Bet dar didesnė problema yra runkeliai, kurie tiki šitais išsisukinėjimais ir šaukia, kad teisingai ir gerai, nėr čia ko pataikauti užsieniečiams, iš vienos sąjungos į kitą, kodėl mes čia kažką kažkam privalom, tam yra vertėjai, valio valio.
Neišmanymas ir nesugebėjimas yra pataisomi trūkumai. Didžiavimasis, kad nemoki ir nesugebi, yra didis blogis.
Aš labai tikiuosi, kad mūsų premjeras nesididžiuoja savo nemokėjimu. Greičiausiai tai jo nevargina ir nakties miego jam negadina. Tiesiog nemato tame bėdos.
Ir ne jis vienas: pilna juk ir Europarlamente iškasenų, kurios tik per vertėjus bendrauja. Ir visada sugeba atsikirsti: „O čia mes ne vieni lietuviai tokie, yra ir graikų, ir portugalų, kurie savo kalbomis kalba.“ Lietuvis visada ras būdą pasiteisinti, kad jis ne vienas apsileidęs.
Žmonės, kurie nemoka užsienio kalbų, nemato tame bėdos, nes jie net nesupranta, ko netenka. Jie galvoja, kad vertimas yra adekvatus turinio perteikimas.
Ne, originali kalba, palyginti su vertimu, yra tas pats, kaip Beyonce koncertas palyginti su Beyoncės dainomis, kurias atlieka Inga Valinskienė Tauragės kultūrnamyje.
Taip pat yra skirtumas tarp apsilankymo Luvre ir dokumentinio filmuko apie Luvrą, kurį pažiūri telefono ekrane su įskilusiu stikliuku.
Skaityti vertimus ir kalbėtis per vertėją ir manyti, kad viskas gerai, yra tas pats, kaip žiūrėti krepšinį per TV ir sakyti, kad čia praktiškai tas pats kaip sportuoti pačiam.
Aš jums turiu dar baisesnę mintį. Jeigu politikas ar koks tarnautojas nemoka kalbėti angliškai, vokiškai, ispaniškai ar itališkai, kaip jūs galvojate, kur jis semiasi idėjų, supratimo apie pasaulį, vertybių ir supratimo?
Problema yra ne su rusų kalba. Problema yra su tuo, iš kur ir iš kokių žmonių šiais laikais ateina rusiška informacija.
Aš moku rusiškai geriau, negu jūs galite pagalvoti, ir Dostojevskį, Čechovą, Tolstojų, Buniną, Puškiną, Lermontovą ir Bulgakovą skaičiau originale dar gaiviame jaunystės amžiuje.
Bet tai, iš ko semiasi įkvėpimo šių laikų Lietuvos žmonės, yra ne Čechovas, ponai. Iš ko jie mokosi, lengva pamatyti, pasižiūrėjus nusipelniusių Lietuvos vatnikų ir jiems prijaučiančių danguolių ir genučių puslapius.
Jie visi dalinasi rusiškais juokais ir istorijomis, kaip buvo gera gyventi Sovietų Sąjungoje ir kaip dabar blogai. Dar ten pas juos yra juokai iš jau numirusio ir per ilgai gyvenusio rusų komiko Zadornovo, kuris susikrovė žinomumą ir populiarumą, dergdamas Vakarus.
Jeigu premjeras turėtų feisbuko paskyrą, kokiomis istorijomis ir kokiais juoksis dalintųsi jis? Atspėkit patys. Angliškų ten nebūtų, nes jis tos kalbos nemoka. Pasistenkit įsivaizduoti.
Rusų kalbą mokėti nėra blogai. Taip, kaip nėra blogai mokėti taikliai šaudyti arba žaisti biliardą. Problema yra tada, kai tai yra vieninteliai tavo sugebėjimai. Blogai yra tai, kai tavo suvokimas apie pasaulį aplink tave prasideda ir baigiasi su mergaite Maša ir lokiu. Tada blogai.
Kalba yra ne tik bendravimo būdas, tai yra ir vertybių rinkinys. Todėl Lietuvai didžiausia grėsmė yra jos politikai, kurie gerai nemoka angliškai, nes jų smegenų mokymasis yra atviras tik tai medžiagai, nuo kurios mes norėtume Lietuvą saugoti.
Pagaliau, visiems jums, kas manęs klaus: kodėl mes negalime būti patys sau, kalbėti savo kalba ir pagal savo papročius ir į nieką nesidairyti. Atsakau: galime. Tik jeigu norime rezultatų, turėtume būti pasaulyje, kaip Amerika. Tokie galingi ir universalūs. Bet mums nešviečia, todėl geriausia būtų mokytis anglų kalbos ir kopijuoti geriausius.
Ir dar: kodėl tie žmonės, kurie daugiausiai kalba apie tai, kad mes turime likti savimi, paprastai nori amerikietiškų kainų ir vokiškų algų? Tai norit gyventi, kaip Lietuvoje, kokia problema su tipišku lietuvišku atlyginimu? Gyvenkite savo standartais, nesilygiuokit į kitus.
O labiausiai linkiu visiems išmokti angliškai. Patikėkit, tai išspręs didžiąją dalį jūsų problemų.