Ne, čia bus apie tai, kaip vis daugiau visko draudžiama, ir aš ne apie kaukes šneku ir ne apie karantino ribojimus. Aš apie tai, ką galima kalbėti, rodyti ir galvoti.
Štai jums vienas pavyzdys. Šiandien perskaičiau apie atliktą studiją (nepasakysiu, kad naujausia, tiesiog akis užkliuvo), esą „tyrėjai nustatė“, kad Holivudas, tai yra JAV kino industrija, parinkdama spalvų gamas savo filmams, kur rodomos tam tikros šalys ir kultūros, naudoja stereotipinius spalvų nustatymus, ir tie nustatymai, palaukite, yra „galimai rasistiniai savo esme“. Pavyzdžiui, kadrai iš Meksikos dažnai yra perdėtai nuspalvinti sodria oranžine, ochros ir degto molio spalva (tuo man labai gražiu saulėlydžio paskutiniojo pusvalandžio tonu) – suprask, meksikiečius jankiai bando parodyti kaip kaimiečius, gyvenančius molio trobelėse, su molio puodynėmis, primityvius, atsilikusius, ir tai yra rasizmas.
Tuo tarpu Vakarai – Šiaurės Amerika ir Europa, pinigingi kraštai, išnaudotojai, save pačius rodo pilkai-melsvomis ir pilkai-žalsvomis spalvomis, tokiomis, kaip bankų dangoraižių stiklai ir juose atsispindintis pilkas Niujorko dangus, ir šitaip projektuoja savo kultūrinį dominavimą prieš Trečiąjį Pasaulį.
Aš su šviesiu liūdesiu prisimenu, kaip BMW 1995 metais paleido savo penktosios klasės sedaną (tiems, kam galvoje variklio stūmokliai, priminsiu, kad tai E39 modelis), ir JAV spaudoje apžvalgininkai alpo nuo pilkšvai žalsvos spalvos, sakė, kad tai pats geriausias variantas, nes tai pinigų spalva (the color of money), kad automobilio spalva yra įkvėpta dolerio išvaizdos. Šiandien tokie apžvalgininkai jau turbūt nebedirbtų spaudoje ir rinktų depozitinę tarą, o spalvą sukūrę dizaineriai turėtų klūpoti ir viešai atsiprašinėti ant specialios gėdos pakylos Detroito automobilių parodoje.
Taigi Holivudas su savo spalvų skoniais, girdi, yra rasistinis – nesvarbu, kad būtent JAV kino akademija, teikianti Oskarus, praėjusiais metais įvedė rasines ir „nepakankamai atstovaujamų mažumų“ kvotas, pagal kurį filmas negalės net pretenduoti į apdovanojimą, jei ten nebus pakankamai parodyta tam tikros odos spalvos, neįgalumo ar kitokios mažumos aktorių, ir jei nebus pakankamai tokių pat žmonių kūrybinėje grupėje: prie kamerų, rekvizito, grimo kambariuose ir montažinėse.
Tos kvotos buvo įvestos per JAV vykstančios prezidento rinkimų kampanijos ir „Black Lives Matter“(Juodųjų gyvybės svarbios) šėlsmą, ir tai toli gražu nebuvo labiausiai kontroversiškas dalykas tuo metu: gatvėse pabudę (woke) baltieji studentai bučiavo aulinius batus juodaodžiams, atsiprašydami už buvusią priespaudą (tai buvo paradoksalu: žmonės, kurie dėl priespaudos nekalti, atsiprašinėjo tų, kas patys tos priespaudos nepatyrė), parduotuvių plėšimai buvo oficialiai vadinami „taikiais protestais“, o žurnalistas, savo socialinio tinklo paskyroje parašęs „All Lives Matter“ (visos gyvybės svarbios) neteko darbo. Todėl Oskarų apdovanojimų tvarka Los Andžele niekam tąsyk nesukėlė ypatingo rūpesčio: kai vyksta karas ir sproginėja sviediniai, juk neimsi sielotis, kad kažkas dažais apipiešė mokyklos sieną.
Tačiau pabudęs ir politkorektines taisykles įsivedęs ir įsibaiminęs Holivudas, žinoma, nieko savo nuolaidžiavimu nelaimėjo (nuolaidžiavimai niekada neįvertinami, ir romieji ne tik žemės nepaveldi, bet ir medalio negauna), ir štai jums prašom, dabar nepriklausomi rūpestėlio kontrolieriai patikrins jūsų spalvas.
Kuo tai skiriasi nuo Josifo Stalino arba Leonido Brežnevo laikų Sovietų Sąjungos? Na, Stalino laikais išvis tokios problemos nebuvo, filmai buvo juodi-balti, o Leonido Brežnevo laikais kokią juostelę gaudavo, ant tokios ir filmuodavo, ir jokių ten jums korekcijų. Gavosi per ruda – reiškia, ryškalas buvo per šiltas, kitąsyk pašaldysim, bet jokių tau politinių implikacijų net šalyje, kurioje viskas buvo politizuota.
Dabar politkorektinis Talibanas prisikasė iki spalvų (palaukit, ateis eilė ir muzikai, kai jie ištyrinės natas ir dainose identifikuos rasistinius akordus ir baltosios rasės superioriteto progresijas). Priminsiu, kad spalvas tradiciškai mitologizavo režimai, kurie paremti draudimais: Kinijoje geltona spalva buvo leidžiama tik imperatoriui, Japonijoje – tik imperatorius galėjo naudoti gilią violetinę spalvą, o Britanijoje, nacionalinio transliuotojo patalpose, vidutinio rango vadovai savo kabinetuose iki 1980 metų turėjo tik pilkšvus ir žalsvus kilimus, ir tik aukščiausi viršininkai, saujelė per visą korporaciją, turėjo teisę į mėlyną kilimą. Tas pats galiojo ministerijose.
Mes gal grįžkime į Holivudą. Kas dabar bus filmų dailininkams ir post-produkcijos specialistams, kurie atsako už spalvas? Ar reikės tvirtinti filmų spalvų gamą kokiame koloristikos biure? Kol kas ne. Tyrėjai, žinia, yra visiškai nevyriausybiniai, atstovaujantys tik sau patiems ir savo kažkokiam fondui, institutui, think-tankui (nėra tam dalykui lietuviško žodžio) ir mikliai įsisavinantys pinigus tokiais projektais.
Visa tai yra nevalstybinė industrija, kaip ir socialiniai tinklai, kurie yra privačios bendrovės ir rūšiuoja žmones pagal politines pažiūras, sako, kaip leistina ir kaip neleistina galvoti, ir prie nepatinkančių įrašų parodo lipdukus „Trūksta konteksto“, „Galima dezinformacija“ – net jei tai juokai, plakačiukai ir internetų memai.
Juokų reguliavimas paprastai yra ateinančios diktatūros požymis: vienas pirmųjų dalykų, kuriuos padarė 2000 metais atėjęs į valdžią Rusijos prezidentas Putinas, buvo pasirūpinimas, kad televizijoje nebeliktų šou „Kukly“ (lėlės), kurio jaunoji karta jau ir nebeprisimena: ten buvo lėlėmis vaizduojami įvairūs politikai ir jis pats. Paskui, žinoma, jau nebeliko ir nepriklausomų televizijos kanalų.
Lietuviams gal juokų draudimai mažiau gresia, nes mes šiaip mažiau linkę juokauti, o labiausiai išjuokiami politikai apskritai juokų nesupranta, nebent ant kokio veikėjo nuotraukos pripaišytum pimpalą, tada jie įsižeistų (gal), bet šiaip dažniausiai lietuviškiems juokams grėsmė nekyla.
Kitas priespaudos ir minčių priežiūros požymis visada yra tildymai ir atsiribojimai akademinėje erdvėje, ir kai Lietuvoje istorijos profesorius tegu ir nejautriai, netinkamu laiku pareiškia nuomonę, kuri yra tik nuomonė, ir pasiūlymą svarstyti istorijos klausimus, ir gauna viešo tildymo audrą, nes tokia nuomonė skiriasi nuo oficialiosios, tai yra baugu.
Čia ne mes pirmieji, žinoma: 2007 metais amerikietis mokslininkas-genetikas, Nobelio premijos laureatas James Watson turėjo atsistatydinti iš laboratorijos, kurioje dirbo, o vėliau ir prarado mokslinius garbės titulus dėl pasakytų komentarų, kad yra genetinis ryšys tarp žmogaus rasės ir protinių gabumų. Galbūt jis būtų paaiškinęs daugiau apie savo hipotezes, jeigu persigandę pasaulio universitetai nepradėtų masiškai atšaukinėti jo paskaitų.
Koks šios visos istorijos moralas – istorijos, kurios prasidėjo nuo filmų spalvų rasistinės potekstės? Holivudas toliau moka skaudžią kainą už tai, kad jis, žiūrėdamas pelno ir visuotinio priimtinumo, pradėjo pasidavinėti ideologiniam reguliavimui. Gal filmų nepradės kitaip spalvinti, o gal ir pradės, nes jei elgiesi ir pasidavinėji kaip mazgotė, tai tave ir toliau stumdys. Pasiduosi reguliavimui vienoje vietoje – žiūrėk, tau kitąsyk ateis pareguliuoti dar trijų aspektų.
Deja, jei priimsi valkatą gyventi į savo namus, nesitikėk, kad jis sušils, išsimiegos, pavalgys ir išeis toliau. Ne, jis suvalgys viską, ką tu turi namuose, išgers gėrimus iš baro, pasiskolins pinigų, užsivilks tavo geriausią megztinį, o jei ir išeis, tai tik tam, kad rytoj grįžtų ir atsivestų dar tris draugelius. Pasaulis ne toks, kaip filmai su laiminga pabaiga, ir tas pasaulis mus suvalgys, jei būsime skystablauzdžiai.
