aA
Nerimsta aistros dėl taip vadinamos aukštojo mokslo reformos. Galima įvairiai galvoti, aišku viena, tokia reforma nei protinga, nei perspektyvi. Visų pirma todėl, kad ji vienpusiška. Nedidelė dalis Lietuvos jaunimo nuspręs ko išties reikia valstybei. Juokinga ir tiek.
Vincentas Lamanauskas, S.Jankausko nuotr.

Žymus vadybos ekspertas Kazuo Inamori yra sakęs, kad „be apdairiai parengto plano ir kruopštaus pasiruošimo sėkmė neįmanoma“ (K.Inamori. Gyvenimo filosofija. Vilnius, 2006). Nors valdininkai teisinasi, kad reforma jau vykdoma antrą dešimtmetį, tačiau taip iš tiesų nėra. Visuotinai pripažinta, kad revoliucijos niekur neveda. Tik sistemingas ir nuoseklus darbas gali duoti reikiamų vaisių. Taip, reformą galima pavadinti itin drąsia. Tačiau toks staigus „posūkis“ sistemoje be atsargumo ir apdairumo yra tik eilinė beprotybė.

Griauti lengva, o statyti...?!

Kaip žinia, griovimas - destruktyvi veikla. Dabartinė aukštojo mokslo sistemos reforma iš pagrindų griauna pačią sistemą. Tam argumentų daugiau nei reikia. Teisus kolega V.Daujotis, teigdamas, kad tai eilinis valdžios eksperimentas su žmonėmis, be to, labai prastai atliekamas (DELFI, 2009-07-29). Nė viena save gerbianti valstybė neleidžia, kad nedidelė dalis abiturientų nuspręstų, ko reikia Lietuvai šiandien ir ko jai reiks ateityje. Tai ilgalaikės strategijos klausimai – sudėtingi ir gyvybiškai svarbūs Lietuvai.

Maža valstybė negali sau leisti eksperimentuoti tokiu būdu. Juk dar nespėjus reformos daigams pasirodyti, valdininkai skuba pranešti apie numatomas pataisas ir korekcijas. O vadinamasis „protų nutekėjimo“ procesas ne tik ne lėtėja, bet iš esmės stiprėja. Nemaža dalis gabiausio šalies jaunimo studijas renkasi užsienio universitetuose. Ypač jei norima studijuoti gamtos mokslų ir technologijų dalykus.

Taip, viena vertus tai pozityvus dalykas, kita vertus – nedovanotinas praradimas Lietuvai. Tikėtis, kad baigę studijas jie grįš - mažiausiai nerealu. O juk tai valstybės rūpestis sudaryti tokias sąlygas, kad jaunimas turėtų kuo palankesnes galimybes tinkamą (bent bazinį) išsilavinimą įgyti savo gimtojoje šalyje. Tokiu keliu eina ne viena Europos šalis, jau nekalbant apie tradicijas ir patirtį šiame sektoriuje turinčias Didžiąją Britaniją, Prancūziją ar Vokietiją.

Kažkada sovietmečiu buvo stambinami kolchozai, kažkada vienintelis šalies gelbėjimo būdas buvo kukurūzų auginimas, nepaisant visų kitų elementarių veiksnių ir sąlygų. Rezultatai gerai žinomi.
Vincentas Lamanauskas

Neseniai teko viešėti Slovėnijoje, skaityti paskaitas tenykščiams studentams. Turiu pasakyti, kad jaunimas apskritai nenori išvažiuoti iš šalies. Juos visiškai tenkina sava aukštojo mokslo sistema. Panašiu keliu eina Čekija, Vengrija, Slovakija ir kitos to regiono „mažosios“ šalys. Tokios šalys kaip Vokietija ir Austrija apskritai orientuojasi į nemokamą elitinį aukštąjį išsilavinimą, o ne aklai pasiduoda „market place“ diktatui.

Neturiu nieko prieš jaunimą. Jie eina tuo keliu, kuris šiandien ir lengviausias, ir madingiausias. Pragmatinis gyvenimas. Bet ar tai dera su normalaus universiteto pašaukimu – ne tik suteikti akademinių žinių, bet ir formuoti asmenybę, tapti tikruoju moraliniu orientyru?

Studijos universitete - tik vienas trumpas epizodas jauno žmogaus gyvenime, kuris plėtojasi paraleliai su kitais – darbu, asmeniniu gyvenimu, ir t.t. Tačiau valstybė neturi teisės galvoti tik pragmatiškai. Nėra ko džiaugtis, kad ir šiemet išliko panašios tendencijos pasirenkant studijų programas. Juk populiariausios lieka socialinių mokslų programos. Nejaugi Lietuvai nebereikia inžinierių, technologų, chemikų ir t.t.? O juk ES politika visai kitokia. Čia jau 2004 metais priimtas politinis dokumentas „Europai reikia daugiau mokslininkų“ (Europe Needs More Scientists, 2004).

Pagaliau universitetai kuriami ir stiprinami šimtmečiais, puoselėjamos ne tik tradicijos, savitumas ir išskirtinumas, bet svarbiausia, mokslinis potencialas. Pastarasis juk neatsiranda per vieną dieną ar savaitę. Tarkime, šiandien uždarysime universitetą. Kas toliau? Sutaupysime biudžeto lėšas? Kieno sąskaita? Ar gebėsime praradę intelektualinį potencialą ji labai greitai atkurti. Manau, kad ne.

Didelis ar mažas: štai kur klausimas

Vienas iš reformatorių kertinių argumentų – dideli universitetai gebės užtikrinti tinkamą studijų kokybę ir t.t. Toks argumentas neatlaiko net elementarios kritikos, nes kokybė nematuojama institucijos ar organizacijos dydžiu.

Elementaru, nes tarptautiniai ISO ar IWA standartai galioja visoms institucijoms, nepriklausomai nuo jų dydžio. Vadinasi, studijų kokybę vienodai tinkamai gali užtikrinti tiek mažas, tiek didelis universitetas. Galima būtų pateikti daugybę pavyzdžių, kuomet puikiausiai veikia vadinamieji maži universitetai. Beje, reformatoriai taip ir nepateikė jokių argumentų, kodėl mažas universitetas negali egzistuoti. Kur ta riba, kuri skiria „mažą“ ir „didelį“?

Tiesa, tam tikros asociacijos kyla, bet tai ne šio straipsnio tema. Štai Prancūzijos pavyzdys. Šalyje veikia daugiau nei 80 vadinamųjų didžiųjų universitetų ir apie 300 vadinamųjų aukštųjų mokyklų (ecole superiere). Prancūzai juokauja, kad įstaigos dydis ir tėra tas esminis skirtumas, nes studijų kokybė iš esmės nesiskiria ir negali skirtis.

Akivaizdu, kad bet kurios aukštosios mokyklos diplomas bus rimtas argumentas absolventui ieškant darbo. Tiesa, tiek maži, tiek dideli universitetai turi savų privalumų ir trūkumų. Galvojimas, kad mažas universitetas yra tik blogai, o didelis – tik gerai niekuo nepagrįstas. Pagaliau, noras „optimizuoti“ vadinamus regioninius universitetus taip pat niekuo nepagrįstas.

Nemaža dalis gabiausio šalies jaunimo studijas renkasi užsienio universitetuose. (...) Tikėtis, kad baigę studijas jie grįš - mažiausiai nerealu.
Vincentas Lamanauskas

Štai Turkija eina kitu keliu. Vienas didžiausių šalyje „Ataturk“ universitetas (apie 50 tūkst. studentų) skyla. Kai kurių šio universiteto fakultetų pagrindu steigiami nauji maži universitetai, kaip regionų plėtrą skatinančios institucijos. Taip praėjusiais metais kalnų regione įsteigtas „Bayburto“ universitetas, teturintis tik vieną fakultetą. Pastarajame teko lankytis. Buvau maloniai nustebintas tenykščių dėstytojų ryžtu kurti ir puoselėti universitetą. Ir ne tik jų, pirmiausia tai - valstybės politinis ryžtas.

Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti daugybę – pradedant Naująja Zelandija ir baigiant Afrika (pvz., Botsvana - maždaug Estijos dydžio valstybė, kuri itin sparčiai vystosi). Sutinku, kad universitetų valdymą būtina reformuoti. Per daug įsigalėjo tam tikros interesų grupuotės, kurių veikla toli gražu nėra tenkinanti. Kvalifikacija ir kompetencija neretai lieka tik deklaracijų lygmenyje, viršų ima elementarusis principas – „savas - ne savas“. Rimtos ir tikros konkurencijos tarp dėstytojų taip pat beveik nėra. Tačiau visa tai nesunkiai galima įgyvendinti.

Patogūs ar dideli? Ką pasirinkti?

Universiteto, kaip aukštojo mokslo institucijos, dydis neturi tiesioginės įtakos vadinamajai studijų kokybei. Pagaliau ir kokybė - sutartinis dalykas, labai jau nevienodai traktuojamas. Čia galima pateikti daug klausimų, į kuriuos ne taip lengva rasti atsakymų. Pvz., ar dideliame universitete bus panaikinta korupcija? Ar dideliame universitete bus tik geriausi studentai? Ar tokiame universitete būtinai dirbs tik geriausi dėstytojai? Klausimai nėra tik retoriniai. Priešingai, organizacijoje, kurioje daugybė studentų ir dėstytojų, galimybės vieniems kitus pažinti - labai ribotos. Sąveika tarp bendruomenės narių – dėstytojų ir studentų – kur kas geresnė ir palankesnė mažuose universitetuose. Kaip sakoma, interaktyvi studijų aplinka kur kas palankesnė mažame universitete, juose vyrauja visai kita atmosfera ir t.t.

Netgi JAV juokaujama, kad dideliuose universitetuose profesūra kur kas labiau rūpinasi vykdomais tyrimais nei darbu su studentais. Konkretus studentas dideliame universitete - tik statistinis vienetas. Pagaliau, Lietuvos sąlygomis tokių universitetų gyvenimas bus neišvengiamai išblaškytas, infrastruktūra išskaidyta ir t.t. Dideliame universitete studijos įgauna „konvejerinės diplomų gamybos“ pobūdį. O juk valstybė ir jos institucijos nieko nepadarė, kad bent kiek sumažintų galimybes studijuojantiesiems pirkti kvalifikacinius darbus bei diplomus.

Vieša interneto erdvė prisotinta – tik turėk pinigų ir pirk – kursinį darbą, referatą, bakalauro ar magistro darbą ir t.t. Neturi laiko? Dirbi? Šaunu, už tave tai padarys kiti. Svarbu pinigai. Štai kur viena didžiausių problemų. Tačiau reformatoriai apie tai nekalba. Juk lengviausia „nukirsti“, o „auginti“ sunku. Reikia ne tik laiko, bet ir išmanymo.

Štai JAV. Nuolat pabrėžiama, kad šios šalies aukštasis mokslas geriausias. Galbūt. Sunku būtų ginčytis, nors ir ten visko yra. Tačiau aišku viena, kad JAV universitetai lokalizuoti mažuose miestuose ar miesteliuose, ir pastaroji tendencija tik stiprėja. Siekiama, kad universitetas būtų visapusiškai patogus, „draugiškas studentams ir dėstytojams bei mokslo darbuotojams/tyrėjams“ – pradedant automobilių parkavimo aikštelėmis ir baigiant ištisą parą veikiančiomis kompiuterių klasėmis. Beje, šalyje pilna universitetų ir koledžų, teturinčių nuo 1000 iki 2000 studentų.

Džiaugiamasi, kad tokiose institucijose itin puikiai plėtojama mentorystė, studijos kur kas labiau individualizuojamos. Pagaliau diskusija apie universitetų dydį netenka prasmės ir kitu aspektu. Universitetinis išsilavinimas (tiksliau studijos) eina vadinamojo virtualizavimo keliu. Kitaip sakant, sąlygiškai didelį svorį visame studijų procese įgyja distanciniu būdu realizuojamos programos, studijos vykdomos telekonferencijų kanalais, ar naudojantis interneto svetainėmis ir t.t. Tokios tendencijos logika paprasta – bet kuriam studijuojančiajam universitetas ir dėstytojai (profesoriai taip pat) turi būti lengvai ir greitai pasiekiami. Sakykite, ką bendro turi numatomas Lietuvos universitetų optimizavimas su šia pasauline tendencija? Manau, kad nieko.

Kažkada sovietmečiu buvo stambinami kolchozai, kažkada vienintelis šalies gelbėjimo būdas buvo kukurūzų auginimas, nepaisant visų kitų elementarių veiksnių ir sąlygų. Rezultatai gerai žinomi. Pagaliau aklas universitetų pasidavimas rinkos ir finansinei konjunktūrai neabejotinai pražūtingas pirmiausia jiems patiems ir valstybei plačiąja prasme. Beveik visuotinai pripažįstama, kad pagal visas įmanomas galimybes universitetai turi izoliuotis nuo komercinių-rinkos santykių arba bent išlaikyti protingą balansą.

Dar viena universitetų plėtros tendencija verta dėmesio. Universitetai siekia pateikti kuo platesnį studijų programų spektrą (Lietuvoje teigiama, kad jų perdaug). Niekas nediskutuoja, kad blogai, jei jos yra panašios. Ta pati programa, vykdoma kitoje institucijoje, neišvengiamai yra savita ir kitokia. O juk globalėjantis pasaulis kaip tik ir ieško to kitoniškumo.

Dar daugiau, universitetai siekia turėti savo „bazes“ (filialus ar „kampusus“) įvairiose pasaulio vietose. Pavyzdys - Bostono universitetas. Keletas šio universiteto programų realizuojamos laive, plaukiojančiame įvairiuose vandenyse ir periodiškai besišvartuojančiame įvairiuose pasaulio uostuose. Nekeista net tai, kad minėtos studijų programos niekaip nesusiję su okeanologija ar artimomis sritimis. Priešingai, tai sociohumanitarinio ir ekonominio profilio studijų programos. Panašių pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau.

Vietoje epilogo: studijos, studijos ir dar kartą studijos

Akivaizdu, kad per keletą pastarųjų metų Lietuvoje studijos tapo tiek sureikšmintos, kad atrodo, nebėra daugiau apie ką kalbėti. Kad ir kokia svarbi bebūtų, tačiau tai tik viena aukštojo mokslo sistemos pusė. O kur mokslas? Ar jau Lietuvai nebereikia mokslo? Juk elementari logika sako, kad sumažėjus studentų skaičiui, įmanoma dalį finansinių resursų nukreipti mokslinio potencialo stiprinimui. Tai bene vienintelis mažos šalies išteklius, kuriuo šalis galėtų didžiuotis ir šiuo ištekliu racionaliai naudotis.

Dabar studijos perdėm sureikšmintos. Nebus jokių kokybiškų studijų kaip ir nebus universiteto, jei nebus plėtojama mokslo veikla. Tai esminė universiteto egzistavimo sąlyga. Šiandieninė logika paprasta – nėra studentų, nereikia ir profesoriaus ar docento. Toks įspūdis, kad prireikus pasikviesime iš gatvės. Bet kuris Vakarų universitetas tokiu atveju daliai dėstytojų, laisvų nuo studijų, išleistų vadinamųjų kūrybinių atostogų, palieka pilną apmokėjimą (angl. sabbatical).

Ką galima būtų pasiūlyti? Sunkus klausimas. Pritariu pozicijai, kad turėtų būti girdimos ir išklausomos įvairios nuomonės. Nors labai sunku tikėtis, norėtųsi, kad būtų diskutuojama argumentų kalba. Aukštojo mokslo sistemos bėdos nėra jau tokios didelės ir neišsprendžiamos.

Jei universitetai turės tinkamus ir skaidrius bei šiuolaikinės teisės normomis pagrįstus reguliavimo bei savireguliacijos mechanizmus, daugybė problemų bus išspręstos. Bet kuris veiksmas ar universiteto gyvenimo momentas turi būti grindžiamas tik teisine-moraline logika ir atsakomybe už valstybės ateitį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ukrainos kariuomenės karininkas: rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (174)

Atskridus į Kijevą tai, kad šalis kariauja, galima įtarti dėl sugriežtintos patikros oro uoste...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (18)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Įstrigusi auklėtinių pažanga Jasikevičiaus mintis sugrąžino į vasarą (50)

„Aš jau kartosiuosi“, – pats žurnalistus perspėjo Šarūnas Jasikevičius. Kauno...

Orai: nesušalkite, atkeliauja šlapdriba (4)

Po žiemiškos šeštadienio nakties kuklios 7 °C šilumos įdienojus sulauks tik pajūrio...

Sunkiai suvokiamas atvejis: penkiametė tapo mama (68)

1939 metais Liną Mediną motina nuvežė į Peru esančio Pisko miesto ligoninę. Iš atokiame...

Apmaudus vakaras Kaune: pratęsimą išplėšęs „Žalgiris“ jame nesulaikė Pangoso ir krito prieš „Barcą“ (592)

Penktadienio vakarą kovos lauke Nemuno saloje susigrūmė dvi šlovingą istoriją turinčios...

Visi rodikliai – į vieną pusę: kodėl moterys Lietuvoje nebenori gimdyti (579)

Visame Vakarų pasaulyje moterys ryžtasi gimdyti vis vėliau. Ne išimtis ir Lietuva . Pernai...

Unikauskas rekomenduoja: valgykite šią košę kasdien – kilogramai tirps, sveikata gerės (127)

Ir žmonės, sergantys virškinimo trakto ligomis, ir moterys, norinčios numesti svorio, ir kareiviai...

Po žvėriško „bachūrų“ išpuolio Alytuje – dar daugiau detalių: kas iš tiesų įvyko kalėjime (116)

Laikinasis Alytaus pataisos namų direktorius neigia, kad kaliniai žiauriai sumušė ir perpjovė...

Pešičius atskleidė, kuriuos „Žalgirio“ žaidėjus medžiojo labiausiai

Atrodė, kad Svetislavui Pešičiui nuo krūtinės nusirito akmuo – į spaudos konferenciją po...