Gerai rašyti reikia gerai mokėti, ir reikia gerai mokėti norint, kad gerai rašytų. O jei Lietuvoje gali profesionaliai rašyti ar vesti laidas, bet nuo kasininkės „Maximoje“ vis tiek skirsiesi ne tiek alga, kiek tuo, kad prisidarysi tūkstantį kartų daugiau priešų, o nuo statybininko – dar ir tuo, kas jis daugiau už tave uždirba. Ką ir kalbėti apie akademijos atstovus. Kaip neseniai juokavo vienas bičiulis VU docentas, „aš tai galėčiau eit dirbti kasininke, bet ji už mane klasikinės filosofijos kurso neatidėstys“.
Padėtis – absoliučiai nenormali. Bet žiniasklaidos savininkai tarsi nemato problemos, o žmonės ir toliau šunis karia ant žurnalistų. Beje, kai kas jau gal pamiršo, kad per konservatorių valdymo kadenciją žurnalistai dėl įstatymų pakeitimų nukentėjo bene labiausiai iš visų visuomenės grupių.
Kodėl tada nekilo didžiulis triukšmas (nors kai kurie spaudos lediniai gan drastiškai protestavo)? Ogi todėl, kad nuskurdintą žiniasklaidą labai naudinga ES ir kitokiais pinigais finansuoti valdžios atstovams. Mažai kas beatskiria, kuris užsakytas straipsnis, o kuris – ne.
Ši prostitucija dar vadinama „viešinimo projektais“ ir pan. Tereikia užsakytu būdu maloniai pranešti tai, ko pageidauja malones dalijanti ir pati jų ištroškusi valdžia. Kas nors nepatinka, „tūpas žurnaliste“? Eik gatvių tvarkyti. Gatvės – irgi kilni veikla, ypač kai visur šitiek duobių. Bet ir duobėms tvarkyti nėra pinigų.
Bet pastarąjį dešimtmetį tai – tik viena gėdingo medalio pusė. Kita pusė – tai žiniasklaidos temų privatizavimas. Ne ta prasme, kad privatininkai perka viešos reikšmės temas ir jas verčia privataus pobūdžio rašinėliais. Problema kita: visuomenė vis mažiau nori žinių apie viešus, valstybės ir pasaulio masto reikalus ir vis labiau linkusi galvoti apie nuosavą kiemą, kūną, krūminį dantį, kaimyną, gatvę ar krautuvę.
Tai irgi nėra vien Lietuvos bėda. Lietuvos bėda yra ta, kad po sovietmečio joje prasikalė tik pirmieji viešųjų reikalų aptarties daigai. Jie dar tokie menki, kad juos nušluoja net kvailiausios mados – pvz., kelnės, kurių viršus nutįsęs kone iki kelių, o užpakalinė dalis apdribusi taip, lyg žmogus būtų nespėjęs laiku nueiti į tualetą. (Viešpatie, ir kas sugalvojo šią paukščių baidymo madą?..) Tradicijos, solidaus žurnalistinio požiūrio daigai Lietuvoje per sunkiai atlaiko kvailų madų šuorus.
Ne tik Sąjūdžio, bet ir Gedimino Vagnoriaus, ir Rolando Pakso laikais politinio gyvenimo ir viešosios erdvės Lietuvoje būta. Nesakau, kad ir tada ji nebuvo skurdi. Bet dabar jos išvis nelieka. Ką skaito skaitytojų masės? „Gyvenimo būdo“, popsinės sveikatos, sekso ir kriminalų rubrikas.
Ar keptas viščiukas keturlapių dobilų padaže apsaugos prostatą nuo čiobreliais nepamaitinto apendikso? Kurios avietės – geltonosios ar raudonosios labiau didina vyrų potenciją? Ak, britų mokslininkai nustatė, kad petražolės gerai veikia dešinįjį smegenų pusrutulį. O štai italų mokslininkai atliko bandymus ir paneigė britų išvadas! Ir visi tai masiškai skaitoma.
Vieną vasarą perskaičiau portale, kad, anot naujausių britų mokslininkų tyrimų, kremo nuo saulės naudojimas kenkia sveikatai. Tai ir nesinaudojau. Dėl nusvilimų dar ilgai teko gydytis.
Kažkada Alasdairas MacIntyre‘as aptarė patriotizmą kaip vieną iš ištikimybės formų šalia šeiminės ar santuokinės ištikimybės. Jo žodžiais, patriotizmas, kaip ir „santuokinė ištikimybė, šeimos ir giminystės meilė“ yra „viena iš parodomųjų ištikimybės dorybių“. Ir nors A. MacIntyre‘as savo straipsnyje ragina „pasimokyti iš Aristotelio“, šeimyninės ir politinės ištikimybės suplakimas į vieną principą vargu ar galėtų būti Aristotelio politinės filosofijos pamokos rezultatas.
Aristotelis pabrėžtinai atskiria politikos ir valstybės reikalus nuo namų ūkio ir šeimos reikalų. Geras šeimos žmogus – ir net apskritai geras žmogus – nebūtinai yra geras pilietis. Atsidavimo šeimai ir atsidavimo valstybei nuostatos yra skirtingos ir galimai prieštaringos. Geras demokratinės valstybės pilietis, ištikimas demokratinei santvarkai, keičiantis valdymo formai nebus lojalus nedemokratinei valdžiai ir šios akimis bus „blogas“ pilietis.
Bet MacIntre‘as kalba apie savitą patriotinį projektą ir pabrėžia, kad patrioto „ištikimybė konkrečioms vyriausybėms, valdymo formoms arba konkretiems lyderiams visiškai priklausys nuo to, ar jie atsidavę to projekto įgyvendinimui...“ Pasak A. MacIntyre‘o, ištikimybę projektui lemia ne tai, kad jis – teisingas ir geras, o tai, kad jis savas. „Tai, kas vertinama, vertinama būtent kaip mano šalies arba sutuoktinio nuopelnai ir gėrybės, kurias aš gavau iš savo šalies arba sutuoktinio. Tokio santykio partikuliarumas yra svarbiausias ir neištrinamas momentas.“
Kitaip tariant, jei sutuoktinis muša ir engia savo žmoną, bet kitais atžvilgiais rūpinasi šeima kaip „bendru projektu“, žmona turi būti besąlygiškai ištikima, nes tai yra jos sutuoktinis ir jos šeima. Pagal A. MacIntyre‘o siūlomą patriotizmo ir santuokinės ištikimybės analogiją, kai svarbu ne valdymo forma, o atsidavimas tam, kas sava, patriotas gali būti ištikimas ir engėjų valdžiai, tironijai, jei tik šios propaganda yra pakankamai paveiki, kad žmonės manytų ją esant atsidavusią tautiniam projektui.
Pirma – įsikalame į galvas kvailoką mintį, kad nors daug kas yra bloga bei taisytina, tęskime tą A. MacIntyre‘o patriotinį projektą tokį, koks jis yra, nes juk jis – savas, artimas dūšiai. Vaizdžiai tariant, lėbaukime ir valgykime toliau, vartokime tai, kas sukrauta ant žiniasklaidos stalo, nors maistas jau aiškiai su kvapeliu, o įkaušę šeimininkai kiša rankas viešnioms po sijonais.
Antra klaida – tai bėgimas nuo viešųjų blogybių į privatumo (socialinio, ekonominio, buitinio, TV spoksojimo) sietuvas. Emigracija – tai irgi tam tikras, nors ir su išlygomis, ekonominis pabėgimas. Bet dauguma tiesiog sunyra į savo asmeninio gyvenimėlio akvariumus ir jame tyliai leidžia burbulus bei vaiko kitas šios net visai patraukliai atrodančios privačios bendruomenės žuveles.
Ir kai vyksta šis visuotinis gyvenimo ir jį aprašančių temų suprivatinimas, jums, „malonūs“ žurnalistų kritikai, paliksiu atvirą klausimą: kam, kodėl ir kuo jūs, vis bėgantys nuo valstybės ir viešosios erdvės, pasislėpę savo gyvenimėliuose, tylintys, it žuvys akvariumuose, apskritai galite būti įdomūs? Skandalais, eismo įvykiais, pamirštu užsukti vandens čiaupu vonioje?
Kuris nors dar, tiesa, parašote anoniminių komentarų interneto portaluose. Bet po to tenka tuos portalus valyti, nes tai – žiniasklaida, o ne pasąmonės srautų šiukšlynas.