Po trijų mėnesių gyvenimo užsienyje turiu pažymėti, kad Apokalipsė ir pražūtis mano šaliai, kurią pranašavo griūties trubadūrai bei šventoji praeities karalienė Grasilda, ir vėl nesigavo. Šalis gyvena kaip gerai užkurtas variklis, tepamas atkaklumu ir žmonių užsispyrimu, ir visokios kvailybės, apie kurias čia neseniai rašiau, yra tiesiog šluojamos į šoną ir dabar jau kelia tik juoką.
Kad ir kiek visokios astros, radastos, celofanai ir kitokie keliaujantys cirkai triukšmus kėlė, virusas šalyje, iš esmės, suvaldytas. Mes labai daug save kaltinome – o kodėl negalime elgtis kaip Švedijoje, o kodėl negalime būti kaip Britanijoje, kvailinome valdžią ir visaip ant jos barėmės, ministrą Dulkį tam tikros teologės bandė nuversti ir galiausiai nusivertė pačios. Tai gera pamoka piktavaliams: neik vartyti ministrų ar bet ko kito, jei tiksliai žinai, kad neužteksi jėgų.
„Nenuversim, tai bent patriukšmausim“: tas pats, kas priskusti pilną kibirą bulvių ir jas sutarkuoti, nors supranti, kad net cepelinų puodo neturi, o ir dujas namie išjungė už skolas. Kas lieka? Pajuodusių bulvių kibiras, krūva lupenų ir beprasmiškai iššvaistytas laikas.
Apie triukšmus dėl trąšų net nerašysiu: taip, gėda, nemalonu, bet visiems pasitaiko klaidų. Juo labiau, kad su tuo Baltarusijos tarakonu ir jo nusikalstamais fokusais daugumai tvarkytis nesiseka: pažiūrėkit, kaip buvusi Vokietijos kanclerė Merkel prisidirbo, pradėjusi su tuo kolūkiečiu derėtis, o juk patyrusi politikė buvo.
Taip, virusas suvaldytas. Taip, jis kelia nepatogumų (niekam nepatinka papildomos penkių sekundžių sąnaudos, skenuojant Galimybių pasą, ir aš visą laiką erzinuos, kai reikia kaukę maukšlintis, lipant į taksi). Taip, jis pareikalavo gyvybių ir iš daugelio žmonių – praleistų dienų ligoninėse, jis kainavo labai daug pinigų, kai kuriems verslams jis reiškė tai, kad reikės pradėti viską iš naujo.
Bet dangus nesugriuvo: parduotuvės pilnos žmonių, nekilnojamasis turtas perkamas ir parduodamas kaip niekad, restoranuose skimbčioja peiliai, šakutės ir net taurės bei bokalai, kyla ir leidžiasi lėktuvai, žmonės atostogauja ir netgi kuria šeimas, santykius ir gimdo vaikus.
Visos pasakos apie beždžionių gemalus ir farmacijos mafijos sąmokslą niekaip nepakeitė to, kad didžioji dalis žmonių sėkmingai ir su džiaugsmu pasiskiepijo ir bijo ligos ne labiau, negu sezoninio gripo, o mažuma arba persirgs ir gyvens, arba iškeliaus į kitą pasaulį, bet kada nors mes ten visi keliausime, taip kad irgi ne pasaulio pabaiga. Ir pasižiūrėjus į tvarką ir organizavimą skiepijimo vietose lengva suprasti, kad daug ką sugebame padaryti ne tik gerai, bet ir labai gerai, pavyzdingai, ir kad žmonės yra daugiausia geranoriški ir supratingi.
Jūs turbūt pastebėdavote iš komentarų po mano straipsniais, kad yra tokių, kurie linki man tiek blogų dalykų, kad aš net ir pats tiek neprigalvočiau, tačiau tai juokinga mažuma. Per visą viešnagę Lietuvoje nė vieno tokio nesutikau: visi malonesni vienas už kitą, o vienas taksi vairuotojas net sakė, kad dvylika metų laukė, kol gaus pavežti mane, ir štai jo svajonė išsipildė. Kur jūs, piktuoliai? Jūs esate netikri, jūs tik interneto troliai.
Norėčiau sustabdyti kiekvieną, kas dalijosi apokaliptiniais atsižadėjimais („Prašau, 2021 metai, tegu jūsų niekada geriau nebūtų buvę, prasmekite kiaurai“) ir paprašyti jo šiandien pasakyti, kas jau tokio baisaus atsitiko: esu tikras, žmonės dažniausiai prisimins visokius gerus dalykus. Ypač tas vairuotojas, kuris dvylika metų svajojo mane pavežėti.
Mes įpratome taip skaičiuoti bankrotus, mirtis ir skyrybas, lyg jų anksčiau nebūtų buvę ir lyg iki Covid-19 žmonės būtų gyvenę amžinai.
Iš tikrųjų viskas eina tik geryn, atsidarinėja naujos parduotuvės (nes jų tikrai niekam nereikėtų, jei žmonės neturėtų pinigų) ir reikia vis daugiau darbuotojų (labai tikiuosi, kad mes priimsime bent pora milijonų užsieniečių, nes kaip kitaip augs ekonomika?).
Ir vėl, kaip ir kiekvienais metais, prie prekybos centrų naujų automobilių eilės, žmonės šluoja nuo lentynų prekes, telefonai už beveik du tūkstančius eurų išparduoti iki vasario, automobilius dabar galima užsisakyti vasarai, o statybininkai ir santechnikai jau sau nebepriiminėja užsakymų: juos užrašo augantiems vaikams, jums židinį galbūt sumūrys meistro sūnus Lukutis, kuriam šiandien vienuolika metų, tai aš jus registruoju po dešimties metų, sako meistras Vaclovas.
O dar geresnis rodiklis, kad tikrų rūpesčių nebeliko, tai batalijos apie tai, kieno eglutė gražesnė. Patikėkite, elgetaujančios šalys nediskutuoja apie Kalėdų eglutes. Jos rūpinasi, kur gavus pavalgyti. Tai pirmojo pasaulio problemos, nors man jos ir atrodo menkai, bet jos reiškia, kad rimtesnes problemas jau išsprendėme.
Mūsų pažangos rodiklis yra ir tai, kad Rusijos ir Ukrainos laisvės ir pažangos ideologijos politikai renkasi Lietuvoje ir iš čia braižo savo ateities žemėlapius: mes tapome naujuoju Paryžiumi, Praha, Viena ir Oslu, ir tai nuostabu, nes pasaulio galingųjų susitikimo vietoms persiduoda ta galia ir įtaka. Padniestrėje arba Tiranoje tarpautinės konferencijos nėra rengiamos.
Buvo labai neįprasti metai, kupini įtampos, barnių ir piktų žodžių (kitaip turbūt ir negalėjo būti, kai vienu metu tiek skirtingų užduočių, stresas ir nemalonumai), tačiau rezultatas yra šviesus ir džiaugsmingas: dar vienerius metus Lietuva išgyveno ir renkasi į šventes sotesnė, ramesnė, labiau pasitikinti savo jėgomis ir saugesnė, negu bet kada iki šiol. Ir net labiausiai nestabilius ir nuklejojusius savo vaikus, lakstančius laukais nuo taromatų iki Naisių, nuo šaltų ekečių ir iki triukšmadarių maršų, mes iškęsime ir paglobosime.
