Žmogus sunkiai serga, ranka nekyla man rašyti tokių dalykų, kuriuos rašiau 2018 metais čia, šitame portale: „Gaila, kad Rimas Tuminas liks nenubaustas“. Visų mūsų laukia teismas, sąžinės arba Dievo, už viską, ką esame padarę ar pasakę, ir naivumu mes nepasiteisinsime. Aš, žinoma, linkiu Rimui Tuminui nugalėti ligą ir kuo ilgiau gyventi, nes jis žmogus ir negalima jam linkėti ko nors kito, negu geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Tačiau absurdiška manyti, kad žmogus, daug metų gyvenantis Maskvoje ir vadovaujantis prestižiniam valstybiniam teatrui, viską išmanantis apie publiką, jos skonius, apie teatro vaidmenis ir Rusijos politikos ir patvaldystės nuolatinę kraupią dramą, gali nežinoti ir nesuprasti, kas yra Rusijos TV pirmasis kanalas ir kas yra ten dirbantis propagandos didmeistris Vladimiras Pozneris.
Visokie Vakarų aktoriai ir atlikėjai, važiuojantys už didelius pinigus pas Čečėnijos vadeivą Ramzaną Kadyrovą arba kokį Rusijos banditą koncertuoti, gal ir gali apsimesti (bent jau sau patiems), kad čia tik muzika ar šou, bet čia juk yra Kremliaus propagandos lokomotyvas ir talentingiausias jų manipuliatorius.
Vladimiras Pozneris yra net ne aukščiausioje lygoje: jis yra juodosios magijos deimantas. Koks nors ten Vladimiras Solovjovas, isteriškai rėkiantis ir koliojantis oponentus, eteryje vadindamas juos šiukšlėmis ir dar blogiau, arba vidurių užkietėjimo kamuojamą mokyklos direktorių primenantis Dmitrijus Kiseliovas yra palyginti tik pradinukai. Gimęs Paryžiuje, augęs Amerikoje ir grįžęs į Sovietų Sąjungą dar Josifo Stalino laikais, 1952 metais, Pozneris yra didelės erudicijos, labai plataus pažinčių rato ir labai subtilaus žaidimo meistras.
Rimas Tuminas nebuvo pirmoji auka šiame subtiliame žaidime: anksčiau šiais metais buvo parodytas Poznerio interviu su Ingeborga Dapkūnaite, kuri jau seniai žino ir prisimena, kokia yra kaina, jei nori būti žvaigžde Rusijoje. Turi atidirbti ir pakartoti, kad Lietuva tave nuvylė ir kad reikia draugauti su Rusija.
Pats Pozneris veidmainiškai kalba: „deja, santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos nėra geri“ – tas pats, kas sakyti per Antrąjį pasaulinį karą, kad „naciai ir žydai tarpusavyje nesutaria“, suprask, abi pusės kaltos. Nesutarimo čia tik tiek, kiek žaginimo aukos nesutarimo su prievartautoju, kiek žudiko nesutarimo su nužudytuoju ir kiek vagies kivirčo su apvogtuoju.
Mažai kas Lietuvoje tą interviu žiūrėjo (gal dabar susiras – jei nori pamatyti, kad aš nieko neprikūriau, laisvai randamas YouTube pagal kalbintojo ir aktorės pavardes), bet ten buvo tikrų grynuolių: propagandos meistras Pozneris privedė Dapkūnaitę prie reikiamos scenos ir ji pasakė tai, ko reikėjo Kremliaus propagandai, ir viskas negalėjo būti geriau net tada, jei būtų tyčia surežisuota. Jei būčiau dramaturgas, nebūčiau galėjęs parašyti geriau. Tai buvo Lietuvos laisvės apspjovimas, kurio parsidavusi lakštingala Salomėja Nėris net nesapnavo (ak, jūs nežinojote, kad Salomėja Nėris gavo fantastišką algą iš Maskvos, kaip Lietuvos deputatė, kuri paprašė mūsų šalį aneksuoti, ir gavo dar labiau fantastiškus honorarus už poemą apie Staliną – ten nebuvo vien naivumas ir svajonės, ten buvo tiesiog labai gerų pinigų krūvos, gaila, poetė nespėjo ilgai pasidžiaugti išdavikės sidabriniais). Dapkūnaitė pas Poznerį – gražu žiūrėti, ten buvo tikras teatras ir elegancija.
Dapkūnaitė kalba, kad kova už laisvę, Sąjūdis, Atgimimas buvo „neįtikėtinų vilčių metas“.
Ar viltys pasiteisino, klausia propagandininkas Pozneris.
Ingeborga Dapkūnaitė išlaiko pauzę ir praneša, kad „viltys keičiasi“. Publika supranta, kad lietuvė nenori sakyti visko tiesiai ir kalba aplinkiniu būdu. Bet jos viltys nepasitvirtino? Skaitom ir žiūrim.
Ingeborga Dapkūnaitė tėškia: „Prisimenu, kai gal 1992 metais aš prie restorano pirmą kartą Vilniuje pamačiau moterį, kuri prašė išmaldos. Ir man tai buvo didžiulis sukrėtimas. Gyvenimas visiškai pasikeitė, ir į tą pusę irgi.“
Supraskite, lietuviškai kino ir teatro žvaigždei viskas, ką ji gali pasakyti apie Lietuvos laisvę ir apie nepriklausomybės viltis, yra tai, kad žmonės pradėjo elgetauti.
Aš jau nekalbu apie tai, kad sunku patikėti, jog Ingeborga Dapkūnaitė, gimusi ir užaugusi Vilniuje, niekada nebuvo prie Aušros vartų, kur ir sovietiniais laikais buvo elgetų. Tai reikštų, kad ji tiesiog apsimelavo, bet tarkim, kad ji nematė elgetaujančių iki tol, kol neatėjo Landsbergis ir neišvogė kolūkių šiferio kartu su Vagnorium.
Tarkime, įsivaizduokime, kad kažkokiu fantastišku būdu Ingeborga Dapkūnaitė pirmą kartą gyvenime pamatė elgetą 1992 metais – gerai, gal ji nupušusi ar kliedinti, gal tikrai menininkė kalbasi su dievais, gal jai laimingais sovietiniais laikais nebuvo ir eilių, ir maisto trūkumo, ir balų gatvėse, ir kalėjimų, ir blaivyklų. Bet ar aktorė, kuri yra skaičiusi ne vieną knygą, kuri yra mokiusis apie didžių autorių kūrinius, kuri kažką supranta apie žinutės idėjinį poveikį, gali netyčia ir negalvodama kalti tokią žinutę tiesiai pagrindiniam propagandiniam Rusijos kanalui? Ar aktorė atsako už savo žodžius ir jų poveikį?
Žinote, ką suprato milijonai Rusijos žiūrovų? Tai, ką jie labiausiai norėjo girdėti. Lietuviai laimingai gyveno sovietų šeimoje, o paskui pasidarė nepriklausomi ir dabar turi elgetauti prie restorano (kur čia neprisiminsi Salomėjos Nėries ir „Dvidešimties sū“ – ruduo Paryžiuj, šlapia, bulvaruose šviesu). Ingeborga Dapkūnaitė, būdama žinomu veidu, būdama autoritetu, būdama pažįstama rusams lietuve, nuėjo ir aptarnavo šį kenkėjišką naratyvą. Atidirbo, padarė tai, ko iš jos buvo norima. Ar galima ką nors dėl to apkaltinti? Ją suvystė, suvyniojo, apgavo, pasinaudojo naivumu? Ne, viską pati.
Žmogui, kuris prisimena sovietų propagandos laidas, tai yra absoliučiai pažįstamas dalykas. „Prieš Kalėdas šventiškai pasipuošusios Niujorko gatvės, ryškiai žiba šviesos, tačiau ne visiems šventė“, pasakoja sovietinės televizijos korespondentas. Kamera persijungia į stambų planą, rodo benamį prie metro stoties. „Daugelis niujorkiečių, neturinčių, kur gyventi, bijančių sušalti ar mirti badu, Kalėdas pasitinka su baime; jie niekam nereikalingi“, pasakoja žurnalistas.
Rusijos televizija nieko naujo neišmoko per daugiau nei trisdešimtį metų. Jūs ir šiandien neišgirsite visoje Rusijos propagandos lavinoje apie lietuvių pajamas, apie tai, kad lietuviškas pasas vienas geriausių pasaulyje kelionėms, apie mūsų šalies verslus ir pasiekimus, apie augančias pajamas ir apie tai, kad mūsų minimalus atlyginimas (minimalus!) viršija vidutines pajamas toje šalyje, kurios dalis mes dar taip neseniai buvome ir kuri aiškina mums, kaip mes blogai gyvename. Ir kad mes negyvename iš ES pinigų, o mūsų gaunama iš ES pajamų dalis yra vienaženklis mūsų ekonomikos procentas ir nuolat mažėja. Jūs nieko šito neišgirsite. Vietoje to yra istorijos apie skurstančią, vargstančią, elgetaujančią Lietuvą, kuri dėl kvailų politikų „pykstasi“ su Rusija (kuri, šiaip jau, pykstasi su visu pasauliu, išskyrus Baltarusiją ir Šiaurės Korėją).
Ir tą šlykščią propagandą, tą ideologinio karo įrankį, įgarsina ir aptarnauja žmonės, kurie lyg ir turėtų pareigą – kadangi yra pažįstami, žinomi, įtakingi – būti savo šalies pusėje, jei jiems kažką reikštų žodis „patriotizmas“.
Tačiau tikrovėje jie yra tik Petro Cvirkos, Liudo Giros, Salomėjos Nėries ir kitų išdavikų ir Tėvynės pardavinėtojų tradicijų tęsėjai ir įpėdiniai. Aš negaliu jų teisti, bet labai tikiuosi, kad kada nors jie pažiūrės savo interviu įrašus ir juos supykins. Judas irgi mažai džiaugsmo turėjo iš savo trisdešimties sidabrinių.
