Taip ir Seimas. Kai sužinojau, kad pretenduoja į parlamentą ta moteris, kuri išgarsėjo vaikmušių skandale, tai pasirodė, kad žemė slydo iš po kojų, ir ne gerąja prasme. Supraskit, ta moteris žada mums priiminėti įstatymus, ir jos kvalifikacija įstatymdavystei yra tai, kad ji vaiką daužė per kombinezoną.
Aišku, ne ji pirma, ne ji paskutinė. Minedas kandidatuos, nes yra dainavęs. Rūta Janutienė jau kandidatavo, daugiausiai todėl, kad nebeliko tokios televizijos, kuri nebūtų su ja atsisveikinusi, o vesti renginius už pavalgymą ji dar nėra pribrendusi.
Yra buvę, aišku, ir dar blogiau. Seime buvo ir mums įstatymus priiminėjo Neringa Venckienė, kuri paskui taip pasibaisėjo savo pačios Seimu, Vyriausybe ir teisėsauga, kad turėjo išvažiuoti nuo viso to, kiek ji buvo priėmusi ir priteisėjavusi. Buvo dar lemputes valdiškame viešbutyje sukiojusi Asta Baukutė. Seime nebuvo, bet ministru dirbo Remigijus Vilkaitis, kuris įėjo į tautos atmintį raginimu bibliotekoms nenorėti naujų knygų, kol visų senų neperskaitė.
Dabar mes irgi turime Seime Ramūną Karbauskį, kuris laimi rinkimus vienus po kitų ir gal net tris kartus nuėmė nuo posto Seimo pirmininką, gaila, kad jis vienintelis tai žino. Mes turime premjerą Saulių Skvernelį, kuris melavo, kad atsistatydins, pralaimėjęs rinkimus, o paskui to nepadarė.
Iš tiesų, mūsų Seimas toks neišrankus, kad aš turėjau pasitikrinti, ar acto garintoja Milda Bartašiūnaitė kartais nėra buvusi Seime, pasirodo, nebuvo, bet ruošėsi 2012 metais dalyvauti rinkimuose. Nedaug trūko.
Jei galvojate, kad čia tik dabar taip, tai nieko panašaus: jau nepriklausomybę paskelbusioje Aukščiausiojoje Taryboje buvo, pavyzdžiui, rašytojas Vytautas Petkevičius, kurio knygą „Durnių laivas“, beje, labai populiarią, sveika pasiskaityti, kad suprastumėt, kaip toli buvo nuėjęs politinis ir asmeninis nupušimas. Kažkodėl visi prisimena tik bedantes senoles, giedančias prie M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos su Šv. Rolando portretais rankose, bet iš tikrųjų pas mus jau trisdešimt metų taip ir kitaip būti nežada.
Mūsų parlamentas yra marginalų, ekstremalų ir kaušų magnetas, ir geriausia, ką apie juos galima pasakyti, yra tai, kad jie pakankamai nepavojingi (kokius, pavyzdžiui, jūs žinote įstatymus, priimtus deputato Jono Varkalos?), ir dar galima pasidžiaugti, kad visiškų atsilupėlių ir klounų kiekvienoje kadencijoje būna ne daugiau penkiolikos–dvidešimties procentų.
Be to, didžiausi juokdariai niekada iki galo nesutaria tarpusavyje, ir todėl jų partijukės nebegali perlipti penkių procentų ribos rinkimuose pagal sąrašus.
Tačiau laikas pripažinti, kad mes turime problemą vos keliolikos ar dviejų–trijų dešimčių asmenų, išnyrančių arba nepasitraukiančių kas ketverius metus, kuriais mes, civilizuota visuomenė, turime prievolę pasirūpinti. Bet rūpintis jais – nereiškia leisti juos į Seimo rūmus vien todėl, kad ten šilta, yra daug kabinetų, elektra ir moka pašalpas, kurios jiems yra priimtinos ir net pageidautinos. Mes juk nestatome taromato Lukiškių aikštėje tik todėl, kad jie turi daug vietos ir vis tiek nieko geresnio nesugalvoja.
Turėtų būti toks specialus hiperaktyvių, bet disfunkcinių visuomenės veikėjų gaudymo filtras, kuris juos nukreiptų į visapusiškai integruotą, lygių galimybių ir politiškai korektišką globos ir dėmesio centrą, tokią įstaigą, kur trisdešimt laimingų kandidatų ketveriems metams gautų kabinetus, mikrofonus, kėdę salėje ir išlaikymą, ten galėtų būti patalpos jų veiklai, poilsiui ir nakvynei, pritaikytos pagal visus Europos Sąjungos standartus, tą dalyką galėtume pavadinti „Laimės Sanatorija“ ir jie net galėtų turėti savo televiziją, su sąlyga, kad laidas rodytų ir žiūrėtų tik sanatorijos ribose.
Į tą laimingą įstaigą, kur kiekvienam svečiui mokėtų, sakykim, tris tūkstančius eurų per mėnesį, galėtume rinkti įnamius kartu su Seimo rinkimais – tereikėtų duoti mums po papildomą rožinį biuletenį su kandidatų sąrašais. Viskas būtų, kaip Seimo nariams: turėtų paskelbti savo turto deklaraciją, paviešinti programą, ką jie ketina Sanatorijoje ketverius metus veikti, įdėti jų nuotrauką ir viską apie jų šeimą. Ir būtų daug norinčių, pažadu jums.
Tik kur mums įkūrus tuos Laimės Sanatorijos namus? Žinoma, regioninės plėtros rėmuose galėtume pastatyti didelį kompleksą kur nors Pagėgiuose ar Lazdijuose, vis tiek ten jau beveik nebeliko gyventojų, tačiau pagalvojus, Sanatorija išrinktiesiems nėra kokia nors Žemės ūkio ministerija ir geriau turėtų būti sostinėje, o ne kokiam Kaune, nes tai visgi žmonės ambicingi ir nori būti prie tautos istorijos pulso.
Aš, žinoma, sugalvojau. Yra viena vieta, kuri idealiai tinkama, ir dėl kurios šiuo metu galvojama, kaip ją prikėlus naujam gyvenimui. Ji yra prie Gedimino prospekto, Neries, netoli dabartinio Seimo (irgi patogu, kad Seimo nariai bet kada žinotų, kad juos gali perkelti poilsiui) ir prie DELFI redakcijos, kad mano kolegos galėtų lengvai imti interviu iš besiilsinčiųjų. Taip, buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius tam tiktų idealiai. Ir net tvora jau yra.
