Užkalnis: taromatų valdžia, arba žiūrėkime, kas už kiek mus valdys

Problema yra kitokia ir ji yra baisesnė. Seimo nario darbas yra labai prastai apmokamas - nežinau tiksliai, bet tarp dviejų ir trijų tūkstančių eurų per mėnesį. Darbas yra geidžiamas tik žmonių, kuriems labai blogai su pinigais. Jei jums tai atrodo, kaip fantastiška suma, tikrai ne pinigai yra prioritetas jūsų gyvenime - galbūt jūs dirbate reikalingą ir įdomų darbą, bet tikrai ne dėl pinigų.

Skirtumas tarp jūsų ir Seimo nario yra štai koks. Gydytojas, mokytoja, kaimo veterinaras, bibliotekininkė gali gauti mažiau, tačiau jie turi gyvenime kitų džiaugsmų. Jie gelbėja gyvybes, neša šviesą, kažkam teikia džiaugsmą ir palengvėjimą. Darbas Seime neturi laimės ir džiaugsmo aspektų: kolegų nepasiilgsti, pagarbos iš aplinkos jokios, darbas su nuobodžiais popieriais ir skaičiais, balsavimo procedūros, tvankūs komitetai - ir jeigu ir yra kokių kelionių, tai jos yra pas tokius pat nelaimėlius kitose šalyse. Nėra tokio parlamento, kuriam kas nors dėkotų ar statytų paminklus (prezidentai ar ministrai pirmininkai kartais nusipelno, bet ir tai po mirties, o parlamento nariai - niekada).

Ir todėl apie Seimo nario darbą svajoja daugiau elgetos, tokie, kaip ta vargo bitelė, kuri Seimo viešbutyje lemputes išsukinėjo. Taip, tai yra graudu, bet tai dar labiau yra mūsų problema, kaip šalies: mums priiminėja įstatymus žmonės, kurie yra neįgalūs užsidirbti. “Visokių yra”, sakysite jūs, ir taip, ne visiems pinigai privalo būti prioritetas, tačiau gebėjimas užsidirbti, galimybė susitvarkyti nuosavą gyvenimą, kad nereikėtų vogti iš viešbučių arba apgaudinėti su taromatų etiketėmis turi būti vienas iš reikalavimų tiems, kas nori tvarkyti gyvenimą mums visiems, kas nori priiminėti įstatymus ir būti kažkokiais gyvenimo autoritetais.

Deja, Lietuvoje Seimo nario darbas yra tęsinys tų apgailėtinų mokymų, kuriuose žiopliai aiškina, kaip tapti milijonieriumi: ar atkreipėte dėmesį, kad sėkmingumo mokymų niekada neveda tie, kas patys yra sėkmingi? Jus moko, kaip užsidirbti, tie, kas patys nesugeba kitaip užsidirbti, nebent tik mokymus vykdydami. Ar priimtumėte psichoterapiją iš žmogaus, kuris pats yra labai netvarkoje ir su tramdomaisiais marškiniais? Ar jus įtikintų dietologas, kuris pats regimai būtų su didelėmis mitybos problemomis? Ar norėtumėte trenerio sporto klube, kuris pats atrodo visai ne kaip sportininkas?

Tai kodėl mes patikime savo valstybės biudžetą, milijardus eurų, strategines pramonės plėtros kryptis, tarptautinius santykius tokiems žmonėms, kurie eina ir už du eurus klastoja taromato etiketes? Aš nieko neturiu prieš tuos žmones, kurie renka depozitinę tarą ir taip užsidirba pragyvenimui. Tai irgi darbas. Kai buvau vaikas, dar sovietiniais laikais, rinkdavau ir pridavinėjau makulatūrą, gaudavau po dvi kapeikas už kilogramą ir dar talonus deficitinėms knygoms. Bet man niekas neleido priiminėti įstatymų.

Ką daryti? Yra toks senovinis dalykas, kuris mūsų laikais labai brrr - nepriimtinas ir labai baisus. Turto cenzas. Jei nori valdyti kitus, pirma parodyk, kad gali valdyti savo piniginę. Nereikia dvarų ar milijoninių santaupų. Pakanka tiesiog būti susitvarkius. Taip, tai skamba baisiai: tai ką, tik turčiai galės valdyti? Bet ne, tiesiog reikia balso teisės ir teisės būti išrinktam, jei esi darbingo amžiaus, tik tiems, kas nėra visiškas nevykėlis ir kam nereikia sukioti ir vogti lempučių ir gudrauti prie taromato. Ir tai nebus diskriminacija. Norinčiam gauti vairuotojo pažymėjimą tikrina regėjimą, ir tai nėra diskriminacija. Norinčiam turėti ginklą yra savi patikrinimai, ir tai nėra diskriminacija. Jei nori rinkti ir būti renkamas į valstybės valdymo postys, tai mes iš tavęs tikėsimės, kad tu nebūsi kokia grasilda, ubagų prezidentė ir nusišnekėjimų karalienė, kuriai ligi šiol rytais apsireiškia Algirdas Brazauskas ir Petras Griškevičius, kurie šnabžda, kad tavo karta pastatė Lietuvą ir sukūrė internetą.

Aš myliu ir Lietuvą, ir jos žmonės. Ir būtent todėl norėčiau, kad man taisykles nustatinėtų ne tie asmenys, kuriems net depozitinėje taroje susigaudyti per sunku.