Žinau, karas, žinau, įtampa – ir bandau nekaltinti savęs dėl savo minčių, kurias tik tarp eilučių galėsite nuspėti. Per daug jos negailestingos ir teisiančios.
Man sako: „neteisk ir nebūsi teisiamas“, ir čia jūs ne tuo adresu. Aš nebijau būti teisiamas viešosios nuomonės ar teismo, ar kokios nors etikos tarnybos. Pats esu sau baisiausias teisėjas, man tik savęs baisu.
O apie kitus šiandien rašau, nes gyvenimas lėmė su jais gyventi vienoje šalyje ir kalbėti viena kalba, nors dėl to ir bjauru širdyje. Nekenčiu situacijos, kai jų balsas lemia tiek pat, kiek ir mano – žinau, demokratija, žinau, taip jau yra, bet klausykit, tie asmenys juk rinkimų apylinkės kabinoje turi tiek pat galios, kaip ir aš. Galiu pasirūpinti, kad manęs nepalaidotų šalia jų, bet, kol gyvas, turiu su jais kvėpuoti vienu oru ir gerti vandenį iš to paties vandentiekio.
Man šlykštu, kad šiomis dienomis, kai Lietuva gyvena savo išdidžiausias dienas, kai iš visų jėgų stengiasi būti priešakyje – ir yra – padėdama mūsų sielos draugams ir broliams ukrainiečiams kuo galėdama kraupiame kare, girdėti, lyg žiurkių cypavimas nuo šiukšlyno, pagiežingas erzelis tų, kam šios dienos ypač sunkios, nes jie pasijuto, kad jų absoliučiai niekas nemyli ir jų niekam nereikia. Jų įprastinė smilkstanti pagieža landsberginiams ir Šimonytei, klanui ir valdžiažmogiams, staipymaisi penkių dalyvių demonstracijose niekam aktualiai nebeskamba. Jie yra niekas.
Jei jie dingtų šiandien, jų niekas nepasiilgtų. Jie tai suvokia, ir didina temperatūrą, kelia balsą ir barškina klavišais, spjaudydami neapykantos syvus. Šimonytė gastroliuoja po Kijevą, o žmonės badauja Lietuvoje, bet jai nerūpi. Priėmėme Ukrainos pabėgėlius, jiems viskas, o mums nieko. Zelenskis dėkoja Lietuvai, o mūsų žiopliai ir džiaugiasi, nors tik prisišauksim Putino bombų su ta parama.
Net vos pakartojus dargi ne pačius blogiausius pavyzdėlius iš agresijos ir neapykantos lobyno, darosi labai nemalonu ir kyla mintys apie tai, kokios lemties norėčiau tiems, kas dergiasi pačiu sunkiausiu, pačiu aiškiausiu metu, kai nebeliko atspalvių: yra tik pragaro blogis, žudikai, agresoriai, marodieriai, vaikų ir moterų žagintojai ir yra besiginanti tauta, kuri gina ne tik save, bet ir visą Vakarų civilizaciją prieš Tamsiųjų Amžių ir Aukso Ordos gaivalą.
Daugelis taip rašančių yra troliai. Juos uždaro portalai – jie varo Feisbuko sąšlavynuose ir srutų kanaluose. Tačiau daugybė ten rašančių yra tikrai įtikėję savo asmeniniu kryžiaus žygiu prieš skriaudikus, kuriuos jie vaizduoja esant baisesnius negu kareiviai, šaudę civilius surištomis už nugaros rankomis.
Kas yra skriaudikai tų auksadančių stefučių ir danučių su pykčio raukšlėmis net jubiliejaus nuotraukose? Arba treninguotų piktų patinėlių, pritūpusių prie savo (arba svetimų) automobilių?
Jie pasijuto nuskriausti ir nubausti tą pačią minutę, kai pasijuto nereikalingi ir neįdomūs. „Mums –nieko“, – sako jie (ir jos) ne tik todėl, kad meluoja ne blogiau už prakeiktą melagį Rusijos ministrą Sergejų Lavrovą, kuris yra tik profesionalus melagis ir bus teisiamas kartu su kitais karo nusikaltėliais. Jiems tikrai atrodo, kad jie negauna nieko iš Lietuvos, tai yra tikros jų emocijos. Matote, pašalpų, išmokų, kompensuojamųjų vaistų ir per didelių algų (o daugeliui jų minimalus atlyginimas yra karališkai per didelis už jų niekines pastangas, nesamas žinias, nelikvidžią patirtį ir suplyšusio oro balionėlio įgūdžius kovoti su vinimis), kaip ir kitų suskaičiuojamų dalykų, jie nematuoja – daugelis todėl, kad blogai mokėsi ir skaičiuoti nesugeba.
Jiems skaudu dėl kitko. Jų niekas neklauso (nebent keli marginaliniai politikai prieš rinkimus). Jiems niekas neploja, nedėkoja ir nevertina, nes nėra, ką ten vertinti. Jie negauna viešai dėstyti savo minčių, nes jų ir neturi (kokios ten mintys – net ir himno žodžių per gyvenimą daugumas negali išmokti). Niekur ir niekada jie negirdi apie save žodžių, kad jų profesija yra prestižinė ar paklausi, ar gerai apmokama. Jie niekada neišgirs „kaip mes jūsų laukėm“. Apie juos vaikai nesakys, kad užaugęs noriu būti kaip dėdė Daužvydas arba dėdė Čiuožmantas, kurie kasdien keikdamiesi važiuoja į nemėgstamą prastą darbą ir paskui grįžta pas savo nemielas žmonas, atitinkamai tetą Lakūdriją ir tetą Krokodiliją.
Jie tai suvokia ir niršta, kad prezidentas Zelenskis dėkoja ne jiems, o premjerė Šimonytė užjaučia ne juos, o nelaiminguosius iš suniokotų namų.
Ir nors purkštautojai supranta, kad kažko jiems labai trūksta, kad gyvenimas juos žiauriai nubaudė, tie asmenys priima ženklus ne kaip pelnytą bausmę, bet kaip didelę neteisybę gyvenimo pyrago dalybose.
Ir todėl mano įniršis, kuriuo pradėjau šį straipsnį, yra visgi neteisingas. Jiems nebereikia naujų bausmių. Jiems teisingumas įvyko.
Ar įsivaizduojate save, pabundantį, sakykime, Serbijoje, kaip išdidų tos šalies pilietį su Slobodano Miloševičiaus portretu ant sienos. Serbijoje, šalyje, kurios net bėgantys iš Rusijos nelaiko draugiška, o tik anksčiau jau nuskriausta teritorija. Koks jausmas?
Arba koks būtų pojūtis pabusti Vengrijos premjeru, kuris (skirtingai nuo Putino) suvokia, kad įeis į istoriją kaip smulkus demagogas ir padorumo pardavėjas už rublines dujų kainos nuolaidas?
Keistumėtės su jais vietomis? Nemanau, kaip ir su tais nufilmuotais rusų kareiviais Baltarusijoje, siunčiančiais namolio prigrobtus iš ukrainiečių plaukų tiesintuvus ir sulčiaspaudes.
Jei pasijunti laimėtoju apgavęs, pavogęs, apiplėšęs arba bent jau išsidergęs Feisbuke, tai žinok, kad esi jau nubaustas, ir bausmės vykdymas prasidėjo. Blogiausia, kad bausmė tau, greičiausiai, iki gyvos galvos.
