Įsivaizduokime: Rusija pradeda hibridinį karą Narvoje, Daugpilyje, Visagine, grasina branduoliniu karu Vakarams, jei šie įsikiš. Kaip elgsis NATO sąjungininkai? Ateis ir apgins?
O jei Daugpilis arba Narva bus jau užimti? Puls miestus, aukos taikius gyventojus? Ateis su savo 10 tūkst. - ne, vėliau buvo nutarta - 8 tūkst.; ne, vėliau nutarta - 6 tūkst. itin greito reagavimo pajėgomis (gal iki to laiko jau bus nutarta - 4 tūkst.)?
Ir kas toliau? Dislokuosis prie konfliktų židinių, kuriuose taikūs Daugpilio liaudies respublikos arba Visagino liaudies respublikos protestuotojai, ginami Rusijos spec. pajėgų, skelbs autonomiją?
Žinoma, keli "taikūs" protestuotojai žus, ir tai suteiks Rusijai pagrindo dar aktyviau įsikišti. NATO ir ES valstybės išreikš susirūpinimą. Gal net labai didelį.
Štai čia ir iškyla esminis klausimas: ar vokiečiai, prancūzai, italai norės guldyti galvas dėl kažkokio Daugpilio? Ar ne paprasčiau būtų konstatuoti, kad 5-asis straipsnis pritaikytas, bet Rusijos galia pasirodė esanti didesnė? Juk būtent tokio scenarijaus baiminamės ir mes, ir mūsų atžvilgiu geranoriški Vakarų apžvalgininkai.
Yra ir kitas Vakarų išsisukimo būdas. Pateisinti agresoriaus nesuvaldymą galima lygiai taip pat, kaip ir per Antrąjį pasaulinį karą. Tada SSRS buvo Vakarų sąjungininkė prieš Hitlerį. Jai leista okupuoti Vidurio Rytų Europą, nes ką padarysi: tikslas pateisina priemones. Svarbiau nugalėti Hitlerį, nei apginti kažkokią Latviją.
Dabar drauge su Rusija Vakarai kovotų prieš islamo valstybę. Ir nugalėtų. Ir atiduotų Rusijai tai, ko ji nori mainais už paramą kovoje su islamo fanatikais.
Kaip į visa tai reaguoti Lietuvai? Atsakymas, pagrįstas ne buhalterija ir biurokratija, o morale ir politine filosofija, nebūtinai padės mums išlikti. Bet išlikti bet kokia kaina stengiasi kandies lerva. Išlikti - ne žmogaus, o gyvulio maksima. Valstybė, tauta, pilietis neaukoja visko dėl fizinio išlikimo.
Niekas politikoje neatšaukė teisingumo, garbės, drąsos. Net jei labai stengėsi, kaip dabartiniai JAV, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai.
Troja yra prisimenama todėl, kad mirti už tėvynę, už šeimą, už tai, kas šventa ir amžinai gražu yra teisinga visais laikais. Nesuvokti šitų dalykų gali tik dvasios ubagas.
Grįžkime prie klausimo: ar vokiečiai ir prancūzai sutiks žūti už Narvą ir Daugpilį?
Neteisingas klausimas. Ne tas, kuris turėtų rūpėti mums, mąstant vyriškai, o ne pagal bailių logiką. Teisinga būtų klausti kitaip: ar mes, lietuviai, pasirengę kariauti ir žūti ne tik už save, bet ir už tuos, kurie yra mūsų broliai, mažų mažiausiai - kaimynai? NATO partneriai, šiaip ar taip?
Žūti net ir už mus nuolat įskaudinančią Lenkiją?
Už tai, kad Krokuvos senamiestis dvelktų ta subtilios kultūros ramybe, kuriai jis yra tarytum sutvertas? Už tai, kad Gdansko špiliai šviestų tamsoje, sutemus, kaip pažadas, kad tamsa praeis? Už sugriautą Varšuvą, kurios grožį, architektūroje neišlikusį, saugosime savo širdyse?
Tegul vokiečiai ir prancūzai nenori žūti už Narvą. Vakarų civilizacija, kurią ginti apsiėmė NATO, yra grindžiama dviem stulpais: klasikinės filosofijos teisingumo principu ir Naujojo Testamento meile.
Todėl nesvarbu, kas norės ginti mus. Svarbu, ką ir kodėl norėsime ginti mes. O juk gini tai, ką myli. Kaip sakė apaštalas Paulius, yra tikėjimas, viltis ir meilė, bet meilė iš jų - didžiausia.