Faktas – Kaliningrado sritis yra Rusijos Federacijos dalis, o bandymai tai peržiūrėti / pakeisti galima tik pasaulinio branduolinio karo atveju. Bet pabandysime paanalizuoti, kaip Kaliningrado sritis ir Mažoji Lietuva galėtų būti panaudoti prieš Lietuvos valstybę.
Turbūt jau pripratome prie Rusijos Federacijos Dūmos nario Vladimiro Žirinovskio permanentinių grasinimu panaudojant branduolinį ginklą sunaikinti Baltijos šalis; prevenciškai jas užimti reaguojant į JAV (NATO) veiksmus kituose pasaulio regionuose; per kelias valandas užimti ne tik Baltijos šalių, bet ir Lenkijos sostines; pagaliau nuo Lietuvos atplėšti dalį jos teritorijos perduodant Baltarusijai (Vilnių) ir prijungiant prie Rusijos (Klaipėdą). Dalis pasakytų „ligonis“, praradęs realybės jausmą ir nėra ko čia reaguoti. Tik va, kai kurių XX a. pirmos pusės totalitarinių režimų lyderių dalis pasisakymų, minčių bei sprendimų taip pat, atrodo „beprotiškai“, bet tų beprotybių įgyvendinimai palietė visą pasaulį – du pasauliniai karai, Holokaustas, Gulagai, branduolinio ginklo panaudojimas, masiniai gyventojų perkėlimai ir t. t.
Diskusijos dėl Lietuvos karinės gynybos susikoncentravo į hibridinį karą, svarstant kurioje Lietuvos vietoje, kada ir kokiomis apimtimis pasirodys „žalieji žmogeliukai“. Kai kada, nedrąsiai būna užsimenama, kad Lietuvos atveju ne kokie „žmogeliukai“, o elementarus konvencinis Rusijos pajėgų puolimas labiau tikėtinas ir grėsmingesnis. Bet tada lieka neaišku, kaip Rusija bandytų pateisinti tokį žingsnį? Galimi variantai: tėvynainių – rusakalbių gynimas; prevencinis smūgis, ir pagaliau teiginys, kad Rusija nepuola, bet ginasi, o agresorius, kuris užpuolė Rusijos Federaciją, yra Lietuva. Pastarasis teiginys skamba fantasmagoriškai, išvis, ar sveiko proto žmogus gali svartyti tokia galimybę? Bet karo mene daug kas galima – viena, kas vyksta, o visai kita, kas matoma.
Kitos dvi daug įdomesnės ir glaudžiai susijusios. Net prevencinis smūgis galimas tada, kaip yra akivaizdu, jog uždelsus priešas puls, todėl siekiant išlaikyti iniciatyvą, įgyti persvarą atakuojama pirmiau. Bet prevenciniam smūgiui pateisinti tiek namie, tiek užsienyje reikia „įrodymų“, kad kyla grėsmė nacionaliniam saugumui ir teritoriniam vientisumui. Kaip to pasiekti?
Pirmiausiai palengva reikia įtikinti savus (Rusijoje), o tuo pačiu gal ką nors ir išorėje, kad Lietuva gviešiasi dalies Rusijos teritorijos, kaip tarpukariu lietuviai, nepaisydami politinių realijų, nenurimo dėl Vilniaus, taip dabar dėl Mažosios Lietuvos. Tai padaryti nėra sunku, nes nelabai kas pastebės pačioje Lietuvoje, kadangi ir politiniam elitui, ir karinei vadovybei, ir bendrai kritinei visuomenės masei tai tikras anekdotas – Lietuva puola Rusiją, kad užimtu teritorijas, kuriose jau nebegyvena lietuviai ir kurios niekada nebuvo Lietuvos valstybės sudėtyje. Belieka pratęsti juokelį – „o ką darysime jeigu laimėsime“? Todėl kaimynai gali ramiai dirbti. 2011 m. Rusijos kariuomenės generalinis štabas kaip grėsmę nacionaliniam saugumui ir teritoriniam šalies vientisumui įvardijo, kad Lietuva turi teritorinių pretenzijų į Kaliningrado kraštą. O kur įrodymai?
2014 m. balandį Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius pareiškė – „reikalaujame, kad Karaliaučiaus kraštas būtų neutralus, taip pat siūlome, jog Maskva Karaliaučiaus kraštui leistų surengti regioninį referendumą, kuris sudarytų galimybę kraštui turėti daugiau federalinės autonomijos“. 2014 m. Kaliningrado srities vicepremjeras Michailas Pliuchinas pareiškė, kad Lenkijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje atsirado jėgos, siekiančios pakeisti „srities teritorinės priklausomybės Rusijai“ faktą. Politikas ragino kariuomenę, saugumą, policiją ir gyventojus išlikti budriems ir pareiškė, kad Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė viename iš interviu (susijusiame su Kristijono Donelaičio gimimo 300 metų sukakties minėjimu) teigė, kad Karaliaučiaus sritis yra „lietuvių literatūros ir meno lopšys“.
Be to, Lietuvos kariuomenė individualiai ir su sąjungininkais nuolatos vykdo karines pratybas, o štai vienų metu „netyčia“ net paskelbė „tikruosius“ tikslus. Kaip vienas informacinio karo Kremliaus karys – internetinis komentatorius – pažymėjo, Didžiosios Britanijos žiniasklaida jau turi paruošusi informaciją apie Jos didenybės Elžbietos II mirtį ir netyčia net paviešino, taip ir Lietuva viską jau paruošė ir kibernetinė ataka prieš Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę tebuvo „vidinė klaida“ (kam įdomu, kad remiantis ta kibernetinės atakos žinute Lietuvos kariuomenėje tarnauja mažaraščiai, be to ir Vakaruose, ir Rusijoje lietuviškai mažai kas moka).
Taigi, pasiremiant Lietuvos politikais, akademikais ir oficialių valstybės institucijų nutarimais įrodytina – „Lietuva turi teritorinių aspiracijų į dalį Kaliningrado srities“. Rusijos propagandos mašinai nebereikia net nieko falsifikuoti, o tik susirinkti, išsiversti ir sudėti faktus su nuorodomis į lietuviškus šaltinius. Gal todėl, kad Mažoji Lietuva „vis dar ne“ Lietuvos valstybės dalis 2011 m. balandžio 15 d. Vilniuje (Vokiečių g. 22) buvo atidaryta net „Mažosios Lietuvos ambasada“?
Turint minėtas analitikų išvadas Rusijos generalinis štabas „privalo“ priimti sprendimą – pasyviai laukti ir stebėti situaciją ar reaguoti ir suduoti prevencinį smūgį? Pastarajam sprendimui pateisinti faktų yra. Bet, žinoma, yra grėsmė, kad vakariečiai nelabai patikės ir pateisins prevencinį smūgį, o čia dar 5-asis NATO straipsnis. Galbūt galima ir „surizikuoti“ bei palaukti – „Lietuvos veiksmų“, žinoma lietuviai per pastaruosius metus tapo hibridinio karo specialistais, turi elitines specpajėgas, taigi irgi nepradės atviros karinės intervencijos į Rusiją, o taikys hibridinius metodus – užsitikrins JAV politinę paramą, srityje suorganizuos sukilimą ir pasiūs patriotus savanorius, panašiai kaip 1923 m.
Nustebsime net patys, kai viena gražia dieną Kaliningrado srityje prasidės „neramumai“ ir „prolietuviškas sukilimas“, pvz. Sovetske (Tilžėje). Tik per daug matomai nesistebėsime, kad Rusijos pajėgos nesugeba savalaikiai, adekvačiai sureaguoti ir užkirsti kelią separatistams. Kas nors iš mūsų „gynybos ekspertų“ gal net spės apibendrinti, kad „legendinė“ Rusijos karinių pajėgų reforma visgi nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų.
„Prolietuviški“ separatistai Tilžėje skelbia Mažosios Lietuvos nepriklausomybę ir kviečia „brolius“ iš už Nemuno. Tada jau sutrinka Lietuvos tarnybos, kurios laukė, kad į Lietuvą vešis „žali žmogeliukai“, o dabar iš Lietuvos tiltu per Nemuną dešimtys, šimtai ar tūkstančiai (skaičius priklausys nuo TV operatoriaus filmavimo atstumo ir kampo) „savanorių“ plūsteli „padėti vaduoti“ Mažosios Lietuvos – „mūsų“ istorinio ir etnografinio regiono. Lietuvos Respublikos muitininkai tingiai stebi tą „minią“, nes jie nieko neleistino neneša, pasieniečiai suglumę tikrina – dokumentai tvarkoje, ginklų neturi. Kad tai – galimai realus planas, liudija 2014 m. Kaliningrado srities gubernatoriaus spaudos tarnyba pranešimas, kad į sritį iš Ukrainos atvyksta Maidano įvykių organizatoriai ir kelis mėnesius pastebėtas didėjantis atvykstančių jaunų vyrų, kurie negali paaiškinti, kokiu tikslu atvyksta į sritį, iš Lenkijos skaičių.
Kitapus Lietuvos upių tėvo jau iš „užimtų“ Rusijos armijos sandėlių savanoriai gauna ginklų, žvejybos reikmenų parduotuvėse nusiperka karines uniformas ir „atkovoja“ Tilžę, Ragainę bei pajuda link Įsručio. Beje, tokia gudrybė, kad šalis pati save užpuola ir apkaltina kaimyną, pasitaikė ir ankščiau, pvz. 1939 m. SSRS tai taikė Suomijos atžvilgiu.
Gali kilti klausimas, iš kur tie „savanoriai“, žygiuojantys per tiltą į Tilžę? Variantų ne vienas, pvz. iš anksto į Lietuvą atsiusti „turistai“, tam tikrą skaičių Lietuvos gyventojų galima užverbuoti ir parengti Rusijoje, o gal tai jau net padaryta ar daroma. O vietiniai aktyvistai Lietuvoje protestuojantys prieš NATO, ES ar skalūnines dujas, neabejotinai gavę komandą iš šeimininko, Kremliuje tuoj surengs piketą ir išreikš paramą Mažosios Lietuvos sukilėliams, abiejų Lietuvų susijungimui.
Koks nors politikas Gedimino prospekte visa gerkle rėks „vyrai už Mažąją Lietuvą“. Kuris nors ES parlamento narys iš Lietuvos, Briuselyje svarstant Kaliningrado srities krizę, išstos su pareiškimu, kad Kaliningrado srities dalis yra Mažoji Lietuva – istorinė baltų žemė, lietuvių tautos kultūros lopšys, kuri sovietai neteisėtai užgrobė. Prabils apie būtinybę baigti „lietuviškų žemių“ apjungimą į vieną valstybę. Ir sulauks audringu euroskeptiškai bei nacionalistiškai nusiteikusių europarlamentarų ovacijų.
„Sukilėliai“ oficialiai kreipiasi į Lietuvos Respublikos Seimą, prezidentą ir Vyriausybę dėl karinės ir politinės pagalbos „išsivaduojant iš Putinizmo priespaudos“ bei Mažosios ir Didžiosios Lietuvų susijungimo. Pagal susiformavusias tradicijas Seimas tuoj imasi formuoti specialų komitetą parlamentiniam provokacijos tyrimui atlikti, o premjeras steigia darbo grupę, kai nedidelė grupė parlamentarų Lietuvų susijungimo iniciatyvą net entuziastingai palaiko. Į posėdi skubiai renkasi Valstybės gynimo taryba. Lietuvos kariuomenės daliniuose skelbiamas pavojus – visuotinė kovinė parengtis.
Rusija skubiai šaukia JT Gynybos tarybą ir teikia rezoliuciją dėl agresijos iš Lietuvos pusės, Kinija draugiškai remia rezoliuciją. NATO sąjungininkai suglumę bando išsiaiškinti, kas vyksta. Rusija patėškia ant stalo dokumentus, „įrodančius“, kad Lietuva (galbūt kartu su Lenkija) jau seniai ruošėsi užimti Kaliningrado sritį ir taip išspręsti nacionalinio saugumo problemą, susidariusią dėl rusiško anklavo kaimynystės.
Kol JT, NATO ir pačioje Lietuvoje sumaištis, Rusijos genštabas nerangiai sureaguoja – permeta į sritį naujus dalinius ir pradeda kontrpuolimą – antiteroristinę operaciją prieš „separatistus“ ir „Lietuvos nacionalistus“. Nemunas tampa upe, kuri „ne skiria, bet kuri jungia“ – antiteroristinės / humanitarinės / taikdarių Rusijos pajėgos pasiekia Tauragę, Raseinius, Kauną..., o Graikijos ir Vengrijos premjerai Briuselyje intensyviai įtikinėja, kad ne Rusija, o Lietuva yra agresorius bei nepritaria 5-ojo NATO sutarties straipsnio aktyvavimui, nes jis galioja ginti sąjungininką nuo agresijos, bet ne kai jis pats yra agresorius.
Atrodo lyg siužetas iš fantastinio romano, bet blaiviai permąstykime ar tikrai neįmanoma tokia įvykių eiga?
Pabaigoje norisi pasidalinti keliomis įžvalgomis. Atrodo, Rusija jau ne pirma diena dirba prie plano – „Lietuvos teritorinės aspiracijos“, ar tyčia, ar netyčia bet ir dalis Lietuvos piliečių tam puikiai pasitarnauja. Diskusijos dėl Kaliningrado priklausomybės (penktojo Lietuvos regiono – Mažosios Lietuvos) kelia tris problemas:
1) abejodami Kaliningrado priklausymo Rusijai legitimumu, abejojame ir tuo, ar Lenkijai teisėtai priklauso Varmijos-Mozūrijos vaivadija;
2) kvestionuojame pamatinę, Helsinkio baigiamuosiuose aktuose užfiksuotą, idėją – sienos Europoje neliečiamos, taip patys atveriame ir Vilniaus bei Klaipėdos „priklausomybės“ klausimus. Nes jei galima peržiūrėti vienos teritorijos statusą, atsiras norinčių peržiūrėti ir kitų teritorijų priklausomybę;
3) nutarimai, žemėlapiai, pasisakymai, Tarybos, posėdžiai ir t. t., kuriais puoselėjama Mažosios Lietuvos, kaip lietuviškos (net jeigu tik mentališkai) teritorijos idėją tarnauja Rusijos galimiems tikslams „Lietuvą paversti agresore“ ir imtis „prevencinių“ ar net „atsakomųjų“ karinių veiksmų. Koreliuoja su Rusijos Federacijos karinių pajėgų Generalinio štabo pateiktu grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu.
Tam, kad mylėti, domėtis, tyrinėti vieną ar kitą kraštą nebūtina jį „pasisavinti“, nutarimais paskelbti „savu regionu“, braižyti teritorinius vienetus kaimyninėse valstybėse. Tokiais veiksmais keliant grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, net jos egzistencijai. Tuo pačiu dera pastebėti, kad realiai jokie planai dėl Lietuvos ar NATO sąjungininkų ofenzyvos į Kaliningrado sritį praktiškai net nesvarstytini (nors NATO ginkluoto konflikto su Rusija atveju karinė logika diktuotų būtinybę likviduoti Rusijos karinių pajėgų grupuotę srityje), nes Rusija yra branduolinė valstybė, kuri aiškiai deklaruoja, kad teritorinio vientisumo gynybai yra pasirengusi panaudoti branduolinį arsenalą.
Anot Sun Tzu „karas – tai apgavystės kelias“, o tai, jeigu Rusija sugebėtų „pati save užpulti“, pasaulio bendruomenei įtikinamai apkaltinti Lietuvą ir „kontratakuoti“, būtų aukščiausio lygio karybos meistriškumo pademonstravimas. Beje – Estija ir Latvija taip pat gali „užpulti“ Rusiją, vieni siekdami atsiimti tarpukariu turėtą Petseri (dabar Pečiorai) ir Jaanilinną (dabar Ivangorodas), kiti Abrene (dabar Pytalovas). Minėtos menamos kaimynų teritorinės pretenzijos Rusijai irgi įvardijamos 2011 m. Rusijos genštabo pateiktame grėsmių teritoriniam vientisumui vertinime.
Manytume, kad pateiktasis scenarijus, atsižvelgiant į faktus, Lietuvoje turėtų būti taip pat rimtai svarstomas, kaip ir „žmogeliukų“ atsiradimo galimybė Šalčininkuose ar Klaipėdoje, kaip ir tiesioginė Rusijos (o gal ir Baltarusijos) karinių pajėgų intervencija į Lietuvos (Baltijos šalių) teritoriją.