aA
Diskusijos dėl karinių įsigijimų Lietuvoje nėra įprastos. Pamenate tas aršias diskusijas prieš beveik dešimtmetį, kai Lietuva išleido dešimtis milijonų tuometinių litų laivams, logistiniams sunkvežimiams įsigyti? Aš nepamenu. Tiesą pasakius, manau, kad niekas nepamena, nes tokių diskusijų iš viso nebuvo.
V. Saldžiūnas. Kam naudingas sąmyšis dėl šarvuočių? Atsakymas A. Naviui
© DELFI / Tomas Vinickas

Lietuviams karinė tematika iki įvykių Ukrainoje menkai terūpėjo, o tokios temos, kai kurių redaktorių nuomone, buvo vertos nebent žurnalo „Karys“.

Jei kas ir prasiskverbdavo, tai tik tradiciniai lietuviški rypavimai jau po fakto. „Ne tą nupirko!“, „Gėda, tiek pinigų ištaškyta!“, ir pan. Krašto Apsaugos ministerija lengvai praslysdavo, pasitenkindama sausais pranešimais spaudai, kuriuose meistriškai atmušinėdavo tokiais argumentais, kaip „Tai sustiprins Lietuvos gynybinius pajėgumus“ arba „to reikia mūsų NATO partneriams“.

Todėl aistringi ir, svarbiausia, vieši ginčai dėl, atrodo, eilinio įsigijimo – šarvuočių Lietuvos kariuomenei – gali pasirodyti keistai. Kepami straipsniai, rengiamos spaudos konferencijos, prie viešbučio lyg į anksčiau nematytą industrinę dieną – kad ir kas tai bebūtų – atrieda pasirodyti šarvuotis – lyg į misių konkursą.

Graudžias ašaras lieja bei akis dėl neva neskaidraus konkurso, didelės kainos varto savus žmones prastumti norėję generolai bei už jų esantys suinteresuoti verslininkai. Dar garsesnes dejones leidžia iš keliolikos pretendentų atrankoje atkritę gamintojų atstovai bei, kaip Aurimo Navio atveju – buvę karininkai.

Taip galiausiai sėjamos abejonės dėl konkurso, kuris, reikia pabrėžti, dar net neįvyko, skaidrumo. Kam mums iš viso tie šarvuočiai – klausia iš purvynų išlindę sliekai, galintys pasisakyti bet kuriuo gyvenimo klausimu.

Favoritu tapęs Vokietijos gamintojo „Boxer“ greitai įvarė pleištą į ekspertų, kariškių bei politikų daržą. Vieniems, tarp jų ir kariuomenės vadui, tai atrodo idealus pasirinkimas iš viso sąrašo, kitiems – per brangus ir iš anksto laimėtoju nesąžiningai neva paskelbtas šarvuotis.
Vaidas Saldžiūnas

Geriau jau pirkti tą visureigį, žinau, Bronius gali už vienetą gerą kainą pasiūlyti“ – aiškina neabejotinai ilgametę karinės strategijos bei įsigijimų patirtį sukaupę sofų generolai. Galiausiai tokios absurdiškos diskusijos veda prie egzistencinių, jau nesyk per nepriklausomybės laikotarpį girdėtų „kam mums ta kariuomenė, geriau atiduokime viską švietimui“.

Plačioji visuomenė (išskyrus minėtus visažinius) nėra ir negali būti karinių įsigijimų žinovė, tad kartu dairomasi į specialistus, žinovus. Bet dėl labai prieštaringų nuomonių lieka nebeaišku, ar tai yra kryptingas šarvuočių įsigijimo kompromitavimas, ar tiesiog naudingų idiotų nerštas nesibaigiančios pilnaties metu, o gal pagrįstų abejonių kėlimas, siekiant išvengti korupcinių susitarimų.

Šiaip ar taip sprendimas įsigyti šarvuočius – kaip vienas Lietuvos kariuomenės prioritetų – priimtas jau senokai, dar prieš karą Ukrainoje, po kurio sujudo ir, drįsčiau teigti, sukaringėjo Lietuvos visuomenė.

Tai rodo būriai naujų šalių bei šauktinių-savanorių, kad ir kaip kreivai į pastarąjį terminą žiūrėtų savanoriai iš KASP.Tačiau diskusijos įsiplieskė dar ir todėl, kad šarvuočiai yra brangiausias per Nepriklausomybės laikotarpį sandoris.Todėl nenuostabu, kad įsitraukė įvairios įtakingos grupės su savais interesais.

Galima iki nukritimo aiškinti, kad prioritetų sąrašo viršuje turėtų būti ginkluotė, o ne transporto priemonės, kurios karo atveju esą „vis tiek būtų sunaikintos per kelias minutes“.

Naktinio matymo prietaisų trūksta, bet įsigijimai pamažu vykdomi, taktinių liemenių gal ir trūko prieš 5 metus, bet dabar tai nėra tiesa. O ką jau kalbėti apie sunkiuosius kulkosvaidžius – neseniai jų įsigyta tiek, kad užtektų apginkluoti visus turimus šarvuočius bei visureigius.
Vaidas Saldžiūnas

Tačiau jei karas Ukrainoje ką nors ir parodė, tai, kad lengvi arba, kai mėgstama sakyti „mobilūs“ pėstininkai mūšio lauke ilgai neišgyvena neturėdami geros apsaugos bei paramos ugnimi. Kaip ir prieš šimtą metų didžiausius nuostolius sukėlė artilerijos apšaudymai, nuo kurių lengvuose visureigiuose ar prastai apsaugotuose šarvuočiuose slėptis tas pats, kaip sename tetos „Volvo“.

Vis dėlto ko mažiausiai galėjo tikėtis KAM, prieš metus išplatinusi standartiškai nuobodų pranešimą apie tai, kad Lietuva rinksis iš keliolikos šarvuočių gamintojų, tai kad kils tokios aistros dėl konkretaus pasirinkimo. Pirmieji bandymai, anot kai kurių šaltinių, prastumti korupciniais sandoriais keliose šalyse jau pagarsėjusios Suomijos bendrovės „Patria“ šarvuočius nepavyko, o tada prasidėjo tikrasis šou.

Favoritu tapęs Vokietijos gamintojo „Boxer“ greitai įvarė pleištą į ekspertų, kariškių bei politikų daržą. Vieniems, tarp jų ir kariuomenės vadui, tai atrodo idealus pasirinkimas iš viso sąrašo, kitiems – per brangus ir iš anksto laimėtoju nesąžiningai neva paskelbtas šarvuotis.

Pastarųjų stovyklai atstovauja ir A. Navys – buvęs Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, nepraleidžiantis išlieti dozę pagiežos KAM bei parodyti savo žinias. Deja, paskutinis jo komentaras šarvuočių tema A. Naviui nedaro garbės.

„Galima kelti klausimą, kodėl tik iš dviejų, o ne, pavyzdžiui, iš trijų ar penkių?“ – naiviai klausia autorius, puikiai žinodamas, kad buvo rinktasi iš keliolikos pretendentų, o tai, kad finaliniame etape rungiasi tik keli pretendentai yra visiškai įprasta ir logiška praktika NATO šalyse.

Stebėjimasis, kad neva „Seimas sprendžia, ką pirkti, o ne pati kariuomenė“ vėlgi pamiršta, kad Seimas – o tiksliau Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas – tik SIŪLO, o ne sprendžia. Galiausiai sprendimus priima specialistai, atsakingi už įsigijimus, o jie dirba KAM.

Taip, neverta stebėtis, kad kaip ir bet kurioje kitoje civilizuotoje šalyje sprendimus dėl įsigijimo priimta biurokratai po specialistų bei politikų siūlymų, o ne į atsargą išėję dejuojantys kariai. Beje, kaip jau minėta, karių ir jų vado rekomendacijos žinomos – „Boxer“, tad kodėl dejuoti dėl neva lemiamo biurokratų ar įmantriai įvardytų ekspertų balso?

Deja, garbusis karininkas užsiima B. Vėsaitės pamėgtu sportu – nuolatiniu šaudymu sau į koją. Aiškinimai, kad remiantis Konvencinės ginkluotės Europoje sutartimi, skirtumas tarp šarvuoto transporterio ir Lietuvos norimos pėstininkų kovos mašinos tėra „ginkluotės (patrankos) kalibras“ verčia imtis už galvos.

Anot A. Navio, esą „jei ginkluotė 20 mm ir mažiau – transporteris. Daugiau nei 20 mm? Šarvuota pėstininkų kovos mašina.“ Todėl jei ant šiuo metu Lietuvos kariuomenės naudojamų vikšrinių šarvuočių M113 uždėtume didesnės nei 20 mm pabūklus jie esą virstų pėstininkų kovos mašinomis. Tai neva tik terminas.

Konvenciniai konfliktai rodo, kad būtent neapsaugoti, kad ir mobilūs, lengvieji pėstininkai neturi jokių galimybių prieš mechanizuotas ir artilerijos remiamas priešininko pajėgas.Turint omeny, kad Lietuvą konflikto atveju remtų kitos NATO šalys bei ypač jų aviacija, neturėjimas kuo saugiai transportuoti savų pėstininkų lemtų ne pastarųjų mobilumą, o visišką neįgalumą bei nuostolius.
Vaidas Saldžiūnas

Tačiau tai nėra tiesa –pėstininkų kovos mašina nuo transporterio skiriasi ne vien ginkluote, antraip pagal tokią logiką diržą su latekso vibratoriumi prisitaisiusi mergina galėtų būti vadinama vaikinu. Bet juk taip nėra, tiesa? Pėstininkų kovos mašina dar skiriasi ir šarvu – jis gali atlaikyti sunkiųjų kulkosvaidžių kulkas bei sprogimus po dugnu.Būta bandymų M113 apginkluoti ir 20mm ir 30 mm pabūklais, tačiau nuo to šie silpnai šarvuoti transporteriai netapo kovinėmis pėstininkų mašinomis.

Vis dėlto, nesąžininga ir tiesiog vaikiška painioti įsigijimus su kitais Lietuvos kariuomenės trūkumais, kuriuos įvardija A. Navys: nepakankamu kovinių vienetų parengimu, mūšio vadovavimo sistemų, prieštankinės ginkluotės, sunkiųjų kulkosvaidžių ir ekipuotės trūkumu.

Viena vertus, jau sutarus dėl įsigijimų prioritetų dejuoti, kad pirma gal vis dėlto aprūpinkime karį taktine liemene, kulkosvaidžiu ar granatsvaidžiu atrodo nerimta – reikia ir vieno, ir kito, tam skiriami pinigai iš skirtingų eilučių. Antra vertus, nelabai aišku dėl ko dejuoja A. Navys.

Reguliariojoje kariuomenėje įvardyti trūkumai tiesiog neegzistuoja arba jau šalinami: kitaip nei teigia A. Navys, artimojo nuotolio prieštankinės gynybos priemonių yra užtektinai, o šiuo metu jau planuojami vidutinio nuotolio pajėgumų įsigijimai, jiems šarvuočių sandoris nė kiek netrukdo.

Naktinio matymo prietaisų trūksta, bet įsigijimai pamažu vykdomi, taktinių liemenių gal ir trūko prieš 5 metus, bet dabar tai nėra tiesa. O ką jau kalbėti apie sunkiuosius kulkosvaidžius – neseniai jų įsigyta tiek, kad užtektų apginkluoti visus turimus šarvuočius bei visureigius.

Todėl dar keisčiau po tokių rypavimų atrodo A. Navio pripažinimas, kad vis dėlto „Lietuva privalo turėti bent vieną pilnai suformuotą, NATO standartus atitinkančią mechanizuotą pėstininkų brigadą ir abejonių, kad tokiai brigadai suformuoti būtina turėti šarvuočius, būti negali“.

Tai vis dėlto apsispręskime, tamsta – reikia ar nereikia mums tų šarvuočių? Nepaisant godonių dėl neva skurdžiai aprūpintos kariuomenės, pasirodo, kad vis dėlto reikia, ar ne?

Norint išnaudoti maksimalias jų galimybes būtina užtikrinti, kad jie būtų maksimaliai apsaugoti ir galėtų kovoti prieš savo klasės oponentus – t.y. priešininko šarvuočius. Prieš visus Rusijos naudojamus šarvuočius Lietuvos pasirinktas pėstininkų kovos mašinos modelis galėtų kautis ir laimėti daugelyje įsivaizduojamų situacijų.
Vaidas Saldžiūnas

Tačiau akivaizdu, kad A. Naviui labiausiai nepatinka būtent Lietuvos kariuomenės favoritu pasirinktas „Boxer“, o kaip argumentas išmetamas priminimas, kad kitų gamintojų šarvuočius tokius, kaip „Patria“ ar „Piranha V“ naudoja daugiau šalių. Tad esą logiška būtų pasirinkti vieną iš pastarųjų dviejų.

Vis dėlto, tokia logika turėtų stebinti, mat kas tinka vienai šaliai pagal jos poreikius, gali netikti Lietuvai. Ir atvirkščiai, mat velnias slypi detalėse. A. Navys tiesiog klaidina, mat išvardytos šalys, kurios naudojasi „Patria“ šarvuočiais turi savus poreikius bei atitinkamus modelius, kurie neatitinka Lietuvos PKM keliamų reikalavimų, pavyzdžiui, šarvuotės lygio.

Galiausiai iš minėtų šalių Slovėnija ir Kroatija jau buvo įsivėlusi į rimtus korupcijos skandalus dėl šarvuočių „Patria“ įsigijimų. Paskutinių savaičių desperatiški Suomijos gamintojo bandymai per ambasadą ir, švelniai triant, abejotinos reputacijos portalus, tokius, kaip ekspertai.eu, reklamuoti „Patria“ šarvuočius abejonių nė kiek neišsklaidė. Tuo tarpu A. Navio minimas „Piranha V“ modelis, kitaip nei teigia autorius, nenaudojamas daugelio šalių, nes tik nesenai pristatytas.

O galiausiai A. Navio požiūrį nuginkluoja pasakymas, kad skirtumo tarp M113 ir „Boxer“ esą nėra. Tai pasako viską, kas blogai su lengvųjų pėstininkų bandymu pateisinti savo nepilnavertiškumo kompleksus.Esą jei mes mažiukai, tai ir būkime mažiukai, o jokie šarvai mūsų neišgelbės.

Vėlgi, konvenciniai konfliktai rodo, kad būtent neapsaugoti, kad ir mobilūs, lengvieji pėstininkai neturi jokių galimybių prieš mechanizuotas ir artilerijos remiamas priešininko pajėgas.Turint omeny, kad Lietuvą konflikto atveju remtų kitos NATO šalys bei ypač jų aviacija, neturėjimas kuo saugiai transportuoti savų pėstininkų lemtų ne pastarųjų mobilumą, o visišką neįgalumą bei nuostolius.

Sofos generolams gal ir atrodo paprasta, kad visus šarvuočius galima labai greitai ir paprastai sunaikinti. Ko gero, panašiai siaurakaktiškai modeliuojamos ir situacijos, kuriose lietuviškas šarvuotis vienas prieš vieną stoja į kovą su rusišku tanku.

Taip, amerikiečiai siūlo naujo modelio „Stryker“ – geriau šarvuotą ir ginkluotą pačių lietuviu pasirenkamu 30 mm pabūklu. Bėda ta, kad šis modelis – tik eksperimentinis, neišbandytas, nepaleistas į gamybą. O pastarasis faktorius ypač svarbus, nes Lietuva nori pirmuosius šarvuočius turėti jau 2017 m., pageidautina ir anksčiau.
Vaidas Saldžiūnas

Tačiau kažkodėl atsisakoma pagalvoti, kad tokių situacijų tiesiog būtų vengiama, o šarvuočių panaudojimo galimybių yra gerokai daugiau – turėdamas modernias optines priemones šarvuotis su savo ginkluote (30 mm pabūklu bei prieštankinėmis sistemomis) gali kovoti iš didelio atstumo.

Kitaip sakant, norint išnaudoti maksimalias jų galimybes būtina užtikrinti, kad jie būtų maksimaliai apsaugoti ir galėtų kovoti prieš savo klasės oponentus – t.y. priešininko šarvuočius. Prieš visus Rusijos naudojamus šarvuočius Lietuvos pasirinktas pėstininkų kovos mašinos modelis galėtų kautis ir laimėti daugelyje įsivaizduojamų situacijų.

Galiausiai A. Naivys pateikia kelis neva neatremiamus argumentus. Pirmiausia „Boxer“ netinka, nes neva nesuteiks darbo vietų lietuvių gamintojams, kurie galėtų remontuoti šarvuočius, tiekti jiems detales, atsargines dalis.

Tai kvepia ne tik niekuo neparemta abejone, bet ir pagieža. Žinia, prieš tai tokias abejones reiškė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus, kuris, atstovavęs Lietuvos gynybos pramonės asociaciją mėgino spausti „Boxer“ gamintojus ir proteguoti savus – kolegų įmones. A. Navio ryžtas besąlygiškai ginti dar nuo kariuomenės laikų, atrodo, itin gerbiamą generolą gali būti pagirtinas, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad į skandalą įklimpęs V. Tutkus, švelniai pasakius, nebuvo visai teisus.

Kaip parodė DELFI tyrimas, jis mėgino gana šiurkščiai proteguoti tas įmones, kurios neatitiko „Boxer“ gamintojų reikalavimų. Kaip buvo išsireikšta, „garažiukų meistrams, 5 darbuotojus turinčiai arba konkurentams atstovaujančiai įmonei patikėti šarvuočius – ne itin geras pasiūlymas“. V. Tutkus protegavimu užsiėmė dar iki konkurso pradžios, siekdamas užsitikrinti vokiečių pažadą, tačiau nutekėjus jo susirašinėjimo su „Boxer“ gamintojais faktui pats generolas nėrė į krūmus.

Tai, kad gamintojas pats atidžiai renkasi atstovus Lietuvoje, kuriems patikėtų priežiūrą, remonto ir kitas paslaugas, neturėtų stebinti. Įsivaizdavimas, kad bet kuris auksarankis Petras savo rankomis sutvarkys pirmą kartą gyvenime matomą karinę techniką, yra toks pat naivus, kaip visažinių ekspertų patarimai bet kuriais gyvenimo atvejais. „Aš padaryčiau pigiau“, „rasčiau internete už tikrai prieinamą kainą, o dar ir nemokamai tetos Aldonos kavinėje pamaitintų“.

Kalbant apie geopolitinius motyvus, Lietuva jau ir taip turės čia dislokuojamos JAV karinės įrangos, o gal, jei viskas gerai susiklostys, ir rotuojamą amerikiečių batalioną. Niekas už tai nekelia sąlygos pirkti amerikietiškų šarvuočių, juolab, kad iš JAV įsigyjama papildoma prieštankinių raketų „Javelin“ partija.
Vaidas Saldžiūnas

Tačiau A. Navio kažkodėl nestebina, kad V. Tutkaus proteguojamų „garažiukų meistrai“ ar civilinių, miesto autobusų gamintojai galbūt ne visai tinka sudėtingoms pėstininkų kovos mašinoms.

Logistinis argumentas, kad, anot A. Navio, „Boxer“ neparankus, mat tokius šarvuočius naudoja vos dvi šalys, taip pat vaikiškai neprofesionalus. Jei Lietuva pasirenka vieną ar kitą šarvuočio modelį, kartu gaunamas ir logistinis paketas.

Tai reiškia, kad visos atsarginės dalys ir priežiūra yra čia pat – ar tai būtų „Boxer“ Vokietijoje, ar „Piranha V“ Šveicarijoje, ar „Patria“ Suomijoje (arba Lenkijoje, kur gaminama lenkiška, mažiau šarvuota „Patria“ versija „Rosomak“), juk Lietuva vis tiek rinktųsi vieno modelio šarvuotį. Pavyzdžiui modulinės „Boxer“ galimybės lemia, kad pakeisti sugedusias ar pažeistas dalis, kaip „Lego“ kaladėles galima itin greitai.

Ir paskutinis argumentas – geopolitinis. Esą jei jei jau rinktis (kas dabar turėtų stebinti, nes vis dar neaišku, ar, anot A. Navio, reikia tų šarvuočių iš viso, ar tik mirtinai nereikia „Boxer“, todėl prigalvota įvairiausių priežasčių), tai tik iš savo svarbiausių sąjungininkų – JAV.

Visiškai pritarčiau šiam argumentui, jei ne vienas „bet“. JAV tiesiog neturi ką šiuo metu pasiūlyti. Esami šarvuočiai „Stryker“ visiškai neatitinka Lietuvos keliamų reikalavimų – amerikiečiai savus šarvuočius modeliavo (tiesiog pirko licenciją iš Šveicarijos „Mowag“ ir savo „Stryker“ kūrė ant to paties, tik senesnio „Piranha“ modelio bazės) tarptautinėms operacijoms, lengvai perdislokuojamus, menkai ginkluotus ir beveik neapsaugotus. Amerikiečiai tiesiog turi krūvą kitos ginkluotės, kitokio tipo šarvų (ir ne tik), tad jiems nebuvo aktualu turėti itin gerai apsaugotą ir ginkluotą šarvuotį.

Lietuvai tai būtų itin brangus ir vienintelis pirkinys, todėl senų skardinių iš esmės negalime pirkti.

Taip, amerikiečiai siūlo naujo modelio „Stryker“ – geriau šarvuotą ir ginkluotą pačių lietuviu pasirenkamu 30 mm pabūklu. Bėda ta, kad šis modelis – tik eksperimentinis, neišbandytas, nepaleistas į gamybą. O pastarasis faktorius ypač svarbus, nes Lietuva nori pirmuosius šarvuočius turėti jau 2017 m., pageidautina ir anksčiau. JAV to pažadėti negali, o ir jų siūloma kaina bene didžiausia, mat įtrauktos šarvuočio kūrimo bei bandymų išlaidos. Kitaip sakant, Lietuva itin vėlai, už itin daug gautų neišbandytą bandymų triušį.

Kalbant apie geopolitinius motyvus, Lietuva jau ir taip turės čia dislokuojamos JAV karinės įrangos, o gal, jei viskas gerai susiklostys, ir rotuojamą amerikiečių batalioną. Niekas už tai nekelia sąlygos pirkti amerikietiškų šarvuočių, juolab, kad iš JAV įsigyjama papildoma prieštankinių raketų „Javelin“ partija.

Todėl visiškai logiška, kad, įvertinusi pateiktus gamintojų modelius, jų parametrus, Lietuva atrinko dviejų gamintojų (trečiasis, amerikiečių siūlomas „Stryker“ atkrito dėl minėtų kriterijų neatitikimo) modelius, o nepatekusių į šį finalinį etapą ašaros atrodo labai standartiškai: esą taip nesąžininga, mes geresni ir t.t.

Šiaip ar taip, visiškai suprantama, kad pasirinktas modelis negali garantuoti visiško saugumo.Tai tėra tik viena priemonių bei įrankių, kuriais galima padidinti karių saugumą mūšio lauke. Čia panašiai kaip su neperšaunamomis liemenėmis Arui“. Turi „Aras“ tų liemenių, tačiau jų galiojimo laikas, panašiai, kaip ir M113, jau baigėsi. Gal ir sustabdys kulkas, o gal ir ne, tad gerai būtų turėti naujų, patikimų. Jos, žinoma, neapsaugotų nuo tiesioginio pataikymo iš granatsvaidžio, bet sutikite – saugumo jausmo daugiau.

Galiausiai pats A. Navys pripažįsta, kad svarbus yra ne tik pats šarvuotis, bet ir žmonių parengimas. Pavyzdžiui, Jemene husių sukilėliai raško įvairiausius Saudo Arabijos šarvuočius (tuos pačius LAV/„Stryker“, M113) ir net tankus. Taip, lengvai ginkluoti husių sukilėliai sėkmingai tai daro, bet tai nereiškia, kad jų pasirinktas kovos būdas bei priemonės yra pranašesni. Tiesiog viskuo aprūpinti Saudo Arabijos kariai nemoka kariauti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Viskam pasiruošę. Ypatingos parengties pareigūnai, mokantys vairuoti kaip filmuose apie šnipus

Ties įvažiavimu į žiedą susidariusi spūstis palengva skiriasi pusiau. Pirmoje juostoje stovintys...

Raminta Rakauskė | D+

Šešeri metai su euru: kas labiausiai pigo ir brango prognozuoja, kaip kainos keisis toliau

Nuo euro įvedimo Lietuvoje labiausiai didėjo paslaugų kainos , kurios bendrai kilo 24 proc.,...

Policija įspėja apie sugriežtintą kontrolę: šį kartą kontroliuos ne tik judėjimą tarp savivaldybių (65)

Policija savaitgalį žada intensyviau vykdyti judėjimo kontrolę tarp savivaldybių ir didesnį...

CSKA dominavimą pažabojęs Šaras prisipažino: rungtynių pradžia mane tikrai išgąsdino (21)

Eurolygos lyderius jų pačių tvirtovėje ant menčių paguldę „ Barcelona “ krepšininkai turi...

Lošimo nelegalai nesnaudžia: štai kokių priemonių kasdien Lietuvoje tenka imtis (17)

Nuotoliniai azartiniai lošimai – sparčiausiai auganti lošimų verslo šaka, kurioje kasmet...

Schilleris įvardino akivaizdžią „Žalgirio“ nesėkmės priežastį, Jokubaitis baiminasi dėl COVID-19 (84)

Po pralaimėjimo Sankt Peterburge Kauno „Žalgirio“ strategas Martinas Schilleris tvirtino, kad...

Dainų autorius piktinasi dėl subsidijų Kirkorovo koncerto organizatoriams: situacija nesuvokiama (8)

Paaiškėjus, kad buvusios Lietuvos kultūros tarybos sprendimu subsidijos už neįvykusius ar...

Mirusiųjų tyrimai parodė, kaip COVID-19 paveikia smegenis: pažeidimai siaubingi

Naujajam koronavirusui negailestingai užkrečiant vis daugiau žmonių, mokslininkams pavyko...

Paspaus tikras žiemiškas šaltis: termometrai rodys 19-24 laipsnių šalčio (43)

Šeštadienį per Lietuvą slinks, šaltame ore susiformavęs, nedidelis ciklonas. Jis tiek naktį,...

Autostopu keliavusios merginos nužudymo byloje – šiurpus liudininko pasakojimas: girdėjosi kraują stingdantys riksmai (81)

1976 metų gegužės 9-oji – Motinos diena : jie laukė ir laukė... Šeimos namuose Australijos...