V. Mitė. Maskvos teroras ES pirmininkaujantiems „labasams“

Kitaip sakant, kaimynas turi būti arba vergas arba yra priešas – ili rab, ili vrag.

Na ir dar, kad būtų linksmiau, vyriausias Rusijos sanitaras, o tiksliau Kremliaus dvaro klounas Genadijus Oniščenka pareiškė, jog įtarimą kelia Lietuvos gamintojų į Rusiją importuojami pieno produktai. Jie bus griežčiau tikrinami. Marš, lietuviai, į vieną grupę su ukrainiečiais ir moldavais! Ukrainiečiai nekaltus piliečius nuodija šokoladu, o moldavai vynu. Visur priešai. Ypač tie, kurie suka link ES.

Mūsų valdžia reaguoja labai atsargiai. Kaip dažnai Lietuvoje sako, nenori pykdyti Kremliaus. Atrodo, kad Kremliaus politika būtų grindžiama ne politiniais ar geopolitiniais išskaičiavimais, bet emocijomis. Nenuvertinkime Rusijos diplomatijos.

Sunkiau suprantama kita. Kodėl Lietuva, pirmininkaujanti Europos Sąjungai ir ŠIUO metu turinti realias galimybes veikti, elgiasi kaip išgąsdinta mergaitė. Tiesa, buvo formalus protestas, bet Kremlius į jį niekaip neragavo. Po to girdėjosi tik neaiškus Vilniaus politikų memlenimas, jog esą kažkas daroma Briuselio koridoriuose, jog girdi, galbūt (balse abejonė) Kremlius pyksta dėl aktyvaus dalyvavimo stumiant į priekį Rytų partnerystės projektą.

Kita versija, kuria aiškinamas Kremliaus rūstumas – tai tariamai kieta Lietuvos pozicija derybose su „Gazprom“. Kiek žinoma, dėl nieko su „Gazprom“ nepavyko susitarti ir pigios dujos kol kas numatomos tik teoriškai.

Beje, Kremlius tikrai tokių ūkinių priemonių netaikytų Suomijai. O jei išdrįstų, kiltų triukšmas visoje Europos Sąjungoje. Nejaugi Lietuva ir toliau lieka „artimasis užsienis“? O Kremliaus svajotojų galvose gal net pretendentė į Vladimiro Putino atkuriamą naująją sąjungą? Labai nesinori tikėti, o tuo labiau ten atsidurti.

Rusijos fondo „Politinių technologijų centras“ viceprezidentas Aleksejus Makarkinas Lietuvos žiniasklaidoje yra sakęs, kad Kremliaus spaudimui Lietuva neturi jokių galimybių priešintis.

Nejaugi iš tikro Lietuva neturi jokių kozirių? Jų tikrai yra.

Per Lietuvos teritoriją į Kaliningradą eina Rusijos karinis tranzitas. Pagal susitarimus Lietuva turi teisę karinius krovinius ne tik tikrinti, bet ir sugriežtinti jų kontrolę. Galbūt dabar tam atėjo laikas, juolab, kad nerimą kelia kariniai manevrai prie mūsų sienų, pavadinimu „Zapad“? 

Gal reikėtų griežčiau tikrinti ir į Kaliningradą vykstančius civilinius sąstatus. Kas žino, ar keleiviai neveža narkotikų per Lietuvos teritoriją, ar nevyksta prekyba žmonėmis. Žinoma, tokie veiksmai sukels nepatogumų keleiviams, bet nepatogumus jaučia ir lietuviškų mašinų savininkai prie Rusijos sienos. Jei jau tikrinti, tai iš esmės – iš abiejų pusių.

Taip pat, jei gerai pamenu, dujos Kaliningrado sritį pasiekia per Lietuvos teritoriją kertančius dujotiekius. O dujotiekiai bei naftotiekiai sensta, genda, reikalauja labai geros priežiūros ir kontrolės.

Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Štai Lietuvai 2006 m. pardavus „Mažeikių naftą“ Lenkijos bendrovei, ėmė ir sugedo naftotiekio „Družba“ atšaka, kaip tyčia toji, vedanti į Lietuvą. Taigi, pati Rusija yra chrestomatinis pavyzdys, kaip netikėtai gali atsitikti nemalonūs dalykai.

Jeigu kas nors panašaus atsitiks, tada jau bus galima derėtis su Kremliumi, kaip pagreitinti mašinų judėjimą per Lietuvos-Rusijos sieną, ar geriau įvertintų lietuviškų pieno produktų kokybę. Juk pats Oniščenka ukrainiečiams yra pasakęs, jog „Rošen“ šokolado kokybės klausimą galima išspręsti derybomis. Tačiau – dabar jau be ironijos – abi šalys turi turėti ką pasiūlyti ir kur nusileisti. Šiuo metu galime ne derėtis su Kremliumi, bet tik prašyti malonės.