Vis dažniau tokiose šeimose pasaulį išvysta vaikai. Juridiškai šie vaikai tampa Lietuvos piliečiais. Būdami dviejų skirtingų prigimčių atstovais mažyliai turi pritapti aplinkoje, kuri genetiškai jiems artima yra tik perpus, turi išmokti į dvi šalis žvelgti kaip į savo tėvynes. Nors dažniausiai savo tėvyne jie laiko šalį, kurioje gyvena, o antrąją atranda tik gerokai paūgėję ir subrendę. 

Ir kaip bebūtų artima pirmoji gimtinė – žmonės visada ieško ir savo antrosios. Nes ten yra jų genetinės prigimties antroji dalis. Nostalgija kažkam, ko jie patys iš pradžių nesuvokia, skiria juos nuo kitų tautiečių. 

Štai mažoji Modesta, lankanti vieną lietuvišką darželį, jaučia ir regi pasaulį visai kitaip nei jos grupės draugai. Mergaitės piešinėliuose vyrauja sodrios spalvos, išsiliejusios tartum jūra. Ji mėgsta ryškius mergaitiškus papuošalus, namuose išsikerpa popierines karūnas ir ryškiai jas nuspalvinusi vaikšto su tomis karūnomis darželyje visą dieną. Visi ją vadina princese ir jai tas patinka. Spalvota popieriaus karūna ją iš tiesų daro panašią į princesę. Gaila tik, kad ši princesė beveik nemoka lietuviškai ir neturi rūmų. Modestai netinka vėsūs ir drėgni Lietuvos orai, ji dažnai serga ir jai beveik niekada nepraeina kosulys. Ten iš kur kilę jos protėviai - visada šilta ir saulėta, bet apie tai Modesta sužinos tik užaugusi. Kaip ir tai, kodėl jai taip tinka tai, kas visiškai nepatinka kitiems lietuvaičiams. Ji nemėgsta košių, miltinių blynų ir kakavos. Užtat mielai valgo ryžius ir daržoves. Su panašiais išgyvenimais susiduria ir kiti vaikai, kurių šeimose susijungę skirtingos tautybės.

Violeta Bisikirskienė
Nors Lietuva turėtų rūpintis kitų šalių piliečių vaikų integracijos klausimais, šios integracijos kaip tik ir trūksta. Trūksta aiškios ir tvirtos integracijos politikos. O be jos svetimšalių vaikai niekada netaps pilnaverčiais mūsų šalies visuomenės nariais.
Neretas mūsuose iššūkis šiems vaikams ir kitataučių tėčių ilgesys, kurie neretai ilgai čia neišbūna, ar dėl neįsisukusio verslo, ar dėl kultūrinių kasdienybės skirtumų, išvažiuoja susikrovę mantą į tėvynę, o jų žmonoms bei vaikams lieka tik bendro gyvenimo atsiminimas.

Požiūris į tai, ar žmonos, esančios kitose šalyse – teisėtos ar ne, taip pat skirtingose kultūrose labai nevienodas ir priklauso nuo tos šalies gyvenimo būdo tradicijų bei galiojančių įstatymų. Ir vis dėlto lietuvaitės rizikuoja, nes, kaip sakoma, meilė dažnai neklausia tautybės vardo ir sujaukia protus net blaiviausiai mąstantiems. 

Kaip teigia jos žinovai, meilę net galima priskirti psichinei ligai – jei ji be atsako, žmogus jaučiasi nelaimingas, jam nieko nesinori dirbti, kyla apatija, liūdesys. Vieni šiai psichinei ligai atsispiria, kiti jos neįveikia ir lieka naujojoje tėvynėje. Spaudoje šiandien teigiama, kad tokių likusiųjų, ir ypač iš trečiųjų šalių yra vis daugiau. Pagal Europos bendrijų statistikos tarnybos duomenis, šis procesas suintesyvėjo 1995 metais, Lietuvai tapus imigrantus priimančia šalimi. 

Likti mūsų šalyje užsieniečiams padeda santuoka. Sukūrę šeimas ir gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, trečiųjų šalių piliečiai įgyja teisę nevaržomai judėti visoje Europos Sąjungoje.
Jau vien šis faktas reiškia, kad mišrių šeimų ar meilės, ar išskaičiavimo pagrindu, – turėsime nemažai. 

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, prieš kelerius metus Lietuvoje įregistruota 3,3 tūkst. santuokų su užsienio piliečiais. Tai 16 proc. visų santuokų. Kasmet tokių porų daugėja, o Lietuva, pagal jų skaičių, jau pirmauja ES.

Tad kitataučių vaikų reiškinys Lietuvoje egzistuoja ir kelia iššūkius daug kam – naujam tolerancijos požiūriui, pedagogams, dirbantiems ugdymo įstaigose, migracijos tarnyboms. Taip pat teisėsaugai, kuri neretai sprendžia klausimą, su kuo teks būti skirtingos tautybės tėvus turinčiam vaikui. Pasitaiko, kad sprendžia ne vienus, ir ne dvejus metus. Jau nekalbant apie tai, kiek lieka nelaimingų mamų, kurių vaikai teisėtu būdu, o kartais ir apgaulės, lieka vien tik su jų kitataučiais tėčiais.

Privalome išmokti su šiuo reiškiniu gyventi, su juo tvarkytis. Pasaulinė kultūrinė globalizacija jau vyksta ir anksčiau ar vėliau Lietuva taps daugiarase visuomene – kaip ir visos kitos naujos Europos sąjungos narės. 

Violeta Bisikirskienė
Privalome išmokti su šiuo reiškiniu gyventi, su juo tvarkytis. Pasaulinė kultūrinė globalizacija jau vyksta ir anksčiau ar vėliau Lietuva taps daugiarase visuomene – kaip ir visos kitos naujos Europos sąjungos narės.
Kitose šalyse sugyvenimo su imigrantais ir tautų mainų bei jų pritapimo tradicijos egzistuoja jau ilgesnį laiką, čia jų trūksta. Tiesa, dauguma šiandien suvokia – mokytojų rengimas tarpkultūriniam ugdymui yra labai svarbus. Svarbiausias mokytojų gebėjimas turėtų būti – pastebėti tautinius ar rasinius mokinių elgesio stereotipus ir mokėti su jais elgtis. Svarbus ne tik teorinis parengimas, bet ir veiklos modeliai konkrečiose gyvenimiškose situacijose.

Teigama, kad Lietuvoje šie aspektai yra sudėtinė pirminio mokytojų rengimo dalis. Deja, apie jų efektyvumą ikimokyklinio ugdymo pedagogai žino nedaug, nedaug kas ir taikoma. Vienaip arba kitaip apie imigrantų vaikų problemas ikimokyklinėse įstaigose, bendravimo su jais ypatumus yra kalbėjusios ir tyrimus atlikusios O. Monkevičienė, A. Mazolevskienė, A. Landsbergienė, S. Montvilaitė, kiti edukologijos mokslininkai bei praktikai. 

Jų darbuose kalbėta apie imigrantų vaikų susikalbėjimo su lietuviškai šnekančiais vaikais ypatumus, apie tai, kad net patyrę pedagogai nėra įsitikinę, ar sugebės adaptuoti imigrantų vaikus, lankančius lietuviškus darželius, aptariamos vaikui svetimos kalbos įsisavinimo stadijos, pateikiamos rekomendacijos ikimokyklinio ugdymo pedagogams. Taip pat akcentuojama, kad iš kitų šalių atvykę tėvai dažnai nori, kad jų vaikai lankytų lietuviškus darželius bei mokytųsi kalbos.

Daug šiandien yra kalbama ir apie tai, kad nors Lietuva turėtų rūpintis kitų šalių piliečių vaikų integracijos klausimais, šios integracijos kaip tik ir trūksta. Trūksta aiškios ir tvirtos integracijos politikos. O be jos svetimšalių vaikai niekada netaps pilnaverčiais mūsų šalies visuomenės nariais. Vieną dieną darželyje vaikai piešė vasarą.

Visų dangus buvo mėlynas, tik vienos Ligitos raudonas. Visi Ligitai sakė, kad – ši spalva ne dangui piešti. Ligita pyko ir keistas sutapimas – toje šalyje, kuri yra jos gimtinė, saulė šviečia taip kaitriai, kad viskas aplinkui tartum nusidažo ugnies spalva. Dėsnis ar keistas atsitiktinumas? O gal čia svarbiausia kita? Tas, kuriam kažkas aplinkoje yra kitaip, turi teisę į kitokią pasaulėjautą ir kitokį gyvenimo supratimą. Ir mes privalome tokiam vaikui padėti – tiek likti pačiu savimi, tiek perimti jam naujai atrastos tėvynės kultūrą. 

Teko girdėti, kad Vokietijoje, Graikijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje mokytojai yra specialiai rengiami spręsti iš svetur atvykusių vaikų lingvistines ir edukacines problemas. Šie mokytojai dirba pagal atskiro mokymo modelį, t. y. moko tokius vaikus atskirose klasėse ar grupėse vaikų darželiuose, bendrojo lavinimo mokyklose ar pabėgėlių centruose.

Kalbant apie darbo užmokestį, Čekijos mokytojai, dirbantys su kitataučiais vaikais, gauna didesnį atlyginimą. Kipro mokytojams už darbą su klasėmis, kuriose yra imigrantų vaikų, mažinama darbo laiko trukmė.

Ten suprantamas nuo mokyklų bei ikimokyklinių įstaigų kultūrinio kompetentingumo priklauso užsieniečių bei vaikų iš mišrių šeimų ugdymas, jų adaptavimasis visuomenėje.

Deja, pas mus vis dar sunkmetis, lėšų trūkumas. Kiek teko klausinėti, nė viena auklėtoja ar mokytoja neprakalbo apie kokią nors pagalbą užsieniečių vaikų integravimui.

Kaip ir nėra šį procesą skatinančių priemonių iš valstybės, išskyrus kai kuriuos atskirus ir nelabai gyvybingus nutarimus, įpareigojančius ikimokyklinio ugdymo institucijas dirbti padidėjusios etninės įvairovės sąlygomis, pavienius projektus bei tyrimus. Tad ko mums šiandien reikėtų labiausiai? Palankaus požiūrio, tolerancijos ir pagarbos kitokios tautos vaikams, taip pat bent kiek juntamos pagalbos ir dėmesingumo šiai problemai.

Juk sėkminga imigrantų integracija lemia darną Lietuvos visuomenėje. Tad turi egzistuoti realiai naudojamos šios integracijos įgyvendinimo galimybės, nes jų mums visiems, gyvenantiems tautų maišymosi ir migravimo epochoje, reikės vis dažniau ir dažniau.