Jie visur vaikščiojo drauge ir kalbėjo kažkokius vėjus, bet partijos vadovybė jų klausėsi, kaip užhipnotizuota, ir pritariamai linksėjo galvomis. Nors pasitikėjimo jie, regis, nekėlė net vienas kitam. Kai apvalusis per konsultacijas žiūrėdavo į aukštą ir liesą, jį greičiausiai kamavo klausimas: „Kam jums pinigai, Kisa? Juk jūs neturit fantazijos.“ Partija rinkimus prapylė, bet liūdno vaizdo žinovai už savo patarimus ir analizes atsiėmė didelį honorarą.
Per vieną posėdį susižvalgę žinovai pranešė, kad atliko sunkų ir reikalingą darbą – išsiaiškino su partiečiais vilniečiais, kuris iš kelių pasiūlytų žodžių šiems labiausiai patikęs. Tai, pasirodo, buvo žodis „kelyje“.
„Nuo šiol šitas žodis jūsų partijai bus labai svarbus“, – mąsliai tarė, keldamas viršun smilių, Lamančietis. „Tai bus, – tęsė Sančas Pansa, išlaikydamas reikšmingumo pauzę, kol Lamančietis nuleidinėjo smilių, – jūsų partijos moto.“
Vis dėlto kažkuris, atsitokėjęs, kimiai paklausė: „O ką mes darysim su tuo moto? Ar tai bus šūkis rinkėjams?“ „Ne, tai nebus šūkis, – su triumfo gaidele atsakė Sančas. – Žodis „kelyje“ bus skirtas tik partijos narių tarpusavio komunikacijai. Išgirdę ką nors sakantį „kelyje“, jie supras tai kaip ženklą“. Po šio paaiškinimo stojo slogi tyla.
„Kelyje“
Nors aprašytam moto (ar bendraminčių slaptažodžiui) nelemta buvo prigyti, pats principas, kai bendra nesąmonė telkia vienas į kitą panašius freakus, kartais pademonstruoja savo gyvybingumą. Prisiminkime kad ir neseniai visoje šalyje skambėjusį ir ištisą sektą subūrusį moto „ko nori mergaitė“.
Priklausymo savitam būreliui atpažinimo slaptažodžiais dažnai tampa ir pasmerkimo žodžiai – „homofobas“, „stigmatizavimas“, „rasistas“, „seksistas“, vartojami siekiant ne tiek nuginčyti, kiek suniekinti oponentą ir jį pašalinti iš racionalios diskusijos erdvių.
Vienu iš tokių saviškių atpažinimo slaptažodžių, pastaruosius penketą ar aštuonetą metų sklandančių privačiuose pokalbiuose ir viešojoje erdvėje, yra tapęs smerkiamasis apibūdinimas „kaip DELFI“. Suprask – blogiausia, kas gali nutikti žurnalistikai ir žurnalistams, tai – tapti tokiems, kaip DELFI.
Šiai sektai – „mes ne tokie, kaip DELFI“ – priklauso mažiausiai trys karingų bambeklių tipai: susireikšminę marginalai, užsikompleksavę varžovai ir pamokslaujantys kultūrininkai, įtikėję, kad turi misiją nešti nesutepto dvasingumo šviesą tamsoje klajojančioms materialistų kaimenėms.
Antrajam tipui gali priklausyti (bet nebūtinai priklauso, nes, laimei, tarp jų yra ir sveiko proto žmonių) negausūs DELFI konkurentai bei tie, kurie norėtų tapti konkurentais, bet neįstengia. Jiems būti „ne tokiems, kaip DELFI“ yra svarbu, nes, kai negali būti geresnis ir stipresnis, nieko kita nelieka, kaip vaidinti „kitokį“.
Rašau „vaidinti“, o ne „būti“, nes siekiantys sėkmės orientuojasi į paklausą, o tai lemia panašumus. Kažin ar rastume daug esminių skirtumų tarp LNK ir TV3. Tad „kitoniškumas“ šiuo atveju veikiau yra rinkodaros skatinamas akių dūmimas nei tikra alternatyva. Nebent „kitoniškumu“ vadini tai, kuo nusileidi varžovams.
Maža to, juk smagu kad ir pasyviai prisidėti prie varžovo juodinimo. Tai, kas kritikuojama kaip DELFI trūkumai (tariami ar tikri), paprastai būdinga ir (potencialiems) konkurentams. Bet šie daug rečiau minimi, nes mažiau matomi, ir tik džiaugiasi, kai kritikos strėlės laidomos ne į visą komercinę interneto žiniasklaidą, kas būtų bent jau sąžininga (nors nebūtinai teisinga), o tik į vieną portalą, kas nėra nei objektyvu, nei teisinga, nei sąžininga.
Ir galiausiai „ne kaip DELFI“ sektai priklauso kiaurai išilgai dvasingi kultūrininkai rūgščiomis minomis, kuriems neseniai buvo skirti Andriaus Užkalnio žodžiai apie dažną lietuvių inteligentą:
„Čia komercija, daugiau nieko“, „pigi reklama“, „kas pinigus moka, tas ir muziką užsako“, „žinoma, čia geras biznis, kaipgi kitaip, juk tokiais laikais gyvename“, kartoja jie karčiai savo naujųjų laikų patarles, nutaisę tauraus liūdesio minas savo veiduose <...> Tie, kas turi galimybę, ką nors draudžia, smerkia arba nuodija protą jaunimui, visi kiti – tiesiog sėdi kūrybinių sąjungų nudrožtose poilsinėse pajūryje (gauna už simbolinę kainą), nusiperka pigios fronteros iš prekybos centro ir ... skundžiasi vieni kitiems, kaip kokie pavargę ropliai, susmukę saulės atokaitoje.
„Ak, tos antraštės“
Yra labai didelė tikimybė, kad pirmiausiai išgirstume apie „DELFI antraštes“. Atkreipkite dėmesį – nors antraščių kūrimo principai yra labai panašūs beveik visoje į masinę paklausą orientuotoje internetinėje žiniasklaidoje – ne tik Lietuvoje, net ir naujienų agentūrų tinklalapiuose – bambantis kultūrininkas jums pabrėžtinai sakys „DELFI antraštės“. Nes taip reikia, tai – sektos burtažodis.
Yra daug internetinės žiniasklaidos vartotojų, kurie tik skrolina titulinį puslapį, perskaito straipsnių antraštes, bet net neatsiverčia pačių tekstų. Vargu ar šis su protine veikla beveik nesusijęs užsiėmimas vadintinas straipsnio skaitymu, tiesa? Straipsnis juk yra vertingas pirmiausia tuo, kas ir kaip jame parašyta, o ne tuo, kaip jis pavadintas. Su šiuo teiginiu turėtų sutikti bet kuris dvasingas kultūrininkas, norintis, kad žmonės skaitytų, o ne apsimetinėtų skaitą.
Kai redakcijos priskiria straipsniams šiek tiek intriguojančias, „užkabinančias“, bet neinformatyvias antraštes, jos kaip ir tik ir stengiasi, kad žmonės atsiverstų tekstus, skaitytų, semtųsi informacijos ne iš antraštės, o iš straipsnio. Tačiau „ne kaip DELFI“ sektos kultūrininkai, užuot palaikę šį siekinį, ima šnypšti ir dūsauti: „kokios baisios antraštės“! Kas jiems darosi?
Matyt, ne toks jau didelis proto atstumas skiria kai kuriuos pamokslauti mėgstančius kultūrininkus nuo vien antraštes internete pastebinčių mažaraščių. Galime dėl to stebėtis ir nuogąstauti, bet, šiaip ar taip, nuolat įsitikiname, kad jų dėmesio prioritetai – panašūs.
Neatsitiktinai net ir palyginti kultūringoje kompanijoje dažnai išgirsime: „internete aš paskaitau tik antraštes“. Ką skaito, kerėplos, prie to ir kimba. Nė nesusimąstydami, kad šitaip parodo savo lėkštumą – kaip tie, kurie garsiai svarsto, kurią religiją jiems geriau pasirinkus, arba mąsliai cituoja Coelho.
Dar viena „ne kaip DELFI“ kultūrinės sektos problema – prastas internetinės žurnalistikos išmanymas ir menki teksto interpretavimo sugebėjimai. Aršūs kritikai net nesuvokia ir nenori girdėti, kad antraštės funkcija interneto portale yra visai kitokia nei žurnale ar laikraštyje ir kad toli gražu ne tik DELFI ir ne tik Lietuva eina šiuo, kaip jie virkauja, „bulvariniu“ keliu.
Savo ruožtu net iki vidutiniškų netempiantys teksto interpretavimo sugebėjimai gerai matyti, kai šėlstama dėl antraščių neatitikimo straipsnių turiniui. Per dvylika redaktoriavimo metų susidūręs su daugybe pavyzdžių galiu tvirtinti, kad maždaug keturiais iš penkių tokio šėlsmo atvejų didžiausi neatitikimai turiniui ir tikrovei būna pastebimi kritikų galvose, o ne straipsnių antraštėse. Studentams tuos pavyzdžius pateikiu kaip vieną iš „dėl visko kalta žiniasklaida“ tautosakos bruožų.
„Dėl visko kalta žiniasklaida“
Apskritai „ne kaip DELFI“ diskursas yra gerokai didesnės visumos – kultūriškai ir ypač politiškai reikšmingesnio reiškinio, kuriam priklauso ir minėtas „dėl visko kalta žiniasklaida“ mitas, dalis. Šio reiškinio šerdis – beveik nereflektuojami archetipinio tvirtumo atsakymai į klausimą „kas kaltas dėl visuomenės problemų?“, pagrįsti pamatine prielaida, kad pati visuomenė nėra ir negali būti kalta.
Svarbiausia šios politinės tautosakos mintis yra ta, kad didžiosios blogybės mūsų visuomenėje atsiranda dėl neigiamos įtakos, kurią jai daro a) bloga žiniasklaida, b) blogi politikai ir c) niekam tikę universitetai bei viešieji intelektualai. Tad smerkiamasis burtažodis „kaip DELFI“ tėra nuoroda į vieną iš smulkesnių šios tautosakos demonų. Apie tai, kokia migla žmonėms pučiama vaizduojant, kad mūsų pasaulį siaubia ne tik DELFI, bet ir tie trys minėti didieji demonai, pakalbėsime kitame straipsnyje.