aA
Ko tie žydai nori? Kodėl jie primena savo tragediją – juk per II-ąjį Pasaulinį karą daug tautų nukentėjo? Nori, kad mes, lietuviai, amžinai jaustume kaltę? Na, gerai, nesiginčysime, jie buvo iššaudyti, tai blogai, tačiau kuo mes, lietuviai, čia dėti?
Virginijus Savukynas
© DELFI / Tomas Vinickas

Gerai, sutinkam, kad ir lietuviai šaudė, bet juk aš nešaudžiau, mano seneliai nešaudė, tai kurių galų man tai prisiminti? Kodėl lietuviai turi prisiminti žydų žudynes? Ir kodėl tu, Savukynai, parsidavei žydams?

Tokie klausimai ne kartą man buvo užduoti. Tiesa, privačiai, bet ne viešai. Bet tai yra svarbu. Tie klausimai kabo ore. Lyg tas Damoklo kalavijas virš galvos. Vis grasinantis, pakibęs ir mus atiduodantis nežiniai. Vis dėlto, kodėl reikia prisiminti, kad Lietuvoje buvo nužudyti žydai? Kodėl turi mums skaudėti kaip partizanų aukos, kaip tremtinių kančios? Kodėl?

Kiekvienas turi surasti savo atsakymą. Aš savąjį žinau. Todėl ir noriu į šiuos ne viešumoje išsakomus klausimus atsakyti viešai. Leiskite man papasakoti vieną istoriją. Iš tikrųjų net kelias.

***

Seirijuose 1941 metų rugsėjo mėnesį įvyko tai, kas įvyko visoje Lietuvoje. Žydai vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į Alytų. Neva darbams. Tačiau jie buvo ten ir sušaudyti. Pagyvenę, moterys ir vaikai buvo suvaryti į tuometinę amatų mokyklą. Ten jie prabuvo uždaryti tris dienas. Kodėl? Tam kad nusilptų, išsektų, netektų vilties. Bet miestelio gyvenimas nesustojo. Kažkas kažkur ėjo, tvarkė savo reikalus. Ir ką jie matė, praeidami pro mokyklą, paverstą žydų kančių vieta? Matė pastatą, gal matė rūkančius sargybinius. Gal jie praeidavo pro tą mokyklą greičiau, nuleidę galvą, nukreipę akis į šalį. Bet seirijiškiai negalėjo nepamatyti mergaitės su raudona suknele, kuri stovėjo mokyklos lange ir mojavo praeiviams.

Jai buvo gal trys, o gal keturi metukai. Ji stovėjo ant palangės ir savo mažute ranka mojavo praeiviams. Ir tikriausiai jiems nusišypsodavo. Ji buvo vaikas, džiaugėsi savo tėvais, džiaugėsi kiekviena diena. Ir negalėjo žinoti, kas jos, jos šeimos, jos kaimynų laukia. O gal žinojo? Gal jautė? Naivu manyti, kad vaikai nieko nesupranta, kas vyksta aplinkui. Jie viską supranta. Mergaitė, aprengta raudona suknele, turėjo matyti skausmą, neviltį, baimę savo tėvų akyse. Visi vaikai žino, kada jų tėvams yra blogai. Ji tikrai jautė, kas laukia kažkas labai siaubingo. Tačiau ji stovėjo ant palangės ir mojavo praeinantiems. Pasmerktas, bet nekaltas vaikas, dar gyvas, bet jau atskirtas mirties slenksčiu nuo gyvųjų, mojavo tiems, kurie dar buvo palikti gyventi.

O galbūt jos tėvai jai pasakė: „Stokis ant palangės, šypsokis praeinantiems ir mojuok ranka. Galbūt kam nors suvirpės širdis ir ateis naktį, pasiims tave ir išsaugos nuo mirties, kurios tu neturėtum rytoj pažinti“. Gal taip tėvai bandė išgelbėti tai, kas brangiausia – savo vaiką? Ar mes galime įsivaizduoti tą tėvų siaubą? Ar galime įsivaizduoti, kad bus sušaudytas tai, kas yra brangiausia mūsų gyvenime? Ar galime įsivaizduoti vaiko siaubą?

Mergaitė tik prašė gyvenimo. Tiek nedaug ir tiek daug. Tačiau jos vaikiškoms svajoms – kad ir kokios jos bebūtų buvę – buvo nelemta išsipildyti. Ji rugsėjo 11 dieną buvo nužudyta. Kartu su savo šeima. Kartu su kitais žydais. Kartu su kitais 339 vaikais, ir 384 moteris bei 229 vyrais.

Man jie mūsiškiai. Ir tokiais visą laiką buvo. Jeigu jie – mergaitė su raudona suknele, Garbarskiai, gydytojas Finkelis – nėra mes, tai kas mes? Jeigu nerandame nors trupučio žmogiškumo užjausti, suprasti, jei nors mažumą nesuvirpa širdis skaitant šias istorijas, tai kas gi mes esame? Jei mes nejaučiame, kad tai nužudyta mūsų tautos dalis, tai kas mes esame? Jei mums neskauda dėl tos mergaitės su raudona suknele, tai dėl ko mums gali skaudėti?
Virginijus Savukynas

Taip baigėsi mergaitės, kuri stovėjo Seirijų amatų mokyklos lange ir mojavo praeiviams, gyvenimas. Tai ne mano išgalvota sentimentali istorija. Tai tikra istorija, nes ją pasakojo ne vienas seirijiškis. Ji įstrigo atmintin ne vienam. Juk net praėjus šešiasdešimt – septyniasdešimt metų (būtent tuo laiku mane pasiekė šios istorijos) nuo žydų žudynių, senieji seirijiškiai prisiminė būtent šią mergaitę. Ir man baisu kiekvieną kartą nuvažiavus į Seirijų žydų žudynių vietą, nes ten guli ir ta mergaitė su raudona suknele.

Kas buvo ta mergaitė? Vieni sako, kad tai buvo vietinio gydytojo Heršelio Garbarskio, kiti – kad vaistininko dukra. Kodėl jos niekas neišgelbėjo? Pasakojimai skiriasi. Vieni sako, kad taip ir neatsirado drąsuolio, kuris ryžtųsi ją pasiimti, – juk už pagalbą žydams buvo grasinama mirtimi. Be to, Seirijai – tai ne Kaunas, čia visi visus pažįsta, kaip išgelbėsi? O kiti pasakojo, kad tėvai atsisakė ją atiduoti: esą, ji sutiks tokį likimą, kokį sutiks visa šeima. Kas žino, kaip iš tiesų buvo?

Tačiau tai, ką žinau tikrai – buvo mergaitė su raudona suknele ir ji norėjo gyventi. Ir ji buvo sušaudyta rugsėjo 11 dieną. Kaip ir kiti 339 vaikai. Aš nežinau jų vardų. Nežinau, kaip jie buvo apsirengę. Nežinau, ką jie galvojo, apie ką mąstė uždaryti mokykloje. Aš nežinau, apie ką jie jautė suvaryti prie duobės. Kaip aš ir nežinau, apie ką galvojo etniniai lietuviai – A. Nykštaitis B. Norkus, J. Obelenis ir kiti, kurie šaudė Seirijų vaikus. Kurie sušaudė tą mergaitę su raudona suknele. Ir kas tai gali atleisti? Kai to savo laidoje „Istorijos detektyvai“ paklausiau Danieliaus Lupshitzo, ar žydai gali atleisti lietuviams už žudynes, nustebau, išgirdęs atsakymą, kad atleidimo nebus. Žiauru. Bet ar mes galime atleisti, kad buvo nužudyta mergaitė su raudona suknele? Kad buvo nužudyti 339 vaikai Seirijuose? Ir tūkstančiai vaikų visoje Lietuvoje? Ar mes galime atleisti tiems, kurie žudė Lietuvos piliečius – tėvus ir motinas, senelius? Kas tai gali atleisti?

Apie Seirijus ir Seirijų žydus esu rašęs „Kultūros baruose“. Po šio straipsnio pasirodymo atsirado įvairiuose pasaulio kampeliuose žmonių, buvusių seirijiškių, kurie susisiekė ir pasidalino atsiminimais. Apie tą patį Garbarskį, kurio galbūt duktė raudona suknele stovėjo Seirijų amatų mokyklos pastato lange. Ir štai ką viena buvusi seirijiškė rašė: „Dr. Garbarskis praeidavo kiekvieną dieną pro mūsų namus į savo kabinetą. Aš jį dažnai matydavau. Jis buvo geras gydytojas-idealistas ir neužsitarnavo tokios mirties. Dieve, padėk jiems!“

Atsidarau Yad Vashem puslapį, kuriame surašyti nužudytųjų vardai. Įrašau „Seirijai“. Ir man išmeta vardus – apie 450. Daugiau kaip pusės sušaudytų vardų taip ir nėra. Kas juos atmis? Ateinu iki Garbarskių pavardės. Čia įrašytas Hershelis, jo žmona, Rachelė Garbarskienė, bei Hershelio tėvai – Josefas ir Rachelė. Vaikų nėra. Nebuvo? Ar neįrašė? Ar nežino? Kas atmins visus sušaudytus žydus? Kas?

Iš skirtingų prisiminimų nuotrupų ryškėja, kad Garbarskiai netgi akivaizdaus pavojaus akivaizdoje galvojo apie kitus, o ne apie save. Tie kiti buvo etniniai lietuviai – mes. A.a. akademikas Antanas Kudzys, gimęs Seirijuose, papasakojo tokią istorją: Garbarskio žmona turėjo prabangų rojalį. Prasidėjus karui jis atėjo pas Kudzio tėvus gyvenusią mokytoją Oną Žvirblytę ir pasakė, kad tą rojalį nori atiduoti mokyklai, gal taip jis išliks. Ir rojalis atsidūrė mokykloje. Tiesa, sovietmečiu naujas mokyklos direktorius jį išmainė į akordeoną, nes juo mėgo groti. Kas žino, kur dabar yra Seirijų Garbarskių rojalis?

Jei jau kalbam apie Seirijų žydus, tai reikia prisiminti gydytoją Finkelį. Kai jau žydai buvo suvaryti į mokyklą ir laukė savo baisaus likimo, buvo išleistas, nes gretimame kaime kažkas susirgo. Jam pasakė: „Eik, serga žmogus, tavo šeima lieka čia“.

Vėl pasižiūriu Yad Vashemo sąrašą. Leiba Finkelis, tuomet buvęs 51 metų vyras turėjo žmoną Menukha ir dukrą Etą, gimusią 1922 metais, vadinasi 1941 metais, ji teturėjo vos 19 metų. Mes sakome, kad tai gražiausias gyvenimo laikotarpis – jaunystė, svajonės, ateities planai, galimybės įgyvendinti tai ką nori. Ir ji kartu su savo motina liko uždarytos toje amatų mokykloje. Leiba Finkelis nuvažiavo pas sergantįjį, jį apžiūrėjo. Ir ką daryti vėliau? Bandyti slapstytis? Juk jis laisvas, jo niekas nesergsti, jis gali pabėgti, bandyti išgyventi. Ar taip jis padarė? Ne, jis grįžo. Tik grįždamas aplankė savo geriausius lietuvius draugus ir atsisveikino, nes jis žinojo, kas jo laukia. Pasmerktas, žinantis savo likimą, ateina pasakyti „sudie“. Ir sugrįžo kartu būti nužudytam su tais žmonėmis, kuriuos be galo mylėjo. Jis tikrai mylėjo savo šeimą. Tai yra ištikimybė ir pasiaukojimas. Tai yra kilnumo pavyzdys.

O dabar turiu jums tokį klausimą: ar jūs kada nors patyrėte – pasakojate savo draugams ir pažįstamiems apie ką tik pažintą žmogų, o jie atsako: „aišku, mes jį žinome ir vertiname“. Jūs galvojote, kad jūs vienintelis jį pažinote, o pasirodo, kad visi jūsų draugai jau seniai apie jį žino. Toks mane ištiko jausmas apie daktarą Finkelį. Paminėjus jo vardą seniesiems seirijiškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams, jie tuoj sukrusdavo: „O, Finkelis, labai geras daktaras buvo, geras žmogus“.

„Iš Seirijų dar gerai prisimenu poną dr.Finkelį, kuris daugelį metų buvo mūsų šeimos gydytojas ir gydė bei padėjo vieniems pasveikti, arba ir pergyveno su mumis kitų mirtį. Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo, kai dar siautė visokios užkrečiamos ligos ir epidemijos, neteko ir mūsų šeima keletos narių. Dr. Finkelio gyvenimo pabaiga mus labai sukrėtė“, skriejo iš Tenerifės man elektroninis laiškas.

Pagalvokite, net praėjus daugiau kaip 70 metų žmonės atsimena tik labai gerus dalykus apie tave? Ar tai nerodo, kad pragyvenai tinkamą gyvenimą? Finkelis tikrai tą padarė. Tokie buvo Seirijų žydai.

Garbarskiai, atidavę mokyklai savo rojalį mokyklai, Finkelis, atlikęs paskutinį kartą savo kaip gydytojo pareigą, ir pasirinkęs skausmo kelią kartu su savo šeima. Ir ta maža mergaitė raudona suknele, taip nuoširdžiai ir gražiai mojavusi rankyte pasilikusiems gyventi, pasikartosiu, kartu su kitais 339 vaikais – buvo sušaudyti rugsėjo 11 dieną. Kaip ir kiti Seirijų žydai. Kas jų gedės? Kas juos atmins? Kas jiems uždegs žvakutę? Ar jie svetimi? Ar jie neverti paminėjimo? Ar jie ne mūsiškiai?

Man jie mūsiškiai. Ir tokiais visą laiką buvo. Jeigu jie – mergaitė su raudona suknele, Garbarskiai, gydytojas Finkelis – nėra mes, tai kas mes? Jeigu nerandame nors trupučio žmogiškumo užjausti, suprasti, jei nors mažumą nesuvirpa širdis skaitant šias istorijas, tai kas gi mes esame? Jei mes nejaučiame, kad tai nužudyta mūsų tautos dalis, tai kas mes esame? Jei mums neskauda dėl tos mergaitės su raudona suknele, tai dėl ko mums gali skaudėti?

Mirti ir pamiršti – tai tos pačios šaknies žodžiai lietuvių kalboje. Lietuvos žydai vieną kartą buvo nužudyti, bet mes dar galime prisiminti kiekvieno istoriją. Tai dar galime padaryti. Tad kas mes esame, jei manome, kad tai mūsų neliečia? Kas tie mes? Iš kokio molio drėbti? Jei jie ne mes, tai kas mes? Kas mes esame? Kas tie mes? Kas???

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pinigai dar ne viskas: į Lietuvą grįžo dirbti už keturiskart mažesnį atlyginimą ir nesigaili (37)

Prieš dvejus su puse metų iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą gyventi grįžęs Gytis Kašėta...

Plaukimo meistras atsakė, kokią klaidą darome beveik visi: toks jūsų veiksmas gali baigtis tragiškai (19)

Lietuvą užklupęs karštis reikalauja aukų. Gelbėtojai praneša jau apie 6 skenduolius, tačiau...

Po Petrikytės koncerto kilusio skandalo Vitulskienė sulaukė atsako: dabar provokuoja ir net prakeikė vaikus (518)

Pastarieji metai, kai pradėjo veikti verslininkės Erikos Vitulskienės mados namai, žinomai...

Gydytojų gudrybė naciams įvarė panišką baimę: mirtinos ligos „protrūkis“ išgelbėjo tūkstančius (48)

Antrojo pasaulinio karo metais vienas žmogus kreipėsi į gydytoją Lenkijos Rozvadovo mieste dėl...

Užkalnis Vilniuje rado geriausius sušius ir dar vieną patiekalą, geriausią Europoje (97)

Pradedame nuo to, kad nuo sekmadienio, birželio 16 d., jūs nebegausite ten vietų be rezervacijos....

Mama naujų mokslo metų laukia su siaubu: mus šokiravo, kiek kainuos pirmoko laikas mokykloje (143)

Esu būsimo pirmoko mama . Kadangi esame mažesnes nei vidutines pajamas uždirbanti šeima,...

Maisto produktai karštą dieną: pavalgę jausitės puikiai ir atvėsite 10 gudrybių (8)

Mažiau angliavandenių ir baltymų – užtikrintas būdas ištverti svilinanti vasaros karštį,...

Apie „švytinčią“ piloto profesiją arba mergaitėms taip pat reikėjo (32)

Panašu, jog populiarios dainos „Reikėjo berniukams“ žodžius greitai teks perrašyti –...

Šaulių sąjungos vadas: Rusijos agresija buvo žadintuvas mūsų visuomenei (911)

„Tai buvo lūžis mano gyvenime“, – šypsosi Lietuvos šaulių sąjungos ( LŠS ) vadas...

Garbaus amžiaus avarijos kaltininkė reanimacijoje, į ligoninę paguldyta ir jauna mama bei jos kūdikis (24)

Birželio 15 d., 11.46 val., kelyje Plungė–Plateliai, ties ženklu „11 km iki Šaltojo karo...