Geresnės Advento dovanos niekas negalėjo tikėtis. Kremliui užsimoję trenkė šlapia mazgote taip, kad maža nepasirodė. Rusiją už įžūlų, planuotą ir sistemingą murkdymąsi dopinge išspyrė iš 2018 žiemos olimpinių žaidynių, ir dar kaip išspyrė. Su trenksmu ir su ritualiniu pažeminimu, kurį labai gerai supranta ir jaučia simbolius garbinanti tauta, laikanti marinuotą savo pranašo lavoną marmuro muziejuje.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Jokio dalyvavimo eisenoje, jokios vėliavos, jokio himno, jokios žymės apie Rusiją atidarymo ceremonijoje. Atskiri atletai (anksčiau nepagauti su dopingu) galės dalyvauti, jei juos individualiai pakvies, ir tuo atveju, jei jie laimėtų, Rusijos himnas neskambės, vėliavos niekas nekels ir medaliai nebus priskiriami Rusijai.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Rusija tiesiog sproginėja ir žaižaruoja įniršiu. Garsūs rusai vieni su kitais rungtyniauja, spjaudydami išmanius ir tulžingus prakeiksmus Vakarams. Iš tikrųjų, žinoma, sprendimą priėmė visas Tarptautinis Olimpinis Komitetas, ne Amerika ir ne Šveicarija, bet Rusija taip gerai prisimena auksinį laikmetį, kai Sovietų Sąjunga galėjo komitetą papirkinėti, įtakoti ir manipuliuoti gerais kišeninio prosovietinio olimpinio prezidento Chuano Antonio Samarančo valdymo laikais, todėl ir dabar Kremliuje yra įsitikinę, kad čia viskas Vakarų užsakyta. „Jie mūsų bijo“, sako apie užsieniečius garsūs rusai, nuo politikų iki visuomenininkų, ir kaltina Vakarus „genocidu“, „karu“ ir „rasizmu“. Šiomis dienomis Maskvoje gero tono požymis yra įrodinėti savo patriotizmą ir lojalumą Putino režimui, garsiai piktinantis visu pasauliu, susimokusiu prieš Motulę Rusiją. Taip pat organizuotai visi rodė pasipiktinimą priešu ir sankcijomis ir reiškė paramą režimui, kai vieningai palaikė karą Ukrainoje ir Krymo okupaciją. Dabar atidarytas naujas Šaltojo Karo frontas – olimpinės žaidynės.

Sovietų Sąjunga buvo alkana, šalta, pilka, apjuosta spygliuota viela ir neleidžianti savo piliečių išvykti į užsienį, kad nepabėgtų, žmonės buvo tokie užguiti, kad per tarptautines parodas Maskvoje stovėdavo eilėse, kad gautų spalvotų polietileno maišelių ir rašiklių, bet apdovanojimo ceremonija per Olimpiadą, griaudėjantis himnas ir kylanti raudona vėliava su kūju ir pjautuvu leisdavo visiems vargetoms prie televizorių pasijusti Didžios Šalies atstovais.
Andrius Užkalnis

Rusijai taip skauda todėl, kad nuo Sovietų Sąjungos laikų sportas buvo ne šiaip svarbus dalykas, o svarbiausias nacionalinio pasididžiavimo įrankis, toks pat reikšmingas, kaip branduoliniai ginklai. Šalis nelabai turėjo kuo didžiuotis: mokslas buvo silpnas, švietimas atsilikęs, medicina buvo tokia, kad net šalies lyderių negalėdavo gydyti be užsienio specialistų pagalbos, pramonė nelabai kvėpavo be Vakaruose perkamos įrangos ir staklių, o iš meno pora teatrų Maskvoje ir Leningrade turėjo eksportinės kokybės baletą, kurį ir vežiodavo po pasaulį. Dar buvo cirkas su lokiais ant pačiūžų.

Sportui buvo negailima nieko, nes medaliai ir himnas, grojamas pasaulio stadionuose, kompensuodavo visus trūkumus šalyje, kuri neturėjo kuo girtis. Sovietų Sąjunga buvo alkana, šalta, pilka, apjuosta spygliuota viela ir neleidžianti savo piliečių išvykti į užsienį, kad nepabėgtų, žmonės buvo tokie užguiti, kad per tarptautines parodas Maskvoje stovėdavo eilėse, kad gautų spalvotų polietileno maišelių ir rašiklių, bet apdovanojimo ceremonija per Olimpiadą, griaudėjantis himnas ir kylanti raudona vėliava su kūju ir pjautuvu leisdavo visiems vargetoms prie televizorių pasijusti Didžios Šalies atstovais.

Per olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, kai atletai žygiuodavo aplink stadioną, Sovietų Sąjungos žmonės, prilipę prie televizorių, žavėdavosi jų sportininkams specialiai užsienyje pasiūtomis uniformomis, kurių jų didžios šalies pramonė negalėjo pagaminti, ir galvodavo, kad štai pagaliau visi tie pasipūtę užsieniečiai mato sovietinius žmones ir negalvoja apie juos, kaip apie kailinėmis kepurėmis ir šimtasiūlėmis apsitaisiusius kolūkiečius ir laukinius. „Dabar mus gerbia“, galvodavo Sovietų Sąjungos piliečiai. Jie buvo vieninteliai, kas taip galvodavo.

Dabar iš Kremliaus atėmė mėgstamiausią propagandinį žaisliuką, ir tai bus pažeminimo ir liūdesio žiema pasipūtusiai šaliai, kuri niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad ji tėra labai didelė Trečiojo Pasaulio teritorija su branduolinėmis raketomis ir verta tik tiek, kiek pasaulio rinkoje vertos jos naudingosios iškasenos.
Andrius Užkalnis

Sovietų žmonės manė (klaidingai, bet vieningai), kad dabar jau, sporto pasiekimų dėka, pasaulis jų šalį vertina ir ja žavisi. Jie manė, kad kaskart, kai jų atletai gauna aukso, sidabro ir bronzos medalius, jų purvina šalis tampa truputį geresnė ir kilnesnė, kaip tarybinis „konjakas“, kurio prastai atspausdintos etiketės būdavo dabinamos medalių virtinėmis. Ir visos priemonės buvo tinkamos, kad tų medalių būtų kuo daugiau: sporto bazės ir aikštynai, sporto mokyklos ir stovyklos, beribis ir bedugnis finansavimas ir, žinoma, „sporto medicina“. Paslaptis buvo atvira: sporto medicina nebuvo apie patemptų raiščių gydymą. Tai buvo atskiras mokslas apie tai, kaip gerinti sporto rezultatus uždraustų priemonių pagalba ir neįkliūti.

Didžioji sovietinio sporto fiesta ir savęs rodymo pasauliui triumfas buvo, be abejo, 1980-ųjų metų vasaros olimpinės žaidynės Maskvoje. Sostinės išdabinimas ir demonstravimas tūkstančiams atvykusių užsieniečių, nekalbant jau apie sporto kompleksų statybą ir pasiruošimas televizijos transliacijoms, kurios būtų priimtinos pasaulio televizijos kompanijoms, kainavo taip brangiai, kad net šalies vadovai uždaruose pasitarimuose svarstė, ar neverta atsisakyti tų žaidynių. Galiausiai nusprendė – ne, negalima, pasirodymas prieš pasaulį yra šventas dalykas.

Sovietų Sąjungos nebeliko, bet „teisių perėmėja“, kaip save vadina Rusija, įpročių ir vertybių nepakeitė. Dabar iš Kremliaus atėmė mėgstamiausią propagandinį žaisliuką, ir tai bus pažeminimo ir liūdesio žiema pasipūtusiai šaliai, kuri niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad ji tėra labai didelė Trečiojo Pasaulio teritorija su branduolinėmis raketomis ir verta tik tiek, kiek pasaulio rinkoje vertos jos naudingosios iškasenos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šveicarų specialistai įvertino Gedimino kalno gelbėjimo planą: tikrai yra dėl ko nustebti (286)

Lietuvos mokslininkai ir specialistai vis dar nesutaria, kaip gelbėti Gedimino kalną. Kol mūsų...

Nori uždirbti padėdami išvengti įvestų „Sodros“ mokesčių (50)

Netylant kalboms dėl nuo šių metų įvestų „Sodros“ grindų ir jau prasidėjusių atleidimų,...

Orai: laukia šalčiausia šios žiemos naktis (11)

Antradienio naktis bus bene šalčiausia šią žiemą. Vietomis, rytiniuose ir pietiniuose šalies...

Šimonytė pasakė, ką reikėjo daryt LRT: kliuvo ir Karbauskiui, ir Jakilaičiui (281)

Didesnis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) finansinių duomenų viešumas būtų apsaugojęs...

Galingas Kuzminsko dėjimas išplėšė dramatišką „AX Armani“ pergalę (11)

Italijos pirmenybėse pirmadienį vakare Milano „AX Armani“ namuose po atkaklios kovos 82:80...

Turi priekaištų vilniečiams: kas jums darosi, kad taip pripratote skųstis? (55)

Per paskutinius kelerius metus teko lankytis aštuoniose Europos valstybių sostinėse ir dar bent...

Prieš akistatą su „Žalgiriu“ – trilerį išgyvenusi „Panathinaikos“ ir pavydėtinas Lekavičiaus taiklumas prireikė dviejų pratęsimų (5)

Graikijoje Atėnų „Panathinaikos“ ekipa su Luku Lekavičiumi namuose po dviejų pratęsimų...

Ramūnas Bogdanas. Pirmieji Narcizo metai Baltuosiuose rūmuose (35)

2017 m. sausio 20 d. įvyko 45-ojo JAV prezidento inauguracijos ceremonija. Juo tapo verslininkas ir...

Vienuoliktokų tėvams – bauginanti žinia apie itin užkrečiamą ligą (97)

Pirmadienį Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos vienuoliktokų tėvai informuoti dėl...