Atlyginimai dideli ar maži, valdžios teroras, šauktinių kariuomenė, korupcija, blogas švietimas – bla, bla, bla, galvodavau aš, kiekvienas gyvena ten, kur nori, o ką čia tas priežastis narplioti.

Ligi šiol galvoju, kad valdžia neįgali sustabdyti ar reguliuoti emigraciją. Ne galvoju, žinau. Esu jau sakęs, kodėl. Įrodoma vienu sakiniu: valdžia negali pastatyti nacionalinio stadiono ir sutvarkyti griūvančio Gedimino kalno, tai kokia dar emigracija. Nesvaikit.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau matau, kad turbūt teisūs sakantys, kad žmonės nori gyventi kitur ne dėl pinigų ir ne dėl pensijų. Pinigų visur negana ir visada norisi daugiau. Tiesiog kitur linksmiau.

Lietuvoje trūksta linksmumo ir džiaugsmo. Niekas nekaltas, tik patys lietuviai, kurie turi puikią šalį, kuriai nieko nestinga, kurioje viskas įmanoma, tik patys ja nemoka naudotis, kaip tas žmogus, kuris laimėjo loterijoje automobilį, bet nemoka juo važinėti, todėl jis rūdija kieme, o laimėtojas visiems aiškina, koks jam vargas visur eiti pėstute arba važiuoti pasmirdusiu viešuoju transportu.

Lietuva yra puiki šalis – klimatas, gamtos ištekliai, infrastruktūra, miškai ir pievos, grybai – tik ji nelabai gerai tinka lietuviams, kuriems čia kažkokie blogi biolaukai arba amžinoji pilnatis, arba nuolatos netinkamas zodiako ženklas.

Kai tik išvažiuoja kur nors, kur aplinkui mažiau lietuvių, ir kur viskam vadovauja ir nuotaiką nustato kitų tautų atstovai, jiems pradeda sektis.

Valdžia negali pastatyti nacionalinio stadiono ir sutvarkyti griūvančio Gedimino kalno, tai kokia dar emigracija. Nesvaikit.
Andrius Užkalnis

Ir atvirkščiai – kai kur nors lietuvių koncentracija padidėja iki kritinės ribos, kad ir kur tai būtų –Londono priemiestyje Bektone, pietryčių Anglijoje, tam tikrose Norvegijos vietose, beveik bet kur Airijoje, kur vykdoma žemės ūkio veikla, – lietuviams vėl pradeda eitis blogai, jie suformuoja aplink save užteršto stovinčio vandens lietuvišką kūdrą ir viskas vėl pradeda smirdėti.

Smulkesnis laboratorinis įrodymas yra Lietuvos ambasada beveik bet kur pasaulyje: įeini pro duris ir iškart bloga atmosfera, nyku ir liūdna, ir pasijunti kaip valdiškoje įstaigoje kur nors Švenčionyse.

Aš šitai žinau iš ankstesnės patirties, nes manęs, kaip galite įsivaizduoti, šiais laikais į ambasadas ir konsulatus daugiau nekviečia, nes su manim niekada negali žinoti, ką aš pasakysiu. Kas yra liūdniausia kontora pasaulyje?

Lietuvos atstovybė Briuselyje prie Europos Sąjungos, nes ten daugiausia Lietuvos atstovų vienoje krūvoje. Pavieniui jie yra puikūs žmonės, bet susirinkę kartu jie – kaip branduolinio kuro strypai – kai pakankamai jų sudedi arti vienas kito, prasideda reakcija.

Išvada liūdna: lietuviai vieni kitiems yra netinkami pakeleiviai. Mes ne vieni tokie: su rusais yra lygiai taip pat: jie nenori bendrauti su kitais rusais per atostogas ir prašo kelionių bendrovės, kad juos nusiųstų kur nors, kur nėra tautiečių. Tas pats galioja ir lietuviams, kurie, išgirdę lietuviškai kalbant gatvėje užsienyje, pereina į kitą gatvės pusę.

Kai kurie lietuviai užsienyje mėgsta spiestis tarpusavyje: biliardinėse, lietuvių klubuose, šokių ansambliuose, bendruomenių komitetuose. Tai reiškia tik tiek, kad šie žmonės neturi ką prarasti ir nieko nebijo: jie kaip tie vaikai, kurių tėvai nebijo leisti į blogas kompanijas, nes jie nieko blogo jau nebeišmoks, tik kitus gali išmokyti.

Kai lietuviai yra vienoje krūvoje, atsitinka visa eilė pasekmių, kurios mus, Lietuvos gyventojus, liūdina ir verčia ieškotis kitokios gyvenamosios vietos.

Tai galioja visiems. Man Lietuvoje sekasi labai gerai, aš turiu ten verslus ir užsiėmimus, mane pažįsta, skaitytojai mane myli, ant manęs niekas nešaukia valstybės įstaigose ir vaišina braškėms Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (taip, yra buvę), restoranai manęs laukia kaip išdžiūvusi žemė laukia pavasario lietaus, mane kviečia skaityti paskaitų ir daryti pranešimų, bet vis tiek kitą savaitę aš visiškai nedegu noru grįžti iš Los Andželo, bet teks, nes turiu reikalų.

Kodėl lietuviai nenori būti Lietuvoje? Štai pagrindinės priežastys.
Lietuviai vieni kitiems yra netinkami pakeleiviai. Mes ne vieni tokie: su rusais yra lygiai taip pat: jie nenori bendrauti su kitais rusais per atostogas ir prašo kelionių bendrovės, kad juos nusiųstų kur nors, kur nėra tautiečių.
Andrius Užkalnis

1. Nuolatinis negatyvumas, kuris prasideda šeimos rate, plečiasi į draugų bendruomenę ir bendradarbių kolektyvą. Pagrindinis lietuvio užsiėmimas yra vaikščioti ir aiškinti kitiems lietuviams, kad jiems nepasiseks, viskas žlugs ir paminėsi mano žodį. Kai lietuvis atsiduria užsienyje, jis to negali daryti ir priverstas elgtis teigiamai. Pabandyk burbėti Amerikoje ir suvartinėti aplinkinius; su tavim niekas nebendraus ir greitai galėsi rinkti plastmasinę ir stiklinę depozitinę tarą su kitais bomžais.

2. Maža to, kad lietuviai vieni kitiems nuolatos sako blogus dalykus, jie dar ir nenori pasakyti jokių gerų dalykų. Aš mėgstu Lietuvoje sakyti gerus dalykus atsitiktiniams žmonėms, į mane žiūri iš pradžių išsigandę, paskui pradeda galvoti, ko aš iš jų noriu, kažkas čia ne taip.

3. Ten, kur nėra daug lietuvių, niekas nesidžiaugia, kai tau nepasiseka. Visi tikisi, kad tau jau rytoj pradės sektis geriau (ne todėl, kad būtų egoistai, tiesiog nemalonu gyventi tarp nevykėlių).

4. Lietuvoje, jeigu tau nesiseka, visi apsilaižo lūpas ir laukia, kas tau dar blogo atsitiks rytoj. Jei tau kas nors nepasiseks, tu būsi pagrindinė naujienų tema: skyrybos, išdavystės, mirtys yra pagrindinės pramogos tautai.

Ir nekaltinkite žiniasklaidos: ji dirba skaitytojui, kuris nori, kad jam pasakotų apie didesnius nevykėlius ir bėdžius negu jis pats. Jeigu rašai apie gerus dalykus, skaitytojui neįdomu. Kai skaitytojas nori gerų naujienų, jis ima į rankas anglišką žiniasklaidą.

Geras (arba blogas) pavyzdys yra laida „Klausimėlis“: kadangi ten atrenka ir rodo nepagydomus kretinus, kurie dar nepasiekė išsivystyme vidutinės beždžionės lygio, tai žiūrovai pradeda galvoti, kad jie yra iš esmės dar visai, palyginti, protingi.
Normalus lietuvis nesigiria pats, nes nenori patraukti neapykantos, ir negiria kitų, nes nėra čia ko. Patekęs į tokią aplinką, kur žmonės vieni kitus giria ir linki gero, lietuvis irgi pradeda taip elgtis. Deja, tai vyksta ne Lietuvoje.
Andrius Užkalnis

5. Jeigu kas nors netyčia praleidžia kokias nors blogas žinias, gali savo dozę gauti kiekvieną šeštadienį, kai pranešama, kaip policija tratino girtus vairuotojus.

Akivaizdu, kad šių pranešimų auklėjamoji funkcija jau seniai baigėsi: tie, kas skaito, jau seniai nebevažinėja girti, o tie, kas vis įkliūna tose pačiose Senamiesčio vietose, neskaito nieko, išskyrus trumpąsias žinutes.

6. Lietuviškas pavydas nėra išgalvota legenda, kuri perduodama iš lūpų į lūpas. Lietuviškas pavydas yra tikras kaip žemės trauka ir vandens savybė sušalti į ledą prie nulio laipsnių.

Jeigu lietuvis prieis prie kaimyno ir pagirs jo naują automobilį, žinok, kad tas lietuvis gyvena kur nors Fynikse, Arizonos valstijoje, ir atvažiavo į Lietuvą atostogoms ir susitvarkyti dantų. Normalus lietuvis nesigiria pats, nes nenori patraukti neapykantos, ir negiria kitų, nes nėra čia ko. Patekęs į tokią aplinką, kur žmonės vieni kitus giria ir linki gero, lietuvis irgi pradeda taip elgtis. Deja, tai vyksta ne Lietuvoje.

7. Kai sakoma, kad negalima girtis, tai reiškia, kad negalima ir atrodyti laimingu. Net jei lietuvis nėra iš prigimties užsiraukęs kaip arklio subinė ir linkęs šypsotis, jis negali ilgai taip funkcionuoti aplinkoje, kur visi turi demonstruoti savo kančią.

Rytas turi prasidėti kavinėje, kur jus aptarnaus mergina, kuriai šiandien bloga diena (jai geros dienos nėra buvę pastaruosius dešimt metų; iš kur žinau – ji kasdien apie tai rašo Feisbuke), ir ji nekenčia pirmadienio, nekenčia darbo, nekenčia klientų, nieko nespėja ir galvoja, kad kuo daugiau bus kančios, tuo daugiau užuojautos.

Nusipirkęs nelaimingą kavą, paskui atsisėdęs tarp surūgusių bendradarbių, valgydamas dienos pietus kavinėje, kur aptarnauja tragiškų veidų tetos, pavakare žmogus nuvažiuoja pasiimti vaikų iš mokyklos, kur sužino, kad viskas labai blogai ir dar kad reikės ištraukti keturiasdešimt eurų kažkokiai ekskursijai. Paskui parduotuvė su nelaimingomis pardavėjomis, o vakare televizija su blogomis naujienomis ir pokalbių laidomis, kur rodo aukas ir penktą kartą išsiskyrusius.

Lietuviai tragiškai nesugeba išsirinkti sau valdžios. Jam valdžia – kaip senolei išmanusis telefonas: maigo ir brauko ekraną, kol kažką pridirba ir viskas nustoja veikti.
Andrius Užkalnis

8. Lietuviai sugeba vieni kitiems skųstis net ir tuo, dėl ko kiti nepagalvotų bambėti. Jūs nerasite amerikiečių, kurie vaikščiotų ir zyztų, kaip blogai jiems nuo to laiko, kai įvedė dolerį, ir kaip gerai buvo lito laikais, bet lietuviai ligi šiol negali susitaikyti su savo valiuta.

Atvažiavę kitur, jie nusiramina. Nėra lietuvių Šveicarijoje, kurie vaikščiotų ir kiauksėtų, kad, o, Dieve, o, Dieve, na, kam reikėjo to franko, negi negalima buvo be jo.

9. Kai lietuvis išvyksta į kitą šalį ir jam trūksta pajamų, jis ieško kito darbo, kur būtų didesnis atlyginimas. Lietuvoje, kai lietuvio netenkina atlyginimas, jis rašo komentarus po portalų straipsniais ir paskui stebisi, kad jam pinigų nepadaugėja.

Neįmanoma paaiškinti, kas išjungia jam kvailumą, kirtus šalies sieną; vienintelė priežastis gali būti ištrūkimas iš kolektyvinio, naikinančio durnumo.

Tai ne taip nemoksliška, kaip jums galėtų pasirodyti: jei įsikraustai į namą, kur, be tavęs, dar yra devyni žmonės ir visi nedirba ir tik geria alų ir bezda, po kurio laiko arba išsikraustai, arba pasidarai dešimtasis bezdantis.

10. Lietuviai tragiškai nesugeba išsirinkti sau valdžios. Jam valdžia – kaip senolei išmanusis telefonas: maigo ir brauko ekraną, kol kažką pridirba ir viskas nustoja veikti. Nenuostabu, kad senolė nemėgsta išmaniojo telefono.

Nenuostabu, kad lietuvis negali pakęsti valdžios, kurią pats išrinko. „Nebuvo iš ko rinktis“, sako lietuviai. Kaip senmergė, kuri aiškina, kad visi vyrai arba šikniai, arba jau vedę, arba netinkamos pakraipos, tai nėra iš ko rinktis. Žinot, kaip sako tai senmergei už nugaros? „Problema esi tu pati.“ Taip pat Lietuvoje problema yra rinkėjas. Keista, bet išvykęs iš savo šalies, dažniausiai lietuvis pasidaro pilietiškas, turi iš ko rinktis ir renkasi tuos politikus, kurie arčiausiai jo poreikiams ir įsitikinimams. Lietuvoje jam tai niekaip nesigauna.

11. Kai gydo narkomanus, juos stengiasi išvežti kuo toliau nuo tos aplinkos, kuri primins jiems apie jų priklausomybę.

Nuo draugų ir pažįstamų, net šeimos. Lietuviai emigruodami elgiasi lygiai taip pat: jie bėga ne nuo Lietuvos, o nuo toksinės kitų lietuvių draugijos, bandydami išsigydyti. Ar galima juos kaltinti? Baikit, nemanau.