Jau ne kartą sakyta, kad Seimo narių skaičiaus mažinimas jokių problemų nesprendžia, užtat naujų – pridaro. Turint omenyje tai, kad darbščių ir kompetentingų Seimo narių proporcija nekis, sumažinus jų bendrą skaičių, sumažės ir gerai dirbančių skaičius. Be to, kuo mažiau bus Seimo narių, tuo lengviau interesų grupės įsigis reikiamą balsų persvarą joms rūpimais klausimais.

Sumažinti turbūt reikėtų ne Seimo narių, o kvailų ir sukčių rinkimuose skaičių. Panašu, kad tai būtų bloga žinia Darbo partijai ir jos kai kuriems rinkėjams.

Kvailumas ir aktyvumas

Daug kas priklauso nuo visuomenės politinės kultūros. Kuo mažiau proto ir dvasios ubagų bus tarp kandidatuojančių ir balsuojančių, tuo geriau. Bet juk neuždrausi kvailiams nei balsuoti, nei kandidatuoti. Demokratija turi savų neišvengiamų minusų, tarp kurių vienas rimčiausių – žmonių dėmesio politikai ir pastangų protingai dalyvauti joje stoka (viena įdomesnių pastarojo meto monografijų apie tai – Ben Berger, „Attention Deficit Democracy. The Paradox of Civic Engagement”, 2011).

Ir gal nereikia sekti ideologinių pasakų apie visuotinę suvokimo lygybę, išugdomą pilietinę visuomenę ir kiekvienam rinkėjui esą būdingą gebą protingai apsispręsti ir pasirinkti. Šitokios kalbos – politikų reikalas, nes jiems dėl darbo pobūdžio rinkėjų palankumas yra svarbesnis už nemalonią tiesą. O anapus politinės rinkodaros neverta kartoti nuo tikrovės atitrūkusių užkalbėjimų apie racionalų pasirinkimą, rinkėjų norą šviestis, šį norą sėkmingai pildančių švietėjų pasiekimus ir pilietinės visuomenės rojų žemėje.
Mintis, jog didelis rinkėjų aktyvumas yra gėris, o mažas – blogis, kad dauguma žmonių ir nori, ir gali gilintis į politinius klausimus, kad proto ir motyvacijos tai daryti užteks visiems bei kad kuo aktyviau jie balsuos ir domėsis rinkimais, tuo geriau šalis pasirinks, yra viso labo demokratijos politinis mitas apie žmogų ir visuomenę. Jame yra kažkiek tiesos, bet jis nėra tiesa.
V. Laučius

Paprastai tariant, mintis, jog didelis rinkėjų aktyvumas yra gėris, o mažas – blogis, kad dauguma žmonių ir nori, ir gali gilintis į politinius klausimus, kad proto ir motyvacijos tai daryti užteks visiems bei kad kuo aktyviau jie balsuos ir domėsis rinkimais, tuo geriau šalis pasirinks, yra viso labo demokratijos politinis mitas apie žmogų ir visuomenę. Jame yra kažkiek tiesos, bet jis nėra tiesa.

Raginimas visiems būtinai balsuoti, apipavidalintas kaip kvietimas atlikti pilietinę pareigą, yra ne ką geresnis nei raginimas visiems gyventojams bėgti maratoną nepaisant fizinio pasirengimo, sveikatos būklės, oro sąlygų ir prasmės. Jis ne ką geresnis nei primygtinis raginimas šventės proga visiems pakelti po taurelę ir dar po antrą, nes juk truputį – sveika, o jei kas trečias pratęs, nusitašys ir bandys bučiuoti ne tik Marytę ir Matildą, bet dar ir Žvengirdą, tai – jo reikalas ir teisė.

Beprasmiška klausti, kaip elgsis valdžioje

Kas yra rinkimų kampanija? Iš esmės – reklaminė akcija. Manipuliavimas žmonėmis siekiant politinės naudos. Kur čia tas didis gėris? Įsitraukti, įsigilinti ir ne tik leistis manipuliuojamam, nesipriešinti, bet dar ir pasistengti pajusti malonumą, kaip anekdote apie kariuomenėje prievartaujamas merginas?

Dar būtų pusė velnio, jei iš transliuojamų rinkimų debatų, kuriems kuriamas racionalumo, turiningumo įvaizdis, būtų galima išties pasisemti kažko prasmingo. Jei juos moderuojantys ir viešai aptariantys ekspertai išties turėtų apie ką kalbėti. Bet juk visa tai būna vėjų vėjai: ir neįdomu, ir beprasmiška.

Na, kokia prasmė gilintis ir gvildenti, ką savo pasisakymuose ir rinkimų programose siūlo partijos, kurios greičiausiai net nepateks į Seimą? Kodėl turėtume gaišti savo laiką ir valandų valandas kankinti ekonomistus ir politologus, jei dauguma tų, kuriuos nagrinėjame, arba gaus nuo vieno iki keturių proc. balsų ir liks už borto, arba turės Seime tik nedidelę frakciją ir jokios apčiuopiamos įtakos būsimai valdžios politikai nedarys?

Šiuo atžvilgiu svarbu atkreipti dėmesį į vieną rimtą viešų debatų ir jų aptarimų ekspertų lygiu problemą. Daugelis žurnalistų kažkodėl noriai priima politikams parankų žaidimą – kalbėti apie tai, ką jie nuveiks, kai bus valdžioje, ko sieks, ką padidins, pagerins ir reformuos.
Kas yra rinkimų kampanija? Iš esmės – reklaminė akcija. Manipuliavimas žmonėmis siekiant politinės naudos. Kur čia tas didis gėris?

Kokia prasmė viso to klausytis ir juolab nagrinėti? Juk pažadai būna surašyti rinkimų programose. Kam įdomu – paskaitys. Kam juos dar gromuluoti eteryje? Julab kad didelės jų dalies politikai vis tiek netesės ir ras, kaip dėl netesėjimo pasiteisinti. Juk net tos dvi ar trys politinės partijos, kurios gaus daugiausiai balsų, dalinsis valdžią su koalicijos partnerėmis.

Savo ruožtu koalicijos partnerių bus greičiausiai ne viena, o dvi arba trys. Vadinasi, nemažą dalį savo rinkiminių pažadų net ir sėkmingai pasirodysiančios partijos turės koreguoti, derinti prie kitų programų arba tyliai suspenduoti.

Pavaizdus atvejis buvo per 2000–2004 m. Seimo kadenciją. Tada paskutinį kartą turėjome dviejų partijų valdžią – vėliau jų valdžioje būdavo tai trys, tai keturios. 2001 m. valdančiąją koaliciją sudarė socialdmeokratai ir Naujoji sąjunga. Socialdemokratai tada pateko į Seimą gavę net 31 proc. balsų – tokio rezulato vėliau nesugebėjo pakartoti jokie kiti rinkimų nugalėtojai.

Ir štai net tokiomis palankiomis aplinkybėmis Socialdemokratų partija, kuri turėjo įspūdingą daugumą ir premjerą, aiškino netesėjusi esminio rinkimų programos pažado – įvesti progresinius mokesčius – tik todėl, kad Naujoji sąjunga prieštaravo. Jei net tada, turint šitokią daugumą, pavyko suversti kaltę koalicijos partneriams, tai ko norėti dabar, kai apie 31 proc. balsų net populiariausios partijos gali tik pasvajoti?

Vadinasi, ir žurnalistai, per rinkimus kalbinantys politikus apie tai, ką jie nuveiks, ir partijos, mielai šia tema postringaujančios, ir ekspertai, visa tai viešai nagrinėjantys, ir žiūrovai bei klausytojai, visa tai stebintys ir žiovaujantys, iš esmės tuščiai leidžia laiką.

Būtų daugiau prasmės, jei kandidatai kalbėtų ne apie pažadus, dirgindami naivuolių lūkesčius, o apie savo politinę pasaulėžiūrą ir partijų pasaulėžiūrinę politiką. Pirmiausia tai leistų pamatyti, kurios partijos yra idėjiškai nuoseklios ir brandžios, atstovaujančios politines pažiūras turintiems žmonėms, o kurios tėra balsų medžiotojų būreliai, kalbantys rinkėjams tik apie tai, kas tuo metu turi didžiausią paklausą.

Antra, tai padėtų atskirti mąstančius, kultūrinį akiratį turinčius, ne tik banalybėse skendinčius politikus nuo vėjus pliurpiančių tuščiagalvių, nesugebančių suregzti doros minties, nes juose nėra nei minties, nei kuo ir kaip ją turėti.

Pilietinio aktyvizmo problema

Šiandien Seimo rinkimų kampanijos reklaminės kalbos ir vadinamieji debatai – tai tarsi serialas N-18, kurio kūrėjai visiškai nesivargina dėl siužeto, nekviečia gerų aktorių ir kažkodėl net nerodo N-18 apribojimo vertų scenų, kurios bent sklaidytų nuobodulį. Vienintelė N-18 lygio serija bus tada, kai pilnametystės sulaukę piliečiai liks kiekvienas su savimi už rinkimų kabinos užuolaidėlių. Ar tikrai prasminga visame tame dalyvauti?

Johno Dewey ir kitų „dalyvavimo demokratijos” apaštalų skleidžiamu mitu apie informuoto, kompetentingo ir kažką lemiančio rinkėjo balsą tikintys politikos vartotojai mano, kad visa tai – prasminga. Kiti tuo abejoja, bet vis tiek galvoja, kad „taip reikia”. O dalis tų, kurie dūsauja – „visi jie tik šneka, nėra už ką balsuoti”, galiausiai ima ir atiduoda savo tariamai išmintingą ir skeptišką balsą už kokį nors „gelbėtoją”, TV klouną ar violetinę kaliausę.
Jei jam visa tai nepriimtina, o „geras” pasirinkimas – viso labo mažesnis blogis, tai toks rinkėjas, atėjęs balsuoti, išreiškia valią, skelbiančią, kad blogis gali būti geras, vadinasi, juoda gali būti balta.

Bet egzistuoja ir visiškai priešingas požiūris į demokratiją, nei Dewey bei jo sekėjų, ir šioks toks aukso vidurys. Iš esmės ginčas vyksta tarp dviejų didelių stovyklų: elitistinio demokratijos modelio, pagrįsto abejone dėl masių informuotumo bei jų didelio pilietinio aktyvumo prasmės, ir dalyvavimo modelio, pagrįsto tikėjimu visuomenės racionalumu ir pilietiniu aktyvizmu kaip sąlyga demokratijai egzistuoti ir klestėti (Pvz., Carole Pateman, „Participation and Democratic Theory”, 1970).

Pastaroji – pilietinio aktyvizmo – pozicija, nors iš pirmo žvilgsnio – graži, tauri ir įtikinama, nėra lengvai apginama nei empiriniu, nei normatyviniu požiūriu. Lietuvoje, kur jau du su puse dešimtmečio kaip užkeikimas kartojamos gražios frazės apie pilietinės visuomenės ugdymą, politinį švietimą ir pilietinį aktyvumą, daug kam sunku patikėti, kad dalyvavimo modelis nėra vienintelė ir „tikra” tiesa apie demokratiją. Bet gal laikas pereiti nuo netikėjimo ir tikėjimo prie kritinio mąstymo?

Antai Čilėje prieš pat Augusto Pinocheto perversmą politinė situacija nė iš tolo nepriminė idilės, komunistuojančios masės sėkmingai griovė gležnus civilizacijos ir tvarkos daigus. Bet užtat ši ekonomiškai, politiškai ir morališkai nusilpusi šalis perversmo išvakarėse beveik atitiko demokratinio dalyvavimo teoretikų idealą: pilietinis aktyvumas ir asocijavimasis joje buvo labai išaugęs, kaip ir balsuojančiųjų skaičius (Žr. Nancy Bermeo, „Ordinary People in Extraordinary Times: The Citizenry and the Breakdown of Democracy”, 2003, p. 138–176.).

Įdomu atkreipti dėmesį ir tai, kad fašizmas Italijoje tarp 1919 ir 1921 m., kaip teigia Spenceris Wellhoferis, labiausiai kėlė galvą ir buvo žmonių palaikomas pilietiškai ir politiškai aktyviausiuose šios šalies regionuose („Democracy, Fascism, and Civil Society”, in: Democracy and the Role of Associations: Political, Organizational, and Social Contexts”, 2005, p. 37.). Štai jums ir dalyvavimo demokratijos liūdnų padarinių pavyzdžiai.

Norime, kad balsuotų už „gelbėtojus” ir „antrą pasirinkimą”?

Normatyviniu požiūriu sunku grįsti dalyvavimo demokratijos optimistams būdingą nuostatą, kad didelis balsuojančiųjų skaičius yra savaime gėris visuomenei ir valstybei. Turint omenyje, kad labai didelė rinkėjų dalis pasižymi tuo, kad beveik nesidomi politika ir menkai nutuokia apie valstybės reikalus, šios dalies „suaktyvinimas” pompastiškais raginimais balsuoti liudija veikiau raginančiųjų atsakomybės stoką nei sveikintiną politinę išmintį.

Nebent kažkas mano, kad aktyvi tamsuomenė yra geriau už pasyvią tamsuomenę. Su šitokia mąstymo logika galime pradėti valdyti Lietuvą referendumais ir jau grąžinti į miestų aikštes Lenino skulptūras. Nes nuo aktyvaus tamsuomenės dalyvavimo iki agresyvaus dalyvavimo ir kruvinos revoliucijos – keli žingsniai. Tad sveiki sugrįžę, Iljičiaus dvasiniai bendražygiai.

Taip pat vargu ar teisinga raginti žūtbūt ateiti prie balsadėžių tuos, kurie apskritai nemato gero pasirinkimo ir nori sisteminių permainų, kurios suteiktų jiems kitokias balsavimo opcijas. Taip, šių žmonių balsai, jei tik jie balsuotų, būtų priskirtini vadinamojo protesto kategorijai. Bet dalis nepatenkintų visa politine klase nepuola balsuoti už bet ką vien iš pykčio ir nusivylimo. Ar tai – blogai? Nejau tikrai norime, kad jie, užuot nėję balsuoti, rinktųsi kurią nors protesto balsus medžiojančią populistų gaują, rėkiančią, kad sugriaus sistemą ir sukurs naują teisingą pasaulį?

Ar, tarkime, 2004 m. nusivylusiems visomis ankstesnėmis valdžiomis geriau būtų buvę visai nebalsuoti, ar balsuoti už prisidirbusio Viktoro Uspaskicho „gelbėtojus”? O kur dabar tie beveik 200 tūkst. nuostabių žmonių, kurie 2008 metais, protestuodami prieš sistemą, balsavo už Tautos prisikėlimo partiją? Jau pakeitė viską į gera ir dabar laimingi? Tai kodėl jų mylimos partijos nė kvapo neliko dar 2012-aisias? Jei protesto balsavimas yra savaime vertybė, tai kaip čia yra, kad per ketverius metus iš „vertybės” lieka istorijos šiukšlė, dėl kurios niekas nebenori prisiimti atsakomybės?
Kodėl žmogui, nematančiam prasmingo pasirinkimo, turėtų rūpėti išlaikyti status quo, kurio neišeina pakeisti, legitimumą? Ar normalu tikėtis, kad jis eis balsuoti tik tam, kad palaikytų sistemos, kuriai pats nepritaria, ir politinės klasės, kuri, jo manymu, yra išsigimusi, gyvastį?

Na, ir dar viena nebalsuojančiųjų kategorija – tie, kuriuos nuvilia jų tradiciškai palaikomos partijos ir politikai. Dažnai įsivaizduojama, kad jie turėtų mąstyti ir elgtis pagal „pirmo” ir „antro” pasirinkimo logiką. Maždaug taip: mėgstu žvejoti, o štai į teatrą eičiau tik įkalbėtas; kiekvieną savaitgalį su draugu žvejojame, bet, deja, susipykome, todėl dabar savaitgaliais einu į teatrą su kaimynu (antras pasirinkimas). Kaip sakė Rasa Juknevičienė, čia būtų viskas gerai turbūt, bet minčių kiltų įvairių.

Antro pasirinkimo logika gal ir gali tikti tokiems rinkėjams, kaip, tarkime, Darbo partijos ir partijos “Tvarka ir teisingumas”: jei ne už tuos, tai už anuos, menkas skirtumas. Bet nuoseklios politinės pasaulėžiūros žmogus juk nepuls keisti savo pažiūrų vien todėl, kad partija, už kurią paprastai balsavo, jį nuvylė. Jo vadinamasis antras pasirinkimas taptų balsavimu už tuos, kurių jis idėjiškai nesirinktų. Ar protinga ir pilietiška piršti tokiam žmogui nuostatą „balsuoti – pareiga”?

Politinės klasės atsakomybė

Ir dar viena ragintojų žūtbūt ateiti „ir pareikšti savo valią” nerimo priežastis – santvarkos legitimumo klausimas. Taip, legitimumas kelia abejonių, jei esamos opcijos tiek nebeatitinka rinkėjų lūkesčių, kad pusė ar net daugiau turinčių teisę balsuoti nebebalsuoja. Bet kodėl žmogui, nematančiam prasmingo pasirinkimo, turėtų rūpėti išlaikyti status quo, kurio neišeina pakeisti, legitimumą? Ar normalu tikėtis, kad jis eis balsuoti tik tam, kad palaikytų sistemos, kuriai pats nepritaria, ir politinės klasės, kuri, jo manymu, yra išsigimusi, gyvastį?

Šiuo atžvilgiu Facebooke taikliai parašė filosofė Nida Vasiliauskaitė: „Balsuoti reikia”, – sako politiškai sąmoningi žmonės. Nes demokratija, nes „esam piliečiai”, nes „ką išrinksim, tą turėsim”, nes „mažesnį blogį”… Ne, nereikia. Nes legitimuojam iš anksto primestą „pasirinkimą” tarp to, ko nesirinktume, iliuziją, kad „kažką galim”, iliuziją, kad „mus atstovauja”, iliuziją, kad „valdžia mūsų”. O į folk-kantiškąjį klausimą „Kas būtų, jeigu visi taip darytų??” atsakymas toks: legitimumas kristų, primestas „pasirinkimas” kartu su visa politine klase – irgi. Būtų nuostabu.”

Jei žmogus mano, kad esama politinė sankloda ir politinė klasė jį tenkina, o tarp šią klasę sudarančių politinių jėgų yra tokių, už kurias jis gali balsuoti kaip gerą ar bent jau neblogą pasirinkimą, tuomet – viskas gerai, jo balsas išties prasmingas. Bet jei jam visa tai nepriimtina, o „geras” pasirinkimas – viso labo mažesnis blogis, tai toks rinkėjas, atėjęs balsuoti, išreiškia valią, skelbiančią, kad blogis gali būti geras, vadinasi, juoda gali būti balta. Tie, kurie vis tiek ragina šitaip mąstančius ateiti balsuoti, vargu ar pasitarnauja gėriui, tiesai ir demokratijai.