Tokie ir dar daugybė kitų klausimų, kuriuos toliau paminėsiu, kyla po vakar dienos Seimo balsavimo, kuriuo po pateikimo buvo pritarta tolesniam svarstymui LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 bei 259(1) straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 188(21) straipsniu įstatymo projektui (įstatymo projektą teikė Seimo narys Petras Gražulis).
Žinoma, gali būti manoma, kad vakarykštis balsavimas tik leido įstatymų leidėjui pradėti įstatymo projekto svarstymą, todėl tai nereiškia, kad jis bus priimtas. Tačiau balsų kiekis, kuriuo buvo pritarta leisti pradėti oficialią svarstymo procedūrą, manytina, negali nekelti nerimo bet kuriam demokratinių teisinių valstybių žmogaus teisių supratimą puoselėjančiam asmeniui.
Šio įstatymo projekto esmė tokia, kad siūloma numatyti administracinę teisinę atsakomybę už viešą konstitucinių dorovinių vertybių bei Konstitucijoje įtvirtintų šeimos pagrindų niekinimą, visuomenės dorovei prieštaraujančių renginių organizavimą. Jau nekalbant apie tai, kad, kaip ir Seimo Teisės departamento išvadoje nurodoma, neaišku, kas spręs, ar vertybė yra dorovinė, ar renginys prieštarauja visuomenės dorovei, yra ir kitų konceptualių problemų, keliančių pagrįstų abejonių ir rizikų dėl minėto įstatymo projekto iniciatyvos.
Mano nepritarimą tokiai iniciatyvai ir įstatymo projektui sąlygoja tokie pagrindiniai argumentai.
Pirmiausiai pažymėtina tai, kad dar nei vienas Lietuvoje rengtas nestandartinės seksualinės orientacijos asmenų susirinkimas ar kitoks viešas renginys nebuvo skirtas kaip nors kėsintis į Konstitucijos saugomus demokratinės teisinės valstybės pamatus ir santvarką. O dorovė šiuolaikinėje demokratinėje teisinėje valstybė nėra kokios nors visuomenės daugumos, juolab ne politinės partijos ar partijų arba kokių nors kitokių ideologiniais pagrindais susivienijusių asociacijų ar religinių organizacijų valios sąlygota ir uzurpuota nuosavybė. Teisės saugomos vertybės yra paskirų visuomenės narių ir jų grupių pliuralizmo įtakoje susiformavusios ir pasirinktos bei pripažįstamos dorovės.
Šiandien demokratinėse teisinėse valstybėse yra surastas ir pripažįstamas visuomenių konsensusas (bet, matyt, ne Lietuvoje), kad teisė pripažįsta vertybe ir saugo ne abstrakčių vertybių moralę, o, visų pirma, moralę, orientuotą į asmenį ir pagrįstą ideologijų tolerancija, o taip pat tokią pamatinę bendrai suvokiamą moralę, be kurios visuomenei grėstų esminė jos egzistencijai žala: būtų toleruojami žudymai, smurtas, vagystės ar kiti nusikaltimai, nesąžiningumas, ar kitaip būtų pamintos bendražmogiškos vertybės, nesuderinamos su humanizmu). Nestandartinės seksualinės orientacijos asmenys vien dėl šios savybės nėra grėsmė visuomenei, jų saviraiška ir laisvė reikšti įsitikinimus susirinkimuose lygiai to paties verta kaip ir kiekvieno kito asmens teisė atlikti tokius veiksmus.
Lietuvos Respublikoje egzistuojanti viešosios tvarkos samprata žmogaus teisių užtikrinimo prasme šiandien negali skirtis nuo kitų Vakarų Europos ar kitų teisinių demokratinių valstybių viešosios tvarkos sampratos. Visų žmogaus teisių užtikrinimo jungiamasis principas – asmenų lygiateisiškumo arba diskriminavimo įvairiais pagrindais draudimo principas. Šių dienų demokratinių teisinių valstybių vienas iš pagrindinių siekių ir tikslų yra atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimas ir egzistavimas. Tas atsispindi LR Konstitucijos preambulėje. Teisingos, atviros ir darnios visuomenės bei teisinės valstybės kūrimas ir egzistavimas yra neatsiejamas nuo pagarbos žmogui ir jo teisėms, nepriklausomai nuo jo savybių ar kitokių požymių.
Visuomenę sudaro žmonės, turintys skirtingų savybių, nesvarbu kaip jos pasireiškia: amžiumi, fizine, psichine ar intelektualia negalia, tautybe, rase, kalba, lytimi, seksualine orientacija, turtine padėtimi ar kitokiais požymiais. Tačiau šiuolaikinės demokratijos ir teisinės valstybės siekis yra užtikrinti, kad nepaisant turimų skirtybių žmonės gyvendami valstybėje ir visuomenėje jaustųsi oriai. Orumas šia prasme reiškia tai, kad turimi skiriamieji požymiai neturėtų trukdyti įgyti ir įgyvendinti visiems žmonėms būdingas elementarias teises bei džiaugtis pagrindinėmis laisvėmis (teise į laisvę, į asmens neliečiamybę, kūno integralumą, garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamybę, asmeninio ir šeimos gyvenimo pagarbą, teisę į saviraiškos laisvę, teisę į darbo ir verslo pasirinkimo laisvę ir kt.).
Kad būtų užtikrinamos žmogaus teisės, o kartu ir viešoji tvarka, būtinas visos visuomenės supratimas ir pojūtis, taip pat aktyvus valstybės vaidmuo teisių reguliavimo, pakankamo įgyvendinimo priežiūros bei efektyvios jų gynybos užtikrinimo. Labai svarbus aktyvus valstybės institucijų neigiamas požiūris į reiškiamą panieką paskirtų socialinių grupių asmenims, to netoleravimas ne tylėjimu, o aktyviu pasmerkimu ir išsakymu oficialios kitokios pozicijos. Neturėtų būti toleruojama netolerancija, ir tai pateisinanti kova už abstrakčią kieno nors išmanomą dorovę.
Trečia, įstatymo projektu aiškiai siūloma suvaržyti homoseksualių, biseksualių ir transeksualių asmenų teisę į susirinkimų ir saviraiškos laisvę, tiksliau netgi bausti už šios teisės įgyvendinimą. Paradoksalu, kad įstatymo projekto aiškinamajame rašte rašoma, kad įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai. Įstatymo projektas prieštarauja ne tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 11 straipsniui, saugančiam teisę į susirinkimų laisvę, bei 14 straipsniui (diskriminacijos draudimas), bet ir daugybei kitų tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos bei Europos Tarybos teisės aktų (paminėsiu tik kelis svarbiausius: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 1 d., Sutarties dėl ES veikimo 10, 19 str., ES pagrindinių teisių chartijos 21str.; Lietuvos Respublika prisiėmusi įsipareigojimus pagal visus šiuos teisės aktus, o jų nevykdymas gali sąlygoti valstybei teisinę atsakomybę).
Atkreiptinas dėmesys, kad rekomendacijoje sakoma, kad valstybėms narėms rekomenduojama užkirsti kelią veiksmingo naudojimosi susirinkimų laisve apribojimams, kurie taikomi piktnaudžiaujant teisinėmis ar administracinėmis nuostatomis, pavyzdžiui, dėl visuomenės sveikatos, moralės ir viešosios tvarkos. Įstatymo projekto iniciatyva yra akivaizdus piktnaudžiavimas naudojantis teisinių ir administracinių priemonių įvedimu riboti minimą teisę. Taip pat paminėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas yra pripažinęs, kad teisės į susirinkimų laisvę užtikrinimas yra ypač svarbus, kai susirinkimo metu skleidžiamos mažumos idėjos. Konvencijos garantuojamos taikių susirinkimų laisvės įgyvendinimas negali būti priklausomas nuo daugumos pritarimo, nepriklausomai nuo to, kokios šokiruojančios ar nepriimtinos idėjos yra skelbiamos (minėto teismo 2007-05-03 sprendimas byloje Nr. 1543/06, Bączkowski and Others v. Poland, 2010-10-21 sprendimas byloje Nr. 4916/07 25924/08 14599/09, Alekseyev v. Russia).
Reikia turėti omenyje, kad homoseksualūs, biseksualūs ir transeksualūs žmonės savo teise laisvai reikšti savo pažiūras taikiuose susirinkimuose, siekia ne pažeisti viešąją tvarką ar minėtą pamatinę visuomenės moralę, o integruotis į visą visuomenę, atkreipti valstybės bei visuomenės dėmesį į šią socialinę grupę bei socialinį matomumą Lietuvos visuomenėje. Valstybės turi pareigą užtikrinti ir rūpintis, kad minėtas tikslas būtų pasiektas. Tai reiškia, kad jų vykdomos politikos ir dedamos pastangos turi būti nukreiptos tam, jog skirtingų savybių turintys asmenys teisės požiūriu būtų vienodai traktuojami ne tik universalių teisių apimtimi, bet ir efektyviu įgyvendinimu. Demokratinės valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas neatsiejamas nuo teisingumo principo, kuris be kita ko reiškia, kad turi būti užtikrinamas visų asmenų lygiateisiškumas.
Nors nėra malonu sakyti, tačiau akivaizdu, kad vakarykštis Seimo narių balsais kelio atvėrimas svarstyti minėtą įstatymo projektą, aiškiai parodo valstybėje vyraujantį paskirų asmenų grupių, ypač seksualinės orientacijos pagrindu, netoleravimą. Be to, tai nereiškia, kad rytoj nebus kitokios iniciatyvos, pagrįstos vėl įsivaizduojama ir kitos politinės ideologijos pasirinkta dorove grindžiamo asmenų dėl kitokių jų savybių, pavyzdžiui, dėl odos spalvos, tautybės ar pan., diskriminavimo.
Manytina, kad valstybė ir visuomenė turi suvokti, kad demokratinės teisinės valstybės egzistavimo viena iš kainų – visuomenės įvairovės, nuomonių pliuralizmas, mažumos visuomenės ar paskirų individų naudojimasis teise tam, kad ginti savo interesus netgi tuo atveju, jeigu tai nesutampa su daugumos visuomenės nuomone ir pozicijomis. Reikia tikėtis, kad valstybė ir visuomenė vis dar tą suvokia ir akceptuoja šią kainą kaip didelę vertybę ir gėrį, o ne blogį. Lietuva negali pasitenkinti formaliu tarptautinės teisės ir ES teisės normų perėmimu ir įtraukimu į nacionalinę teisės sistemą. Ir valstybė, ir pati visuomenė turi jausti poreikį įgyvendinti gerąją kitų valstybių žmogaus teisių užtikrinimo praktiką.
Pastebėtina, kad analogiškas įstatymo projektas buvo teikiamas Seimui ir 2012 m., tačiau po pateikimo buvo grąžintas tobulinti (t.y. neduota eiga tolesniam svarstymui įstatymų leidėjo institucijoje). Tuo tarpu 2013 m., prieš pat Lietuvos Respublikos pirmininkavimo ES Tarybai pradžią, 50 Seimo narių balsais yra pritariama tam, kad įstatymo projektas, pažeidžiantis visą eilę tarptautinių teisės ir ES teisės aktų, o kartu ir Konstituciją, būtų toliau svarstomas.
Tai aiškus regresas valstybės žmogaus teisių užtikrinimo srityje, preliminarus pasisakymas už nestandartinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminavimą, o įstatymo projekto iniciatorių elgesys yra galėtų būti traktuojamas kaip kenkimas valstybės ir visuomenės interesams. Bet Seimo nariai už balsavimus ar kalbas Seime neatsako. Todėl pabaigai galbūt tiktų Juozo Erlicko išsakyta mintis, kad „išgirdau, kad esąs toks drugio efektas. Atseit viskas pasauly susiję, todėl net nuo menko vabzdžio sparnų plastelėjimo gali prasidėti didžiulės permainos. Pagavęs drugelį, atsinešiau prie Seimo, pririšau ant siūlo ir paleidau plasnot...“.