Šiame straipsnyje nebus aptariami Konstitucijos pataisomis siūlomų Konstitucijos 9 straipsnio ir 147 straipsnio pakeitimai, nes pastarieji nekelia ypatingų teisinių problemų, tačiau detalesnio paaiškinimo reikalauja Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimai. Referendumu siūlomas Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimas numato:
Pakeisti 47 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „47 straipsnis.
Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės ir bendruomeninės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.“
Diskusijas kelia Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalis dėl valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo, ta apimtimi, kuria minėtų išteklių naudojimo ir išgavimo klausimai sprendžiami tik referendumu. Atsižvelgiant į tai, jog gamtos ištekliai, priėmus pataisas, taptų konstitucine sąvoka, ji, manytina, apimtų ne tik dujas, naftą, metalų rūdą, bet ir vandenį, medžiojamus gyvūnus, medieną, saulės, vėjo, bangų energiją ir t.t. Taigi referendumu patvirtinus atitinkamas Konstitucijos pataisas ir norint iškasti šulinį kapinėse, patvirtinti atitinkamus konkrečius medžioklės plotus, kirsti mišką konkrečioje vietoje, pastatyti saulės ar vėjo jėgainę tektų organizuoti referendumą ir prašyti tautos sutikimo.
Tikėtina, kad tokios tvarkos nustatymas tiesiogiai neprieštarautų Konstitucijai, tačiau Lietuvos piliečiams tektų dažnai balsuoti referendumuose dėl pvz. šulinio Veisiejų miestelio kapinėse įrengimo ar šernų populiacijos sumažinimo ar panašaus pobūdžio klausimų, kuriais pagal siūlomą pataisą turėtų pasisakyti visa Lietuvos tauta. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog referendumo organizatoriai pripažįsta, kad smulkūs ir nereikšmingi klausimai neturėtų būti sprendžiami referendumu, tačiau šie jų argumentai nėra teisiškai reikšmingi, nes Konstitucijoje įtvirtintas teises gina Lietuvos valdžia, taip pat ir teismai, kurie vadovaujasi išimtinai Konstitucija ir teisės aktais, bet ne referendumo organizatorių nuomone.
Taigi, nepaisant referendumo organizatorių nuomonės ir, neabejotina, panašios daugumos piliečių nuomonės, dėl šulinio, šernų ir medžių kirtimo ir panašaus pobūdžio klausimų, tikėtina, reikėtų pasisakyti tokia pačia tvarka kaip ir dėl naftos, skalūnų dujų ir kitų gamtos išteklių naudojimo, t.y. referendumu, jeigu atitinkamos Konstitucijos pataisos būtų priimtos. To priežastis – nekokybiškos ir netikslios siūlomos Konstitucijos pataisos. Jos neatitinka pačių organizatorių viešai reiškiamos nuomonės ir, manytina, asmenų, kurie palaiko tokį referendumą. Tikėtina, kad toks klaidinimas (kuomet aiškinama, jog pataisos reiškia vieną, o teisiškai jos įgis kitokią prasmę) gali būti laikomas pakankamu pagrindu laikyti asmenų, palaikančių referendumą, parašus negaliojančiais (kaip neatitinkančius jų tikrosios valios).
Siūlomos Konstitucijos pataisos 47 straipsnio 1 dalimi, atstatomas Konstitucijos atitinkamos nuostatos, galiojusios iki 2003 m. vasario 24 d.: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“; palyginimui, dabar galiojanti Konstitucijos nuostata nustato: „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą“.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT) 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėjo, jog „ <...> Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialinius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus. Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas. <...> Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti“.
Iš minėtų nuostatų išplaukia, jog, nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas nustato pareigą organizuoti referendumą, kai dėl jo kreipiasi daugiau kaip 300 000 Lietuvos piliečių, tačiau tai nepanaikina sąlygos, jog siūlomos Konstitucijos pataisos neturi prieštarauti Konstitucijai.
Šiuo atveju būtina atsižvelgti, jog Konstitucija yra vertinama kaip visuomenės sutartis, kuri reguliuoja visuomenės gyvenimą. Jei tokia sutartis yra pakeičiama tokiu būdu, jog vienos nuostatos prieštarauja kitoms, kyla neaiškumų dėl tokios sutarties vykdymo, nes skirtingos nuostatos tą patį objektą reguliuoja skirtingai. Atsižvelgiant į tai, Konstitucijos pataisos, kurios prieštarauja Konstitucijai, sukuria prieštaravimus, kurie užkerta kelią reguliuoti visuomenės gyvenimą.
Aptariamų Konstitucijos pataisų atžvilgiu yra aktualus KT 2014 m. sausio 24 d. nutarimas, kuris numato: <...> „Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia inter alia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus; minėta ir tai, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.
Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarties akto dėl priėmimo sąlygų ir dėl šio priėmimo reikalingų sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IX priede buvo nustatytas pereinamasis septynerių metų laikotarpis, kurio metu Lietuva galėjo toliau taikyti jos teisės aktuose nustatytas taisykles, reglamentuojančias valstybių narių piliečių ir bendrovių, įkurtų pagal kitos valstybės narės įstatymus, kurios nėra įsteigtos, neįregistruotos ir neturi vietinio filialo ar atstovybės Lietuvoje, žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą. Minėtose pataisose taip pat nustatyta, jog „jei yra pakankamai pagrindo manyti, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui atsiras didelių trikdymų ar kils didelių trikdymų grėsmė Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės rinkai, Lietuvos prašymu Komisija sprendžia dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo ne ilgiau kaip trejiems metams“.
Pastebėtina, jog Lietuva pasinaudojo galimybe pratęsti terminą riboti žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą. Minėtas dešimties (7+3) metų terminas baigiasi 2014 m. balandžio 30 d. Taigi, jei Lietuvoje galiotų teisinis reguliavimas, kuris prieštarautų Lietuvos įsipareigojimams pagal stojimo į ES sutartis po 2014 m. balandžio 30 d., būtų laikoma, jog Lietuva nevykdo savo įsipareigojimų ES. Iš to išplaukia, jog siūlomos Konstitucijos pataisos, tiek, kiek jos galiotų po 2014 m. balandžio 30 d., prieštarautų konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, taigi ir Konstitucijai. Atsižvelgiant į minėtas išvadas, laikytina, jog siūlomos Konstitucijos pataisos prieštarautų Konstitucijai ir jos galėtų būti priimtos tik tuo atveju, jei kartu būtų priimtos Konstitucijos pataisos dėl išstojimo iš Europos Sąjungos arba būtų atitinkamai pakeista Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartis (tokius sutarties keitimus turėtų patvirtinti (referendumu ar parlamentuose) Europos sąjungos šalys).
Atkreiptinas dėmesys, jog minėtas nutarimas gali būti Konstitucijoje nustatyta tvarka (kuomet į KT turi teisę kreiptis teismai, Vyriausybė, 1/5 Seimo narių ar Seimas nutarimu) apskųstas Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui. Manytina, jog net ir tuo atveju jei atitinkamos Konstitucijos pataisos būtų priimtino, tokios pataisos ateityje gali būti kvestionuojamos KT.
Siūlomos Konstitucijos pataisos nėra būtinos, nes atitinkami žemės ūkio paskirties žemės bei miškų įsigijimo ribojimai gali būti nustatyti ir įstatymuose. O būgštaujančius dėl Lietuvos žemės pardavimo galima nuraminti, jog Lietuvos valstybė turi teisę nacionalizuoti turtą, taip pat ir žemę, be to reikėtų daugiau pasitikėti Lietuvos žmonėmis, kurie ir šiuo metu turi teisę laisvai nuspręsti savo turimos žemės nepardavinėti bet kam. Taigi norint pasiekti siūlomų Konstitucijos pataisų tikslus visai nebūtina išstoti iš Europos Sąjungos.