aA
Būna tokių pavyzdžių šeimose: dvi dukros, Rugilė ir Akvilė. Rugilė darbšti, gabi ir visą laiką daug pasiekianti, Akvilė – netikus, jai viskas krenta iš rankų, niekas nesiseka (čia ji taip sako) ir net vairavimo egzamino nesugeba išlaikyti (sako, blogai įvertino, bet čia jai visada aplinka kalta dėl jos nesėkmių).
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Kaip jas vertina tėvai? Rugilė gali žvaigždes nuo dangaus rinkti, gauti geriausius darbus, premijas ir akademinius apdovanojimus, bet tėvams tai yra norma, jai taip ir reikia. Geriausia, ko Rugilė gali tikėtis, kad į ją nekreips dėmesio. Net jei Rugilės vaikas kuo nors suserga, tai apkaltina ją pačią – „matai, ne visad ir tu labai gudri, bus tau pamoka“. Šiaip jau, kai jai nepasiseka, tai tėvai ir giminė net truputį džiaugiasi, na, gal šiek tiek ant žemės nusileis, o tai labai jau kažkokią kietą vaizduoja. Susireikšmina.

Rugilei tėvai palikime net nieko neužrašo, ji visko ir taip turi. Per daug jai ir taip viskas gyvenime sekasi.

Tuo tarpu Akvilė yra tokia nevykėlė, kad kiekvienais metais, kai jos neišmeta iš mokyklos, tėvams šventė, tortas ir fejerverkai. Paskui Akvilės motina giriasi draugėms, kad jos dukra tokia šaunuolė: jai jau trečias mėnuo telefonas neatjungtas už skolas ir pagaliau turi draugą, kuris be teistumo (kol kas). Akvilė daužo savo telefonus taip dažnai, kad kai turi tą patį aparatą du mėnesius ir stikliukas neskilęs, visi stebisi – kas čia tau dabar atsitiko?

Lietuvoje lygiai taip pat elgiamasi su stambiuoju ir smulkiuoju verslu.

Visi politikai, ekonomistai ir kraujuojančių širdžių komentatoriai nuolatos kartoja, kad reikia remti smulkųjį ir vidutinį verslą, tik nelabai gali paaiškinti kodėl. „Smulkaus verslo rėmimas“ tapo tokia pačia malda, kaip „per daug priviso skandinaviškų bankų, tai nesveika mums, be to, jie visus pinigus išveža“, tik kad apie skandinaviškus bankus daugiau kalba visokie patvorių socializmo ideologai, o smulkus verslas yra tiesiog tokia dorybė pati iš savęs, kad reikia jam daryti kuo geriau, ir – kas dar svarbiau – reikia kuo daugiau bausti, niekinti ir persekioti stambųjį verslą, kad jis žinotų.

Girdi, „ir Vokietijoje, ir Japonijoje, ir Amerikoje smulkusis verslas yra ekonomikos pagrindas“, ir paskui dar aiškinama, kad kitur („normaliose šalyse“), girdi, smulkiam ir vidutiniam verslui yra visokeriopas rėmimas, o Lietuvoje, girdi, nieko to nėra, ir pas mus visi šliaužioja ant žemės prieš prakeiktąjį stambųjį verslą, prieš tas korporacijas, monopolijas, oligopolijas ir pinigų imperijas.

Aš nieko neturiu prieš jokį verslą, atvirkščiai, aš manau, kad verslas yra puiku, be verslo nebūtų laisvos Lietuvos, verslas yra šalies gyvasties pagrindas, turto ir vertės kūrimas, ir verslas yra vienintelė jėga, iš savų pinigų kurianti darbo vietas. Pakartosiu: valstybė savų pinigų neturi, ji turi tik tuos, kuriuos ji surenka iš privataus verslo – nuo individualios veiklos iki grupių, vartančių šimtus milijonų, apie kuriuos netrukus pakalbėsime.

Tačiau visi žviegimai apie paramą ir globą smulkiajam verslui visada turi pamušalą: kiekvieną kartą kalba išvirsta į neapykantos sklaidą. Po smulkiojo verslo pašlovinimo būna skleidžiama ir žadinama neapykanta stambiam verslui, ir tai kažkodėl nėra laikoma nusikaltimu, už kurį reikia bausti. Nors Lietuvoje neapykantą skleisti draudžia įstatymai.

Čia tas pats, kaip didžioji dalis šiuolaikinių feminisčių tekstų prasideda įgalinančiomis žinutėmis moterims ir raginimais didžiuotis savo mėnesinėmis, kaip gyvenimo nuopelnu, o baigiasi visada neapykanta vyrams ir raginimais pasirūpinti, kad kiekviename kolektyve būtų po lygiai moterų ir vyrų, net jei tas kolektyvas yra ugniagesių komanda.

Lietuviai negali pakęsti nieko, kam žmoniškai sekasi. Turtinga užsienio kompanija yra gerai, jie šaunuoliai, bet jei lietuviai pasidaro milijonus, tai jie vergvaldžiai, engėjai, buožės ir sukčiai.
Andrius Užkalnis


Panašiai, visi senojo Vilniaus mylėjimo būreliai, rateliai ir socialinių tinklų grupės pradeda nuo gražių Senamiesčio nuotraukų ir visada tekste baigia neapykanta visai naujai statybai ir bet kam, kas su stiklu ar metalo konstrukcijomis.

Kaip sakė vienas amerikietis: man nesmagu, kai prasideda juokai apie meksikiečius ir kur juos reikia deportuoti, nes tikrai žinau, kad toliau bus kas nors apie juodaodžius ir žydus.

Kai išgirstu gerus žodžius (manau, pelnytus) apie šeimos versliukus ir kokie jie mieli, tai man pasidaro nesmagu, nes žinau, kad kitu sakiniu žiebs ką nors „Maximai“, „Mantingai“, „Senukams“, „Akropoliui“, „Žemaitijos pienui“ arba dar kam nors su milijoninėmis apyvartomis. Nes negali lietuviai pakęsti nieko, kam žmoniškai sekasi. Turtinga užsienio kompanija yra gerai, jie šaunuoliai, bet jei lietuviai pasidaro milijonus, tai jie vergvaldžiai, engėjai, buožės ir sukčiai.

Net mūsų premjeras (kuris, priminsiu, turėjo atsistatydinti, pralaimėjęs rinkimus, o partija turėjo nueiti į opoziciją, bet jei visi sakytų tiesą, tada juk ir melagių nebūtų, ar ne?) buvo prieš rinkimus susiradęs naują temą: kaip jis lietuviškus stambiuosius nedorėlius pastatys į vietą ir, jei reikės, užsienio kompanijų priveš, kad tiems godiems lietuvių verslininkams jų vietą parodyti. Iš to išėjo gražus apsijuokimas, bet net premjeras negalėjo neprisijungti prie stambaus verslo vanojimo, nes paprasti žmonės nori tai girdėti.

Gal jums bus kraupoka apie tai pagalvoti, bet mūsų šalyje tikriausiai gyvena koks milijonas tokių žmonių (čia kukliu skaičiavimu), kurių didžiausia svajonė yra ne tokia, kad jiems patiems pasisektų, o pamatyti sugriuvusį stambų verslą. Kad keliais šliaužiotų tie milijonieriai, kad nuo jų paskutines kelnes numautų, kad viską iš jų atimtų, kad jų vaikus išmestų iš mokyklų, o iš jų žmonų kad atimtų jų visureigius ir kad jos niekada nebegalėtų atostogauti užsienyje. Tai yra daugumos lietuvių svajonė, tai yra paprasto žmogaus vizija Lietuvai.

Mūsų šalyje tikriausiai gyvena koks milijonas tokių žmonių (čia kukliu skaičiavimu), kurių didžiausia svajonė yra ne tokia, kad jiems patiems pasisektų, o pamatyti sugriuvusį stambų verslą.
Andrius Užkalnis


Jie sau nieko gero negali pasiekti, nes yra tingūs ir kvaili, tai bent jau kitiems blogo palinkės.

Stambaus verslo nekęsti yra lietuvių tikėjimas, tai yra jiems privalomas elgesys ir vertybė. Privatus verslas yra lietuviams blogis, ir jie nemoka paaiškinti, kas su juo blogai. Paklausk eilinio lietuvio (geriausia – kokio nors inteligento taukuotais akiniais arba filologės megztu sijonu, jie, dažniausiai, labai mažai išmano apie verslą, bet kupini šventos neapykantos jam) – kodėl verslas yra blogai?

Eilinis lietuvis („paprastas žmogus“, kaip jis pats save vadina) pradės kalbėti nesąmones apie tai, kad stambusis verslas nemoka jokių mokesčių, nes jie turi finansininkus ir viską nusuka savo naudai, kad stambusis verslas visada tik mažina darbo vietų kiekį (nors samdo, kiek galėdamas), kad iš stambiojo verslo šaliai tik bėdos ir nelaimės, ir kad stambiojo verslo įmonėse visi dirba už minimalią algą.

Anksčiau dar bandydavau žmonėms aiškinti, paskui supratau – aiškinti gali tiems, kas nori klausyti, o ką tu paaiškinsi runkeliams, kurie galvoja, kad galima sumažinti Seimo narių skaičių ir visi turės daug pinigų, kurie galvoja, kad kainos kyla nuo to, kad eurą įvedė, ir kurie žino, kad Lietuvai nereikia kariuomenės, nes kas mus puls. Jiems gi kuolą ant galvos tašyk – tik kuolą sugadinsi.

Pavyzdžiui, ar gali paaiškinti „paprastam žmogui“, kad parduotuvės, atidarančios vis daugiau savitarnos kasų, mažina kukliai apmokamų kasininkų darbo vietų skaičių ir kuria darbo vietas labai kvalifikuotiems ir brangiai apmokamiems specialistams, kurie instaliuos ir prižiūrės tas savitarnos kasas (kiekviena jų kainuoja apie 30 000 eurų, ir, patikėkit, jų neprižiūrės savamokslis elektrikas)?

Nebuvo nė vieno atvejo, kad kas nors dėtų sauskelnes kasininkams. Viskas pasaka. Bet paprasti žmonės galvoja, kad teisybė, nes jiems patinka taip galvoti.


Ar gali pasiūlyti runkeliui, kažką aiškinančiam apie tai, kad „stambus verslas nemoka mokesčių“, pasižiūrėti visiems prieinamus duomenis apie sumokėtą socialinį draudimą, GPM, įdarbintų žmonių skaičių ir pelno mokesčius, nekalbant apie PVM ir akcizus ir nekilnojamojo turto mokesčius ir dar velniai žino ką? Runkelis arba „paprastas žmogus“ nežiūrės šių skaičių, nes jie neatitinka jo įsitikinimų. Jam skaičių nereikia. Jis geriau pakartos, ką Janutienė sakė.

Žymiai smagiau paprastam žmogui yra kartoti nuo pradžios iki galo išgalvotas nesąmones, esą prekybos centruose „visi dirba už minimumą“, arba apie tai, kad kasininkėms uždeda sauskelnes, kad negaištų laiko, eidamos į tualetą. Nebuvo nė vieno atvejo, kad kas nors dėtų sauskelnes kasininkams. Iš kur žinau? Klausiau Lietuvos profsąjungų vado kažkada. Sakė, nebuvo tokio atvejo nė vieno. Viskas pasaka. Bet paprasti žmonės galvoja, kad teisybė, nes jiems patinka taip galvoti.

Kalbėjau su stambaus verslo vadovais, sakiau, o jūs nenorit skelbti, kiek mokesčių sumokat į biudžetą? Tie žmonės tik atsiduso – sako, skelbėm ir skelbiam, niekam neįdomu. Tie, kas nori ant mūsų pastumti, šito neskaito. Todėl stambusis verslas atsidūsta ir toliau ant savo pečių neša šalies ekonomiką, jokio dėkingumo neprašydamas.

Lietuviai galvoja, kad smulkieji ūkininkai yra gėris, bet tuo pačiu nenori mokėti tų kainų, kurių prašo lietuvių smulkieji ūkininkai. Jie noriau važiuoja į Lenkiją ir perka ten pigiau, nepagalvodami (nes neturi kuo galvoti), kad Lenkijoje kainos mažesnės ne todėl, kad jiems Dievas davė geresnę valdžią, o todėl, kad ten ūkiai stambesni ir gamyba efektyvesnė.

Jei nori mylėti smulkų verslą ir smulkų lietuvių ūkininką, tai pirk, lietuvi, iš jų prekes – bet tu nenori, tu nori pirkti pigiai, o tavo svajonių verslus turi paremti kas nors kitas.
Andrius Užkalnis


Jei nori mylėti smulkų verslą ir smulkų lietuvių ūkininką, tai pirk, lietuvi, iš jų prekes – bet tu nenori, tu nori pirkti pigiai, o tavo svajonių verslus turi paremti kas nors kitas. Čia toks paauglio gyvenimo modelis: gyvensiu pas tėvus, valgysiu jų maistą, imsiu jų pinigus, tegu jie man viską perka, bet mano sąlyga – tegu jie man neaiškina. Taip ir lietuviai: myli smulkų verslą, bet tik tada, jei tai jiems nieko nekainuos.

Daugelyje mažų miestelių tas jūsų nekenčiamas stambusis verslas yra didžiausias ir patikimiausias darbdavys ir, jei jo nebūtų, tai tiesiog padidėtų bedarbių skaičius, nes būtent jis įdarbina, ir ačiū jam už tai, daugelį tų, ko niekas kitas neimtų. Daugelis įdarbintųjų stambiojo verslo turėtų ne zyzti dėl minimalaus atlyginimo, o dėkoti, kad nors tokį kas nors moka, nes didelė jų dalis ir tokio neverti, ir, jei ne valstybės nustatytas minimumas, jiems ir tokio niekas nemokėtų, nes nėra ten už ką mokėti.

Šį tekstą parėmė Lietuvos stambieji verslininkai nuliu eurų. Kiekvieną kartą, parašęs gerai apie verslą, stambų verslą, prekybos centrus ir bankus vis laukiu dėkingumo iš jų, bet, kaip ir kiekvieną kartą, kol kas nieko. Aš stengsiuosi toliau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(309 žmonės įvertino)
4.1456

Top naujienos

Lietuvos vežėjai prognozuoja – laukia didelė krizė

Jau kitais metais vežėjai baiminasi susidursiantys su didžiule krize. Nuo 2020-ųjų vidurio bus...

Politologas: nors konservatoriai dabar populiariausi, jų laukia sunkiausi rinkimai (174)

Antradienį neeilinės Seimo sesijos metu tvirtinama Vyriausybė sukėlė abejonių konstitucinės...

Imperiją sukūręs milijardierius ruošiasi trauktis: žinomiausiai Europos technologijų bendrovei jis parengė staigmenų

Hasso Plattneris net neturėjo savo nuosavo kompiuterio, kai įsteigė savo programinės įrangos...

Ulanovas: mūsų tradicijos gilios – būtų fiasko neįveikti grupių etapo (37)

Edgaras Ulanovas – vienas iš penkių Kauno „Žalgirio“ atstovų likusiame Lietuvos krepšinio...

Sinoptikai ragina pasiruošti: trečiadienį šalį merks gausūs lietūs (6)

Ties kontrastingu šaltuoju atmosferos frontu susidaręs vandeningas ciklonas trečiadienio rytą ir...

Michaelo Jacksono pritariančiąja vokaliste buvusi Sheryl Crow prisimena mačiusi „išties keistą“ popmuzikos karaliaus elgesį

Sheryl Crow prisiminė per savo darbo su Michaelu Jacksonu metus mačiusi „išties keistų“...

Skandalingai vizitą Ukrainoje pradėjusi Sara Netanyahu: kas ji? (136)

Dviejų dienų vizitas Ukrainoje Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu prasidėjo ne itin maloniai,...

Vokietija krizės atveju sau galėtų skirti 55 mlrd. dolerių (22)

Šalies finansų ministras Olafas Scholzas užsiminė, kad, kilus ekonominei krizei, Vokietija...

Septynių vaikų motina: vaikas buvo atimtas neteisėtai (203)

Kauno apylinkės teisme baigiama nagrinėti Evelinos Geležiūnienės smurto prieš mažametį byla....

Leškų skandale tašką dedanti trenerė Rapšiui planuoja kitokį sezoną (51)

Danas Rapšys namų nematė du mėnesius, per kuriuos patyrė tiek nuotykių, kad užtektų ir...