Pakalbam, kad nelabai kaip yra augintinį apsaugot: neuždrausi šuniui žemės uostyti. Kvėpuot pro ausis juk jo irgi neišmokysi.
Kitas kaimynas - vėl apie tą patį. Kas gali tokias piktadarystes daryti? Paaugliai? Ko gero, ne. Jie greičiausiai tokios chemijos nežino. Vienintelė chemija, kurią jie išmano, yra ta, kurią prie mokyklos parduoda, o tų tablečių šunims nebarstysi, jos pernelyg smagios ir brangios.
Gal tie, kurie kačiukus pramoginiais tikslais uždaužo ir išmeta į konteinerį, nes nebėr kas veikt: savo vaikus jau išmetė į šulinį, tai vis pramogų reik susigalvot. Bet ne, jiems stipriai veikiantys žiurkių nuodai per brangūs, jie už tuos pinigus gal dar pilstuko geriau paims.
Greičiausiai geros širdies pensininkai arba pensininkės.
Tos ypatos, kurios į bažnyčias nebevaikšto (komunistai atpratino nuo to religinio kvaišalo) ir visą laiką leidžia prie lango ir balkonuose, niršdamos ir rėkdamos į apačią ant šunų šeimininkų, kad keturkojai neitų jų nušiurusios gėlių lysvės uostyti.
Ko tik neprisigalvosi iš nuobodulio.
“Velnias sumąsto darbų dykoms rankoms”, sako patarlė (čia tokia retesnė, angliška). Ilgai nieko neveikiant ir kasdien žiūrint šlamšto televiziją ir skaitant tik plėšomo kalendoriaus lapelius, visokių minčių į galvą prilenda. Gal ir žiurkių nuodų prisipirkti ir rajoną apvalyti nuo keturkojų.
Nuodytojų, kaip mes visi suprantame, niekas nesuras, nes niekas neieškos, nes kur jų ieškoti? Gatvėse policininkų nesustatysi, kad stebėtų, kas ką mėto. Sužinoti, kas pirko žiurkių nuodus? Kaip sužinosi?
Ką tau pasakys pardavėjai, jie juk pirkėjų nepažįsta. Tų pardavėjų šimtai, pirkėjų - tūkstančiai, ir daugumas galės pasakyti, kad žiurkes rūsyje ar skladuke trūčyjo.
Baisu ir beviltiška šioje situacijoje tai, kad niekas nežino, ką daryti, ir net nesupranta, nuo ko pradėti.
Vyno sekmadienį po trijų nenusipirksi, tačiau žiurkių nuodus gali pirkti kiekvienas. Net klijų sudėtyje tirpiklius pakeitė, kad nesismagintų klijų uostytojai, bet mirtiniems dalykams, kaip stipriai veikiantys nuodai, turbūt reikės įstatymo pataisos, kurią ypatingos neskubos tvarka pradės svarstyti gal po trejų metų, bet gal ir ne, nes juk yra prioritetų ir svarbesnių darbų, pavyzdžiui, gal girą uždrausti reikės, arba kokią radijo laidų cenzūrą įvesti, kad užsienietiškos muzikos negrotų (visiems žinoma, kad vis dar pasitaiko angliškų dainų, kur šlovinamas alkoholis, narkotikai, seksas su prostitutėmis ir kitokie dalykai, kuriuos gali girdėti nepilnamečiai; žinoma, dar lengviau būtų tiesiog uždrausti mokytis anglų kalbos).
Čia Lietuva, ir niekas čia tų laisvai parduodamų nuodų netvarkys, kaip niekas jau daug metų netvarko katalizatorių supirkėjų arba tų garažų, kurie daro netikras technines apžiūras automobiliams, suvirintiems iš trijų daužtų, kurie avarijose susiknežina ir sutrina keleivius į faršą.
Kartais atrodo, kad jei prie autostrados Vilnius-Kaunas kas nors pastatytų didelius plakatus „VAIKŲ SUPIRKIMAS ORGANAMS - GEROS KAINOS - ATSISKAITYMAS IŠ KARTO", tai tie žmonės turėtų problemų tik tada, jei už superkamus vaikus mokėtų grynais ir netinkamai formintų kasos operacijas.
Pas mus Lietuvoje greitai uždraudžia tai, kas nepavojinga ir labai gąsdina tik labai pamaldžius radikalus, kuriems kažkada didžiausias pavojus, nuo kurio reikėjo saugoti žmones, buvo energiniai gėrimai.
Paskui juk buvo kalbama apie tai, ar galima kavą pardavinėti nepilnamečiams, nes kažkas prisiminė, kad kavoje yra kofeino, dėl kurio ir uždraudė nepilnamečiams pardavinėti energinius gėrimus. Paskui kažkaip ta idėja nusimetė, nes kofeino yra ir arbatoje, ir gaiviuose gėrimuose, ir tada nežinai, kur sustoti, nes paskui reikės uždrausti ir kefyrą, ir grietinę.
Nuodų gatvėse pavojumi niekas nesirūpins, nes ten sunku, ten nusikaltėliai, kurie slapstosi. Geriau dar kartą užlipkim ant galvos normaliems žmonėms ir prikurkim naujų problemų, suskaičiuodami keturkojų lojimo minutes daugiabučiuose - gal galėsim duoti skundikams ir psichopatams naują priežastį terorizuoti kaimynus.
Kai išgaudysim kartkartėm sulojančius šunis, galėsim imtis tų, kas per garsiai mylisi, atsidarę langus ir sekso metu perdėtai dejuoja arba naudoja netinkamą leksiką, kurios čia negaliu pateikti, nes gali skaityti nepilnamečiai.
Matote, kaip viskas gaunasi? Kovoja ne su tais, kas kelia pavojų - kovoja su tais, ką galima nesunkiai priploti skundais ir sunkiu įstatymo kumščiu.
Kad jūsų neliestų, reikia įžūlaus veido ir didelių gamybos apimčių. Ligi šiol yra gaminamas ir parduodamas spirituotas „vaisių ir uogų vynas", šamurliakas romantiškais pavadinimais su didžiakrūtėmis merginomis ant etiketės - to vyno negeria nė vienas žmogus, kurio gyvenimas yra tvarkoje ir kuris neturi priklausomybės nuo alkoholio.
Ligi šiol parduodama degtinė jogurto indeliuose, nors visi supranta, kas ją perka. Šiems produktams reklamos nereikia, ir, beje, jų niekas nereklamavo net ir tada, kai alkoholio reklama buvo legali.
Ir jeigu visi žino, iš ko gyvena keistos musių nutupėtos maisto prekių parduotuvės, prie kurių šalia yra tvarkingi ir gražūs prekybcentriai. Į tas parduotuvėles niekas neitų, jei ne prekyba alkoholiu po aštuntos valandos vakaro, kur pardavimai užrašomi į sąsiuvinuką po prekystaliu ir pinigai sumušami į kasą jau kitą dieną, po dešimtos ryto. Jei tai, ką aš čia papasakojau, yra jums naujiena, tai jūs esate labai naivus skaitytojas.
Aš jau nekalbu apie Vilniaus taborą. Kiekvienas taksi vairuotojas, net jei pats ten neveža, gali pasakyti kiekvienam policininkui, iš kur važiuoja pirkėjai, kur išlipa, kas jiems parduoda, kokiais kiekiais perka, kokį narkotiką ir kiek jiems moka. Jei tik kas nors paklaustų, tik niekas neklausia, nors žmonės ten nuodijasi kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį.
O jūs norite, kad kažkas galvotų apie tuos, kas nuodija šunis Vilniaus gatvėse legaliai ir neribotai parduodamais žiurkių nuodais.