O dabar įsivaizduokime, kas būtų buvę, jei būtų duotas įsakymas priešintis? Būtų prasidėjusi kova. Daugelis karių išeitų į miškus ir pasiruoštų partizaniniam karui. Pasipriešinus tikrai nebūtų buvę gėlių okupantams Kaune. Visa tai reikštų dideles netektis ir mirtis. Tačiau, ar priėmus ultimatumą, pavyko išvengti mirčių? Ne.
Antra, pasipriešinus niekam nebūtų kilę klausimų – ar sovietai yra mūsų priešai, ar draugai? Taip, būtų išdavikų ir bailių, kurie nubėgtų pas sovietus. Jų būna visada. Tačiau su priešu nebūtų bendradarbiaujama tokiu mastu, kokiu buvo 1940.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Pasipriešinimas sovietams būtų suvienijęs visuomenę. Tai nebūtų pakeitę istorijos eigos. Adolfas Hitleris būtų pradėjęs karą su Sovietų sąjunga. Tačiau atėję naciai į Lietuvą būtų radęs kitokią visuomenę. Ką turiu omenyje?
1941 metų birželį, po trėmimų, dauguma buvo išsigandę ir įniršę. Žydai – štai ant ko buvo galima išlieti visą pyktį. Ir Lietuvoje atsitiko tai, kas atsitiko – buvo nužudyti beveik visi Lietuvos žydai.
1940 metais pasipriešinus sovietams, lietuvius ir žydus būtų suvienijusi bendra pasipriešinimo kova. Daug žydų buvo Lietuvos kariuomenėje – jie tikrai būtų kovęsi. Jei netikite, tai liudija Lietuvos karininko J. Goldbergo pasakyti žodžiai NKVD tardytojui: „Mes esame pareiškę, kad žydai pasirengę su ginklu rankose ginti šią Lietuvos valstybę“.
Daugelis žydų būtų kartu su lietuviais patraukę į miškus, kad apgintų savo šeimą ir namus. Taip, kaip dalis žydų užsirašė savanoriais į Lietuvos kariuomenę 1918 – 1920 metais. Nei sovietams, nei naciams po to jau nebebūtų įmanoma įvaryti pleištą tarp šių dviejų tautų. Tad tikėtina, kad nebūtų atsiradę tiek daug lietuvių, kurie būtų prisidėję prie žydų naikinimo.
Tokia buvo ultimatumo priėmimo kaina. Ją sumokėjome su kaupu. Beje, ar žinote, kaip baigėsi tiems paskutinio posėdžio nariams, kurie pasisakė už nesipriešinimą? Ji visi buvo sovietų sušaudyti arba mirė bolševikiniuose kalėjimuose. Pamokanti istorija.