Kažkada vyriausias bolševikų perversmininkas Vladimiras Leninas sakė apie barzdotą komunizmo teoretiką iš Vokietijos, Karlą Marksą: „Markso mokymas yra visagalis, nes jis yra teisingas.“

Mano mintys yra visagalės dėl tos pačios priežasties.

Dabar pažiūrėkime, kuo šiandien užsiima pasaulis.

Jungtinės Amerikos Valstijos yra pasinėrusios į turbūt audringiausią vidinę šalies dramą nuo Vietnamo karo laikų, ir ta drama, viruso poveikis ir rinkimai lapkrityje ilgam (turbūt dešimtmečiams) programuos tos šalies gyvenimą ir įtaką mums. Lietuvoje mažai kam tai rūpi: žmonės aptaria JAV prezidento oranžinę odos spalvą ir šukuoseną.

Nežinau, ar pastebėjote, bet gretimose šalyse irgi vyksta didžiuliai pokyčiai.

Jau kitą mėnesį kaimyninės Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka gali prarasti valdžią – pirmąsyk per ketvirtį amžiaus, o jo šalis kiek vėliau gali prarasti savo nepriklausomybę, nes Rusijoje tam ideologinis ir logistinis pagrindas jau parengtas ir neryžtingoje Baltarusijoje priešintis nebus kam. Ten niekas neįvedinės tankų ir net referendumo nereikės. Net ir pokyčio jokio nepajus: kur buvo bulvių laukas, ten ir bus bulvių laukas.

Rusijoje ramiai ir be ypatingos įtampos šalies vadovas Vladimiras Putinas, valdęs du dešimtmečius, ramiai prasitęsė terminą dar šešiolikai metų, įvykdęs įžūliausią ir melagingiausią referendumo parodiją – net Rusijos standartais tai buvo labiau akiplėšiška ir falsifikuota negu viskas, kas toje šalyje vyko nuo 1917 metų.
Andrius Užkalnis

Kiek toliau esančioje Ukrainoje viskas artėja link taikių pokyčių, po kurių ir nepriklausomos Ukrainos gali nelikti. Vėliava bus, kalba irgi, valdžia bus irgi lyg ir ukrainietiška, tik tai bus faktiškai sąjunginė respublika. Gali viskas būti maždaug taip, kaip Armėnijoje, kuri beveik visa yra Rusijos nuosavybėje – nuo geležinkelių ir energetikos objektų iki telefono tinklų.

Manote, čia nieko panašaus nebus? Pasijuokime. Iki 2014 metų mažai kas tikėjo, kad Rusija gali pulti ir atimti Ukrainos teritorijos dalį. Mūsų politologai aiškino, kad jokios Rusijos agresijos prieš Ukrainą nebus, nes negali būti.

Rusijoje ramiai ir be ypatingos įtampos šalies vadovas Vladimiras Putinas, valdęs du dešimtmečius, ramiai prasitęsė terminą dar šešiolikai metų, įvykdęs įžūliausią ir melagingiausią referendumo parodiją – net Rusijos standartais tai buvo labiau akiplėšiška ir falsifikuota negu viskas, kas toje šalyje vyko nuo 1917 metų. Putinas, žinoma, jei bus dar gyvas 2036 metais, prasitęs valdymą tiek, kiek reikia, bet ne tai turėtų būti įdomiausia. Programinėse vyriausiojo rusų saugumiečio pasirodymuose jau kalbama apie šiaurės Kazachstaną, kuris (o kaipgi) yra istorinės rusų žemės, o Baltijos šalys, kaip galima suprasti, bus po Kazachstano (Putinas jau mums priminė, kad stojome į Sovietų Sąjungą savarankiškai). Manau, šiaurės Kazachstane netrukus pasigirs nusiskundimų iš ten gyvenančių rusakalbių, paskui spontaniškai susiformuos kokios draugovės ar atsiras kariai be antpečių, tada įvyks referendumas ir bus paskelbta Pietų Sibiro Liaudies Respublika, kuri visiškai savanoriškai prisijungs prie Čeliabinsko ir Omsko Rusijoje.

Ir tada jau bus mūsų eilė.

Paprašyk penkiametį vaiką sukrauti lagaminą mėnesio trukmės kelionei, ir pamatysi, kad jis pasiims spalvinimo knygelę, pakelį apelsinų skonio guminukų ir virtuvės kempinę. Tokiu pat principu mes renkamės savo prioritetus, lygiai taip pat mes nukreipiame savo dėmesį. Jokių esminių dalykų, jokios žvilgsnio į viršų ir ambicijų, ir jau tikrai jokios lyderystės ir svajonių.
Andrius Užkalnis

Ar mums bus sunku pasipriešinti, politiškai, ekonomiškai, diplomatiškai (karinis pasipriešinimas, manau, nepaves, nes kariuomenė Lietuvoje yra šiuo metu geriausia, ką sukūrėme per trisdešimt metų)?

Kaip čia pasakius. Pasižiūrim, kokie yra prioritetai mūsų šalies viduje ir iš kokio plieno mes nukalti (jeigu ten išvis plienas, o ne medžio drožlių plokštė). Toliau mūsų naujienų sąrašiukas, taip sakant, mūsų nacionaliniai prioritetai.

1. Asfaltuotas keliukas prie premjero gyvenamojo namo.

2. Ministras, prisidirbęs ir apsidirbęs virš galvos, kurio negali niekas išvaryti, „nes koalicija“ (čia panašiai, kaip moteris su mėlyne paakyje gyvena su smurtaujančiu vyru „dėl vaikų, na ir šiaip nesinori šeimos griauti“). Gera koalicija, jei dėl jos reikia laikyti valdžioje žmogų, kurio prekybos centre ne tik prie kasos, bet ir prie taromato neprileistų. Įsivaizduokime gydytoją, kuris vagia iš chirurginio skyriaus viską, kas blogai padėta, ima kyšius, operacinėje ant stalo barškina slaugytojas, bet jo ligoninės vadovas neatleidžia, nes „nesinori išdarkyti mūsų medikų kolektyvo“.

3. Pliažas sostinės aikštėje ir aistros dėl jo, taip pat pilstomos išmatos ant to pliažo smėlio ir paminklų planavimas valstybiniu lygiu, visiems besidraskant ir vaizduojant įsižeidusius.

4. Lentelių ant pastatų kabinimas, nukabinimas, nudaužymas ir mojavimas vėliavomis aplink lenteles.

5. Alaus pardavimas arba nepardavimas prie jūros (ir vėl, supranti, pliažo reikalai).

6. Prezidento patarėjų pasikeitimai, kai visų stebinčiųjų nepalieka jausmas, kad patarėjai yra svarbesni ir įdomesni už prezidentą, nes, pripažinkim, netgi vaikiška knygelė „Jonas pas čigonus“ arba skystas meilės romanas „Esmeralda ir paslaptingas nepažįstamasis“ yra visgi geresnis skaitymas negu užrašinė tuščiais puslapiais.

7. Valstybės dienos minėjimas, kuriame didžiausias akcentas yra skėtis virš prezidento ir sušlapę nepilnamečiai berniukai chore. Jeigu ten būtų jaunos pilnametės merginos ir dainavimas po lietumi galėtų sueiti už šlapių marškinėlių konkursą, tai bent jau būtų geras turinys tarptautinei žiniasklaidai („Įvairenybių“ skiltyje, kur rodo į žinių pabaigą), bet čia net tuo negalime pasigirti. Nors tas skėtis būtų šaltibarščių spalvos, arba su kokiais flamingais, bet ir tai ne. Viskas nyku, provincialu ir apgailėtina.

Kuo mažiau reikšmingas koks nors dalykas, tuo noriau mes puolame jo rakinėti su tokiu pačiu užsidegimu, kaip penkiametis, krapštantis nosį ir paskui apžiūrinėjantis iškrapštomą nosies turinį.
Andrius Užkalnis

Koks jums jausmas iš tokių prioritetų ir tokių temų?

Paprašyk penkiametį vaiką sukrauti lagaminą mėnesio trukmės kelionei, ir pamatysi, kad jis pasiims spalvinimo knygelę, pakelį apelsinų skonio guminukų ir virtuvės kempinę. Tokiu pat principu mes renkamės savo prioritetus, lygiai taip pat mes nukreipiame savo dėmesį. Jokių esminių dalykų, jokios žvilgsnio į viršų ir ambicijų, ir jau tikrai jokios lyderystės ir svajonių.

Kuo mažiau reikšmingas koks nors dalykas, tuo noriau mes puolame jo rakinėti su tokiu pačiu užsidegimu, kaip penkiametis, krapštantis nosį ir paskui apžiūrinėjantis iškrapštomą nosies turinį.