Sotus ir sveikas ištižėlis

Kadangi popieriuje pasėtas raides agresoriai linkę skaityti kur kas atidžiau šalimais žvilgant aštriems kalavijo ašmenims, įdomu, kuo tepamos Lietuvos gynybos geležtės. Neteisėti Rusijos veiksmai Kryme paskatino didelį visuomenės susidomėjimą krašto gynybos finansavimu, o nuomonių ir postringavimų šia tema netrūksta.

Tačiau nauja – gerai pamiršta sena. Todėl ir į valstybės išlaidas galima žvilgteli kitaip. Kaipgi atrodytų Lietuvos gyventojo išlaidos, jei šis savo lėšas skirstytų tokiu pat principu, kuriuo skirstomas nacionalinis šalies biudžetas?

Pasirodo, kad Lietuvos biudžetą 2014 metams – 37,6 mlrd. litų be tarptautinės paramos – paskirsčius 1,8 mln. darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, gynybai tenkanti dalis kelia šypseną.

Atlikus kelis nesudėtingus aritmetinius veiksmus gauname, kad vienam darbingo amžiaus Lietuvos piliečiui šiemet per mėnesį tenka 1 708 biudžeto litai – maždaug vidutinį atlyginimą siekianti suma.

Vilius Petkauskas
Kiek iš turimų 1 708 litų tenka gynybai? Gautas skaičius kelia šypseną. Penkiasdešimt trys litai. Tai yra vos 3 litais daugiau, nei poilsiui, kultūrai ir religijai.
Remiantis Finansų ministerijos duomenimis, iš turimų 1 708 litų „biudžetinis“ lietuvis liūto dalį skiria socialinei apsaugai. Pensijoms, pašalpoms ir socialinėms išmokoms tenka po 664 litus kiekvieną mėnesį.

Tuo tarpu švietimo reikalams atriekiamas 251 litas, sveikatos apsaugai – 223 litai, bendrosioms valstybės išlaidoms, kurias galima laikyti valstybės mokamais mokesčiais, skiriamas 241 litas. Ekonomikai ir visuomenės apsaugai kas mėnesį nepagailima atitinkamai 120 ir 77 litų.

Tad kiek iš turimų 1 708 litų tenka gynybai? Gautas skaičius kelia šypseną. Penkiasdešimt trys litai. Tai yra vos 3 litais daugiau, nei poilsiui, kultūrai ir religijai. Pavyzdžiui, šiuo metu savigynos pamokų kaina dažniausiai svyruoja apie 100 litų, tad „biudžetinis“ lietuvis tokių pamokų neįpirktų, o reikalui esant nuo užpuoliko gatvėje apsiginti nemokėtų. Net jei gynybai skirtos lėšos būtų panaudojamos tik kartą metuose, sukauptų 636 litų neužtektų nė padorioms šarvuotoms durims nusipirkti.

Tiesa, mūsų hipotetinio „biudžetinio“ lietuvio kišenę dar papildo 335 litai iš užsienio (gautos ES ir kitos tarptautinės paramos lėšos), tačiau šie pinigai papildo visus sektorius... išskyrus gynybą. Taigi, iš viso turime 2 043 litus per mėnesį, o „biudžetinio“ lietuvio gynybai skiriamų 53 litų pakaktų nebent ašarinių dujų flakonui įsigyti. Tuo tarpu patikėti, kad gyvename taip saugiai, kad gintis tiesiog nėra nuo ko – sunku.

Dovydo bijantis Galijotas

Imperatorišku fašizmu tvoskiančios Aleksandro Dugino ideologijos genamas XXI amžiaus Rusijos caras Vladimiras Putinas žengė lemtingą žingsnį. Gerus du dešimtmečius socialinės krizės purtomos Rusijos skurdą, atsilikimą ir priklausomybę nuo gamtos gėrybių Kremliaus vadovas ryžosi pridengti išorės priešų skraiste. Žinia, ilgai ieškant ir adatą šiene rasti galima.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad tarptautinę teisę pamiršęs Kremlius per pastaruosius 5 metus daugiau nei padvigubino karinėms reikmėms skiriamų lėšų kiekį. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, 2007 metais Rusijos karo mašinai buvo skiriama 24 mlrd. eurų (82 mlrd. litų), o vos po 5 metų ši suma siekė jau 56 mlrd. eurų (193 mlrd. litų).

Jei tokie skaičiai neįtikina, galima tik priminti, kad 2000–2012m. laikotarpiu didysis kaimynas Rytuose karines išlaidas padidino dešimteriopai. Rusijoje vykdoma masinė ginkluotės modernizacija – procesas, kuris turėtų suvirpinti ES ir NATO išorės sieną puošiančių valstybių politikų širdis. Juolab, kad „žaliųjų žmogeliukų“ emblema prisidengę Rusijos kariškiai Kryme, gebantys ne tik tylėti, bet ir organizuoti referendumus, verčia susimąstyti, ar saugi išties yra Rytų Europa.

Taika fronto linijoje

Paradoksalu, tačiau puikiai žinodami Rusijos ginklavimosi tempus bei matydami Kremliaus veiksmus Gruzijoje mes vis dar liekame ramūs. Remiantis Finansų ministerijos duomenimis, nuo 2008 metų išlaidos krašto apsaugai buvo sumažintos net 26 proc. Tiesa, čia nagus prikišo finansų krizė, tačiau priešiškoms jėgoms toks verkšlenimas širdies nesuminkštins.

Vilius Petkauskas
Didžiausią nerimą kelia tai, kad tarptautinę teisę pamiršęs Kremlius per pastaruosius 5 metus daugiau nei padvigubino karinėms reikmėms skiriamų lėšų kiekį.
Šiemet minime narystės NATO dešimtmetį, bet apie įsipareigojimą krašto gynybai skirti 2 proc. nuo BVP nėra ką ir kalbėti. Dėdami visas gynybos viltis į aljanso paramą, savo pačių apsaugai sugebame skirti vos 0,8 proc. BVP arba 1,1 mlrd. litų. Galima tik tikėtis, kad grėsmės atveju tokie skaičiai transatlantinės gynybos skeptikų rankose Lietuvai nekainuos nepriklausomybės.

Asignavimai iš valstybės biudžeto pasirinktoms sritims parodo valdančiųjų įsipareigojimo mastą. Panašiai kaip siekiantys prašmatnių atostogų dalį asmeninio biudžeto skiria taupymui – kuo poreikis ar noras didesnis, tuo ir įsipareigojimai atitinkamai rimtesni.

Geriausias šį rodiklį įprasminantis pavyzdys – referendumus pamilusių žemės sergėtojų mėgiama Šveicarija. Alpėse įsispraudusi valstybė gynybai skiria 0,9 proc. BVP, kas sudaro net 8,6 proc. federalinio šalies biudžeto. Neutrali valstybė, supama draugiškų ir demokratiškų kaimynių – Prancūzijos, Austrijos ir Italijos, krašto apsaugai skiria 52 mlrd. eurų – panašiai kiek Rusija. Ko gero niekas nedrįs abejoti, kad daugiau nei 100 tūkst. karių turinti moderni armija neutralioje demokratiškoje valstybėje leidžia užsienio investuotojams jaustis pakankamai saugiai.

Tuo tarpu dviejų pasaulinių karų fronto linijose įsikūrusi Lietuva savo krašto apsaugai skiria 3 proc. nacionalinio šalies biudžeto, t.y. beveik triskart mažiau, nei Šveicarija. Tiesa, gero pavyzdžio nereikia dairytis taip toli. Bronzinio kario pažadinta Estija krašto apsaugai skiria 4,7 proc. savo nacionalinio biudžeto ir šią dalį nuolatos didina. Tuo tarpu Rusija karinėms reikmėms 2012 metais skyrė net 22 proc. federalinio biudžeto arba 4,5 proc. BVP.

Panašu, kad Lietuvos politikai ir gyventojai jokių grėsmių aplink nemato. Lietuvą ir kitas Baltijos šalis „laikinai atiduotomis teritorijomis“ traktuojantis Kremlius, Klaipėdos pašonėje dislokavęs dešimtis tūkstančių kareivių, širdies nedrebina. Toks elgesys leidžia kur kas geriau suprasti „drąsiausios“ valstybės titulo pasirinkimą.

Jei tik tokią drąsa demonstruotume perskirstydami biudžetą. Įsivaizduokime utopinę situaciją, kuomet vos 1 proc. visų biudžeto išlaidų, nuo kiekvieno tarnautojo, politiko ir biudžetininko algos, kiekvienos pensijos, pašalpos ar projekto būtų papildomai skiriama krašto apsaugai. Vos 1 proc., sudarantis 10 lt nuo minimalios algos, gynybai pridėtų 350 mln. litų. Tokia tad ir ryžto kaina. Tačiau dabar ne apie tai.

Pretekstas – „kenčiantys“ rusai

Didelio pasitikėjimo nekelia ir sovietinės nostalgijos krečiamų lietuvių mylimi „paprasti“ rusai. Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro „Levada“ apklausos rezultatai rodo, kad jau eilę metų rusai Baltijos šalis, Gruziją ir JAV įvardija kaip TOP5 šalies priešes. 2013 metų birželį 17 proc. rusų Lietuvą įvardijo kaip vieną Rusijos priešų. Estiją priešu laikė 16 proc., Latviją 21 proc., Gruziją 33 proc., o JAV net 38 proc. rusų.

Vilius Petkauskas
S. Lavrovas ne kartą išreiškė susirūpinimą tautiečių padėtimi Latvijoje ir Estijoje, kur nemenką populiacijos dalį sudarantys rusai neturi minėtų valstybių pilietybės. Turint omenyje tai, kaip noriai Maskva užsienio valstybių gyventojus apdovanoja rusiškais pasais ir pilietybe, Baltiškas Krymo scenarijus tiesiog dėliojasi akyse.
Teigiama, kad didžiausią nepasitenkinimą dėl Baltijos šalių kelia elgesys su vietiniais rusais – situacija, verčianti raitytis kėdėje. Kremliaus geopolitiniai interesai okupuojant dalį Gruzijos ir Ukrainos buvo maskuojami būtent etninių rusų apsaugos poreikiu.

Šiuo metu Baltijos šalyse gyvena kiek daugiau nei milijonas save rusais laikančių žmonių, iš kurių apie 172 tūkst. telkiasi Lietuvoje. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ne kartą išreiškė susirūpinimą tautiečių padėtimi Latvijoje ir Estijoje, kur nemenką populiacijos dalį sudarantys rusai neturi minėtų valstybių pilietybės. Turint omenyje tai, kaip noriai Maskva užsienio valstybių gyventojus apdovanoja rusiškais pasais ir pilietybe, Baltiškas Krymo scenarijus tiesiog dėliojasi akyse.

Nors mėgstama teigti, kad V. Putinas – ne visa Rusija, o kritinė masė rusų nepalaikytų imperinių Kremliaus vadovo ambicijų, teks nusivilti ir čia. Nuo Ukrainos atplėštą Krymo pusiasalį prijungus prie Rusijos Federacijos, V. Putino reitingai šoktelėjo į 5 metų aukštumas. Rusijos nuomonės tyrimų instituto VTIOM duomenimis, V. Putino siekius grįžti į Jekaterinos II laikus palaiko net 75 proc. rusų.

Pagalys eksporto ratuose

Tiesa, nerimą kelia ne tik Rusijos gyventojų požiūris į Kremliaus veiksmus Ukrainos teritorijoje ar lietuvių kaip potencialių priešų matymas. Lietuvos užsienio politikos formuotojams išreiškus pasipiktinimą neteisėtais Rusijos veiksmais Kryme, dalis su Rusija siejamo lietuviško kapitalo verslo atstovų sunerimo dėl šalies ekonominės gerovės.

Vilius Petkauskas
V. Kaikario įmonė pernai į biudžetą sumokėjo vos 102 tūkst. litų mokesčių. Sumą, kurios nepakaktų nė vienai priešlėktuvinės gynybos „Stinger“ raketai įsigyti.
Vienas garsiausiai nuskambėjusių pareiškimų ausis pasiekė iš įmonės „Šiaurės vilkas“ savininko Viliaus Kaikario lūpų. Verslininkas prabilo apie „katastrofiškas“ Rusijos sankcijų Lietuvai pasekmes, jei Maskva nuspręstų atsisakyti lietuviškos produkcijos. Drąsus pareiškimas vadovo, kurio įmonė pernai į biudžetą sumokėjo vos 102 tūkst. litų mokesčių. Sumą, kurios nepakaktų nė vienai priešlėktuvinės gynybos „Stinger“ raketai įsigyti.

Nors rizikingą Rusijos rinką pamėgusiam V. Kaikariui prekybos apribojimai su autoritariniu rytinės kaimynės režimu gali sukelti sunkumų, tai anaiptol nėra visos valstybės problema. Užsienio prekybos statistika rodo, kad praėjusiais metais, kuomet Rusija jau vykdė lietuviškų pieno produktų importo draudimą, Lietuva į V. Putino valdomą valstybę eksportavo prekių už 16,8 mlrd. litų arba 19,8 proc. viso šalies eksporto.

Iš pirmo žvilgsnio – įspūdingi skaičiai. Visgi, vos 14,6 proc. arba 2,4 mlrd. litų viso eksporto sudarė lietuviškos kilmės prekės. Visa kita – tranzitinis eksportas. Tad nuo prekybos su Rusija apribojimų labiausiai kentėtų vežėjai, tarp kurių yra ir sviestu patrankas užpildyti siūlantis V. Kaikaris.

Lietuvos ekonomika grįsta laisva prekyba ir atvirumu, tad verslo sąlygų gerinimas turėtų būti vienas svarbiausių mūsų šalies politikų prioritetų. Tačiau už nevykusias investicijas rizikingose rinkose atsako patys investuotojai ir jų pasitelkta investicinio portfelio paskirstymo logika.

Didelio liūdesio prekybos apimčių su Rusija mažėjimas kelti neturėtų – 57,4 proc. arba 48,6 mlrd. litų Lietuvos eksporto tenka Europos Sąjungos šalims. Net 75 proc. šios sumos – 36,5 mlrd. litų sudaro lietuviškos kilmės prekės. Negana to, Rusijoje šaknis leidžianti valiutos krizė ir neišvengiama recesija bet kokiu atveju paskatins verslą dairytis kitų rinkų ir daryti tai, ką konkurencingas verslas daro geriausiai – prisitaikyti.

Slaviška Berlyno siena

Kijeve liepsnojant laužams, Lietuvos ambasadorius Vašingtone Žygimantas Pavilionis kalbėjo, jog ukrainiečių tautos pasirinkimas laisva valia atsisakyti autoritarinio V. Janukovyčiaus režimo gali būti lyginamas su Berlyno sienos griūtimi.

Tuo tarpu Rusijos veiksmus Kryme galima laikyti švelnesne 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios versija. Kaip ir po įvykių Niujorke, nuslūgus nerimui dėl Krymo okupacijos, Vakarų pasaulis supras atvykęs į naują erą.

Maskva ir V. Putinas laisvam pasauliui parodė, kad tarptautinės sutartys ir tarptautinės bendruomenės raginimai šiam nė motais. Kremlius užpuolė demokratijos keliu nusprendusią eiti Europos valstybę. Kaip ir 2001-aisiais, tenka pergalvoti žaidimo taisykles ir naujai įvertinti priešiškas jėgas.

Gruzijos ir Ukrainos pavyzdžiai leidžia susidaryti aiškesnį V. Putino užsienio politikos strategijos vaizdą. Tokį, kuriame vietos sveikam protui jau nebėra. Vis dėlto galime padėkoti Rusijos prezidentui už tai, kad šis Vakarams ir ypač Vašingtonui parodė, kad šildyti santykius su autoritarinio režimo atstovais taip pat prasminga, kaip kovoti su vėjo malūnais. Negana to, jei Kremliaus veiksmai Ukrainoje paskatins JAV atverti savo dujų išteklius eksportui, bus galima drąsiai teigti, kad Maskva pati išsikasė kapą režimo pabaigai.

Šaltas Krymo dušas leidžia susumuoti pavienius faktus ir daryti išvadas. Patinka mums tai ar ne, tačiau gyvename agresyvaus kaimyno pašonėje. Ir nors nevalia pasiduoti emocijoms, būtent dabar yra puiki proga pademonstruoti ryžtą ir vienybę.

Galiausiai, krašto gynybos finansavimo didinimas, JAV energetikos sektoriaus įsitraukimo skatinimas, tvirtas Ukrainos suverenumo ir eurointegracijos palaikymas bei atsparumas ciniškiems interesams – paprasti ir itin konkretūs vienybės išraiškos būdai. Būtent dabar yra laikas demonstruoti, kad Lietuva sugeba strateguoti turbulencijų nestokojančioje tarptautinėje erdvėje.
Lėšų paskirstymas
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (280)