V. Mitė. Kad Lietuvą pulti būtų nenaudinga

Teko beveik pusę metų dirbti Irake karo reporteriu. Kai teroristai susprogdino Raudonojo kryžiaus būstinę, ten pavyko patekti beveik iš karto po sprogimo. Sprogmuo buvo toks galingas, jog žiojėjo didžiulė duobė. Aplinkui mėtėsi žmonių galūnės, pastato sienos buvo nutaškytos krauju. Tie, kurie žuvo, atvyko į Iraką padėti nuo karo kenčiantiems žmonėms. Nežmoniškas taikinio pasirinkimas, nes ten buvo ne kokia nors JAV specialiųjų pajėgų bazė, o Raudonojo kryžiaus būstinė. Mirtis neatšaukiama. Žuvusiųjų šeimos niekada nebepamatė savo artimųjų gyvų, kai kurie net jų kūnų. Dalis žuvusiųjų buvo surinkti iš besimėtančių kūno dalių ir laidojami uždaruose karstuose.

Kitas pavyzdys iš Irako. Su vertėjo Samio pusbroliu Achmedu ne kartą gėrėme arbatą, ginčijomės dėl politikos ir religijos. Vieną dieną Samis pasakė, jog negalės ateiti į darbą, nes žuvo Achmedas. Jis su šeima – žmona ir trimis vaikais – važiavo namo. Lenkė amerikiečių tanką. Kažkas iššovė tanko link. Tankas sukosi į šūvio pusę ir sutraiškė jį lenkusį Achmedo automobilį.

Dabar pabandykime įsivaizduoti karą Lietuvoje. Bombarduojami oro uostai, jūros uostas. Nušluojami ištisi miestų kvartalai. Žūsta žmonės. Vieni praranda artimuosius, kiti lieka sužaloti – kas be kojų, kas be rankų. Saugumo jausmas prarandamas; priešo kareiviai kankina, prievartauja, plėšia. Kaip visada, atsiranda kolaborantų, kurie skundžia priešui savo kaimynus vien tam, kad galėtų plėšti jų turtą. Niekas nesijaučia saugus. Jau nekalbant, kad esame atkirsti nuo pasaulio – neveikia internetas, nėra elektros, dujų. Būtiniausių prekių kainos pakyla į nematytas aukštumas. Kuo už jas mokėti, tampa neaišku. Lietuvos kariuomenė, tikėkimės, priešinasi, bet ji viena negali sustabdyti daug kartų stipresnio priešo. Prarandame viską, ką sukūrėme Nepriklausomybės metais ir dar daugiau.

Toks yra karas. Jis neturi žmogiško veido. Todėl kalbėti apie karą, kaip abstrakciją, yra neatsakinga.

Nesu naivus pacifistas. Žinau, jog žmonijos istorija yra karų ir žudynių virtinė.

Valentinas Mitė

© DELFI / Valdas Kopūstas

Tačiau Lietuva eina tuo keliu, kuris tolina karo galimybę ir gali būti, jog tų baisumų mes nepatirsime.

Valstybei blogiausia atsidurti „pilkojoje zonoje“ netoli agresyvaus kaimyno. Kitaip tariant, mūsų geopolitinėje situacijoje blogiausia politika būtų neutralumas arba nepriklausymas jokiems kariniams blokams. Rytų kaimyno elgesys neutralumą daro neįmanomą, nebent sąmoningai siektume prarasti Nepriklausomybę. Didžiausias mūsų Nepriklausomybės laikų užsienio politikos pasiekimas yra narystė NATO. Ši narystė Lietuvą ištraukė iš „pilkosios zonos“ ir pavertė galingo karinio aljanso dalimi. Iki Rusijos agresijos Ukrainoje mūsų narystė buvo gan simbolinė. Lietuva mažai pinigų skyrė gynybai, NATO kariai, išskyrus oro policiją, buvo reti svečiai. Įvykiai Ukrainoje sukrėtė ir atvėrė akis, parodydami, ką galime prarasti.

Šiuo metu NATO buvimas Lietuvoje tapo realybe. Lietuva daug daugiau pinigų skiria gynybai. Kalbama apie didesnio NATO kontingento dislokavimą. Tai tolina karo galimybę, nesvarbu, kiek prieš NATO protestuotų lietuviškieji marginalai ar sapaliotų buvęs Prancūzijos prezidentas bei naivusis Vokietijos užsienio reikalų ministras. Žečpospolitos laikų filosofija, jog "respublika per daug silpna, kad ją kas nors pultų" nepasiteisino XVIII amžiuje; ji tikrai nepasiteisins ir dabar. Posakis "nori taikos, ruoškis karui" banalus, bet teisingas.

Savo kailiu tai patyrė Ukraina. Valdant korumpuotiems bei promaskvietiškiems politikams, šalies kariuomenė buvo nustekenta visom prasmėm. Žinoma, Kremlius okupavo Krymą ir sukėlė karą Donbase. Tačiau Krymą Ukraina atidavė be šūvio. Donbaso krizės galėjo ir nebūti, jei Kijevas būtų turėjęs veiksmingą kariuomenę. Ji buvo sukurta tik po Krymo ir Donbaso pralaimėjimų. Todėl dėl dabartinės krizės iš dalies kalta ir pati Ukraina, tiksliau tariant buvusi Ukrainos valdžia. Kremlius atsisakė „Novorosijos projekto“, kai sustiprėjo Ukrainos kariuomenė. Dabar tokio projekto įgyvendinimas kainuotų daug kraujo, nekalbant apie tarptautines pasekmes. Todėl Vladimirui Putinui būtų geriausia, išsaugant veidą, pasitraukti iš Donbaso.

Sakydamas, jog Ukrainai pagaliau pavyko sukurti veiksmingą kariuomenę, netvirtinu, jog dabartinėje Ukrainoje nėra problemų. Jų labai daug. Kol šalies piliečiams bus sudarytos galimybės gyventi normalioje, korupcijos negraužiamoje valstybėje, vien kariuomenė šalies neapgins. Bet neturint kariuomenės ir demokratinių institucijų, tokios valstybės sukūrimas beveik lygus nuliui.

Štai dar pora iškalbingų istorinių faktų. Po II pasaulinio karo SSRS galėjo užimti Vakarų Berlyną, bet susidūrusi su rimtu Vakarų atsaku, šio sumanymo atsisakė. Karibų krizės metu, JAV parodžius politinę valią, Nikita Chruščiovas buvo priverstas išsigabenti raketas iš Kubos.

Norisi tikėti, jog NATO buvimas Baltijos valstybėse bei Lietuvos ir Vakarų politinė valia neleis mums sužinoti, ką realiai reiškia karas.